Kuris vaikystės personažas įsimintiniausias?

Kuris vaikystės personažas įsimintiniausias?

Vaikystė prabėga it viena diena, tačiau prieš miegą skaitytų knygų personažai ilgai lieka atmintyje. Paulina Rūgytė domisi, kurie veikėjai labiausiai įsiminė ir turėjo įtakos šešių pašnekovų gyvenime.

Andrius Bialobžeskis, aktorius. Karalius Artūras

Vaikystėje tūkstančius kartų skaityta karaliaus Artūro ir Apvaliojo stalo riterių legenda yra didysis gyvenimo kelionės palydovas – tviskantis deimantas, giliai nugrimzdęs į (pa)sąmonės bedugnę. Jau tada skaitant šią labai šviesią istoriją neapleido jausmas, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti: kad visi gražūs ir abstraktūs žodžiai – tiesa, laimė, laisvė, o ypač meilė – turi paslėptą šešėlinę ir klaidžią teritoriją, kurioje atsibunda žmoguje miegantys demonai.

Paauglystėje, o ir kitais romantiniais periodais, tas ultrakraštutinis romantizmas, kurį spinduliavo legendos idėja ir kuriuo piktnaudžiaudavau, buvo panašus į lengvą beprotybės šešėlį ar poetinį svaigulį. Iš legendos nugvelbtų citatų niekam neaiškinau – tiesiog tas idėjas vartaliojau kaip savo ir kėliau aplinkinių nuostabą, o kartais net užuojautą.
Jei klausite, ko trūksta šiandienos žmogui ir ką jis galėtų iš karaliaus Artūro istorijos pasiimti, pirmiausia, sakyčiau, kūrybiškumą. Herojaus nebuvimas taip pat didelė šių dienų problema. Gausybė triukšmo, chaoso, buities. Pauzės ir tylos ilgesys. Ir vertybės, kurios šiandien irgi tėra abstrakcija, toks žodžių žodelių rinkinys. Artūro skiriamasis bruožas yra veiksmas, idealo siekiamybė ir pagaliau nuoseklus darbas, gebėjimas atlaikyti žmogiškosios patirties siaubą ir sielvartą. Ši istorija mūsų laikų žmogui svetima: kai pasaulis beprotišku greičiu lekia į nežinią, karalius Artūras, kiek čiuožtelėjęs poetas-karžygys svaičioja apie vėjus, pievas ir sapnus.

Rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas yra pasakęs: „Kūryba – tai proveržis pro tai, kas neįmanoma.“ Karaliaus Artūro pasaulis yra būtent apie tai. Apie Andrejaus Tarkovskio „Varpo“ berniuką. Apie Jano Vermeerio šviesą. Arba tiesiog apie debesis, plaukiančius vasaros dangumi.

Karalius Artūras. (Vida Press nuotr.)

Algis Kalėda, literatūrologas. Mikė Pūkuotukas (-ė)

Į tokio pobūdžio klausimus atsakyti iš pažiūros lengva, bet kartu ir keblu, ypač jei apie juos galvosi ilgiau. Jeigu, tarkim, kas nors mane pažadintų 4 val. ryto ir paklaustų apie vaikystės personažus, atminties vaizduotėje tarsi kaleidoskope iškart sumirgėtų pabirų portretų, vaizdų atplaišos. Pavyzdžiui, iš ankstyviausių metų suboluotų Bebenčiuko, paskui Jono Biliūno Joniuko siluetai. Pirmasis – gal dėl nesuvokto baimingo raganos vaidmens, herojaus kišimo į krosnį, antrasis – dėl vaiko širdį draskančios skriaudos. Vėlesnių paauglystės metų vaizdiniai greičiausiai būtų kitokie. Paklaustas apie juos, kone automatiškai atsakyčiau: Marko Twaino Tomas Sojeris arba kapitonas Nemo iš Jules’io Verne’o knygos „20 000 mylių po vandeniu“. Dar kokie nors švelnūs įsimylėjėlių veidai (Romeo ir Džuljetos?), bet jie jau atėjo, regis, vėliau.

Vis dėlto ne šiuos personažus vadinčiau įsimintiniausiais. Vaikystėje labiausiai žavėjo ir tebežavi Mikė Pūkuotukė (tik vėliau sužinojau, kad tai meškiukė – ji, o ne jis) iš Virgilijaus Čepaičio talentingai išverstos knygos. Būtent ją lig šiol stipriausiai išsaugojo mano atmintis. Alano Alexanderio Milne’o knygas apie Mikės nuotykius mielai paimu į rankas ir dabar, kad paskaityčiau anūkams – šie, žinoma, irgi jas įsimins.

Mikė Pūkuotukas, o gal Pūkuotukė? (Getty Images nuotr.)

Goda Ažaneckaitė-Petravičienė, „Grand partners“ direktorė. Senelė iš pasakos „Ką seniukas padarys – vis bus gerai!“

Išgirdus klausimą apie vaikystės personažus, pirmiausia į galvą atėjo danų rašytojo Hanso Christiano Anderseno pasaka „Ką seniukas padarys – vis bus gerai!“. Ilgai mąsčiau, kodėl prisiminiau šią istoriją. Man patiko ir Coliukė. Skaitydama įsijausdavau į tos mergaitės gyvenimą, tačiau ilgainiui supratau, kad ji nelabai artima mano asmenybei: tai tebuvo įtraukiantis nuotykis, nekeliantis jokių ryškesnių emocijų. Mane žavėjo ir Grambuolys, visa vabalų pasaulio karalija, verdantis jos gyvenimas, kurio žmogus nemato. Tačiau vis dėlto labiausiai mane paveikė H. Ch. Anderseno pasakojimas apie seniuką ir jo pačią. Močiutė išsiuntė savo vyrą į turgų išmainyti arklio į ką nors vertingesnio. Pakeliui seniukas arklį iškeitė į karvę, vėliau – karvę į avį. Po kiek laiko išmainė ir avį, kol galų gale liko su maišu supuvusių obuolių. Šioje istorijoje labiausiai man į atmintį įstrigo ne seniukas, kuris taip dažnai pasirodydavo naivus ir bevalis, o senelės kantrybė ir mokėjimas džiaugtis viskuo, net ir beverčiu maišu supuvusių obuolių. Tai buvo moteris, kuri vienareikšmiškai palaikė savo vyrą. Būdama jos vietoje piktinčiausi dėl tokių neprotingų sprendimų, o ji viską priėmė ramiai, džiaugėsi kiekvienu vyro sprendimu, kad ir kaip siaubingai jis būtų suklydęs. Ši istorija man padėjo suvokti, kad tarpusavio santykiuose ypač svarbu vienam kitą palaikyti. Iš harmoningų santykių gimsta produktyvesni sprendimai, o iš jų – puikūs rezultatai. Ši močiutė man asocijuojasi su išmintingiausia moterimi pasaulyje. Ledo Karalienė, Coliukė, princesės – nė viena šiuo atžvilgiu neprilygs jai.

Ši istorija man padėjo suvokti, kad tarpusavio santykiuose ypač svarbu vienam kitą palaikyti.

Justinas Žilinskas, rašytojas. Skomantų bajoraitis Alpas

Vienas įsimintiniausių vaikystės personažų – Skomantų bajoraitis Alpas iš Petro Tarasenkos istorinės apysakos „Pabėgimas“, įdiegusios man daugiau meilės tėvynei nei visi istorijos vadovėliai. Šią knygą esu skaitęs nežinia kiek kartų ir dar dabar ne vieną pastraipą galėčiau pacituoti iš atminties – tokia ji man buvo svarbi. Įsimintinas ne tik tekstas – knyga buvo puikiai iliustruota. Akyse matau ant Skomantų pilies kuorų užšokusius naktinės pamainos sargybos karius, tik ką pastebėjusius, kad puola kryžiuočiai.

Negaliu sakyti, kad Alpas, nors ir pagrindinis personažas, būtų ypač ryškus. Daug daugiau vertas didysis kunigaikštis Kęstutis arba burtininkas Žaltinis, o Alpas – tik mokinys, pagalbininkas, tas, kuris dalyvauja istorijoje, bet retokai veikia taip, kad pats suktų istorijos ratą. Tad man labiausiai įsiminė net ne pats veikėjas, o jį supanti aplinka: XIV a. Lietuva ir Marienburgas, kryžiuočių ordino sostinė, didžiosios kovos su kryžiuočiais, kunigaikščio Kęstučio pabėgimas iš priešų nelaisvės ir sudėtinga kelionė atgal į Lietuvą. Visa tai pasakojama per Alpo likimą. Būtent jis, dar vaikystėje pagrobtas kryžiuočių ir užaugintas krikščioniu, ištikimu ordino tarnu, padeda kunigaikščiui Kęstučiui pabėgti.

Tikriausiai dėl žemiškų priežasčių neskubėjau tapatintis su personažais ir juo labiau savęs įsivaizduoti jų vietoje. Ne, aš nebuvau Alpas ir Kęstučiui nepadėjau. Veikiau ką kita – įlįsdavau jiems į galvas ir spręsdavau už juos, peržaisdavau situacijas ir scenas, o galiausiai pratęsdavau jų nuotykius, paprastai likęs istorijų stebėtoju, pasakotoju. Taip ir Alpas mano sukurtame istorijos tęsinyje, ypač po to, kai pirmą kartą pamačiau „Žvaigždžių karus“, skrido į kosmosą ir turėjo šviesos kardą. Visa tai esu papasakojęs miškams, laukams ir gatvėms, kuriomis vaikščiojau. Gaila, kad dabar galvoje likę tik „…jis spustelėjo lazerinės patrankos mygtuką“…

Kristina Norvilaitė, grafikė, iliustratorė. Alisa Stebuklų šalyje

Niekada neieškojau sentimentų vaikystei, tačiau dabar suprantu, kokią didelę įtaką Alisos Stebuklų šalyje istorija padarė mano gyvenime. Pasakas man skaitydavo seneliai, tačiau apie Alisą skaičiau pati, nes močiutei ši knyga pasirodė pernelyg moderni. Vis grįždavau prie jos istorijos, nors iš pradžių visiškai nesupratau. Pasąmonėje mane netgi persekiojo baimė – nejaugi mergaitė taip ir neatsibus?..

Vaikystėje, visai kaip Alisa, kurdavau savo pasaulius. Iš tėčio pagamintų tuščiavidurių kubų įsirengdavau namus, kuriuose gyvendavo mano sukurti personažai, vėliau juos išardydavau ir pasaulį kurdavau iš naujo. Dabar pastebiu, kad būtent iš vaikystės žaidimų labai daug atsinešiau į savo kūrybą. Neseniai sukūriau grafikos darbą būtent pagal Alisos istoriją, nors iš pradžių net į galvą neatėjo, kad jis bus apie šią mergaitę. Tuomet vėl atsiverčiau knygą ir, jau žvelgiant suaugusiojo akimis, Alisos istorija man pasirodė labai linksma ir intelektuali.

Menininko pasaulis kažkuriuo atžvilgiu primena Stebuklų šalį – jame nuolat ką nors keiti, kad tik būtų ne taip, kaip gyvenime, realizuoji tai, ko kasdienybėje negalėtum. Kuri sau naują erdvę, kurioje apsigyveni su savais, gal kitiems ir keistais personažais, nuotaikomis, nuojautomis, spalvomis. Beje, Alisai būdingos spalvos – juoda, balta, raudona – vyrauja ir mano dabartinėje kūryboje. Kiekviena paroda yra kitas mano pasaulis, kaip ir grafikos darbas su Alisa.

Alisa Stebuklų šalyje (Vida Press nuotr.)

Mindaugas Vidugiris, patyriminių mokymų lektorius. Indėniukas Kikas

Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad vaikystėje tik ir ieškojau būdų, kaip išvengti skaitymo. Vis dėlto kai kurie knygų personažai išliko atmintyje. Pavyzdžiui, indėniukas Kikas, kurio nuotykius dabar skaitau savo vaikams. Tai istorija apie berniuką, kuris troško būti panašus į savo senelį – tapti didžiu pėdsekiu indėnu. Tikras indėnas ant galvos nešioja plunksnų karūną ir, svarbiausia, jas turi rasti pats. Tad Kikas išeina jų ieškoti į mišką, kur gyvena jo draugai žvėreliai. Bando nupešti plunksnas nuo kalakučiuko, bet jam sutrukdo kalakutė. Mėgina nugvelbti iš pelėdžiuko uodegos, bet neleidžia pelėda. Galų gale nusikamavęs jis užmiega ant išvirtusio medžio. Tuo metu, kol Kikas sapnuoja savo išsvajotą indėno simbolį, žvėreliai surenka plunksnas ir pagamina jam tikrą indėnišką plunksnų vėrinį, bet nutaria nieko Kikui nesakyti. Berniukas net nesusipranta užmigęs, todėl visiškai nenustemba ant galvos pajutęs karūną.

Dar būdamas vaiku žavėjausi Kiko atkaklumu siekti tikslo, o dabar, skaitant apie indėniuką savo vaikams, jis man primena, kad daug gražių ir prasmingų dalykų mums nutinka ne dėl mūsų pačių, o dėl mus supančių žmonių geranoriškumo. Dažnai net nesužinome visų istorijos detalių ir nepamatome, kas mums padėjo. Dar dažniau užsimirštame, kad tai, ką gauname gyvenime, yra ne tik mūsų pačių nuopelnas, kad prisidėjo ir kiti. Kartais reikia tik apsidairyti. Nematomų pagalbininkų mūsų gyvenime yra labai daug, tik pamirštame jiems padėkoti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų