(Pixabay nuotr.)

Kuris šokis geriausias?

Kuris šokis geriausias?

Valsas, tango, salsa, breikas ar polka – kiekvienas šokis turi savo gerbėjų ratą. Laura Čiginskaitė klausia pašnekovų, kaip iš tūkstančių muzikos ir judesių kombinacijų jie atrado sau artimiausias.

Argentinietiškas tango
Doc. Goda Denapienė, gydytoja gastroenterologė

Mano šokis – argentinietiškas tango. Kai ką nors įsimyli, labai sunku pasakyti, kodėl. Gali rasti visokių racionalių paaiškinimų, kurie irgi yra tiesa, bet iš tikrųjų tiesiog jauti, kad limpa prie širdies. Tango mano gyvenime atsirado prieš 18 metų, kai 2000-aisiais išvažiavau į Vokietiją rinkti medžiagos moksliniam medicininiam darbui, ir viena pažįstama vokietė pasikvietė į vakarėlį, kuriame jis buvo šokamas.

Lietuvoje mums pasisekė su tango bendruomene – čia tikrai gilios tradicijos. Buenos Airėse klasikinėse tango milongose šokama panašia dvasia – gerbiant šokį, muziką ir partnerius. Prisimenu vienus pirmųjų metų, kai šokau tango: buvome Vokietijoje, tokioje didelėje salėje, kur sukosi tiek daug žmonių, kad jie judėdami švelniai susiliesdavo alkūnėmis, jų buvo kaip skruzdėlių. Galvojau, kada taip bus ir Lietuvoje, bet tuo metu tai buvo utopija – atrodė paprasčiau nuskristi į kosmosą, negu sulaukti tokio vakaro.

Atrodė paprasčiau nuskristi į kosmosą, negu sulaukti milongos vakaro Lietuvoje.

Dabar pas mus yra puikių šokėjų, kurie jau tapo labai gerais tango renginių organizatoriais ir surenka tarptautinę šio šokio gerbėjų publiką. Kartą man užsifiksavo vaizdas, kad žmonės nebetelpa salėje – poros jau liečiasi alkūnėmis, ir tada prisiminiau vaizdinį iš Vokietijos. Pagalvojau, kaip neįmanoma tapo įmanoma.

Beveik visi vyrai ir moterys pastebi, kad šokant tango gerėja laikysena, grakštėja eisena. Jeigu tango šokamas tinkamai, kūnas atsipalaiduoja, o nugarą ar kelį skauda, jei kas nors daroma ne taip. Pats judesys yra ne tik meditacijos, bet ir dvasinio tobulėjimo būdas. Kūnu pajunti jungtį, kad esi tarp žemės ir dangaus. Kuo stipriau įsižemini kojomis, tuo labiau tai padeda viršutinei kūno daliai stiebtis į viršų, atsiranda judėjimo abiem kryptimis jausmas – tiek žemyn, tiek aukštyn tuo pat metu. Tai geras ir gilus potyris, kad žemiškasis ir dangiškasis pradai susiję. Be to, per dieną mes dažnai būname galvoje – slegia įvairios užduotys, o tango padeda nuo to pailsėti. Šis šokis – ir susikoncentravimo priemonė, bet tuo pat metu ir atsipalaidavimo. Šokti susirenka inteligentiški ir įdomūs žmonės, todėl jis atlieka ir socialinio bendravimo funkciją.

(Scanpix nuotr.)

Tango – estetiškas ir muzikalus šokis. Jo ritmu gali suktis iki pat gilios senatvės. Man, kaip medikei, reikėtų nepamiršti, kad tai gera terapinė priemonė sergantiems Parkinsono liga. Pavyzdžiui, Argentinoje yra klinikų, kuriose pacientai ir po širdies operacijų praktikuoja tango.

Klasikinis baletas
Beata Molytė, šokėja

Šokis mano gyvenime yra turbūt vienas svarbiausių dalykų. Išskirti vieną, kai save vadinu plataus profilio šokėja, – nesu tik balerina ar tik flamenko šokėja, – labai sunku. Vis dėlto prioritetą skirčiau tam, nuo ko pradėjau, – klasikiniam baletui. Šoku nuo penkerių metų. Kaip ir daugumą mergaičių, kurios dabar ateina pas mane į baleto mokyklą, šokti skatino gražios suknelės, tam tikra lengvumo, grakštumo iliuzija. Matyt, tai ir atvedė nesuvokiant, koks didžiulis darbas ir nelengvas kelias laukia. Dabar matau, jog klasikinis baletas yra visų šokių pagrindas, reikalingas daugumai šokėjų. Jo prireikia ir gimnastikai, ir pramoginiams šokiams, ir dailiajam čiuožimui. Jeigu esi mokęsis baleto, kur kas lengviau perimti kitokį šokio stilių, nes esi susipažinęs su tam tikra laikysena.

Flamenkas man reiškia išsikrovimą. Jis labai individualus. Šokant flamenką nereikia nė partnerio, tiesiog kalbi šokiu. Tai – gili filosofija. Flamenko stiliai atskleidžia nuotaiką, emociją. Jei gera nuotaika, norisi šokti flamenko su vėduokle.

Šokis be muzikos nėra visavertis, o muzika dažnai diktuoja nuotaiką, emociją, priklausomai nuo šokio siužeto ar spektaklio. Kai visą gyvenimą šoki, jau gebi įsijungęs muziką interpretuoti, improvizuoti tai, ką ji diktuoja. Šokis – tai duotybė, kuria norėčiau dalytis su visu pasauliu.

Tas, kurį pats išbandei
Algirdas ir Remigijus Gataveckai, menininkai

Algirdas: – Geriausias šokis yra tas, kurį pamatei ir bandei pakartoti būtent tų judesių kombinaciją. Mano galva, toks šokis yra paveikus ir tuo metu artimas. Todėl jis ir yra geriausias. Būna, šokėjai pasirenka vieną ar kitą stilių. Bet mudu su broliu nesame nei tie menininkai, nei tie šokėjai, kurie užsidaro ties vienu šokiu ar ties vienu meno stiliumi. Visą šį reiškinį suprantame truputį plačiau. Jeigu trumpai, šokis yra jausmų rinkinys, todėl manau, kad geriausias šokis transliuoja jausmą, kurį pajaučia kitas.

Remigijus: – Breiką pirmą kartą mudu išvydome per televizorių ir užsinorėjome pabandyti. Reportaže matėme šokių kadrus ir pagalvojome: „Kaip kieta! Ir mes norėtume taip mokėti.“ Kažką bandėme daryti net nežinodami, ką darome. Tada vis ieškojome, bandėme pakartoti tuos trumpai kur užmatytus judesius. Vienas draugas turėjo pažįstamą, kuris šoka breiką, ir mes nuėjome stebėti treniruotės, ten ir patys bandėme praktikuotis. Išmokti šokti stengėmės ne vienus metus.

Breikas suteikia koordinacijos, valios, ryžto, ištvermės. Išmoksti nugriūti – ne kartą ir man, ir broliui, ir mūsų kolegoms tai pravertė. Eini ledu, staiga paslysti ir pats nesupranti, kokiu būdu kaip katinas greitai apsisuki, atsiduri tokioje pozicijoje, kad nugriūni neskausmingai. Kažkada kritau nuo padangų galva žemyn. Šokdamas darydavau tokį judesį – šuolį ant peties, tiesiog krisdavau atstatydamas petį. Atrodo, skausminga, bet jeigu techniškai darai, visiškai neskauda. Tad griūdamas nuo padangų iš maždaug poros metrų aukščio ant petukės visiškai smagiai nusileidau. Brolis kartą bėgo į stotį, o automobilis, kuris važiavo iš bromo, atsitrenkė į kojas. Ant kapoto jis kokią sekundę išsilaikė ranka – ta pačia technika, kaip remiasi šokdamas ant žemės.

Algirdas: – Breikas – taip pat dar viena galimybė kažkuo džiaugtis, tai suteikia emocijų, suburia bendraminčius. Turime breiko komandą, kuri dabar yra kaip šeima. Žmonės iš šalies, pamatę mūsų bendravimą, kartais stebisi, kaip vienas kitą suprantame, palaikome. Per ne vienus metus tie bendravimo sluoksniai sugulė gražiai kaip torte – iš šalies matyti mūsų komandos dvasia.

Pramoginiai šokiai
Jūratė Norvaišienė, gydytoja, šokių trenerė

Kiekvienas šokis, o jų mes šokome dešimt, yra savitas, visi skirtingi, kai kurie net labai. Mums turbūt nebuvo nė vieno šokio, kuris nepatiktų, kiekvienas savotiškas, todėl išgauti charakterį būdavo itin įdomu. Patiko rumba, aš dar ir sudainuodavau, toks meilės šokis man buvo arčiau širdies, bet jokiu būdu ne tik jis. Šokiai mūsų su vyru (Česlovu Norvaiša – „IQ Life“ past.) gyvenime atsirado, kai baigėme mediciną. Mūsų tikslas buvo kultūrinis. Manėme, kad jeigu moki laikyti šakutę ir peilį, tai natūralu, kad užgrojus muzikai turi mokėti ir šokti, žinoti, kokius žingsnelius dėstyti. O paskui pastebėjome, jog čia nearti dirvonai, veiklai ir kūrybai lieka daug vietos.

Jeigu moki laikyti šakutę ir peilį, tai natūralu, kad užgrojus muzikai turi mokėti ir dėlioti žingsnius.

Man patiko rumba, lėtas valsas – lyriniai šokiai. Gal dėl to, kad juose gali išgauti daugiausia meniškumo, jie mažiausiai sportiški. Man nepatinka tas sportinis stilius, kai lekia, muzika groja. Ypač dabar tokia mada – kuo daugiau judesių, kuo daugiau tempo, ir per tą lėkimą iš meno nieko nelieka. Reikia greitai padaryti kuo daugiau judesių, koordinacija sudėtinga, ir žmogus jau net negirdi muzikos, tik ritmą. O jausmams išreikšti net ir laiko nėra! Vis dėlto vieno šokio iš pramoginių neišskirčiau. Kaip motina visus dešimt vaikų myli savaip, taip ir vienas šokis neišskiriamas.

Šokis man – tai judėjimas, o judėti žmogus privalo visą gyvenimą, visai nesvarbu, kiek jam metų. Organizmas racionaliai sutvarkytas, viskas, kas mums duota, yra tam, kad naudotume. Jeigu nenaudojame, pavyzdžiui, visą dieną prasėdime prie kompiuterio, vadinasi, mums nereikalingi raumenys, kurie judina kojas, verčia dirbti širdį. Jų po truputį mažėja, ir žmogus tampa fiziškai silpnas: nepajėgia greičiau paeiti, tuo labiau pabėgti, užlipti į ketvirtą ar šeštą aukštą. Judesys – mūsų gyvybė, mes naudojame visas gamtos duotas organizmo sistemas tam, kad gyventume.

Salsa
Gabija Toleikytė, neuromokslininkė

Mokiausi Šilutės Vydūno gimnazijoje, kur buvo privaloma šokių pamoka, tačiau tuo metu jie manęs netraukė – labiau norėjau žaisti krepšinį. Vėliau išvykau doktorantūros studijų į Londoną. Čia dažnai iš svetur atvykę ir nedaug pažįstamų turintys žmonės pradeda lankyti būrelius, imasi visokių naujų veiklų. Tuo metu gyvenau doktorantų ir magistrantų bendrabutyje, kur studentai patys turėdavo organizuotis veiklas. Kad galėtum ten gyventi, reikėjo būti aktyviu bendruomenės nariu. Kai kurie studentai organizavo šokių pamokas – jų buvo įvairiausių, ir nusprendžiau pabandyti. Pirmą kartą pasirinkau salsą. Iškart atrodė, kad tai visiškai kita veikla, nei buvau bandžiusi. Matyt, buvo tinkamu metu, su tinkamais žmonėmis, ir man taip patiko! Pamokas lankydavau kartą per savaitę, be to, su draugais vis eidavome šokti į salsos klubus. Su manimi labai rezonavo muzika ir judesys; atrodė, kad iš vidaus sklido kažkokia energija, kuri glaudžiai siejosi su tuo šokiu, ritmu. Man tai buvo visiška revoliucija. Tada nusprendžiau, kad reikia pabandyti ir kitus šokius.

Vėliau buvo kitas pramoginių šokių klubas, pradėjome nuo valso, rumbos, čia čia čia ir tango. Šiuos visus mėgau. Bet man patinka intelektualus iššūkis, patinka pačiai spręsti problemą taip, kaip ir mano mokslinėje karjeroje. Todėl nemėgau, kad šokius mokydavo tik parodydami žingsnelį – tu jį pakartoji, tada kitą, antrą, vėl pakartoji. Taip žingsnis po žingsnio susidėlioja judesys. Tačiau man geriausia, kai stebiu, kaip žmonės šoka, žinau, kad per keturis žingsnelius turiu atsidurti ten, ir man reikia pačiai atkurti, kaip tai padaryti racionaliai lengviausia, gražiausia ir grakščiausia. Taip ir gimsta šokio smagumas, nes gali improvizuoti, atsiranda daugiau kūrybos, azarto – tarsi sprendžiant dėlionę. Pamenu, man tradicinės šokių pamokos nelabai tiko, todėl pradėjau eiti į daug aukštesnio lygio. Tuo metu ėmiau šokti svingą, bet, užuot lankiusi pradedančiųjų klasę, iškart pasirinkau antrą lygį. Pamaniau, kad jau ten neberodys po žingsnelį, žmonės bus išmokę, ir man reikės greitai bandyti pasivyti. Man pradėjo taip patikti! Kiekvieną šokių pamoką atsiduri ten, kur pilna nežinomųjų, bet kildavo tiek azarto išspręsti, pasivyti, suprasti, ką daryti.

Man atrodo, kad skirtingiems žmonėms skirtingu laikotarpiu tinkamiausi vis kiti šokiai. Ir tam pačiam žmogui įvairiais laikotarpiais skirtingi šokiai gali būti kaip tik tai, ko reikia. Jeigu tektų rinktis tik vieną visam gyvenimui, turbūt pasilikčiau salsą. Ji labai rezonuoja su mano vidumi, vyras juokiasi: „Tu, Gabija, turbūt gimusi Lotynų Amerikoje ar Italijoje.“ Mano vidinis ritmas rezonuoja su ta energija, ekspresyvumu, šiek tiek ir seksualumo išreiškimu, ryšiu su partneriu. Tai moteriškas ir daugialypis šokis. Manau, kad kiekvienas žmogus iš jo gali daug gauti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų