(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

M. Pitrėnas: „Drungnas gyvenimas man nepriimtinas“

M. Pitrėnas: „Drungnas gyvenimas man nepriimtinas“

Orkestrams Šveicarijoje ir Lietuvoje vadovaujančio Modesto Pitrėno sugrįžimas namo šįkart trunka vos daugiau nei dvi paras. Tačiau Viktorijai Vitkauskaitei pavyksta pavogti dirigento laiko pokalbiui, kurio metu maestro galantiškai netgi nežvilgčioja į laikrodį.

Į Filharmoniją dirigentas atvyksta tiesiai iš Vilniaus oro uosto – dar su lagaminu, rankoje tebelaikoma partitūra („skrisdamas visuomet dirbu“) ir lengvu nuovargio šešėliu. Vis dėlto skrydžiai iš Lietuvos į Šveicariją ir atgal jau senokai yra jo kasdienybė. Sankt Galeno – nedidelio miesto Šveicarijos šiaurės rytuose – operoje lietuvis debiutavo dar prieš devynerius metus, o pernai vėl grįžo į šį teatrą. Šįkart – ilgam: jis tapo Sankt Galeno operos teatro ir simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. Sutartis pasirašyta penkeriems metams, iš kurių pirmieji jau prabėgo. Šiame teatre M. Pitrėnas ką tik dirigavo naujojo sezono premjerą – Antonino Dvořako operą „Undinė“. Laikraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ recenzijoje pabrėžė, jog genialiąją čekų kompozitoriaus muziką lietuvis dirigavo palikdamas būtinos erdvės solistams dainuoti. Šveicarijos dienraštis „St Galler Tagblatt“ rašė, jog maestro „Undinės“ muzikai suteikė nenutrūkstančią „stiprią emocinę liniją“.

Ankstesniuose interviu M. Pitrėnas juokavo su šveicarų orkestru išgyvenantis medaus mėnesio etapą. Iš pirmųjų germaniškos žiniasklaidos atsiliepimų apie šio sezono premjerą atrodo, kad medaus mėnuo tarp dirigento, orkestro ir netgi publikos tebesitęsia. „Visada smagu, kai medaus mėnuo užtrunka. Aišku, neturiu iliuzijų, kad taip bus amžinai, – teigė jis ir svarstė, jog taip, matyt, nutiks tada, kai ateis kasdienė darbo rutina, kai teks spręsti pragmatiškus, proziškus klausimus, susijusius su orkestro formavimu, administravimo personalijų kaita: – Kita vertus, jeigu viskas įvyksta sklandžiai, tai suteikia sparnus. Gali toliau gyventi kūrybiškai, įkvėptai ir būti laimingas darydamas tai, ką darai.“

Maždaug 70 tūkst. gyventojų turintis Sankt Galenas dirigentą ir jo vadovaujamą orkestrą aprūpina anaiptol ne tik vietos auditorija. Germaniškosios Šveicarijos dalies miestas įsikūręs kelių valstybių pašonėje: nuo jo Alpių viršūnių galima akimis aprėpti ne tik pačią Šveicariją, bet ir Vokietiją, Austrijai priklausantį Brėgenco miestą ir nykštukinį Lichtenšteiną. Pats Sankt Galenas yra ir savotiška viso šio regiono kultūros sostinė: čia iš aplinkinių šalių suvažiuoja, M. Pitrėno žodžiais, kritikai, meno gerbėjai ir snobai.

Dar neseniai šis miestas buvo tapęs laikinais namais ir visai dirigento šeimai – žmonai mecosopranui Ievai Prudnikovaitei ir dukroms Veronikai bei Magdalenai. Tai nulėmė bendras darbas Sankt Galeno operos teatre: čia, statant dvi vienaveiksmes operas (N. Rimskio-Korsakovo „Kaščėjų nemirtingąjį“ ir I. Stravinskio „Lakštingalą“), pakviesta dainuoti I. Prudnikovaitė. Tai buvo pirmas kartas, kai operos scenoje dirbo abu sutuoktiniai. O tai, M. Pitrėno žodžiais, reiškia daugiau atsakomybės ne tik už save, bet ir už mylimą žmogų: „Tau nėra nusispjauti, kaip jam sekasi, nori padėti, o norėdamas padėti kartais gali pakenkti. Gal šiuo atveju taip nebuvo, bet tokia galimybė visada yra, ir tai kuria šiokių tokių įtampų. Kita vertus, manyčiau, kad abu su Ieva šiame darbe išlikome gana ramūs. Meninis rezultatas buvo geras, satisfakcija – abipusė.“

Šveicarijoje turėjome trumpą grandinę. Nors ji ir auksinė, bet vis tiek rišo mus prie ganyklos.

Vis dėlto šių metų birželį šeima grįžo gyventi į Vilnių po Šveicarijoje praleisto pusmečio. „Tiksliau, po šešių mėnesių ir vienos dienos. Skaičiavome dienas, kada jau galėsime grįžti namo“, – nusijuokė M. Pitrėnas. Tai nereiškia, kad gyvenimas sūrio, laikrodžių, šokolado ir bankų šalyje buvo blogas – priešingai. Tačiau darbai teatre, prasidėjusios vyresniosios Veronikos pamokos ir būtinybė mokytis nuotoliniu būdu šeimą įsuko į ankštoką buities ratą. „Mokykla, auklės, besikeičiančios su močiutėmis – visa ta logistika padarė gyvenimą prognozuojamą, nuspėjamą, rutininį. O mes – gana spontaniški, nelabai esame prie to pratę. Šveicarijoje turėjome tiesiog trumpą grandinę. Nors ta grandinė ir auksinė, bet ji vis tiek rišo mus prie ganyklos“, – pasakojo M. Pitrėnas.

Apie norus ar bandymus pasilikti kalnuotoje šalyje ilgam, įleisti šaknis į tenykštį gyvenimą net nespėju paklausti – dirigentas užbėga už akių pasakydamas, kad jam visiškai aišku, kur šeimos namai: „Šveicarijoje gyventi gera, patogu, bet mes užaugę čia, kur gyvena mūsų tėvai, draugai, kur su daugybe žmonių sieja kūrybinės bičiulystės. Mes su savo kraštu esame tiesiog suaugę.“

„Nebeturime nieko įrodinėti“

Nuo spalio bent kurį laiką dirigentas daugiau dienų leidžia Lietuvoje. Tai jau pajuto ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO), kurio meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas yra M. Pitrėnas, publika. Juolab kad susitikimams su klausytojais atsirado dar viena reikšminga proga – lapkričio pabaigoje atidaryta Lietuvos nacionalinės filharmonijos (LNF) salė. Nuo pat šių metų sausio pradžios ji buvo rekonstruojama, tad visiems Filharmonijos kolektyvams, tarp jų – ir LNSO, teko dirbti ir koncertuoti alternatyviose erdvėse. Tik, kaip akcentuoja dirigentas, tų alternatyvų yra labai maža.

„Man gėda, kad Lietuva per tiek metų pristatė daugybę krepšinio arenų, bet nė vienos koncertų salės. Net nežinau, ar yra dar bent viena tokia valstybė Europoje“, – gūžtelėjo pečiais jis ir vardijo artimiausius pavyzdžius. Kaimynėje Latvijoje šiemet atidaryta jau ketvirta koncertų salė, Lenkijoje renovuota ar naujai pastatyta net pusšimtis kultūrinių erdvių, kuriose gali skambėti muzika. „Manau, tai lemia mūsų prioritetų klausimas ir valdžios žmonių nesupratimas. Pažvelkime į žuvusias, išnykusias civilizacijas, kurias šiandien tyrinėjame: juk pagrindiniai jų liudytojai, pasakojantys mums apie tuos laikus, yra meno objektai. Menas yra tai, kas skiria žmogų nuo beždžionės. Deja, šiuo atžvilgiu per šimtą valstybės metų nuo beždžionių netoli pasistūmėjome“, – ironizavo dirigentas.

Kas tiksliai pasikeis jo ir orkestro darbe atnaujinus Filharmonijos salę, prieš jos atidarymą buvo sunku pasakyti – įvertinti akustikos ir kitus niuansus galima tik jau įžengus į pačią erdvę. Bet dirigentas pokalbio metu vylėsi, kad bus išspręsti plika akimi dažnai nematomi, tačiau daugybę diskomforto anksčiau kėlę dalykai. Pavyzdžiui, nuolatiniai šilto ir šalto oro srautai scenoje ir salėje, lėmę visai skirtingus temperatūrų pojūčius: kartais publika iš karščio vos laikydavosi nealpusi, o tuo pat metu scenoje esančiam muzikui norėdavosi kaklą apsivynioti šaliku.

79-ajam LNF sezonui M. Pitrėno vadovaujamas orkestras ruošia keletą ypatingų programų. Tarp jų – skirtos kompozitorių Eduardo Balsio 100-mečiui, Giedriaus Kuprevičiaus 75-mečiui, taip pat tenoro Edgaro Montvido veiklos 20-mečiui. „Manau, kad orkestras yra aukšto meninio lygio ir nebeturi nieko įrodinėti nei sau, nei kitiems. Mes kasmet stengiamės atlikti ir aktualią, ir tradicinę programą, ir tęsti savo misiją groti kuo daugiau lietuviškos muzikos, propaguoti lietuvių kompozitorių, ieškoti naujų judesių tarp naujosios Lietuvos muzikų kartos ir bendradarbiauti su iškiliausiais mūsų atlikėjais“, – vardijo maestro.

M. Pitrėnas: „Nepatyriau tikros paauglystės, nes visą ją pradirbau.“ (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Šios misijos jis nepamiršta ir dirbdamas svetur. Sankt Galeno operos teatre pernai diriguojant M. Pitrėnui nuskambėjo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške“. Pašnekovas neslepia, kad galimybė Vakarus supažindinti su Baltijos regiono muzika jam – labai svarbi: „Į mane ten žvelgiama labiau ne vien kaip į lietuvį, bet kaip į viso Baltijos regiono atstovą. Todėl M. K. Čiurlionio, latvių kompozitorių Pēterio Vasko, Emīlio Dārzinio kūryba Šveicarijoje pastaraisiais metais skambėjo jau po keletą kartų. Visą laiką pabrėžiu, kad ši muzika praturtina Europą. Ir ją išgirdusieji man pritaria.“ Rugsėjį Sankt Galeno operos teatre surengto koncerto afišose buvo dar viena lietuviška pavardė – kartu su M. Pitrėno diriguojamu orkestru scenoje pasirodė pianistas Lukas Geniušas. „Aš džiaugiuosi, kad šveicarai jau mokosi tarti lietuviškas pavardes“, – šyptelėjo pašnekovas.

Jeigu orkestras valgo iš tavo rankos – gali daugiau paprašyti ir daugiau pareikalauti.

Šį sezoną progų pamatyti dirigentą turės ne tik šveicarai bei LNF auditorija, bet ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) lankytojai. Vasarį jis diriguos Roberto Wilsono režisuotą „Turandot“. Tą patį mėnesį bus dar vienas įvykis, kurio, galima nujausti, jau dabar nekantriai laukia LNOBT publika. Asmik Grigorian pasirodys savo sutuoktinio Vasilijaus Barchatovo režisuotoje operoje „Lošėjas“. Prieš kelis mėnesius duodama interviu „IQ Life“ garsiausia šių dienų lietuvių primadona pasakojo, kad kūrinys – gana sudėtingas, reikalaujantis žiūrovo pastangų, tad, pavyzdžiui, Bazelyje (Šveicarija) į jį publika bilietus pirko vangiai, ir visai gausiai komandai teko pasirodyti pustuštei salei.

Tąkart šiam „Lošėjo“ pastatymui Bazelyje taip pat dirigavo M. Pitrėnas. Nors orkestro duobė jį paslepia nuo salės vaizdo, vis dėlto tos emocijos, atiduodant visas jėgas retoms žiūrovų gretoms, įsiminė ir jam. Diriguodamas tris ar keturias valandas trunkantį kūrinį juk kaskart iš savęs išspaudžia viską. Prakaitu žliaugiančius marškinius tenka keisti ne po spektaklio, bet po kiekvieno operos veiksmo. Yra buvę ir taip, kad temperamentingų dirigento mostų neatlaikė akiniai ir nuo veido nuskriejo šalin, yra tekę dirbant ir batuta iki kraujo įsirėžti ranką. Kai išsviedęs milžinišką energijos kamuolį atgal tesulauki tylių pustuštės salės plojimų, nori nenori kyla abejonių, gal pats ką nors darai ne taip. Bet M. Pitrėnas mano, kad tokius atvejus – beje, retus – lemia daugybės dalykų kompleksas, kuriame itin reikšmingą vaidmenį atlieka vadyba. Be to, ir Sergejaus Prokofjevo muzika iš žiūrovo neretai reikalauja bent šiokio tokio pasiruošimo.

„Tokiai muzikai derėtų nusiteikti, pasidomėti laikotarpiu, apie kurį kalbama, paskaitinėti F. Dostojevskį. Kita vertus, gal reikia tiesiog ateiti, palikti dienos rūpesčius ir leistis pasroviui ten, kur veda muzika“, – svarstė dirigentas ir pripažino, kad Lietuvoje veikiausiai „Lošėjui“ tuščios salės sindromas negresia jau vien dėl čia pasirodysiančios operos solistės vardo: „Dabar mes visi esame lyg Asmik šlovės burbule.“

Užduotis — įkvėpti žmones

Be jau minėtų miestų ir koncertų salių, šiemet M. Pitrėnui dar teko diriguoti „Madam Baterflai“ Nansi (Prancūzija) bei Rygoje. Į pastarąją jis visuomet grįžta su džiaugsmu: anksčiau net penkerius metus buvo Latvijos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas. 2014 m. būtent lietuvio diriguojama Richardo Wagnerio opera „Rienzi“ tapo vienu didžiausių „Rygos – Europos kultūros sostinės“ programos akcentų. Vėliau, papūtus kitokiems politiniams vėjams, buvo nuspręsta orkestro vadovo ieškoti tarp latvių; anot M. Pitrėno, antraštės Rygoje skelbė, jog „mums reikia savo“. Bet užsimezgusi bičiulystė nedingo: abipuse simpatija jis dar kartą įsitikino visai neseniai, kai Latvijos nacionalinio orkestro nariai slaptame balsavime būtent lietuvį išrinko geriausiu kviestiniu užsienio dirigentu, su kuriuo jiems tą sezoną teko dirbti. „Be abejo, man tai labai malonus įvertinimas. Jei Rygos opera turės papildomą motyvą kviesti mane dažniau, aš tikrai tuo džiaugsiuosi“, – neslėpė pašnekovas.

Visgi toli gražu ne visada dirigento ir orkestro darbas išauga į bičiulystę. M. Pitrėnas sako pats negalintis suvokti, kodėl kartais tuo pat metu tą patį muzikos kūrinį ir tą pačią jo siūlomą traktuotę vienas tos pačios šalies orkestras priima, o kitas – atmeta. Nuo to neapsaugoti ir žvaigždės statusą užsitarnavę dirigentai: kartais juos orkestro nariai irgi atmeta sakydami, jog šis žmogus nemotyvuoja ir neįkvepia.

„Jeigu orkestras valgo iš tavo rankos – gali daugiau paprašyti ir daugiau pareikalauti. Gali sau leisti daugiau vizijų, daugiau fantazuoti, esi laisvesnis rinkdamasis darbo metodus. O jei jauti šaltį, matai distanciją, tuomet žinai: orkestras padarys viską kaip galima geriau – juk jie profesionalai, bet kažko trūks. To, kas vadinama stebuklu“, – sakė maestro.

„Dirigento užduotis – ne žaisti demokratiją, bet įkvėpti žmones, rasti bendrą sprendimą.“ (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Kai baigėsi jo vadovavimo LNSO sutartis, dirigentas surengė neoficialią apklausą norėdamas pasitikrinti, ar tebeturi orkestro narių palankumą. Rezultatas lėmė, kad jis sutiko vadovauti šiam kolektyvui ir toliau, dabar jau – be nustatyto termino. Bet jei tik pajus, kad dirbant atsirado „pelėsinės rutinos ar grybelio“, stengsis tai spręsti demokratišku keliu. Nors orkestras, dirigento žodžiais, yra visai ne demokratiška institucija.

„Orkestre negali būti per daug demokratijos. Kitaip čia greitai pakvips anarchija ir nesusikalbėjimu. Dirigento užduotis – ne žaisti demokratiją, bet įkvėpti žmones, rasti bendrą sprendimą ir muzikoje žvelgti viena kryptimi“, – pabrėžė M. Pitrėnas.

Tą muzikantų žvelgimą viena kryptimi lydi kasdienis nelengvas darbas: trys ar keturios valandos repeticijų su orkestru, dar trys – individualiai arba grupėmis. Nenuostabu, kad kartais prireikia muzikantus ir paraginti: „Bet žmogus toks padaras, kuriam patinka būti paragintam. Kaip tai daro dirigentas – jau kitas klausimas. Tai labai individualu. Pavyzdžiui, vienas žmogus pagirtas pradės dar daugiau dirbti, kitas, priešingai, – atsipalaiduos.“ O kaip jis reaguotų, jei išgirstų, jog orkestro muzikantai jį vadina, pavyzdžiui, diktatoriumi? „To negali būti, nes aš nesu diktatorius, aš taip nesielgiu, – tvirtai pasakė pašnekovas ir nusikvatodamas pridūrė: – O jeigu jie taip sako, vadinasi, klysta.“

Mojuoti alkūnėmis neteko

Kad ir kuo sutartume matuoti dirigento sėkmę – apdovanojimais, pinigais ar tiesiog kasdieniu pasitenkinimu darbu – atrodo, niekur M. Pitrėnui tos sėkmės netrūksta. Dar prieš 16 metų jis pelnė pirmąją premiją VII G. Fitelbergo konkurse Katovicuose (Lenkija), padėjusią pamatus ir ateities laimėjimams. Lietuvoje maestro 2012 m. įvertintas Nacionaline premija, o šiemet jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius. Dirigentui taip pat skirtas Latvijos pripažinimo kryžius, prieš ketverius metus – Baltijos asamblėjos meno premija.

Pirmuosius honorarus M. Pitrėnas pradėjo užsidirbti būdamas vos 16-os: „Įtikėjau muzika ir joje gavau daug daugiau, nei būčiau gavęs kokiose nors kompanijose prie butelio.“ Tais laikais jis vargonavo Jurgio Matulaičio parapijos bažnyčioje Vilniuje, dirbo choruose. Vienturčio savo sūnaus tėvai neišlepino, bet jo poreikiai visuomet buvo užtikrinti. „Žinoma, smagu, kad gana anksti pradėjau eiti savarankišku finansiniu keliu. Bet, tiesą pasakius, niekada neteko mojuoti alkūnėmis. Viską savo gyvenime bandžiau daryti labai natūraliai, įkvėptai ir ugningai. Drungnas gyvenimas man visiškai nepriimtinas. Gal dėl to ir pradėjau anksti užsidirbti pinigų, nes man mokėjo už mano aistrą. Dabar matau, kad toks požiūris atsiperka ir materialiai, ir dvasiškai“, – sakė dirigentas.

Viską savo gyvenime bandžiau daryti labai natūraliai, įkvėptai ir ugningai.

Jis neneigia, kad pasiekta (tiksliau – pelnyta) sėkmė pritraukia ir kitų žmonių pykčio bei susierzinimo. Maestro šypteli – tai tik reiškia, kad jo kelias kažkam įdomus: „Be to, mano pasirinkimai yra nekonformistiniai, neprisitaikėliški. Tas kartais juntamas susierzinimas sukuria tam tikrą teisingą įtampą. Jei aplink visi tik pataikautų, reikėtų suklusti, kad čia kažkas ne taip.“

Prieš septynerius metus pelnęs Nacionalinę premiją M. Pitrėnas tuomet sakė ją priimantis kaip avansą. Ir šiandien jis teigia to avanso dar nesugrąžinęs. „Tikrai noriu dar daugiau padirbėti savo valstybės ir meną mylinčių žmonių labui. Taip sakydamas nesimaivau ir nekoketuoju – iš tiesų manau, kad aš tą kreditą dar atiduosiu. Net su palūkanomis“, – nusijuokė. Juolab kad dirigento profesija neretam leidžia tęsti savo karjerą tiek dešimtmečių, kiek M. Pitrėnas dar apskritai šia Žeme nevaikšto. Pasak jo, dirigento aukso amžius – labai individualus dalykas: „Aš esu vėlai brendęs, nepatyręs tikros paauglystės, nes visą ją pradirbau. Tikiu, kad mano aukso amžius – dar prieš akis. Jaučiu savo mąžtančią fizinę jėgą – tai natūralu. Bet kartu jaučiu, kad fiziologija pakeičiama išmintimi, protu, bendru gyvenimo suvokimu. Kad vis daugiau galiu semti iš šulinio ir duoti kitiems atsigerti. Ir tai mane labai įkvepia.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų