(Pixabay nuotr.)

Kurios kalbos geriausia mokytis?

Kurios kalbos geriausia mokytis?

Net vis globalėjančiame pasaulyje kalbėti vien angliškai ar prancūziškai negana. Galima dėl to kaltinti sugriuvusį Babelio bokštą, bet naudingiau kibti mokytis naujos kalbos. Lauros Čiginskaitės pašnekovų penketas rekomenduoja, nuo kurios jų verta pradėti.

Gestų kalbos

Anželika Teresė, gestų kalbos vertėja, gestotyrininkė, lektorė

Gestų kalba yra kitokia vien dėl to, kad bendraujant ja pasitelkiami kiti ištekliai. Šios kalbos raiška – vaizdinė, o ne garsinė, kaip girdintiems įprasta. Tai įdomu, nes savyje gali atrasti kitų spalvų. Iš naujo pažindamas save, turi galimybę pažinti ir greta esančius žmones – kurčiuosius, kurių Lietuvoje yra apie 8 tūkst. Labai liūdna, kad nemokėdamas kalbos negali pažinti nei kurčiųjų kultūros, nei pačių kurčiųjų.

Itin gražu tai, jog žmonės bendraudami gestų kalba būtinai turi žiūrėti vienas kitam į akis, o šito, mano nuomone, dabartiniame pasaulyje šiek tiek trūksta. Gali būti, kad tokia kalbos specifika yra viena priežasčių, kuri įkvepia su kitu būti atviresniam, nuoširdesniam. Būtent toks bendravimas neretai susiformuoja su kurčiuoju. Gestų kalba yra svarbi kurčiųjų kultūros dalis. Tad girdintis žmogus, mokėdamas gestų kalbą, ne tik pažins pačią kalbą, bet ir kultūros ypatumus, galbūt taps nuoširdesnis ir atviresnis.

Gestų kalbos gali išmokti kiekvienas – viskas priklauso nuo noro. Jeigu labai nenori, tada turbūt nepavyks ir atrasi 116 priežasčių jos nesimokyti. Aišku, daug lemia tai, kokiu lygmeniu nori išmokti šios kalbos. Jeigu nori tik susikalbėti paprastomis, pagrindinėmis temomis, tikrai nebūtina stoti į Vilniaus kolegiją – užtenka nuvykti į Lietuvos kurčiųjų draugiją ar Kurčiųjų reabilitacijos centrą, kur rengiami nemokami kursai. Čia suteikiamos pagrindinės žinios, kurių pakanka susikalbėti. Vėliau reikėtų rasti nuolatinį pašnekovą, bičiulį, su kuriuo būtų galima bendrauti gestų kalba, toliau jos mokytis, gilintis į kultūros subtilybes.

Gestų kalba bendraudami žmonės būtinai turi žiūrėti vienas kitam į akis, o to dabartiniame pasaulyje kiek trūksta.

Norintiems gestų kalba bendrauti laisvai, galbūt net šioje srityje dirbti reikalingos tam tikros savybės: gana plastiškas kūnas, minkštos rankos, gera atmintis, išlavinta mimika ir empatiškumas, atjauta. Pastarosios savybės itin svarbios, nes jeigu neįsigilinsi į kurčiųjų kultūros ypatumus, jei nebus savistabos, savianalizės (pavyzdžiui, nesuvoksi, ką iš tiesų transliuoja tavo mimika – galbūt ji itin griežta), gali būti sudėtinga susišnekėti su kurčiu žmogumi. Jam kiekvienas tavo veido raumenų krūptelėjimas yra intonacija, tam tikra kalbinė spalva.

Tos, kuri arčiausiai širdies

Gediminas Degėsys, poliglotas, keliautojas

Užsienio kalbų visai atsitiktinai pradėjau mokytis būdamas aštuntokas. Kartą vieno mokytojo paklausiau, kokias kalbas jis moka. Net nežinau, kodėl kilo toks klausimas. Jis ėmė vardyti: lietuvių, anglų, šiek tiek lotynų, neblogai rusų ir esperanto. Susidomėjau, kas ta esperanto kalba? Užkibau už jos, ėmiau mokytis, žodžiai pasirodė labai gražūs, gramatika – lengva. Supratau, kaip reikia mokytis ir kitų užsienio kalbų. Tada griebiau jautį už ragų – ėmiausi vokiečių, rusų ir taip pradėjau žygiuoti į kalbų pasaulį.

Galbūt vertėtų sakyti, kad reikia mokytis tos kalbos, kurios mokosi visas pasaulis, arba tos, kurios reikalauja mokykloje, universitete, darbovietėje. Toks galėtų būti mano oficialus atsakymas. Vis dėlto pats vadovaujuosi tokia taisykle: mokausi tos kalbos, kuri man yra graži ir mane traukia. Galiu pasakyti ir šio požiūrio pranašumą. Pavyzdžiui, kai dar studijavau doktorantūroje, vienas profesorius pasakė: Gediminai, skaitau kitų doktorantų biografijas, skaitau tavo ir visiems užkliūva, kad tu moki kokią nors suahelių ar esperanto kalbą. Antra, kai Alytuje gyvenau, girdėdavau: kam tau ta esperanto, kam tau ta italų? Mokykis anglų, dabar gi labai svarbi. Bet šiandien aš turiu gerokai daugiau darbo nei tie, kurie kalba tik angliškai.

Su kalbų mokėjimu susijęs laisvės pojūtis. Atsistoji prie bankomato ar bilietų pardavimo automato, pavyzdžiui, Berlyne, ir jeigu yra galimybė paslauga pasinaudoti tik vokiečių kalba, mokėdamas ją jautiesi laisvas. Ką ir kalbėti apie knygas, laikraščius, televizijos laidas. Be to, medikai geriausiai paaiškintų, kaip mūsų smegenis lavina kalbų mokymasis – jas apkrauna labiau nei matematinių uždavinių sprendimas. Turi ne tik išmokti naujų žodžių, bet ir į smegenis įkalti visai kitą gramatinę struktūrą, imti mąstyti kaip vokietis ar anglas. Trumpai tariant, kalbų mokėjimo nauda yra beribė.

Gimtosios kalbos

Živilė Gallego, kino prodiuserė

Prisimenu, kai dar mokykloje rinkausi užsienio kalbą, labai džiaugiausi, kad galėjau mokytis anglų (tuo metu buvo galima rinktis tik iš dviejų užsienio kalbų – anglų ir vokiečių). Jau tada suvokiau, kad anglų kalba bus daug reikalingesnė gyvenime. O prancūzų pradėjau mokytis tik universitete, mane ji sužavėjo melodingumu, grožiu ir paslaptimi (iš pradžių niekaip negalėjau priprasti, kad matai vienas raides, o skaitai visai kitus garsus). Pradėjau mokytis prancūziškai dar nežinodama, kur ir kaip šią kalbą panaudosiu. Bet vėliau gyvenimas taip susiklostė, kad studijavau Prancūzijoje ir ta kalba natūraliai įėjo į mano gyvenimą. Šiandien ją vartoju ir darbe, ir namie, nes su vyru prancūzu auginame dvikalbį sūnų.

Mokantis kalbų sunkiausia perprasti gramatiką, sakinių sandaros ypatumus. Žodynas plečiasi keliaujant ir bendraujant. Būtina pagyventi toje šalyje, kurios kalbos mokomės – tai padeda greičiau ją įsisavinti. Man teko mokytis ir italų kalbos, bet niekada negyvenau Italijoje, tad kalba užsimiršta. Pastebiu, kad primirštu ir rusų. Kad kalba atmintyje liktų gyva, reikia nuolat ja bendrauti ir ją girdėti. Žinoma, pabuvusi kurį laiką toje aplinkoje, prisimenu daug žodžių ir galiu lengviau susikalbėti.

Kalbų mokėjimas gali užkirsti kelią konfliktams su kitų kultūrų atstovais, nes tai raktas ir į supratimą.

Kalbų mokymasis suteikia kitų kultūrų pažinimo džiaugsmo, plečia akiratį ir leidžia pajusti bendrystę. Manau, kad tai gali užkirsti kelią įvairiems konfliktams su kitų kultūrų atstovais, nes kalba – tai raktas ne tik į kalbėjimąsi, bet ir į supratimą. Mano nuomone, žmogus, be gimtosios kalbos, turėtų mokėti bent dvi užsienio kalbas.

Neišskirčiau vienos, kurią mokytis. Pirmiausia reikia labai gerai išmokti gimtąją kalbą (o jeigu jos kelios, tai visas). Mano darbe tarptautinėje erdvėje pagrindinė kalba yra anglų. Visuomet maniau, kad mokėdamas šią kalbą keliaudamas po pasaulį gali jaustis komfortiškai, iki kol apsilankiau Japonijoje. Jeigu mano darbas būtų susijęs su šia šalimi, tikrai žinau, kad tektų mokytis dar ir japoniškai.

Anglų kalbos

Karina Kašalynienė, „AIMS“ vyresnioji vadovų paieškos konsultantė

Mokytis antrosios kalbos mums tiesiog būtina – juk ne tiek daug žmonių pasaulyje kalba lietuviškai. Be to, tyrimai rodo, kad bent vieną užsienio kalbą mokantys suaugusieji pasižymi aukštesniu bendruoju intelektu, geresniais pažintiniais gebėjimais, demonstruoja protinį lankstumą ir yra kūrybiškesni.

Darbo rinkoje logika renkantis, kokią antrąją ar trečiąją kalbą mokytis, remiasi į jos naudingumą ir didesnes karjeros galimybes. Naujos kalbos poreikį gali nulemti ir bendras ja kalbančių skaičius. Turint visa tai omeny, pirmiausia rikiuojasi anglų, kinų, hindi, ispanų ir prancūzų kalbos. Verslo pasaulyje neabejotinai svarbiausia išlieka anglų. Ji kaip pagrindinė vartojama daugumoje įmonių, nepaisant verslo kilmės šalies. Taip pat nemažai darbdavių pirmenybę teikia kandidatams, mokantiems bendrovės kalbą. Vokiečių įmonės visada prioritetą skirs vokiškai kalbantiesiems, prancūzų – prancūziškai.

Anglų kalbos mokėjimas nustojo būti pranašumu. Kita vertus, jos nemokėjimas yra didžiulis trūkumas, o daugeliu atvejų net nuosprendis. Ypač tarptautinėse įmonėse nemokančiam anglų kalbos visos durys būtų uždarytos. O labiausiai vertinami kandidatai, kurie puikiai bendrauja keliomis kalbomis.

Jei kas nors klaustų patarimo, kurią užsienio kalbą mokytis, pirmiausia į galvą ateina mintis apie anglų. Ją jau mokantiems patarčiau rinktis plačiai visame pasaulyje vartojamas kalbas, pavyzdžiui, ispanų, prancūzų ar vokiečių. Turime būti realistiški ir atsižvelgti į tai, kaip pasaulio ekonomika plečiasi – juk daug Azijos bendrovių veiklą vykdo visame pasaulyje. Jei žmogus ketina dirbti tokioje įmonėje, jam gali būti naudingos kinų ar arabų kalbos.
Kita kalba, kurią galiu patarti išmokti, galėtų būti mašinų kalba. Kitaip tariant, reikia mokytis susikalbėti su dirbtinio intelekto mašinomis („Alexa“, „Siri“) ir kitais robotais. Ateityje neabejotinai turėsime dirbtinio intelekto kolegų. Su jais susikalbėti reikia pradėti mokytis jau šiandien. Jie padės mums komunikuoti su bet kuria kita kalba bendraujančiais kolegomis.

Logikos, emocijų ir kūno kalbos

Andrius Žebrauskas, lektorius, aktorius

Sakyčiau, kad yra trys kalbos, kurių reikėtų išmokti – logikos, širdies (emocijų) ir kūno. Į žmogų galime pažvelgti kaip į trijų dalių žemėlapį: jį sudaro racionalus protas, kur gyvena mintys, širdis, kur slypi emocijos, ir kūnas. Visos šios dalys daro įtaką viena kitai. Mintys veikia jausmus, o jausmai – mintis. Kūno padėtis irgi keičiasi nuo jausmų: jeigu esi sunerimęs – susitrauki, jeigu džiūgauji – pletiesi.

Paprasčiausia pradėti mokytis nuo kūno kalbos, nes kūnas nemeluoja. Jį galima išmokti kontroliuoti, šį tą paslėpti, bet jis vis tiek nemeluoja. Net ir išmokus kūno kalbos lieka subtilūs mikrojudesiai – tokie kaip vyzdžio išsiplėtimas ar akies voko trūkčiojimas, kuriuos reguliuoti sunku.

Paprasčiausia pradėti mokytis kūno kalbos, nes kūnas nemeluoja.

Mokymasis visų pirma prasideda nuo savistabos. Pavyzdžiui, noriu pakeisti kai kuriuos judesius ar kūno pozą. Vadinasi, turiu pastebėti, kad vis darau kokį nereikalingą judesį. Kai matome žmogų, kuris sėdėdamas nuolat pirštu baladoja į stalą, ką mums tai sako? Galime daryti prielaidą, kad gal jis nerimauja, gal skuba – nežinia. Bet jeigu aš stebiu, kaip elgiuosi, kaip veikia mano kūnas, tą patį galiu matyti ir žvelgdamas į kitus: iš kūno padėties suprasti, ar žmogus atsiribojęs, užsidaręs, ar priešingai. Iš pradžių pastebi didesnius dalykus, pavyzdžiui, sukryžiuotas rankas ar kojas. Vėliau pamatai tokius niuansus kaip palinkimas į priekį ar atgal.

Išmokus skaityti kūno kalbą – kaip ir bet kurią naują kalbą – auga žmogaus galimybės, plečiasi komforto zona, jis gali greičiau, geriau ir kokybiškiau susikalbėti. Pavyzdžiui, jeigu iš kūno kalbos matai, kad žmogus užsidaręs, nebesakyk jam to, ką ketinai pasakyti. Įsivaizduokime pavyzdį: noriu vaikui rėžti moralą, bet iš kūno kalbos matau, kad jis jau užsibarikaduoja ir manęs negirdi. Vadinasi, toliau kalbėti beprasmiška. Pirma reikia jį „atidaryti“, todėl turiu kalbėti visai ką kita ir tik vėliau, kai jo kūno kalba pasikeis, pasakyti, ką norėjau.

Apie emocinį intelektą ir emocinį raštingumą pradedame kalbėti tik dabar – anksčiau mokyklose to nemokė. Jau imame pažinti ir įvardyti emocijas – taip irgi atsiranda didesnė galimybė susikalbėti. Net mes, suaugusieji, dažnai kalbame taip: kaip jautiesi? Gerai. Kaip jautiesi? Blogai. Kaip jautiesi? Normaliai. O iš tikrųjų pagrindinių emocijų yra 8–12, jų atspalvių – dar 200–300, bet juos apibūdinančių žodžių beveik nevartojame.

Manau, jog kalboms negabių žmonių nėra, tai – tik įsitikinimas. Vieniems išmokti kalbos lengviau, kitiems – sunkiau, bet nereiškia, kad neįmanoma.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų