(Laimos Druknerytės nuotr.)

Laimingos senatvės adresas – kempingas Ispanijoje

Laimingos senatvės adresas – kempingas Ispanijoje

Mursijos regione, prie Mar Menoro lagūnos jau du dešimtmečius veikiančiame kempinge „La Manga“ knibžda vyresnės kartos atstovų iš visos Europos. Jie mėgaujasi saule apsistoję karavanuose, kemperiuose ir nameliuose su ratais. Laima Druknerytė klausosi gyvenimo džiaugsmu ir išmintimi persmelktų istorijų.

Pirmas vaizdas, kurį užfiksuoju atvykusi – daug žilų galvų ir šypsenos veiduose. Žvelgdama į šiuos žmones iš pradžių svarsčiau: kodėl būnant garbaus amžiaus norisi parduoti namus, palikti anūkus ir kemperiu leistis į kelis tūkstančius kilometrų trunkančią kelionę, kurios tikslas – pusmetį gyventi mašinoje? Kodėl vyresnėliai čia vakarėliuose šoka kaip išprotėję vos užgrojus muzikai, o jauniausiam šokėjui – 75-eri?

Po kartu su jais praleistos savaitės iš kempingo „La Manga“ iškeliavau turėdama vienintelį klausimą sau: jei jau teks sulaukti pensijos, kokios jos norėčiau?

(Laimos Druknerytės nuotr.)

Britai Jean (75 m.) ir Geraldas (80 m.). Žiemas svetur leidžia 19 metų.

Jean: „Kai susitikome, Geraldas turėjo kemperį. Jis manė, kad teks šį parduoti, nes jo kelionių dienos baigtos. Tačiau nežinojo, kad vaikystėje su tėvais kemperiu važinėdavau prie jūros. Klajokliškas gyvenimas buvo mano kraujyje, nors toks gyvenimo būdas ne kiekvienam. Keliaudami ir apsistoję kemperyje praleidžiame iki penkių mėnesių per metus, likusį laiką būname namie, Didžiojoje Britanijoje.

Turime penkis vaikus. Jie tokiu mūsų gyvenimo būdu labai žavisi ir didžiuojasi. Lygina mus su uošviais, kurie dėl ribotų finansų į užsienį keliauja tik porą savaičių per metus. Geraldas dirbo energetikos pramonėje – tai jam užtikrino didelę pensiją, todėl jaučiamės laisvai.

Pastaruoju metu Geraldas sirgo, atlaikė penkias sudėtingas operacijas. Jaučiasi per stebuklą likęs gyvas. Pastarąjį kartą į Didžiąją Britaniją grįžome po infarkto, operuotis. Tą rytą prabudome, atidarėme langą pažiūrėti, kaip šviečia saulė. Aš nuėjau į dušą, o Geraldą ištiko širdies smūgis. Labai džiaugiamės, kad užtenka jėgų vėl keliauti. Jei sėdėtume namie, pasiligotume ir mūsų greit nebebūtų tarp gyvųjų. Mums patinka toks gyvenimo būdas, mokame mėgautis mažais dalykais. Turime gyventi dabar, nes nežinome, kas laukia rytoj.

Praleisti žiemos kempinge atvykome, kai buvau 57-erių. Tuomet manėme, kad esame per jauni tokiam gyvenimo būdui. Bet radome daug bendraminčių. Pasirodo, yra tiek daug dalykų, kuriuos galima aptarti, kuriais norisi pasidalyti. Kaskart, kai čia atvažiuojame, jaučiamės tarsi po vasaros atostogų grįžę į mokyklą ir vėl susitikę senus draugus. Deja, ne visus. Vienas artimas draugas praėjusiais metais mirė.“

Į pokalbį įsitraukia Jean ir Geraldo kaimynas Robinas. Jis jau dvylika metų gyvena kemperyje: trys mėnesiai Ispanijoje, keturi mėnesiai Didžiojoje Britanijoje, trys mėnesiai Australijoje, nes jo sūnus ir anūkai gyvena ten. „Namie kaimynai mūsų taip dažnai nelanko, – sako Robinas. – O gyvendami kempinge kasdien svečiuojamės vieni pas kitus. Beje, čia – gera vieta mirti, nes visi žino, kaip pasirūpinti tavimi ar padėti tavo antrai pusei. Visi drauge einame į krematoriumą, o tada organizuojame vakarėlį bare prie baseino. Taip nutinka retai. Dabar kempingo personalas turi defibriliatorių ir sugeba atgaivinti mirštančius. Žiūrėk ‒ tie vėl vaikščioja. Tokia kasdienybė mūsų negąsdina.“

(Laimos Druknerytės nuotr.)

Švedai Elitzabeth Rosita (75 m.) ir Lenartas (73 m.). Svetur žiemoja 15 metų.

Elitzabeth Rosita: „Lenarto draugas kartą pasiūlė kartu keliauti kempingauti į Ispaniją. Išvykome, o grįžusius į Švediją pasitiko siaubingas oras: sniegas, lietus, vėjas. Gyvename vakarinėje pakrantėje – oras ten dažniausiai prastas. Todėl apsispręsti pokyčiams nebuvo sunku. Įsigijome kemperį ir vėl iškeliavome į Ispaniją, tuomet jau trims mėnesiams. Nuo to laiko čia praleidžiame šešis septynis mėnesius ir tik vasarai grįžtame namo.

Švedijoje savo namą pardavėme prieš dvylika metų. Mano vyras buvo logistikos įmonės savininkas, turėjo tris sunkvežimius. Įmonę ir sunkvežimius taip pat pardavėme, tačiau didelį garažą pasilikome ir jame įsirengėme būstą, kuriame gyvename grįžę.

Ispanijoje oras puikus, daug saulės. Bendraudami su kitais nuolat juokiamės, o tai šventė sielai. Keliamės pusę septynių, pusryčiaujame, žiūrime Švedijos televiziją, skaitome naujienas, kalbamės. Vėliau vyras eina vaikščioti ar važinėja dviračiu. Vakarais dalyvaujame vakarėliuose. Galime važinėti dviračiu, eiti su draugais į restoraną ar kavinę, sėdėti lauke prie taurės vyno. Švedijoje brangu, žmonės mažai bendrauja. Mūsų šalyje žiemą keliai apledėję, važinėti dviračiu pavojinga. Tenka sėdėti namie ir su niekuo nebendrauti. Tokio amžiaus daug smagiau būti su žmonėmis, su bendraamžiais.

Abu gauname pensijas, bet tai nėra dideli pinigai, Švedijoje būtų sunku už juos kokybiškai pragyventi. Čia taip pat neišlaidaujame. Esame vyresnio amžiaus žmonės, negalime gyventi tik šiandiena. Gerai prisimenu tėvus ‒ jie nesulaukė tokio amžiaus kaip mes dabar. Žinoma, ir mūsų sveikata nėra gera. Bet kai bandau pasiguosti kitiems, kad man jau 75-eri, jie atsako: „O, tai dar visai jauna, mums jau per aštuoniasdešimt!“

Prieš pusmetį buvau emociškai sutrikusi. Lenartas vyriškai pasakė: „Jei nesusitvarkysi, sėsiu į mašiną ir išvažiuosiu į Švediją vienas! Gali viską pasilikti, nebegaliu su tavimi.“ Buvau priblokšta, negi jis tikrai nori mane palikti po 31 santuokos metų? Paskui tylomis išėjome pasivaikščioti, pasižvalgėme į kitus žmones, pyktis nuslūgo ir viskas grįžo į senas vėžes. Būna, kartais susikivirčijame, bet viskas greitai baigiasi  ‒ išeinu laukan ir kuo nors užsiimu. Kai esi tokio amžiaus, nebekovoji. Turime mažai laiko, todėl privalome būti labai malonūs vienas kitam.“

(Laimos Druknerytės nuotr.).

Stanas (68 m.) ir Steffi (71 m.), Didžioji Britanija ir Vokietija. Svetur žiemoja 13 metų.

Steffi: „Stanas į Ispaniją žiemoti atvyko prieš 13 metų. Apsistojo visai žiemai kempinge, ir jam labai patiko ‒ daugybė veiklos, draugiški žmonės. Todėl į „La Mangą“ grįžta kasmet, nes tai tarsi kaimelis, kuriame visi vieni kitus pažįstame. Dažnas čia turi daugiau draugų nei namie, nes jų lengva susirasti: oras visuomet geras, žmonės atsipalaidavę ir turi daug laiko draugauti, būti lauke. Čia ir mes susipažinome.

Per gyvenimą su velioniu vyru atostogavome gal penkis kartus. Jis sakydavo ‒ atostogausime, kai būsime pensininkai. Bet jis mirė antrą dieną išėjęs į pensiją. Išauginome tris sūnus. Nenorėjau, kad su vyro netektimi mano gyvenimas baigtųsi, man buvo tik 58-eri. Ėmiau galvoti, ką nuveikiau savo gyvenime? Nieko! Visą jį skyriau šeimai ir dabar noriu turėti laiko sau. Kai prieš šešerius metus susiruošiau trims mėnesiams atostogų į Ispaniją, sūnūs nebuvo labai patenkinti. Atvykusi čia susipažinau su Stanu. Vėliau kiekvienas išvykome į savo šalį, bet ir toliau bendravome žinutėmis. Kelis kartus susitikome tai Vokietijoje, tai Anglijoje, o prieš penkerius metus nusprendėme gyventi drauge.

Mūsų amžiuje nebereikia nerimauti dėl ateities.

Mes tai vadiname meile ir labai džiaugiamės būdami kartu. Kai esi vyresnio amžiaus, surasti porą sunku. Pripratęs prie savo gyvenimo būdo nebenori keistis. Stanas man pasirodė tvarkingas ir patikimas vyras, o ir mūsų pomėgiai, požiūris į gyvenimą sutapo. Mums labai pasisekė, kad susitikome. Vienišiams patartume nesėdėti namie, keliauti po svečias šalis, bendrauti su žmonėmis. Gal ir nesutiksite antros pusės, bet rasite daug malonios veiklos, nebūsite vieniši ir liūdni.

Stanas mėgsta karaokę. Jam labai patinka dainuoti ir linksminti žiūrovus. Karaokės vakarams jis kruopščiai ruošiasi, o aš jo pasirodymams kuriu kostiumus. Stanas nebijo apsivilkti suknelės ar apsiauti aukštakulnių, persirengti Micku Jaggeriu ar klounu. Žmonės juokiasi, o jam smagu juos linksminti.

Šiuo metu esame laimingi ir dėl nieko nesijaudiname. Taip, Stanui skauda klubo sąnarį, bet juokiasi, kad kai jis susidėvės, pakeis nauju. Mūsų amžiaus žmonėms nebereikia nerimauti dėl ateities. Gyvenimas per trumpas. Tiesiog gyveni ir leidi pinigus, kol ateis pabaiga.“

(Laimos Druknerytės nuotr.).

Estai Valduras (73 m.) ir Marija (72 m.). Dalį metų svetur leidžia 5 metus.

Valduras: „Išėję į pensiją nusprendėme pakeliauti. Pardavėme butą Taline ir už gautus pinigus nusipirkome kemperį. Kai keliaudami pamatėme, jog baigiasi pinigai, išmainėme antrąjį butą į pigesnį. Ir kol kas gyvename, pinigų užtenka. Jei pristigs – parduosime ir paskutinį butą. Sprendimus priimame greitai – jei reikia, parduodame butą ir per daug nesijaudiname, kad visą gyvenimą taupėme, remontavome, čia auginome vaikus… Jie jau užaugo, sugeba patys užsidirbti ir auginti savo vaikus. O mes pinigų į dangų nepasiimsime.

Keliaudami regėjome daug Europos kempingų. „La Manga“ paliko puikų įspūdį, nes pamatėme, kaip bendruomeniškai senjorai čia žiemoja. Nusprendėme ir mes pabandyti. Jau penkerius metus čia atvažiuojame ir praleidžiame aštuonis mėnesius. Estijoje tektų sėdėti namie ir žiūrėti, kaip sninga, o čia nuo ryto iki vakaro galima vaikščioti su saulės akiniais. Be to, kasdien yra veiklos, žmonės fantastiški. Jie galvoja kitaip. Mes iš jų mokomės paprastų, bet esminių dalykų – kad gyvename dabar ir turime laiko tam, kas svarbu.

Susituokę esame 51 metus. Turime tris vaikus ir anūkų, jie visi dirba ar eina į mokyklą. Turi ką veikti ir be mūsų, todėl nereikia jų blaškyti. Šiais laikais bendrauti yra daug paprasčiau: jeigu pasiilgsti artimųjų – įjungi vaizdo kamerą telefone ir jautiesi, tarsi būtum su jais prie vieno stalo. Draugai mums pavydi, artimieji laimingi, nes su jais nesidalijame savo rūpesčiais ir pasakojame tik geriausias patirtis.

Šiame kempinge padedu ruošti dainas karaokės vakarams. Mano Marija – ukrainietė, neslepia savo kilmės. Ji drąsiai dainuoja karaokę ukrainiečių kalba. Aplinkiniai giria jos temperamentą ir drąsą.

Neseniai šventėme kaimyno gimtadienį. Susirinko apie 30 žmonių. Ant tako sustatėme stalus, susėdome ir šventėme iki penktos ryto. Visi smagiai bendravo, juokavo, dainavo visomis kalbomis. Būdami tarp bendraminčių žmonės turi noro ir laiko bendrauti – kartu vakaroja, gamina maistą, geria vyną. Dažnai ir iki trečios ryto. Nuostabu, ypač kai daugeliui jau gerokai per septyniasdešimt.“

(Laimos Druknerytės nuotr.).

Škotai Grace (63 m.) ir Alexas (67 m.). 12 metų leidžia žiemas svetur.

Grace: „Visada sakėme sau, kad išėję į pensiją norime keliauti. Prieš 12 metų sutikome porą, kuri papasakojo išnuomojanti savo namus, o pati keliaujanti ir gyvenanti kemperyje. Mes tuo labai susidomėjome. Įsigijome kemperį ir pirmą kartą į kelionę išvykome dviem savaitėms.

Kitąmet iškeliavome trims mėnesiams. Su Didžiosios Britanijos „Camping and Caravaning“ klubu atvykome į Ispanijoje esantį kempingą „La Manga“. Padėjome klubui organizuoti renginius – viskas puikiai sekėsi, todėl dar kitais metais buvome pakviesti vėl atvykti ir jau organizuoti renginius visam kempingui. Kasmet žiemoti likdavome vis ilgiau, kol 2007 m. pasakėme – parduodame namą Škotijoje. Taip ir padarėme.

Gedint svarbiausia neužsisklęsti, bendrauti, ieškoti palaikymo. Mums tai pavyko.

Alexas gyvenime išbandė daug darbų: vairavo sunkvežimį, dirbo vadybininku, rašė scenarijus televizijos komedijoms. O čia išsipildė jo svajonė – būti renginių organizatoriumi. Esame kupini idėjų ir dirbame kartu: parenkame muziką, vedame renginius, kuriame plakatus, dekoracijas. Į renginį kartais susirenka apie 190 žmonių! Mūsų auditorija tarptautinė, todėl mokomės prancūzų, ispanų, vokiečių kalbų žodžių, kad jais galėtume kreiptis į žiūrovus. Šiais metais organizavome „Eurovizijos“ vakarėlį. Vidutinis dalyvių amžius – 75 metai. Daugelis jų – tikros vakarėlių žvaigždės!

Žmonės tuokiasi, susilaukia vaikų, statosi vis geresnius, didesnius, erdvesnius, brangesnius namus. Mums namas buvo tik būstas šeimai. 2002 m. praradome sūnų – būdamas 22-ejų jis žuvo automobilio avarijoje. Šis įvykis pakeitė mūsų požiūrį į gyvenimą. Supratome, kad jis labai trumpas ir… kol turi galimybę, neatidėliodamas daryk tai, ką nori. Sunkiai išgyvenome sūnaus netektį. Daugelis porų neišlaiko tokios įtampos ir pradeda kaltinti vienas kitą. Mes neturėjome ko kaltinti. Tiesiog supratome, kad gyvenimas jau nebus toks, koks buvo. Gedint svarbiausia neužsisklęsti, bendrauti, ieškoti palaikymo. Mums tai pavyko. Mūsų 41 metus besitęsiančios santuokos paslaptis – galime juoktis bet kokioje situacijoje, o kartu juokdamiesi mes vėl matome šviesą.“

(Laimos Druknerytės nuotr.).

Vokiečiai Wally (58 m.) ir Herbertas (70 m.). Kempinge apsistoja 12 metų.

Wally: „Apie Mar Menorą sužinojome būdami Kroatijoje. Sutikti žmonės papasakojo, kad čia švelnus vėjas ir įlanka, kurioje saugu plaukioti burlente. Atvykę pirmą kartą apsistojome šiame kempinge, bet vieta įspūdžio nepaliko. Priešingai, važiavome automobiliu per kempingą ir galvojome, kas per velniava čia vyksta? Senyvi žmonės kalbasi, geria vyną, juokiasi. Nusprendėme pasilikti tik kartą, bet atvykstame jau 12 metų.

Keliaujame ir gyvename kemperyje pavasarį ir rudenį. Kasdien keliamės, išsiverdame kavos, einame pasivaikščioti, stebime paukščius, kalbamės su žmonėmis. Jei vėjas netinkamas burlentei, sėdame ant motociklo ir važiuojame ieškoti naujos vietos, kur galėtume skaniai užkąsti. Herbertas labai charizmatiškas, atviras, todėl žmonės patys prie jo prieina. Ir manęs tai netrikdo, nes jo dėka mano gyvenime įvyksta daug netikėtų, nuostabių dalykų. Leidžiu Herbertui būti savimi, kartu esame 32 metus.

Kai susitikome, aš jam iš karto patikau – buvau strazdanota raudonplaukė, o jis turėjo kemperį! Tuomet maniau, kad tai fantastiška. Jau prieš 30 metų žinojome, kad norėsime daug keliauti ir kad gyvensime taip, kaip gyvename dabar. Uždirbdavome pinigų, sėsdavome į automobilį ir keliaudavome po Europą. Norėjome pamatyti pasaulį. Įprastas gyvenimas ne mums, todėl turime tik nedidelį namelį Alpėse, kuriame leidžiame vasaras ir žiemas. Kitu laiku keliaujame.

Mes pasirinkome tokį gyvenimo būdą. Mama verkia – nėra anūkų. Bet tai mūsų gyvenimas ir galime su juo daryti, ką tik norime. Dirbau medicinos srityje, iš jos pasitraukiau būdama 47-erių. Žmonės bandė mus gąsdinti: „Ką jūs darote? Taip anksti išėjote į pensiją, juk jums baigsis pinigai!“ Bet iki šiol jų turime pakankamai, o ir nereikia rūpintis vaikais bei anūkais.

Burlente plaukioju nuo 23-ejų, o Herbertas jau beveik 50 metų groja gitara. Ir dabar jis mokosi naujų dainų, groja po dvi valandas kasdien ir dainuoja keliomis kalbomis. Jam tai labai gera smegenų mankšta. Grodamas jis tiesiog atjaunėja, o kai uždainuoja „La Paloma“, ispanai prieina ir jį bučiuoja. Manome, kad su aplinkiniais svarbu būti atviriems ir draugiškiems, bet mums svarbiausia – mūsų pačių gyvenimas.“

(Laimos Druknerytės nuotr.).

Britai Norma (80 m.) ir Tadge’as (81 m.)

Norma: „Tadge’as tarnavo Karališkosiose oro pajėgose, todėl teko gyventi įvairiuose kraštuose: Honkonge, Omane, Borneo, Vokietijoje, Indonezijoje. Nesipriešinau nė vienam jo darbui, keliavau kartu su juo, o vėliau visa šeima drauge vykome ten, kur dirbo Tadge’as. Kalėdų salose jis pateko į bombardavimą, paskui ilgai gydėsi potrauminio sindromo padarinius. Vyras sako, kad aš esu mūsų sėkmingos santuokos paslaptis. Kad esu jam atlaidi ir supratinga. Esame labai patenkinti savo prabėgusiu gyvenimu. Atrodo, kad tai mums nukrito iš dangaus. Buvome penkiolikos ir šešiolikos, kai susitikome, kartu esame 65 metus.

Mes – iš Liverpulio, todėl nesame drovūs. Augome su „The Beatles“. Vyro motina dirbo slaugytoja kartu su Paulo McCartneyʼo motina. Paulas ir Tadge’as vaikystėje kartu žaisdavo. Johnas Lennonas mokėsi mano sesers klasėje. Tuo metu gyvenome Penny Lane’o gatvėje, apie kurią dainavo „The Beatles“.

Jei matai žmoniją kaip vieną šeimą, pasaulis tampa draugiška vieta gyventi.

Esame atviri ir draugiški, neturime ko slėpti. Taip gyventi lengviau. Todėl šiame kempinge pažįstame daugybę žmonių. Juk privalai bendrauti su kaimynais, nesvarbu, kur gyveni. Tai būdinga užaugusiems Liverpulyje – uostamiestyje. Ten negali laukti šešias savaites, kol susipažinsi su žmonėmis, nes laivas uoste stovės tik šešias dienas. Tad susitikę su kuo nors klausiate: „Iš kur jūs esate? Iš Abisinijos? Gerai, kaip ten gyvenate? Koks ten oras?“ Ir kviečiate sutiktąjį puodelio arbatos arba pietų. Liverpulio žmonės tai daro visą laiką. Savo gimtame mieste išmokome priimti kitus tokius, kokie jie yra. O žmonės visur panašūs – nesvarbu, ar iš Australijos, Lietuvos ar Ispanijos, po valandos, žiūrėk, vis tiek visi ima kalbėti apie vaikus, namus ar gyvūnus. Jei matai žmoniją kaip vieną šeimą, pasaulis tampa draugiška vieta gyventi. Man atrodo, kad žmonės neserga depresija. Jie tiesiog būna vieniši. Tokiems nereikia vaistų, jiems reikia draugų.

Anglijoje tenka važinėti pirmyn atgal dešimtis mylių, kad susitiktum su bičiuliais, restoranuose brangu, todėl vyresni žmonės nedažnai juose lankosi. Tačiau mūsų namuose Anglijoje žmonių visuomet daug. Pernai per Kalėdas keturias dienas gyvenome mūsų name su visa šeima: trimis vaikais, devyniais anūkais ir dviem proanūkiais. Kai grįžtame namo, jais visais reikia rūpintis, ruošti maistą. Nuolat girdžiu: „Mama, ar gali prižiūrėti vaikus, mes išvykstame!“ Labai juos mylime, bet norime pagyventi ir sau. Išvažiuojame į Ispaniją kemperiu ir nuo jų pasislepiame. Taip darome bent penkis ar septynis mėnesius per metus.“

(Laimos Druknerytės nuotr.).

Britas Davidas Fletchas (71 m.). Svetur žiemoja 16 metų.

„Į pensiją išėjau 55-erių, nes buvau psichiatrijos slaugytojas Kalėjimo departamente. Dauguma žmonių į pensiją išeina 65-erių, o aš turėjau 10 papildomų metų. Tuomet nežinojau, ką veikti. Nors gyvenau vienas nuosavame name, nusipirkau kemperį ir nusprendžiau žiemą praleisti svetur. Pažįstamas sodininkas papasakojo apie žiemos kempingą Ispanijoje. Nuo tada kasmet čia atvažiuoju.

Anksčiau Ispanijoje žiemodavau tik keturis mėnesius, nes padėdavau dirbančiai dukrai su vyru prižiūrėti anūkus, vežiodavau juos į mokyklą. Dabar jauniausias anūkas į mokyklą važinėja savarankiškai, nebereikia juo rūpintis, tad turiu daugiau laiko sau.

Dukrai ir sūnui patinka mano pasirinkimas. Patys nuolat užsiėmę, turi savo gyvenimus. Paskambinę klausia: „Hola! Kur tu? Kaip tau sekasi?“ Jei reikėtų, užrakinčiau kemperį ir per kelias valandas grįžčiau į Angliją. Atstumas ne bėda, juk gyvenu ne Australijoje.

Taip gyvendamas turiu daug draugų ir veiklos: plaukioju, važinėju dviračiu, groju gitara ar būgneliais. „La Mangoje“ grojame klube, visi norintys gali ateiti pasiklausyti. Groju ir netoli esančioje bažnyčioje. Man patinka degintis prie jūros, gulėti paplūdimyje, klausytis bangų ir galvoti arba vaikščioti po parką. Mano dienos skirtingos, nežinau, kas nutiks rytoj. Tad ramiai laukiu kitos dienos.

Nesu įsikibęs namų, neturiu šio jausmo. Bet pažįstu daug žmonių, kurie gyvena tarsi lizde. Turiu šį kemperį ir dar vieną Anglijoje. Kai grįžtu namo, žento adresu gaunu banko sąskaitas ir panašius dalykus. Tai mano mobilusis adresas. Elektroniniame banke galiu pamatyti, kas vyksta mano sąskaitoje. Turiu pakankamai pinigų, kad galėčiau taip gyventi, ir taip tęsiu, kol numirsiu arba baigsis pinigai.“

(Laimos Druknerytės nuotr.).

Švedai Elsa (65 m.) ir Joranas (70 m.). Kemperiu keliauja 41 metus.

Joranas: „Prieš 40 metų pradėjome keliauti kemperiu. Išmaišėme visą Europą, išskyrus Ispaniją ir Prancūziją. Šioms šalims taupėme, kad galėtume pakeliauti po jas išėję į pensiją. Jau penkerius metus per Prancūziją keliaujame į Ispaniją žiemoti ir vasarai grįžtame į Švediją. Kemperis ‒ vienintelis mūsų turimas būstas. Anksčiau turėjome didelius namus, bet juose būdavome retai, nes nuolat keliavome, tad juos pardavėme ir nusipirkome butą. Ir jame apsistodavome retai, kemperyje užteko patogumų, todėl pardavėme ir butą. Kam reikalinga erdvė, kurioje negyveni?

Šiuo metu esame laisvi. Pasakojame žmonėms, kaip puiku gyventi kemperyje: miegi savo lovoje, sėdi ant savo mylimos kėdės, jautiesi kaip namie, tačiau kasdien matai vis kitus vaizdus. Vieną dieną žiūri į kalnus, kitą ‒ į ežerą ar jūrą. Kiekviena diena gali būti kitokia, jei nori. Tai laisvė, kurios kitu atveju neturėtum.

Sergu reumatu, automobilio avarijoje susilaužiau nugarą. Namie būčiau prirakintas prie vežimėlio. O čia važinėju elektriniu dviračiu, kalbuosi su žmonėmis. Jaučiuosi ne tik mobilus, bet ir gyvas.

Pinigų reikia turėti tiek, kad galėtum gyventi kur nori ir kaip nori. Svarbu, kad jų užtektų dalykams, kuriuos tikrai mėgsti ir be kurių gyvenimas nebūtų kokybiškas. Jei nesukdamas galvos gali susimokėti už maistą, kempingo paslaugas, laisvalaikio pramogas, nueiti į restoraną bent kartą per savaitę, tiek ir užtenka. Žinoma, santaupų reikia nenumatytoms išlaidoms.

Turbūt esame paskutinė senjorų karta, kuri gyvena iš pensijos. Džiaugiamės tuo, nes atrodo, kad kitoms kartoms po mūsų nebebus taip gerai. Dabar jaunimas tik pradėjęs dirbti imasi kaupti pensijai. Būdami jauni mes apie tai negalvojome. Bet manome, kad ilgalaikis keliavimas kaip gyvenimo būdas neišnyks. Jis populiarės, nes taip gyventi pigu ir įdomu. Mūsų šalyje šiuo metu daug švedų kempinguose gyvena ištisus metus.

Kempinguose susirandame draugų. Su vienais bendraujame kelias savaites, su kitais liekame draugais visam gyvenimui. Kai kurie net atvyksta mūsų aplankyti. Jei nori bendrauti su žmonėmis, turi pramokti kalbų. Patys kalbame vokiškai ir angliškai. Žmona rašo internetinį dienoraštį, todėl daugelis į mus kreipiasi įvairiais klausimais. Praėjusią savaitę susitikome porą, su kuria bendravome internetu dvejus metus, bet niekada nesimatėme, ir štai ji taip pat atvyko čia.

Man visada patiko mano gyvenimas. Šiuo metu išgyvename dar vieną puikų laikotarpį: mėgaujamės saule žiemos viduryje, geru maistu ir kompanija. Kiekvienas amžiaus tarpsnis yra savaip geras. Kai tau dvidešimt, eini į diskoteką, „kabini“ merginas. Kai tau keturiasdešimt, žaidi golfą. Kai esi septyniasdešimties, vėl pasijunti kaip dvidešimtmetis, tiesiog šiuo gyvenimo etapu malonumą teikia kiti dalykai. Dabar mėgstu sėdėti su draugais ir gurkšnoti viskį, kalbėti apie tai, kas buvo ir kas dar bus. Ir neskubinti laiko.“

(Laimos Druknerytės nuotr.).

Estė Maya (65 m.). Svetur žiemoja 2 metus.

„Užauginau keturis vaikus, jauniausiai – 28-eri. 24 metus dirbau nuosavame vaikų darželyje. Gyvenau intensyvų ir streso kupiną darbinį ir asmeninį gyvenimą. Jaučiausi išsekusi ir pavargusi, todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas sau. Pardaviau namus, nusipirkau nedidelį butą netoli Talino ir kemperį. Savaitgaliais važiuodavau juo į mišką.

Baigusi dirbti, pusmetį nesugalvojau, ką veikti toliau. Draugė patarė žiemai keltis į šiltus kraštus. Ėmiau ieškoti informacijos – „Google“ įrašiau „šilta vieta žiemai“. Iššoko sutuoktinių iš Estijos straipsnis apie Ispanijoje esantį kempingą, kuriame galima apsistoti visai žiemai. Supratau – tai man. Nuo Estijos iki čia 4000 km, kelias sudėtingas, bet aš jį įveikiau! Netrukome susipažinti su straipsnio autoriais ir dabar esame artimi draugai.

Čia turiu daug veiklos. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio lankau šokių pamokas. Ketvirtadieniais einu klausytis karaokės, kur dainuoja draugai. Penktadieniais vyksta vakarėliai, šeštadieniais groja gyva muzika, sekmadieniais būna vokiečių diskoteka ir sauna. Su vaikščiojimo lazdomis per dieną nueinu 10 000 žingsnių. Maistas Ispanijoje labai skanus ir šviežias.

Manau, kad vyresnio amžiaus žmonės turi atsipalaiduoti ir pasakyti sau: viskas, noriu poilsio.

Manau, kad turiu planą iki gyvenimo pabaigos – aštuoni mėnesiai Ispanijoje ir keturi Estijoje, pas anūkus. Man labai patinka toks gyvenimo būdas, nes pirmą kartą gyvenime kasryt prabudusi galiu savęs paklausti: Maya, ką norėtum šiandien nuveikti? Ir aš veikiu tai, ką suplanuoju. Visas mano gyvenimas buvo skirtas vaikams ir darbui, bet ne sau. Šiuo metu pagaliau turiu laiko sau. Pamažu supratau, kad gyvenant kempinge pasikeitė pats gyvenimas.

Visuomenė sako, kad turi taupyti pinigus, išsimokėti paskolas, užauginti vaikus ir sukaupti daug pinigų senatvei. Kai buvau trisdešimties, maniau, kad išėjusi į pensiją padėsiu vaikams. Bet mano vaikai turi pinigų, turi savo vaikus, savo gyvenimus ir dabar tiesiog džiaugiasi laiminga mama. Todėl man nebaisu galvoti tik apie save, būti laimingai.

Nors esu be poros, nesijaučiu vieniša, nes esu tarp bendraminčių. Kartais gyvendami poroje žmonės jaučiasi vienišesni. Man 65-eri, aš niekur neskubu, ryte galiu mėgautis kava nors ir dvi valandas. Jaučiuosi kupina jėgų ir jauna.

Manau, kad vyresnio amžiaus žmonės turi atsipalaiduoti ir pasakyti sau: viskas, noriu poilsio. Kada tai padaryti, jie turi nuspręsti patys. Priimti sprendimą ir jo laikytis. Kol sprendimo nepriimi, galvoji, nerimauji dėl visko, o gyvenimas eina. Estijoje draugai klausia: „Ką jūs ten Ispanijoje darote?“ Atsakome, kad mes tiesiog gyvename.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų