Kuris meno stilius įkvepia labiausiai?

Kuris meno stilius įkvepia labiausiai?

Meno stiliai vieni kitus augina, neigia, žudo ir vėl prikelia – kai kurie lieka mūsų dėmesio paraštėse, o kiti keičia gyvenimus ir atveda prie tikrojo „aš“. Aštuoni Ievos Rekštytės-Matuliauskės pašnekovai dalijasi savo meninio įkvėpimo versmėmis.

Aistė Paulina Virbickaitė, menotyrininkė. Minimalizmas

Tai nutiko praėjusį rudenį Madride. Kelios dienos buvo skirtos piligriminei kelionei po vadinamąjį auksinį menų trikampį: Prado, Karalienės Sofijos ir Thyssen-Bornemiszos muziejus. Šimtai paveikslų, kurių kiekvienas savo epochos kalba pasakoja istoriją. Nenuostabu, jog trečią maratono po muziejus rytą mano pakeleivės griežtai atsisakė keltis anksčiau, kad spėtume apžiūrėti dar vieną garsaus minimalizmo menininko Carlo Andre’s retrospektyvinę parodą. Aš ir pati ten ėjau iš reikalo – juk nepraleisi progos nuosekliai susipažinti su klasiko kūryba. Išėjau įsimylėjusi tai, ką, atrodė, seniai pažinojau – minimalizmą.

Teoriją žinojau seniausiai. Amerika, septintasis dešimtmetis. Kūrėjai siekia grynos meninės formos, eliminuotos iš bet kokio konteksto. Modernizmo pabaiga. Maištas prieš visokius dvasios virpesius, transcendentines vibracijas ir neišmatuojamus sielos gylius mene. Jei sunkiai įsivaizduojate, apie ką aš čia, prisiminkite pirmąjį Stanley Kubricko „Kosminės odisėjos“ epizodą, kur žmogbeždžionių pasaulyje atsirado grėsmingai tikslus ir tobulai lygus juodas stačiakampis. Maždaug taip ir atrodo minimalistinė skulptūra. Beje, neretai pirmą sykį su minimalizmu susidūrę žiūrovai elgiasi panašiai kaip minėto epizodo personažai, tačiau dabar ne apie tai.

Reikėjo sunkaus maratono per tą gausybę šimtmečiais kurtų meno šedevrų, kad minimalizmas atsiskleistų visa jėga. Neperdedu: jis suveikė kaip stiklinė tyro, šalto vandens. Rudeninė saulė švelniai sklandė erdvėje, vos liesdama lygiai išdėstytų identiškų stačiakampių eiles, medžio kubus, spirale susuktus plono metalo lakštus ar rūdimis pasidengusio metalo plokštes ant grindų. Kiekvienas objektas – it atskira nata. Būtent nata, ne melodija. Svarbiausia – jie nieko nepasakojo. Kūriniai ir jų suformuota erdvė leido tiesiog būti ir matyti. Nieko manęs nemokydami, nelinksmindami, nesistengdami sužavėti ar apgauti. Mums, nuolatiniu judėjimu užsiėmusio pasaulio piliečiams, telieka tiesiog sustoti. Pajusti medžiagos ir formos grynumą, kiek arogantiškai rodantį nenorą kalbėtis. Kuriam laikui nutilti ir tik stebėti. O išėjus pasijusti it grįžus iš atostogų su kišenėje netelpančiu suvenyru – ramybe ir susitaikymu, kurių yra tiek nedaug ne tik dailės istorijoje, bet ir gyvenime.

(Vida Press nuotr.)

Minimalizmo menininko C. Andre’s darbai kviečia pajusti medžiagos ir formos grynumą. (Vida Press nuotr.)

Andrius Zakarauskas, dailininkas. Neoekspresionizmas

Bene pirmieji mano dėmesį patraukę autoriai priskiriami neoekspresionizmo krypčiai. Tai praėjusio amžiaus 7-asis ir 8-asis dešimtmečiai, Šaltojo karo laikas, raudonuojančio jaunimo Europoje keliami neramumai, krautrock muzika. Laikas ir meno stilius, įprasminantys stipraus nerimo būseną. Man įdomi to laikotarpio tapyba Vokietijoje ir Italijoje, Georgo Baselitzo, Anselmo Kieferio, Sandro Chios, Jörgo Immendorffo, Markuso Lüpertzo darbai. Iš jų sklindanti jėga prikausto. Ji atsiranda iš tapymo ekspresijos, masyvaus dydžio, bauginančio siužeto ir yra pilna vienatvės, baimių, keistos nostalgijos. Atrodo, kad šis laikas tebesitęsia ir šiandien.

Be galo įdomu tyrinėti kiekvieną šio stiliaus kūrinio lopinėlį. Tai įmanoma tik esant vienam prieš vieną. Ir šiuo momentu mano akyse sklando G. Baselitzo nutapytas pusnuogis personažas, žvelgiantis iš drobės išskėtęs rankas. Jis atrodo neįtikėtinai tikras, nutapytas itin jautriai, bet su didele jėga. Gali įžvelgti aliuzijų į prieš jį gyvavusius dramatiškus personažus, atidavusius auką už geresnį rytojų. Kita vertus, jis ne tiek dramatiškas, kiek savo keistumu, nuogumu ir primityvumu atrodo pilnas ironijos ir saviironijos. Prie jo tiktų aforizmas, kad gyvenimas yra rimtas, bet rimtai gyventi – nesąmonė.

Neoekspresionizmu, net pats gerai to neįsisąmonindamas, jau žavėjausi dailės mokykloje Kaune, žvelgdamas į mokytojų kūrinius. Šio miesto tapyba artima neoekspresionizmui. Jam priskirčiau legendinį dailininką Rimvidą Jankauską-Kampą. Iš pasakojimų ir matytų paveikslų man jis panašus į vokiečių tapyboje vyravusius personažus. Sėdi prie stalų kavinėse, stovi miesto gatvėse. Ir visados skaudžiai…

Šis stilius ne tik įkvepia, bet net apibūdina mane patį, o jo jėga, profesionalus primityvumas ir daugiaprasmis tiesmukumas man tiesiog reikalingas. Ypatingus potyrius jaučiau žvelgdamas į G. Baselitzo drobę „Die grossen Freunde“ Kelno muziejuje. Norėjosi būti ten, priešais paveikslą, kuo ilgiau, iki pasidarys nepatogu. Prisėsti, prieiti arčiau ir vėl atsitraukti. Matyti nuo detalės iki bendro vaizdo, įprasminančio patį laikotarpį. Neoekspresionizmas man yra daugiau nei įkvėpimas – tai būtinas kūrybinis kvėpavimas.

Dovilė Tomkutė, dailininkė, „Arkos“ galerijos direktorė. Barokas

Vaikystėje labai mėgau piešti, tai buvo viena pagrindinių mano veiklų. Kai jau išnaudojau fantazijos išteklius ir kilo naujų įkvėpimo šaltinių poreikis, pradėjau uoliai vartyti namie sukauptus dailės albumus. Tai buvo mano vaikiškos savarankiškos dailės istorijos studijos. Ir asmenybės formavimosi pradžia.

Įstojusi į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, noriai lankiau dailės ir muzikos istorijos pamokas. Mokykla, žinia, visai greta barokinės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. O ši šventovė – atskiras pasaulis, grandiozinis meno kūrinys, kuris mane, besimokančią pirmose dailės mokyklos klasėse, tiesiog užbūrė. Kaip įdomu buvo stebėti realistines ir alegorines figūras, susipinančias su architektūrinėmis detalėmis ir įvairiais simboliais! Ir žemiškasis, ir dieviškasis, ir anapusinis pasaulis – viskas vienoje, tačiau savo vietoje. Tada supratau, kad dailėje labai svarbu ir turinys, ir forma. Kad jie turi glaudžiai papildyti vienas kitą. Baroko menas mane pakerėjo savo emocinga išraiška, teatrališkumu, jausmų pakilumu. O jei dar pridėtume muziką: Monteverdi, Händelį, Vivaldi, Pachelbelį, Bachą, ypač skambant vargonams! Ši galinga jėga gali nukelti ne tik į XVI–XVIII a., bet ir į kitą dvasinio gyvenimo dimensiją. Barokas – neabejotinai pompastiškas, bet ir labai estetiškas meno stilius, taip pat itin teatrališkas.

Teatras – mano didžioji meilė, nes abu tėveliai buvo aktoriai. 1972 m. Akademiniame dramos teatre pastatyta Justino Marcinkevičiaus drama „Katedra“. Mačiau tą spektaklį daugelį kartų. Ir ne tik todėl, kad tėtis vaidino Lauryną. Drama užkabino mano jausmus, virpino širdį, riedėjo ašaros. Ne kartą esu ėjusi aplink Katedrą ir apžiūrinėjusi barokines išorės skulptūras, ausyse skambant griuvėsiuose pražuvusio berniuko motinos raudai: „Iš vieno šono karaliai guli, o kunigaikščiai iš kito šono.“

Vakare vaikščiodama po Vilnių, kurioje nors Senamiesčio vietoje, kartais prisimerkiu ir mintimis nusikeliu į XVII a. Kaip tada atrodė ši vieta, kokie žmonės vaikščiojo gatvėmis, rinkosi bažnyčiose. Ką jie galvojo, apie ką svajojo, ko siekė? Ar jie buvo panašūs į mus? O gal ir man teko tuo laikotarpiu gyventi?

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. (Vida Press nuotr.)

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. (Vida Press nuotr.)

Tomas Grunskis, architektas. Modernizmas (mąstymo paradigma)

Mane asmeniškai labiau įkvepia ne meno stilius, o mąstymo paradigma. Stilius dažnai apibrėžia formą ir su ja susijusius mąstymo rezultatus. Būtent tai, kas tas formas nulemia, kas yra dinamiška, o ne statiška, man kur kas įdomiau. Mane inspiruoja vis dar neišsikvėpęs judėjimas – tai modernizmas, arba modernaus mąstymo paradigma. Ji nubrėžė pagrindinius kultūros formų raidos vektorius, kurie iki pat šių dienų nulemia skirtingų stilių ir meno pakraipų atsiradimą.

Modernaus mąstymo lauke net tradicionalizmas ar klasicizmas įgauna visiškai kitokią vertę. Jie buvo modernaus mąstymo rezultatas tam tikru metu, juos suformavo sociokultūrinė aplinka. Tokiame kontekste net architektūrinis klasicizmas, kaip mąstymas, savo esme yra modernus, tik reikia suvokti ir įsigilinti į jo turinį bei idėjas. Panašiai yra ir su šiuolaikinėmis kultūros raiškos formomis ir menais – jie taip pat paveikti modernaus mąstymo ir bendro sociokultūrinio lauko. Jei žvelgiame į visumą ir meno perteikiamas idėjas, atskiro stiliaus ir negalėtume išskirti. Būtent idėjos yra reikšmingesnės už bet kokias menines formas.

Žilvinas Landzbergas, šiuolaikinio meno kūrėjas. Art Nouveau

Skirtingi stiliai gyvuoja tam tikrą laiko atkarpą. Ir panašiai kaip bet kas kitas, kas yra gyvas, pereina raidos etapus: vaikystę, brandą ir senatvę. Dažnu atveju įdomiausia raidos dalis yra jaunystė, kai mintys reiškiasi paprastomis formomis ir yra pakrautos didelės jėgos. Ji vienu metu ir griauna, ir stato. Manau, kad šiomis ypatybėmis pasižymi mane itin įkvepiantis Art Nouveau stilius.

Šis judėjimas buvo gana trumpas, bet labai gyvybingas. Jis ypač rezonuoja man šiuo metu – tikriausiai dėl to, jog būtent dabar esu pasiilgęs daugelio vertybinių dalykų, kuriuos jame atpažįstu. Dažnai pasijaučiu taip, tarsi aplinka – architektūra, jos detalės, apyvokos daiktai ir jų išraiška – nebeatliepia mano jausmų ir vaizduotės spektro. Todėl visada džiaugiuosi dailia kreive, augaliniu motyvu, medžiagos išreikštu taurumu, rankų darbo pėdsaku ir žmogišku masteliu, prie kurių galiu prisiglausti mintimis ir savo vaizduote. Abstrakcija nėra vertybė pati savaime. Kartais ji gali būti tiesiog skurdi. Kalbu apie minties ar atlikimo skurdumą, kai architektūra virsta paprasčiausia kvadratūra, o indas – kubatūra.

Art Nouveau visų pirma randu daug sąsajų su gamta. Tai tarsi duoklė jai, žmogui ir dievams. Juk gyvename ant žemės, o ne kosmoso begalybėje pakibusiame skraidančiame laive. Mus supa tiek nuostabių stichijų, medžiagų, jų tekstūrų ir gyvybė formų. Ir viskas nuolat kinta. Žiema. Kokia ji? Vanduo. Kas tai? Viską regime niuansuotai: per rūką, prietemoje, šaltyje, liūdni, laimingi ir t. t. Aplinka suprantama ją stebint ir joje dalyvaujant savo kūnu. Saulė ateina visur, reikia tik stebėti, o visos formos turėtų tuo džiaugtis ir tai garbinti, nebandydamos užsidaryti saugiame apvalkale didelėmis vitrinomis. Svarbu ir proporcija, ir santykiai.

Vidas Poškus, dailėtyrininkas. Renesansas ir transavangardas

Nuo vaikystės visuomet patiko Renesansas. Kartą tėvai Vilniaus „Draugystės“ knygyne pirko knygas apie Michelangelo ir Nyderlandų Renesanso tapybą. Tėtis kažką aiškino apie Dovydo proporcijas bei van Eycko atmosferinę perspektyvą, ir mane svaigino tiek marmurinis kūnas, tiek saulėje žibantys medžių lapai bei žolė. Iki šiol jaudina Andreos Mantegnos miręs Kristus bei ašaras besišluostantys tariamai nugalėto, bet vis tiek tobulo jo kūno apraudotojai.

Tik dabar, praėjus daugybei metų, pamatęs Italijos ir išstudijavęs kuklius lietuviškojo Renesanso paminklus, galiu aiškiai išartikuliuoti, kas konkrečiai man patinka. Pirmiausia, pavasariškas gyvenimo džiaugsmas ir, antra, meno ne perpildyta (nes jo niekuomet negali būti per daug), bet tiesiog juo tvinkčiojanti epocha ir gyvuojantys žmonės. Nes, kaip pasakė Hippolyte’as Taine’as, tik itališkoji visuomenė turi įgimtą ir aistringą grožio jausmą. Lygiai dėl to paties man imponuoja ir itališkasis transavangardas – švelnesnė, minkštesnė, lengvesnė (čia labai tinka angliškas žodis soft) neoekspresionizmo versija. Štai pažvelgi į Francesco Clemente’s arba Sandro Chios kūrinius ir pradedi jausti gyslomis tekantį kraują. Taip jau atsitinka atėjus pavasariui arba kontempliuojant gerą paveikslą. Dar lieka pridurti, kad renesanse bei transavangarde yra ir poezijos, ir tikrų grynųjų emocijų, ir tobulų formų, ir išraiškingų spalvų. Ko šiam gyvenime daugiau reikia?

Tobulos marmurinio Dovydo kūno linijos žavi jau daugiau kaip 500 metų. (Vida Press nuotr.)

Tobulos marmurinio Dovydo kūno linijos žavi jau daugiau kaip 500 metų. (Vida Press nuotr.)

Kristupas Sabolius, filosofas. Dviejų kūrėjų – J. Carucci-Pontormo ir P. P. Pasolini – stilius

Man milžinišką įtaką padarė du skirtingų epochų, tačiau vienas su kitu susiję menininkai: Jacopo Carucci-Pontormo ir Pieras Paolo Pasolini. Dar studijuodamas pradėjau dirbti Italų kultūros institute. Manęs paprašė padėti rengti P. P. Pasolini filmų retrospektyvą, kuri turėjo būti pristatyta „Kino pavasaryje“.

Per keletą parų peržiūrėjau visas šio režisieriaus juostas. Su jokiu kitu kino kūrėju nebuvau to išbandęs, tad poveikis buvo atitinkamas. Susileidau milžinišką dozę kinematografinių haliucinogenų, kurie svaigina, tonizuoja ir, be jokios abejonės, sukelia įvairių regėjimų. Netrukus puoliau skaityti visa, ką jis buvo parašęs. Tik dabar suprantu, kad P. P. Pasolini pasiūlė tam tikrą veikimo trajektoriją – kaip rašytojui imtis kino. Nors akivaizdu, jog tai visiškai skirtingi kūrybos būdai, šis menininkas yra unikalaus junginio meistras: jis ir neiliustratyvus rašytojas, ir kinematografinis poetas. Kita vertus, P. P. Pasolini yra užribio žmogus – vos ne dėl kiekvieno filmo persekiotas ar kaltintas teismuose, galų gale nužudytas dėl to, kad buvo menininkas.

Apie J. Carucci-Pontormo sužinojau iš P. P. Pasolini juostos „La ricotta“ („Varškė“), kuri vaizdavo Kristaus mirties parodiją. Šiame filme cituojami įvairūs manieristų paveikslai, tarp jų ir J. Carucci-Pontormo darbas. Stilistiškai tai labai įdomi juosta – paveikslai joje tampa scenomis. Jį pažiūrėjęs manierizmu susidomėjau rimčiau. Tai pirmoji modernistinė meno kryptis, kilusi dar porenesansinėje epochoje, kai jokiu modernizmu net nekvepėjo. Menininkas nebesiekia reprezentuoti tikrovės, bet patį meną įsisąmonina kaip atskirą pažinimo ir egzistavimo pasaulyje būdą. Jis nieko neimituoja, greičiau priešingai – atveria ir pasiūlo naujų alternatyvų. Geras pavyzdys – J. Carucci-Pontormo paveikslas „Nuėmimas nuo kryžiaus“, kuriame vaizduojami neproporcingų figūrų ir iškraipytų fizionomijų personažai. Nesunkiai pastebimas žaidimas meno prigimtimi – rodoma tai, kas pranoksta juslinį suvokimą. Nors pavadinimas iliustratyvus, esminio objekto kryžiaus paveiksle nėra. J. Carucci-Pontormo irgi buvo netipinė asmenybė – šiek tiek pakvaišęs, represuotas ir persekiotas atsiskyrėlis. Abiejų kūrėjų istorijose esama meno ir gyvenimo įtampos – tarsi norint tapti menininku, reikėtų prisiimti galimą dalią likti pasmerktam.

Kita vertus, tai kelia klausimą apie tikėjimą pasirinktu keliu. Šiedu menininkai yra stulbinamo jautrumo ir atsisakymo prisitaikyti pavyzdžiai. Jų kelias įmanomas tik gyvenant labai specifiškai. Kurti meną, kuris ne aprašo, o provokuoja įvykius ir sukelia naujus reiškinius, yra savotiška ribinio gyvenimo forma. Tai sunki, bet itin svarbi galimybė, nykaus kasdienybės konformizmo alternatyva.

Paulina Pukytė, šiuolaikinio meno kūrėja, rašytoja. Joks stilius

Meno stilių raidos istorija įdomi ir netgi pamokoma, bet negalėčiau pasakyti, kad kuris nors vienas mane įkvėptų labiau nei kiti. Ne todėl, kad didžiųjų visaapimančių stilių laikai praėję, tiesiog man iš principo svetimas koks nors kartojimas(is), tam tikrų taisyklių laikymasis arba primestas grupavimas. Bet koks stilius ar judėjimas, nors pradžioje ir buvęs pažangus, ilgainiui vis tiek pradeda ryti (ir atrajoti) save.

Kiekvienas stilius neišvengiamai turi priglausti ne tik talentus, bet ir epigonus. Be to, – o tai dar blogiau, – dažniausiai į istoriją įsirašo tik įžūlesnieji atstovai, o ne tokie įžūlūs, pavyzdžiui, dadaizmo atstovė Hannah Höch, nustumiami į paraštes. Mane labiau įkvepia koks nors konkretus kūrinys arba metodas, bet ne stilius apskritai. Įkvepia kūrėjai, nepriklausantys niekam, esantys patys sau, tokie kaip Henri Rousseau arba Werneris Herzogas. Dar labiau tie, kurie patys sunaikina savo stilių, kai tik pajunta, kad atsirado sekėjų, arba kad per daug gerai žino, kaip padaryti tai, ką daro. Ir pradeda viską iš naujo, kaip Davidas Bowie. Tokia laikysena sunkiausia, rizikinga ir komerciniu, ir populiarumo, ir įvertinimo atžvilgiu.

Nors didžiųjų stilių nebėra, liko tam tikros stilistinės tendencijos. Nykoka tendencija laikyčiau šiuo metu Lietuvoje ypač išsikerojusį tradicionalizmą ir natūralizmą. Daugiausia tai pasireiškia literatūroje ir viešajame monumentaliajame (kitokio viešojo beveik neturime) mene, taip pat iš dalies teatre. O bet koks konceptualesnis veiksmas ar kūrinys dažnai sutinkamas su visišku nesupratimu, nepasitikėjimu ir net pasipriešinimu. Suvokėjų stovykloje klesti vulgarizacija, ko nors sakytojų – daugžodžiavimas. Tai štai ko pasiilgstu kaip žalumos dykumoje – tiksliau, dykumos žalumoje, – konceptualumo ir lakoniškumo.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų