(Deimantės Dokšaitės nuotr.)

Lengvoji Indijos versija

Lengvoji Indijos versija

Goa žiemas leidžianti Deimantė Dokšaitė dabar tik šypsosi prisimindama perspėjimus šią mažąją valstiją aplenkti iš tolo.

Kai pirmą kartą skridau į Indiją aplankyti Delyje tuomet studijavusio brolio, žvalgiausi ir vietos kur nors prie jūros. Lietuvoje tuomet buvo lapkritis, jau trūko saulės, o ir broliui reikėjo duoti kelias dienas pailsėti nuo manęs ir kartu viešėjusios mamos. Draugės bičiulis indas patarė šiukštu neskristi į Goa, mat ten tik narkotikai ir besaikės girtuoklystės, netinkama vieta padoriai jaunai moteriai ir dar su mama. Geriau tegul renkasi kiek piečiau esančią Keralą, skalaujamą tos pačios Arabijos jūros. Alkoholis, tiesa, Goa pats pigiausias Indijoje – toks tas portugalų palikimas. Tačiau manyti, kad Goa vyksta tik vakarėliai, labai neteisinga, nors jų čia netrūksta įvairiausių. Kaip supratote, draugės bičiulio indo patarimo nepaklausiau (tiesiog bilietai iš Delio į Goa buvo pigesni nei į Keralą) ir nuo 2010-ųjų lapkričio Goa yra tapusi mano žiemos rezidencija.

Mažiausia iš visų Indijos valstijų iki pat 1961 m., kai Indijos karinės pajėgos įsiveržė į Goa, buvo Portugalijos kolonija, o tuomečiai jos gyventojai važiuodami į Mumbajų (anuomet Bombėjų) turėdavo keliauti su pasu, nes gi kita valstybė. Portugalų kolonijinis palikimas ypač patrauklus patiems indams, besilankantiems iš kitų valstijų, bet malonus ir užsieniečių akiai, ausiai ir skrandžiui.

Kaip ir nuo bet kurių kolonizatorių, Goa gyventojai kentėjo nuo portugalų, tačiau dabar visa tai praeitis ir galima tik susipažinti su kolonijinių pėdsakų turinčia architektūra, vietos kalba, kulinarija ir gyventojų įpročiais. Senos portugalų laikus menančios vilos dabar medžiojamos turtuolių iš Delio, pigus vietos Porto vynas gurkšnojamas britų turistų, tų pačių taip mėgstamas aštrus troškinys vindalu (vindaloo) – gerokai modifikuota portugališkojo mėsos vyne su česnakais versija. O žodis „pão“, portugališkai reiškiantis tiesiog „duona“, iki šiol Goa tariamas kasdien bent po du kartus. Anksti rytą ir pavakarę bet kuriame valstijos mieste ar miestelyje išgirsite pypsėjimą – dviratį minantis pão pardavėjas praneša, kad jau galite išbėgti į gatvę ir prie savo kiemo vartelių iš jo nusipirkti skatikus kainuojančių šviežių bandučių. Populiariausios – pão, paprastos apvalios bandelės, bet pardavėjas prie dviračio galo pritvirtintame krepšyje turi ir kitokių – plokščių poi (poee) arba drugelius primenančių ir net tokių kaip mūsiškės „baronkos“ su skyle.

Iki portugalų duonos Goa žmonės nekepdavo, bet kolonizatoriai jos ilgėjosi, tad net atrado būdą ją gaminti be mielių. Visgi pagrindiniu kasdieniu maistu, kaip ir kitur Azijoje, išliko ryžiai. Apie portugalų įtaką goaiečių stalui galima visą straipsnį parašyti ir maistas čia ne mažiau svarbus nei kokioje Italijoje. Kas kartą prasilenkdama su pažįstamu vietiniu esu paklausiama, ar jau valgiau pusryčius, pietus, gėriau popiečio arbatą ar pavakarieniavau, o jei valgiau, tai ką.

Italus Goa gyventojai man primena dar ir dėl to, kad jie labai šeimyniški ir religingi, nesvarbu, kokią religiją išpažintų. Ir nors apie Goa įprasta manyti, kad tai katalikiška valstija (ši religija irgi portugalų palikimas), hinduistai savo skaičiumi juos šiandien gerokai lenkia. Priežastys kelios – didelė katalikų dalis yra įgiję portugališkus pasus, o su jais išvykę ne į Portugaliją, bet į mūsų tautiečių pamėgtą Jungtinę Karalystę dirbti, todėl „Brexit“ tema Goa ne mažiau domimasi nei Lietuvoje. Tiesa, yra ir išimčių – dabartinio Portugalijos ministro pirmininko António Costos šaknys yra Goa. Be to, dėl ekonominio išsivystymo, turizmo verslui būtinų darbo rankų į Goa atvyksta daug žmonių iš kitų Indijos valstijų. Dauguma jų – hinduistai, yra ir šiek tiek musulmonų.

Bet, kaip minėjau, religija Goa gyventojams labai svarbi. Nors garbinantys skirtingus dievus visai neblogai sutaria, vis tiek būna visokių situacijų, kur išpažįstama religija diktuoja tarpusavio elgesį. Dažniausiai bičiuliaujamasi su tos pačios konfesijos atstovais. Kokiai religinei bendruomenei vienas ar kitas asmuo priklauso, ilgai galvoti nereikės: užėjai į interneto kavinę, o ten kamputyje pakabintas kurio nors (greičiausiai pinigus nešančio) hinduistų dievo paveikslėlis. Sezonui prasidėjus, interneto kavinės savininkas būtinai atlieka pudžą (puja) – religines apeigas, turinčias jam padėti versle. Įsėdai į taksi, o ten ant prietaisų skydelio ar veidrodėlio matai vairuotojo religiją identifikuojančius ženklus – kokią ganešo (dievo su dramblio galva) statulėlę ar kryželį. Net ant keleivinių autobusų išvysite Jėzui arba Šivai skirtų užrašų. Musulmonai, kurių Goa ne tiek daug, savo religinius simbolius demonstruoja kukliau.

Nugirdau katalikių pokalbį: viena pasakojo įsigijusi naują sijoną, o draugės tuoj susidomėjo, ar jis tinkamas mišioms.

Tiesa, ribos tarp skirtingų konfesijų išpažintojų ne visada griežtos. Pavyzdžiui, hinduistams priklausančioje vaikų ligoninėje mačiau kalėdinių dekoracijų, o per hinduistų švenčiamą Holi gatvėje gali sutikti ir spalvotais dažais ištepliotą kataliką vaiką. Tačiau net tradiciniais laikomus Goa patiekalus taip pat galima skirstyti į hinduistiškus ir katalikiškus. Hinduistė nemokės gaminti tradicinių katalikiškų, kaip ir katalikė nežinos hinduistiškų valgių receptų. Katalikų virtuvei daugiau įtakos turėjo portugalai, tad jie valgo tiek jautieną, tiek kiaulieną. O hinduistai bent jau seniau buvo neturtingesni, ir tai turėjo įtakos jų maistui, be to, dėl religijos jie nevalgo kai kurios mėsos arba išvis yra vegetarai. Tačiau tradicinis žuvies karis, patiekiamas su ryžiais, mėgstamas beveik visų arčiau jūros įsikūrusių Goa gyventojų. Jis valgomas kone kasdien, jo labiausiai ilgimasi išvykus svetur.

Nejučia vėl pradėjau rašyti apie maistą, o juk pasakojau apie religiją. Hinduistai dažnai savo vaikus leidžia į hinduistines mokyklas, kad šie išmoktų maratų kalbos, kuria parašytos jų maldos. Katalikiškose mokyklose daug bendraujama ir mokomasi angliškai. Religija čia diktuoja ir aprangos kodus, ypač moterų. Kartą vietos grožio salone nugirdau katalikių pokalbį: viena pasakojo įsigijusi naują sijoną, o draugės tuoj susidomėjo, ar jis tinkamas mišioms. Nors sariais rengiasi ir katalikės, ypač kokiomis iškilmingomis progomis, hinduistės juos nešioja dažniau. Katalikės mėgsta vilkėti vienodo kirpimo sukneles, primenančias maždaug 1980-uosius, jas perka ne parduotuvėse, bet siūdinasi. Visos jos iš esmės vienodos, tik audiniai skirtingų spalvų bei raštų. Tokių suknelių niekur kitur Indijoje nemačiau.

Ramūs kaip portugalai

Kadangi Goa prie Indijos prisijungė labai vėlai, jos žmonių identitetas labai stiprus, jie nuolat pabrėžia savo kitoniškumą. O visoje Indijoje ir net už jos ribų garsėja kaip susegad gyvenimo stiliaus gerbėjai. Susegad yra Goa gyventojų iš kolonistų portugalų pasiskolinta sąvoka – sossegado portugališkai reiškia „ramus“. Goa gyventojai nemėgsta persistengti dirbdami, daug mieliau savo verandoje tauškia su kaimynais ir nužiūrinėja praeivius, žinoma, juos ir aptarinėja. Pažadėję ką atlikti, dažniausiai niekad nepadaro to laiku ir vis kartoja „rytoj“.

Aš Goa vadinu Indija light, tokia gana vakarietiška šalies versija. Tai lyg ir Indija, bet nė iš tolo neprimena Varanasio, kur ant Gango krantų deginami lavonai, nuolatiniame smoge skendinčio Delio ar Mumbajaus su daugybe lūšnynų. Goaiečiai dar hipių laikais išmoko būti tolerantiški su maudymosi kostiumėliais besideginančioms baltaodėms, ir tai vis dar priverčia baisingai stebėtis iš kitų valstijų atvykusius indus, kurie būtinai bando slapta jas nufotografuoti. Tiesą pasakius, Goa gyventojai surauks nosį ir pasipiktins tokiais tautiečiais, nes žino, kad turistams iš Vakarų toks elgesys nepatinka, o turizmas, kaip jie mėgsta sakyti, jų duona ir sviestas.

Jei sugalvotumėte aplankyti Goa, galite rinktis iš kelių širdžiai artimesnių sričių, kurias galima išbandyti atskirai arba kombinuojant: gamtos, holistinės, kolonijinių pėdsakų paieškos ir įprasčiausios bei populiariausios – paplūdimių.

Pastaroji visiems gerai žinoma, gal verta tik pabrėžti, kad smarkiai skiriasi paplūdimiai, tiksliau, jų lankytojai ir atmosfera Šiaurės ir Pietų Goa. Į šiaurinę valstijos dalį turistai įkėlė koją pirmiau nei į pietus, tad ta pusė turistų labiau nutrypta, ir tai reiškia, kad čia sutiksite daugiau mažo biudžeto vietos turistų, kurie kartais elgiasi, kaip mano močiutė sako, lyg nuo saito paleisti: prisigėrę pigaus alkoholio puola į jūrą maudytis, kabinėjasi prie turistų bandydami užmegzti pokalbį arba nusifotografuoti ir panašiai. Be to, šioje Goa pusėje įsitvirtinę rusai – ne tik turistai, bet ir dažnai nelegalūs gidai, rusiški restoranai, grožio salonai ir net rusės prostitutės. Taigi, kaip jau turbūt supratote, Šiaurės Goa nėra mano mėgstamiausia, nors, žinoma, ir ten yra puikių kampelių.

Vietiniai dar hipių laikais išmoko būti tolerantiški su maudymosi kostiumėliais besideginančioms baltaodėms.

Visgi pati esu įsikūrusi Agondos paplūdimyje, kurį turbūt galima tituluoti vienu ramiausių Goa. Už tą ramybę labiausiai verta dėkoti vėžliams. Agondoje ir dar keliuose Goa paplūdimiuose vis dar peri jūriniai vėžliai ir dėl to juose ribojama kai kuri veikla, pavyzdžiui, muzika po 22 val. arba restorano staliukai paplūdimyje. Tiesa, atsiranda nemažai trumparegių verslininkų, laužančių taisykles. Visgi Agondai pavyksta išlikti ramia vieta, kur traukia knygas skaityti, joga užsiimti ir į jūrą žiūrėti mėgstantys žmonės, neprieštaraujantys paplūdimiu dalytis su vietos karvėmis.

Kadangi Goa pajūris tik keliais kilometrais lenkia Lietuvos ir yra vos ilgesnis nei 100 km, net apsistojus viename paplūdimyje gana nesunkiai galima aplankyti ir keletą kitų. Populiaru išsinuomoti motociklą (ypač legendinį „Royal Enfiled“) ar motorolerį ir keliauti savarankiškai. Tai labai smagu, bet nebūkite kaip didžioji dalis turistų – būtinai dėvėkite šalmus. Per tiek sezonų girdėjau apie ne vieną tragiškai užsieniečiams pasibaigusį eismo įvykį. Malonus tas laisvės pojūtis, kai skriejant motociklu plaukus kedena vėjas, bet nebus smagu, kai vietiniai nuo asfalto gremš jūsų smegenis.

Naujieji vietiniai

Nors paplūdimių Goa yra keliasdešimt, visgi po truputį populiarėja ir į žemyną nutolusi valstijos pusė. Ji turėtų patikti gamtos mėgėjams. Galite apsilankyti prieskonių ūkyje arba apsistoti tokiame, kur ir patys galėsite prisidėti prie ryžių sodinimo ar derliaus nuėmimo. Nors pats didžiausias Goa yra Dudsagaro krioklys, tikri gamtos mylėtojai jį aplenks, nes neapsikęs turistų būrių ir mieliau rinksis tokius, kur veikiausiai bus vieninteliai lankytojai ir galės ramiai atsigaivinti vėsiame džiunglių krioklio vandenyje. Tie, kuriems pasiseks, džiunglėse išvys ir egzotinių gyvūnų, o štai paukščiams stebėti sausį net rengiamas atskiras festivalis.

Goa garsėja ir jogos mokyklomis, meditacijos centrais, atpalaiduoti kūną ir sielą padeda ajurvediniai masažai, dažniausiai atliekami iš Keralos atvykusių meistrų. Kai kurie jogos gerbėjai atvažiuoja savarankiškai, bet nemažai atskrenda ir grupėmis su mokytojais praleisti atostogų. Tiesa, apskritai didžioji dalis jogos mokytojų Goa yra vakariečiai (dažniau vakarietės), o ne indai. Goa žiemas leidžia tūkstančiai užsieniečių: vieni jau pensininkai, kiti moko jogos, treti dirba tokius darbus, kuriems nesvarbu vieta – užtenka kompiuterio ir interneto. Dažnai pagalvoju, kad jų gyvenimo kokybė gal net lenkia sunkiai Lietuvoje dirbančių ir kartą ar du per metus ištrūkstančių dviejų savaičių atostogų. Dvi mano bičiulės iš Izraelio nuomojasi visą nuosavo namo aukštą, viena jų administruoja porą internetinių parduotuvių, kita muzikuoja. Jos neturi namų tvarkytojos, bet nemaža dalis užsieniečių tokias samdo, nes gali sau tai leisti. Kai kurie ir valgo beveik tik restoranuose, nes Goa jiems tai nėra prabanga.

Žiemojantys Goa turistavimu dažniausiai nebeužsiima, nebent tenka valstiją parodyti svečiams. Galbūt jų lankytojai pasirenka ieškoti kolonijinių pėdsakų – apžiūrėti portugalų statytas bažnyčias, iki šiol išlikusius dvarus, viename tokių suvalgyti pagal šeimos išsaugotus receptus paruoštus kolonijinius laikus menančius pietus, o apsistoti butikiniame viešbutyje, įrengtame restauruotame dvare.

Galerija

Ką pamatyti?

Tanshikarų prieskonių ūkį (tanshikarspicefarm.com). Visi puikiai žinome, kaip buvo atrasta Amerika: ieškant kelio į Indiją ir šioje šalyje auginamų prieskonių. Goa taip pat veikia ne vienas prieskonių ūkis, dauguma jų priima turistus ir, tiesą pasakius, net yra virtę daugiau turistiniais, nei iš tikrųjų auginančiais prieskonius. Save gerbiantis prieskonių ūkis būtinai turės dramblį, kuriuo gali pajodinėti turistai, nors prieskoniams auginti jis visai nereikalingas.

Rekomenduoju aplankyti Tanshikarų ūkį, kur turistai dar ne kažin kiek pripėdavo, o prieskonius ekologiškai augina be galo šilta ir maloni Tanshikarų šeima. Už simbolinį mokestį ūkio šeimininkai pavedžios po savo valdas, papasakos apie auginamus prieskonius, aprodys net savo namą, pavaišins vegetariškais pietumis, o už papildomą mokestį nuves iki vieno iš netoli džiunglėse esančių krioklių. Labai tikėtina, kad čia būsite vieninteliai lankytojai ir galėsite smagiai išsimaudyti džiunglių pavėsyje atvėsusiame vandenyje. Ir nors aplink Tanshikarų prieskonių ūkį esantys kriokliai ne tokie dideli kaip žymusis Dudsagaras, čia garantuotai išvengsite minių.

„Leopard valley“ (facebook.com/leopardvalley/). Džiunglėse įsikūręs naktinis klubas taip pavadintas ne veltui. Tiesa, leopardų grojant trankiai muzikai nesutiksite, nebent kai kurie šokėjai apsvaigę nuo pojūčių patys virsta miško katėmis ir tigrais. Ir nors muzika šiame klube ne visai mano skonio, šokti džiunglėse įrengtame klube – unikali patirtis.

Agondos paplūdimį. Ieškantiems ramybės, trokštantiems per atostogas papenėti ir sielą, ir kūną, matyt, geriausias pasirinkimas – joga, meditacija ir ajurvediniai masažai. O jei patikrinsite instagramo grotažymes Agonda ar Agondabeach, turbūt kas antra nuotrauka bus jogo ar jogės. Tad greičiausiai nėra geresnės vietos užsiimti joga nei Agondos paplūdimyje, kur platus pamokų pasirinkimas, veikia jogos mokykla, o vienoje kavinių valgydami veganišką pyragą galėsite iki begalybės pliaukšti su kitais savęs ieškančiais jogais apie skirtingas asanas, medituojant patirtus pojūčius ir pan.

Šeštadieninį turgų (facebook.com/SNMGOA/). Nors jau minėtas „Leopard valley“ kartais irgi rengia turgus, visgi smagiausia Šiaurės Goa jau daugelį metų veikiančiame Aporos naktiniame šeštadieniniame turguje. Ten rekomenduočiau važiuoti ne tiek apsipirkti, bet tiesiog pasilinksminti, pasižvalgyti, pasiklausyti muzikos, pažiūrėti performansų, pašokti. Panorusiems ką nors įsigyti tikrai bus iš ko rinktis, tik kainos čia dažnai aukštesnės nei kitur. Ištroškusiems autentikos geriausia užsukti į vietos turgus. Arčiausiai mano namų toks vyksta šeštadieniais Čiaudyje, kur daugiausia iš gretimos Karnatakos valstijos atvykę prekiautojai bei vietos tetulytės pardavinėja daržoves bei prieskonius. O pageidaujantiems pamatyti, kaip atrodo žuvų turgus, geriausia būtų važiuoti į atnaujintą Margao turgų.

Kolonijinį palikimą. Juo besidomintiems rekomenduočiau tris vietas. Centrinėje Goa pasižvalgyti po Bragansos namus (Braganza house, goa.gov.in/places/braganza-house/), po kuriuos vedžioja pati lyg eksponatas namų šeimininkė, vienodai išdidžiai demonstruojanti be elektros anuomet veikdavusį šaldytuvą ir nuostabaus grožio namų sales. Tą pačią dieną užsukti ir į Palácio do Deão (palaciododeao.com), kur iš anksto galite užsisakyti pagal kolonijinius receptus pagamintus pietus. Šį dvarą, kadaise priklausiusį aukštam dvasininkui, kruopščiai restauravo ir turizmui pritaikė dėl Goa portugališkosios praeities pakvaišusi šeima. Besižvalgantys kolonijinių pėdsakų turbūt užsuks į sostinėje Pandžime esantį Fonthanias kvartaliuką, kur namai portugališku papročiu iki šiol puošiami gaidžio statulomis. Kad įspūdžiai būtų dar stipresni, galite apsistoti „Siolim house“ (siolimhouse.com), dar vieno istorijos gerbėjo su meile restauruotame dvare, paverstame butikiniu viešbučiu. O vyšnia ant deserto kiekvieno lietuvio širdžiai – priešais senosios Goa katedrą prieš kelerius metus ambasadoriaus Laimono Tallat-Kelpšos pastangomis pastatytas nedidelis atminimo akmuo, žymintis pirmojo žinomo lietuvio – Andriaus Rudaminos – apsilankymą Indijoje.

Kur apsistoti?

Aštrių pojūčių mėgėjai ir gamtos mylėtojai gali apsistoti Khaama Kethnoje (khaamakethna.com) arba apsilankyti The tribe Goa (facebook.com/thetribegoa). Kodėl sakau, kad aštrių pojūčių? Todėl, kad šiose vietose jus miegantį greičiausiai aplankys ne tik tokie įprasti svečiai kaip driežiukai, varlės ar beždžionės, bet ir baugesni laukinės gamtos atstovai, kaip antai gyvatės ar leopardai.

Būtų keista, jeigu Agondoje neparekomenduočiau apsistoti „Simrose“ (simrose-goa.com) arba kiek labiau biudžetiniuose „Sea star“ (seastar-agonda.com) nameliuose prie jūros. Tiek vienoje, tiek kitoje vietoje nenustebkite, jei pasakę, kad esate iš Lietuvos, neišvysite veido su nieko nesakančia išraiška. Žmonės čia ne tik žinos, kas ta Lietuva, bet gal net ir užkalbins lietuviškai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų