(Pixabay nuotr.)

Kuri tradicija svarbiausia?

Kuri tradicija svarbiausia?

Kai laužiame kalėdaitį ar daužiame margučius, į savo šventes sąmoningai ar ne įsileidžiame tradicijas. Miglė Marija Galvonaitė klausia penkių pašnekovų, ką ši sąvoka reiškia skubotoje ir greitai kintančioje šiuolaikinio žmogaus kasdienybėje.

Kultūra ir visi kiti paveldėjimai

Jūratė Čerškutė, LITERATŪROS KRITIKĖ

Žmogaus gyvenimas, kad ir kaip kartais vengtume tai pripažinti ar norėtume išsižadėti, neįmanomas be tradicijos(-ų). Gimdami ateiname į jau susiformavusių tradicijų – religinių, kultūrinių, visuomeninių, valstybinių, galiausiai šeimyninių – lauką. Visas mūsų gyvenimas, jei įdėmiai į jį įsižiūrėsime, klotas paveldėjimais. Vertybių, laikysenų, elgsenos kodų, bendravimo būdų, gal net likimo ar profesijos trajektorijų.

Tradicijos per amžių amžius buvo ir bus pastovumo perspektyva, sykiu ir savotiškas automatizmas, tas amžinasis „taip reikia, nes visi taip daro, nes ką gi žmonės pasakys“. Dar kitaip šį fenomeną veikiausiai galime pavadinti lengvuoju tradicijų teroru. Ir jis labiausiai susijęs su svarbiausiomis metų šventėmis, kurios raudonai žymimos kalendoriuose. Išsprūsti iš jų tinklų beveik neįmanoma, bet sykį tai padarius, apima nuostabus laisvės ir buvimo kitur pojūtis.

Mano santykis su tradicijomis niekaip neįteisintas – be abejonės, esu, kaip ir visi, priklausoma nuo didžiųjų religinių ir svarbiausių šeimos tradicijų, tačiau širdžiai mielesnės ir smagesnės asmeninės, slaptosios, gyvenimo kasdienybei teikiančios gracingų ir įkvepiančių atramų. Esu kultūros žmogus, tad neišvengiamai nuolat esu tradicijoje, bet ją, tiesa, pamažėle imu permąstyti, perdėliodama kiekvieną paveldėjimą.

Man atrodo, kad dabartyje funkcionuojančios tradicijos jau seniai tapusios automatiškais veiksmais, nereflektuojant jų ir nesukuriant dabarčiai būdingos magijos ir gal net rituališkumo. Kita vertus, jei senoji tradicija taps labai dabartiška, ar neatsitiks taip, kad bus sugriauta pamatinė jos funkcija – būti senamadišku pastovumo bastionu, įkvepiančiu daugybę karų, ieškojimų, naujų judėjimų?

Jeigu reikėtų įdaiktinti šventišką tradicijos raišką, man tai būtų… šampanas! Tas amžinas tradicijoms būdingas, jas burbuliukais saugantis atributas, išlaikęs ne tik auksines šloves, bet ir visus karo bei negandų išbandymus, atkakliai likęs tradicišku gyvenimo, jo švenčių, įvykių atributu bei simboliu. Perduodamu iš kartos į kartą visų tradicijų pinklėse.

Lietuvos himno giedojimas

Linas Kojala, POLITOLOGAS

Šiandieniam žmogui tvirtos tradicijos reikalingos kaip niekad anksčiau. XXI a. daug neapibrėžtumo, blunkančių identitetų, kintančių tarpusavio santykių, tad jos yra vienas būdų nepasiklysti, netapti tik atomizuota detale. Jos padeda žmogui apibrėžti save laiko ir erdvės perspektyvoje, taip pat pažymi jo santykį su aplinka – nuo mikrolygmens šeimoje iki makrolygmens valstybėje ar kultūroje.

Vaikystėje ar paauglystėje daugelis tradicijų gali atrodyti mechaniškos: susėdimas Kūčių vakarą prie stalo su dvylika patiekalų, valstybinės šventės, kasmetės šeimos atostogos toje pačioje vietoje. Ilgainiui imi suvokti, kodėl šie dalykai svarbūs ir kokia tikroji jų prasmė. Tam reikia laiko. Taip išgryninamos tikrosios, vertingiausios tradicijos.

Valstybinės šventės Lietuvoje evoliucionuoja, iš perdėtai formalaus rūbo jos tampa bendruomenišku reiškiniu.

Brandus žmogus savo gyvenime turi atramos taškus, kurie formuoja jo pasaulėžiūrą, vertybes. Tradicijos padeda tiems atramos taškams atsirasti. Žinoma, tradicija tradicijai nelygu, tad svarbu mokėti atsirinkti tai, kas reikšmingiausia, o ne manyti, jog viskas, kas vadinama šiuo žodžiu, yra nepakeičiama ir savaime gerai.

Tradicija negali tapti mechanišku, ritualiniu kokio nors veiksmo atkartojimu, nes tuomet ji praranda savo esmę. Nemanau, kad tradicijos yra konstanta – jos gali įgyti naujų formų, keisti turinį, bet išlaikyti esminę idėją. Pavyzdžiui, valstybinės šventės Lietuvoje evoliucionuoja, iš perdėtai formalaus rūbo jos po truputį tampa bendruomenišku reiškiniu.

Politiniai procesai, kuriuos analizuoju, neišvengiamai susieti su įvairiomis tradicijomis, jie būtini taisyklėms išlaikyti ir stabilumui užtikrinti. Diplomatijoje, tarptautinėje politikoje, protokolo reikalavimuose itin daug nerašytų, bet reikšmingų taisyklių. Pavyzdžiui, JAV prezidentas kasmet, artėjant Padėkos dienai, „išgelbėja“ kalakutą. Gali atrodyti keistai, bet tai kuria tęstinumą, bendruomeniškumą.

Man labai patinkanti tradicija – Lietuvos himno giedojimas per Valstybės dieną tuo pat metu visame pasaulyje. Ji įsimintina dėl kelių priežasčių: pirma, parodo, kad galime valstybei svarbią dieną minėti kitaip, sujungdami skirtingas kartas, įvairius pasaulio kampelius, susiburdami bendruomenėse, to nepaversdami tik formalistinėmis kalbomis. Antra, tai gyva ir evoliucionuojanti tradicija, galinti įgyti vis kitų formų, išnaudoti kintančias technologijas, bet išlaikyti tą pačią esmę – Lietuva yra visų mūsų namai, kad ir kas ar kur būtume. Neabejoju, jog ir ateityje tai darysime, nors nebūtinai taip pat kaip šiais metais.

Ta, kuri prasminga žmogui

Ugnė Matekonytė, KELIAUJANTI RAŠYTOJA

Daugelis senųjų tradicijų, švenčių pagrįstos religija. Šiais laikais, religijos veiksniui blėstant, tokių švenčių šaknys pamažu silpsta. Jei Lietuvoje būtų galima rasti kitą švenčių prasmę, pavyzdžiui, suvokti jas kaip šeimos susibūrimą, tai būtų daug stipresnis tradicijų pagrindas, su kuriuo gali sieti save.

Nors, žvelgdama iš savo perspektyvos, manau, jog senosios tradicijos šiuolaikiniam žmogui dažnai nebeaktualios, nes tęsiamos tik todėl, „kad taip reikia“, vis dėlto, jei žmogus turi tradicijų, jo gyvenimas tik pagražėja.

Geriausia tradicija ta, kuri žmogui yra prasminga. Nesvarbu, ji – asmeninė ar paremta religiniu, istoriniu pagrindu. Svarbiausia, kad žmogus pats norėtų ją turėti. Kai pats susikuri tradiciją, joje matai prasmę, ji suteikia nostalgijos, prisiminimų jausmą, tau gera jos laikytis.

Aš laikausi pačios susikurtų tradicijų, kurių idėjų kyla kelionėse ar iš asmeninių patirčių. Pavyzdžiui, kiekvieną savaitgalį su vyru internete žiūrime amerikietiškojo futbolo rungtynes, nors Lietuvoje tai retas reiškinys. Šią tradiciją atsivežiau iš Teksaso. Daug metų bandžiau suvokti, kokia šio žaidimo prasmė, suprasdavau tik tiek, kad į aikštelę atbėga būrys vyrų, visi krinta į krūvą, o po ja guli kamuolys. Kai pagaliau kažkas išaiškino amerikietiškojo futbolo esmę, mane aplankė nušvitimas, ir perėmiau rungtynių stebėjimo tradiciją. Tai man kelia savotišką nostalgiją ir primena kelionę.

Su vyru turime ir kitų tradicijų. Šalia mūsų namų šeštadienio rytais veikia turgelis. Šiltuoju metų laiku smagu atsikelti anksčiau ir nueiti ten prisirinkti uogų, daržovių. Kiekvieną savaitgalį taip pat važiuojame valgyti vėlyvų pusryčių į „Uoksą“. Tai mums – prasminga, nes kaip tik ten jų drauge ragavome pirmą kartą. Darbuotojai mus jau pažįsta, žino, ką užsisakysim, tad tereikia pasakyti: „Mums kaip visada.“

Taip pat švenčiame 13-tą dieną, kada susipažinome. Pirmaisiais metais vienas kitam rašėme laiškus. Keisčiausia, tai padarėme net nesusitarę. Šiemet tądien einame kur nors vakarieniauti – vis į naują vietą, kurioje nesame buvę. Manau, kad kiekvienais metais ta 13-tos dienos tradicija kuo nors skirsis, bet pati diena vis tiek bus švenčiama.

Apibrėžianti ir kurianti sąsają

Jonas Ohmanas, REŽISIERIUS, ŽURNALISTAS

Nuo tradicijos nepabėgsi, ji bus visada. Naivu manyti, kad galime gyventi be jos. Įpročiai, papročiai reikalingi, nes juose užkoduoti elgesio modeliai, vertybės – tai, ką norime perduoti vaikams ar anūkams, ateities kartoms. O ir pačiai visuomenei reikia tam tikro pastovumo, susiformuojančio per tradicijas. Kai kurios jų bendruomenei ne tik naudingos, bet ir gyvybiškai būtinos.

Palyginti modernią savoką „demokratija“ taip pat galima vadinti tradicija. Demokratinės valstybės perduoda žinią, kad žmogus, pilietis turi teisę dalyvauti sprendžiant svarbius valstybinius klausimus. Ir, atvirkščiai, jei jis jaučia, kad neturi tokios įtakos, ima kurti jau visai kitokią, kartais net kenksmingą tradiciją.

Demokratijos stokojančiuose režimuose daug prasmingesnės tampa šeimos ir grupės, klano lojalumą parodančios tradicijos. Tai darkart įrodo, kad žmogui jos bet kuriuo atveju svarbios, ir šis viena ar kita forma siekia jas atrasti, būti lojalus.

Svarbiausia tradicija yra ta, kuri apibrėžia individą ir padeda jam rasti bendrą kalbą su bendruomene, skatina mylėti ir gerbti aplinkinius. Tradicijos turi sukurti sąsają, sudaryti galimybę jungtis, susivienyti kaip kolektyvui.

Valstybė man – lojalumo vinis. Joje galiojančios tradicijos nėra susikurtos žmogaus, jos – įdiegtos.

Valstybė man – lojalumo vinis. Joje galiojančios tradicijos nėra susikurtos žmogaus, jos – įdiegtos. Keista, kai žmonės sako, kad jie viską nusprendė patys. Juk didžiąja savo esybės dalimi esame mus supančios aplinkos produktas. Per tradicijas, apibrėžiančias, kas esi, ką darai ir kas buvo daroma iki tavęs, išreiškiama tapatybė.

Šiuolaikiniai žmonės tradicijų perspektyvoje ieško vien aktualumo veiksnio, ir tai, mano nuomone, nėra gerai. Dėl to vėliau kyla didesnių problemų. Kad asmuo būtų visavertiškai brandus, jam turėtų būti aktualios tiek senosios, tiek moderniosios tradicijos.

Gyvename ir dabar, ir praeityje, kartais net daugiau, nei tai norime pripažinti. Aklai priimti senąją tradiciją, nes taip darė protėviai, neprotinga. Tiesiog kuo geriau suprantama, iš kur tradicijos kyla, kiek tai prisideda prie bendruomenės formavimo, tuo jos tampa prasmingesnės, o jų perdavimas ateities kartoms – sklandesnis.

Natūraliai susikurta

Lina Jazbutytė, SCENARISTĖ

Labai svarbu įsivardyti, kas yra tradicijos. Dalis jų perduodamos iš kartos į kartą. Kitos susikuriamos, grupėje sutariant atlikti tam tikrą veiksmą pakartotinai. Toks susitarimas kyla iš vidinio jausmo, motyvacijos ir nebūtinai yra senovės palikimas.

Vaikystėje tradicijos laikomos nekvestionuojama norma. Paauglystėje, kai sparčiai formuojasi asmenybė, pradedama priešintis viskam, ką kiti nustatė kaip standartą. O subrendus, atsiradus naujiems vertybiniams požiūrių kampams, tradicijos ir požiūris į jas pakinta. Vis dar sėdu prie Kūčių stalo, bet labiau iš pagarbos, o ne dėl vidinio noro.

Greta šių senų tradicijų atsiranda ir naujų, kurios man asocijuojasi su artimais žmonėmis ir drauge susikurtu įvykiu ar veikla. Pasikartojančius įvykius ar smagias akimirkas stengiuosi paversti tradicija, kad tai turėtų tęstinumą. Pavyzdžiui, su buvusiomis bendradarbėmis pirmadienio vakarais žaidžiame smiginį ar per šventes su senais mokyklos draugais susitinkame mano bute.

Tradicija ugdo įsipareigojimą ir pagarbą, ji – daugiau nei susitarimas, tai vienijantis, ugdantis renginys ar reiškinys. Jei tradicija kyla iš bendro noro ją turėti ir jos laikomasi, tai sukuria nemažai pridėtinės vertės: sujungia skirtingus žmones bendrai veiklai, gali suvienyti retai susitinkančius, gyvenančius svetur skatina jaustis savo gimtinės dalimi.

Manau, kad geriausios tradicijos kyla iš vidinio noro. Mėgstu tai, ką patys kolektyve susikuriame natūraliai, neprimetant vadovams ar sistemai. Tokios tradicijos įpareigoja, bet ir kelia gerą emociją. Ar tai būtų sutarimas visiems kartu ryte papusryčiauti, ar kaip kitaip praleisti laiką drauge – visa tai vienija.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų