Taip mes kūrėme revoliuciją. (Donato Stankevičiaus nuotr.)

Maištininko gimimas

Maištininko gimimas

Naujas Agniaus Jankevičiaus spektaklis „Maištas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre neskirtas žiūrovams, kuriems patinka saugiai įsitaisius tamsoje stebėti veiksmą. Viktorija Vitkauskaitė bando kartu su auditorija ir aktoriais įsitraukti į maištininkų komandą. Štai kaip jai tai nepavyksta.

Niekas neįvyks, jei visada darysi tą patį. Mano metodas – daryti tai, ko bijau, ko nemoku, žengti ten, kur dar niekas nebuvo.

Šias Marinos Abramovič mintis murmu traukdama Kauno Laisvės alėja į spektaklio premjerą. Jos išvakarėse klaidžiodama po „YouTube“ lyg tyčia užkliuvau už pernykštės garsiosios performansų kūrėjos kalbos konferencijos „TEDx“ klausytojams. Didžiulei auditorijai menininkė pasakojo apie savo performansus, kuriuose neretai lygiavertį ar net lemiamą vaidmenį atlieka publika. Apie tai, kaip dar aštuntajame dešimtmetyje M. Abramovič leido publikai daryti su jos kūnu ką nori, naudojant bet kurį iš 76 šalia išdėliotų daiktų. Pirmieji žiūrovai buvo mandagūs: girdė M. Abramovič vandeniu ar įteikė jai rožę. Tačiau netrukus viršų paėmė pavojingas valdžios, agresijos ir žiaurumo mišinys. Jos drabužius sukarpė, pilvą smaigstė rožės spygliais, skustuvu įpjovė kaklą, net bandė išprievartauti vyras, bet jį sulaikė tik šalia buvusi žmona. Kai po šešių itin sunkių valandų kruvina ir išsekusi menininkė pakilo nuo kėdės ir žengė publikos link, visi išsilakstė. Šitokio savo „kūrinio“ žiūrovai nenorėjo matyti.

Vis dėlto panašius eksperimentus ir pavojingus žaidimus M. Abramovič tęsė. Priežastis – pirmosios šio puslapio teksto eilutės. Jei darysi tai, ko nebijai ir ką moki, niekas nevyks, niekas nepasikeis. Tik kuo dėta baimė, kai ruošiesi atverti ne radikalaus performanso, o nacionalinio teatro duris? Jei esi intravertas, niekada nesvajojęs tapti auditorijos dėmesio centru, tai spektaklis-instruktažas, žadantis „interaktyvų ryšį su publika“, kelia gal ir ne siaubą, bet tikrai – nerimą. Tačiau režisieriams vis dažniau žengiant „interaktyvumo“ keliu, metas bent trumpai užmigdyti savo baimes ir vidinį intravertą, už tai mainais tikintis naujų patirčių ir išgyvenimų.

Kad spektaklis bus netradicinis, kaip žadama teatro anonse, akivaizdu iš bilietų ir kvietimų: sėdėjimo vietos nenurodytos. Kol maždaug šimtas žmonių klega erdvioje teatro fojė laukdami spektaklio pradžios, žvalgausi aktoriaus ar aktorės, kuris, spėju, įsimaišęs tarp žiūrovų pradės gal spektaklį, o gal instruktažą. Taip ir įvyksta. Po trumpo aktorės monologo prasiveria durys į vaidybinę didžiosios scenos aikštelę, ir mes atsiduriame savotiškoje pamokoje, kaip konstruoti, o iš tikrųjų – dekonstruoti, maištą.

Keli studentiško amžiaus žiūrovai be ilgesnių įkalbinėjimų stoja prie metalinės statinės ir vangiai keliskart mosteli lazda – čia juk teatras, čia juk viskas „ne iš tikro“.

Visai nesekantiems politinių įvykių turbūt pirmiausia reikia suvokti informacinę siužeto pusę. Spektaklio programoje rašoma, kad režisierių A. Jankevičių įkvėpė amerikiečių pilietinio pasipriešinimo teoretiko Gene’o Sharpo veikalas „198 taikaus pasipriešinimo būdai“. Režisieriaus teigimu, pakanka išmanyti penkis žingsnius, kad masių kasdienybėje būtų galima užkurti tikrą pragarą – bent jau šį tą panašaus į spektaklyje minimas Oranžinę, Tulpių, Rožių revoliucijas ar Arabų pavasarį. Mes, bilietuotosios masės, teatre to maišto ir mokomės nuo pat pirmojo žingsnio.

Tiems, kurie politinius įvykius manosi žinantys, o sąmokslo teorijas linkę vertinti atsargiai, lieka stebėti meninius komandos sprendimus ir laukti, kada bus patys įtraukti į veiksmą, tai yra į maištą. Šis procesas vyksta lėtokai. Kurį laiką iš saugių žiūrovų pozicijų stebime, kaip scenoje aktoriai, tai yra serbų grupuotė „Otpor“, sėkmingai eksportuojanti revoliucijas iš vienos šalies į kitą, pamažu atskleidžia visą maišto įskėlimo mechanizmą. Vėliau mūsų prašoma panaudoti dar fojė gautas korteles „balsuojant“, kurias vertybes labiau palaikome: Obamą ar Putiną, „Žigulius“ ar vakarietišką automobilį. Nors šis „maištas“ paremtas taikiu pasipriešinimu, įdarbinamos net beisbolo lazdos. Jomis tvatinti statinę su karo nusikaltėlio portretu raginama ir publika. Keli studentiško amžiaus žiūrovai be ilgesnių įkalbinėjimų stoja prie metalinės statinės ir vangiai keliskart mosteli lazda – čia juk teatras, čia juk viskas „ne iš tikro“. Galiausiai visiems tenka pakilti nuo kartoninių kėdučių – ir mes jau maišto dalis.

Intravertų galia

Tiesą sakant, vienintelės maišto užuomazgos, kurias savyje pajuntu, yra nenoras paklusti improvizacijai pagal iš anksto sukaltą griežtą scenarijų. Komandos pakelti rankas į viršų, iškelti nykščius ir apversti juos žemyn verčia jaustis kvailai, o nuolat skambantys garsiausių roko ir popdainų koveriai su suaktualintais lietuviškais tekstais ilgainiui pradeda erzinti. Auditorijoje pastebiu dar kelis veidus su tokiomis pat „nepatogiomis“ išraiškomis. Šalia sėdinti maždaug 40-mečių trijulė iš pradžių dar vangiai kilnoja ir balsavimo korteles, ir rankas pagal komandas, bet greitai pasiduoda ir, parėmę veidus, tiesiog stebi veiksmą. Tačiau didesnei daliai publikos, regis, smagu. Tik maištininkų nėra nei vienoje, nei kitoje auditorijos pusėje.

Serbų grupuotė „Otpor“ pamažu atskleidžia visą maišto įskėlimo mechanizmą. (Donato Stankevičiaus nuotr.)

Prieš porą metų kalbintas garsios vokiečių teatro trupės „Rimini Protokoll“ narys, vienas spektaklio „Remote Vilnius“ autorių Jörgas Karrenbaueris, tąsyk pripažino, kad tokiose „improvizacijose“ aktorius visuomet yra pranašesnis. Jis žino savo vaidmenį, savo tekstą, savo užduotį. Žiūrovas šių privilegijų neturi. „Aktorius prieina prie žiūrovo ir elgiasi neva spontaniškai, bet iš tiesų būtent jis kontroliuoja padėtį, į kurią žmogus iš salės tiesiog įstumiamas“, – apie tokias situacijas kalbėjo pašnekovas. Šioje vietoje būtų metas prisipažinti, kad situacijos, į kurias esu stumte įstumiama, man ne visai patinka. Todėl (ir ne tik todėl) „Maišto“ pabaigos nesulaukiau. Skuosdama tuščiais teatro koridoriais išėjimo link, svarsčiau, kad spektaklis-instruktažas vis dėlto pavyko. Jis pažadino vidinį maištininką, be kurio balso išeiti iš spektaklio šiam nesibaigus tiesiog nebūčiau drįsusi.

Galvodama, kodėl vieniems smagu kilnoti rankas ir valgyti obuolienę pagal komandą, o kiti į šį reiškinį žiūri nustėrę, prisimenu aistringą Susan Cain kalbą 2012-ųjų „TEDx“ konferencijoje. Buvusi teisininkė ir derybų konsultantė savo pranešimą pavadino „Intravertų galia“. Prisiekusi intravertė pasakojo, kaip pirmą kartą vaikystėje atsidūrė stovykloje. Ji įsivaizdavo, kad veiksmas čia vyks kaip namie: visi tyliai skaitys knygeles, o paskui ramiai diskutuos. Deja, viskas buvo priešingai: reikėjo kolektyviai dalyvauti daugybėje veiklų ir visą laiką pabrėžtinai transliuoti laimę ir entuziazmą. Net neverta aiškinti, kad ekstravertams tai buvo džiaugsmo atostogos, o mažajai Susan – tikra kankynė. Prireikė laiko ir brandos suprasti, kad žmonės yra skirtingi ir į tokias pačias veiklas tiesiog negali reaguoti vienodai. „Intravertai, pasauliui reikia jūsų!“ – drąsino S. Cain, aidint audringiems auditorijos plojimams. Tai iš tiesų padrąsina. Galbūt vis dėlto jų reikia ir teatrui.

Galiausiai visiems tenka pakilti nuo kartoninių kėdučių – ir mes jau maišto dalis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų