Kuriame mieste jaučiatės geriausiai?

Kuriame mieste jaučiatės geriausiai?

Sakoma, visi keliai veda į Romą, tačiau savo Romą, miestą, į kurį visada norisi grįžti, atrandame patys. Laura Čiginskaitė pašnekovų klausia, kuriose betono džiunglėse jie jaučiasi saugūs ir laimingi.

Ten, kur esi savas

Ieva Andrejevaitė, AKTORĖ

Drąsiai galėčiau sakyti, kad geriausiai jaučiuosi Vilniuje. Čia mano tikrieji namai, nors daugiau nei šešerius metus gyvenu tarp Maskvos ir Londono.

Vilniuje jaučiu saugumo jausmą, šilumą ir nostalgiją. Kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi, kad jis be galo išgražėjęs ir jame tiek daug nuostabių vietų, ką ir kalbėti apie jo paties ir architektūros grožį. Visos kavinės, restoranai tapo labai stilingi, europietiški, sukuria atmosferą, kad jautiesi lyg namie, bet tarsi ir užsienyje. Gera žiūrėti, kaip žmonės rengiasi, kaip elgiasi, man savas mentalitetas, juk pati esu lietuvė. Kituose dideliuose miestuose, kur lankausi ir gyvenu, reikia įprasti ir suprasti žmones, nes jie kitokie, kitaip elgiasi, kitokios jų tradicijos, kultūra, o aš, kaip užsienietė, turiu bandyti daugiau mažiau prisiderinti ir pritapti. Mažame ir pažįstamame Vilniuje jaučiuosi sava.

Anksčiau traukdavo didesni miestai, maniau, kad juose atsiveria plačios galimybės. Tai tiesa, tačiau šiandien man svarbiau, kaip pati jaučiuosi. Ieškau ramybės ir saugumo jausmo, harmonijos, todėl Vilnius man artimesnis. Anksčiau svajojau apie didžiuosius miestus: Londoną, Niujorką, Los Andželą ir kitus. Dabar geriausiai jaučiuosi Vilniuje, nes pradėjau vertinti, kad tai yra mano namai, mano kultūra, mano žmonės, mano mentalitetas, galų gale ir mano gimtoji kalba.

Išvažiavau ieškoti laimės kitose šalyse, nes Lietuvoje nėra didelės kino pramonės. Visada sakiau, kad jeigu galėčiau, jeigu ji ten būtų, likčiau Vilniuje. Vėlgi šioje mintyje yra šiek tiek melo, nes norėčiau, jog miestas būtų šiek tiek didesnis, kad jame būtų daugiau atradimo jausmo, daugiau naujovių. Visada veržiuosi į Vilnių atsipūsti.

Fuerteventūra. (Pixabay nuotr.)

Mažose bendruomenėse

Algis Kriščiūnas, MENININKAS

Kažkada maniau, kad dideli miestai su aukštais dangoraižiais ir nesuskaičiuojamomis galimybėmis yra tai, ko žmogui reikia. Juk juose tiek daug veiklos! Pramogos, kultūra, naujos pažintys, geresni darbai, parduotuvės – viskas yra čia. Prieš 20 metų svajojau apie Londoną ar Niujorką, o grįžęs į Vilnių jausdavausi tarsi kaime. Visos pasaulio sostinės, atrodė, galėtų būti mano namai. Ten, kur verda gyvenimas, bet ne čia – Europos pakraštyje, tarp Fabijoniškių ir Naujininkų.

Žinau, kad buvau neteisus, nes Vilnius – tikrai gražus miestas, o apsilupusių ir nesaugių rajonų yra visur. Tik kai esi turistas, ten nekiši nosies, ir viskas atrodo kaip Eliziejaus laukai.

Kuo daugiau pasaulio mačiau, tuo labiau jaučiau, kad dideli miestai mane išsiurbia. Žmonių minios, automobilių grūstys, akli ir kurti metro keleiviai, rėkiantys išpardavimai, nereikalingų daiktų pirkimo manija – jau po savaitės jausdavausi pavargęs ir ieškodavau vienatvės miestų parkuose.

Čia parduotuvėje mano dukrą kasininkės vadina vardu. Čia rytais bėgdamas jūros link sutinku šunį vedžiojantį mokyklos direktorių.

Vėliau net Vilniaus man pasidarė per daug. Gal jis pavirto Europos didmiesčiu, o gal aš pasikeičiau. Dabar gyvenu 7 tūkst. gyventojų miestelyje Kanarų Fuerteventūros saloje. Čia viskas pasiekiama pėsčiomis: mokykla, parduotuvės, kavinės, kalnai, stadionas, jūra. Čia žmonės sveikinasi, nes pažįsta vienas kitą iš matymo. Čia parduotuvėje mano dukrą kasininkės vadina vardu. Čia rytais bėgdamas jūros link sutinku šunį vedžiojantį mokyklos direktorių. Čia po savaitės rasiu prie namų durų paliktus savo batus. Abu.

Bet net šitas miestas kartais atrodo per didelis.

Ir tada išeinu į savo mėgstamiausią vietą – Devynerių Vartų miestą.

Kas jį atrado, ten visada jausis geriausiai.

Dar neatradau

Algirdas Bakas, FOTOGRAFAS

Nuo tada, kai atvažiavau į Vilnių studijuoti fotografijos, gyvenau Londone ir Šanchajuje, motociklu pervažiavau Ameriką, dalį Indijos, bet to jausmo, kad esu namie, patirti nepavyksta. To labai trūksta, todėl ieškau ir stebiu save keliaudamas, laukiu, kada pyptels radaro signalas ir praneš, kad čia yra namai.

Keliaudamas labiausiai mėgstu mažus miestelius ar kaimus. Ne tik todėl, kad kuo blogesnis kelias – tuo geresnės fotografijos, bet ir todėl, kad ten žmonės tikresni, jaučia tvirtą ryšį su savo gyvenama vieta, užkalbinti su pasididžiavimu pasakoja istorijas apie vietos praeitį ar juokingus miestelėnų nutikimus.

Didieji miestai sutraukia daugybę žmonių, kurie, ieškodami geresnio gyvenimo, patys juose jaučiasi lyg svetimkūniai. Tas pats galioja ir Vilniui, ir Niujorkui.

Pasirinktame mieste

Rūta Jusionytė, SKULPTORĖ

Du klausimai radikaliai skirtingi: kur aš gyvenu ir kur norėčiau gyventi? Kur mėgstu ilsėtis ir kur norėčiau ilsėtis? Kur man patinka dirbti ir kur išties dirbu? Iškart kyla naujas klausimas, kodėl dirbu čia ir kodėl man patinka? Patinka dirbti būtent čia ar tiesiog patinka? O jeigu patinka, tai gal darbas padaro vietą malonią?

Atvažiavau į Montrėjų nieko nežinodama. Man sakė, kad jame gera gyventi, nes čia glaudžiasi daug meno žmonių, tapytojų, skulptorių, muzikantų, režisierių ir kitų meno sričių atstovų. Man pasiūlė, nes pati buvau meno žmogus. Gera gyventi apsuptam bendraminčių, tarp panašių į save.

Montrėjų pasirinkau, o ne šiaip atsidūriau ir jame apsigyvenau. Negali nepatikti tai, ką pasirenki. Geras gyvenimas yra pasirinkimo klausimas, kaip yra pasakęs Friedrichas Nietzsche.

Gyvenu ir dirbu Montrėjuje, kuris yra labai arti Paryžiaus, tiesiog prisišliejęs prie jo. Dabar Prancūzijos sostinėje tiek daug judėjimo, eismo, kad važiuoti ten automobiliu netraukia, per didelės spūstys. Būtent dėl to Montrėjuje man gera, nes jame ramiau, daugiau erdvės ir žalumos.

O kodėl tada negyvenu kur nors toliau, prie ežero ar ramiame miestelyje? Miesto žmogui reikia miesto. Man patinka jausti jo judėjimą, progresiją, vyksmą. Mane traukia gyventi ten, kur nėra labai gražu, kur matyti kontrastas. Dar patinka gyventi šalia tokių atvykėlių kaip aš. Mano kaimynai, draugai, kolegos – ne vien prancūzai, bet ir vokiečiai, anglai, čiliečiai, portugalai, italai, ispanai. Kosmopolitiškumas man tinka.

Taigi, geriausia vieta yra ten, kur esi. Ten esi, nes tau ten yra gerai, ir ne rytoj, ne vakar, o šiandien.

Palanga. (Pixabay nuotr.)

Širdies mieste

Ugnė Barauskaitė, RAŠYTOJA

Anksčiau į šį klausimą būčiau atsakiusi paprastai: Palanga, ir tiek! Tai vieta, kur norėčiau gyventi ir mirti. „Ogi pliaže, pavasarį ar rudenį. Sėdėti, sėdėti… Atrišti lynus. Ir – basta!“ – kaip rašiau „Vieno žmogaus bohemoje“. Ko gero, apie savo Palangą esu rašiusi visose knygose. Bet tada kilo klausimas: ar Palanga tikrai yra man skirtas miestas? Juk esu prisirišusi prie konkrečios erdvės ir įspūdžių, o ne viso miesto.

Miestas, kuriame gali patogiai gyventi, išskaičiuojamas protu. O miestas, kuris yra tavo, – čia jau širdies dalykai. Iškart tai pajunti.

Štai jau 18 metų gyvenu Vilniuje, bet ar gyvenu visame mieste? Ar iš viso gyvenu mieste? Į darbus važiuoju aplinkkeliais, o dienas leidžiu vaikštinėdama po mišką. Dažniau važiuoju ar skrendu į užsienį, negu išsiruošiu pavaikštinėti po Vilnių, kuris kaskart pribloškia. Galvoju, Dieve, koks gražus šitas miestas! Bet grįžtu namo, į savo Antakalnio „kaimelį“, ir vėl nesirodau Senamiestyje pusę metų. O per tą laiką nuskrendu į Stambulą ar Beirutą. Tai jau prisijaukinti miestai. Norėčiau ten pagyventi, tik trumpai. Nes jie nėra „patogūs“ nei finansiniu, nei socialiniu požiūriu. Tačiau juose kažkas yra. Tam tikra narsi gyvybė. To labai pasiilgstu taisyklių nukamuotoje Europoje.

Miestas, kuriame gali patogiai gyventi, išskaičiuojamas protu. O miestas, kuris yra tavo, – čia jau širdies dalykai. Iškart tai pajunti. Neseniai draugai įkalbinėjo kraustytis į Klaipėdą. Ir taip dairiausi, ir taip „matavausi“ – ne mano, ir viskas. O tik pajudėjau Palangos link, iškart širdis ėmė spurdėti. Lygiai kaip vaikystėje. Išlipau iš autobuso – vėl tas pats jausmas: mano.

Keliančiame gražius prisiminimus

Jonas Vaitkus, TEATRO REŽISIERIUS

Labiausiai traukia gimtinė, kur gimiau, bet tai ne miestas. O jeigu kalbame apie miestus, man prie širdies tokie miesteliai kaip Druskininkai. Kurį laiką ten dirbau, ten gyveno mano šeima. Man atrodo, kad miestas, į kurį nori nuvažiuoti, priklauso nuo prisiminimų. Į Druskininkus norisi nuvykti trumpam pabūti.

Traukia ir didieji miestai, pavyzdžiui, Sankt Peterburgas, kur mokiausi ir tarnavau kariuomenėje. Tada buvau vos išvykęs iš kaimo, kuriame gyvenau, lankiausi tik Kaune ir metus prieš kariuomenę Vilniuje pagyvenau. O patekau į tokį centrą, kur tiek daug žmonių, tiek daug muziejų, tiek daug teatrų… Tarnavau kariuomenėje Sankt Peterburgo centre. Ten visada traukia sodai, Ermitažas, Puškino miestelis.

Tokijuje pirmąsyk pajutau žmogaus trapumą ir kartu jautrumą detalėms, gamtai, darbo vietai, švarai, žmogaus jautrumą žmogui, vaikams.

Norėčiau dar kartą apsilankyti Japonijoje, Tokijuje. Ten tikriausiai pirmąsyk pajutau žmogaus trapumą ir kartu jautrumą detalėms, gamtai, darbo vietai, švarai, žmogaus jautrumą žmogui, vaikams. Tai visa puokštė, ko reikėtų gyvenant megapolyje. Ten praleidau du mėnesius ir mane tai stebino, kuo toliau, tuo labiau.

Miesto nesirinkčiau kaip vietos, kur norėčiau būti. Jis vis sparčiau tolsta nuo paprastų, žmogui svarbių dalykų. Kaime viskas arčiau, šalia ir dangus, ir medžiai, ir paukščiai, ir vanduo. Idėjų važiuoju pasisemti į kaimą, prie bičių, prie ežero.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų