Iki priimant įstatymą mergaitės dažnai gimdydavo dar nesulaukusios pilnametystės. (A. Ranonytės nuotr.)

Kur šoka dvasios ir renkami genčių karaliai: įspūdžiai iš Malavio

Kur šoka dvasios ir renkami genčių karaliai: įspūdžiai iš Malavio

Nemažą 2019-ųjų dalį Audronė Ranonytė dirbo Malavyje – Afrikos šalyje, kurioje vis dar teisiama už raganavimą, veikia daugiau kaip 100 Krikščionių bažnyčios atmainų, kandidatai į prezidentus atvyksta nusilenkti genčių karaliams, o kasdienį gyvenimą reguliuoja dvasios.

Ši viena skurdžiausių pasaulio valstybių gegužę surengė trejus rinkimus – šalies prezidento, parlamento ir vietos tarybų. ES į rinkimų stebėjimo misiją atsiuntė 80 specialistų, tarp jų – 28 ilgalaikius stebėtojus, kurie buvo suskirstyti į 14 komandų. Aš su kolega dirbome centriniuose Dedzos ir Nčeu regionuose, kur gyvena čevų, ngonių ir jao gentys.

Rinkimų stebėtojų darbotvarkė labai įtempta – pagal tam tikrą metodologiją jie turi gauti atsakymus į daugybę klausimų, apimančių politinį kontekstą, rinkimų administracijos darbą, rinkimų kampanijas, įstatymų, žmogaus teisių laikymąsi, moterų ir kitų visuomenės grupių padėtį, spaudos įsitraukimą ir pan. Todėl nuo ryto iki vakaro, kai pagal misijos saugumo ekspertų reikalavimus turėdavome grįžti į svečių namus arba savo „bazę“, susitikinėjome su politinių partijų ir nepriklausomais kandidatais, rinkimų administracija abiejuose mums priskirtuose regionuose, nevyriausybinių organizacijų nariais, religinių konfesijų vadovais, paprastais rinkėjais – nuvažiavome į kiekvieną mums priklausiusių regionų apygardą.

Piešiniai uolose įtraukti į UNESCO sąrašą, bet niekas jų nesaugo. Šalia savo gabumus yra išbandę kaimo vaikiščiai.

Tai nebuvo taip lengva, kaip galėtų pasirodyti, nes regione yra tik du asfaltuoti keliai, tad į tolimiausias apygardas dardėdavome aukštyn žemyn duobėtais keliukais kokių 20 km/val. greičiu. Daugelyje kaimų dalyvavome rinkimų mitinguose. Vakarais rašydavome ataskaitas ir savaitės pabaigoje jas išsiųsdavome pagrindinės komandos ekspertams. Siuntėme ataskaitas ir po kiekvieno mitingo, būtume siuntę ir apie incidentus, jei tokių būtume matę. Neišvydome, nes, pasak mūsų pašnekovų, centriniame regione gyvena taikios gentys, tačiau ir visoje šalyje incidentų per rinkimus beveik nebuvo.

Ne veltui šalis save vadina „šilta Afrikos širdimi“, o po truputį augantis turizmo sektorius stengiasi prisivilioti daugiau keliautojų teigdamas, kad šilti, draugiški ir svetingi vietiniai – didžiausias Malavio turtas. Net po rinkimų, kuriuose labai maža balsų persvara prezidentu tapo mūsų stebimuose rajonuose pralaimėjęs kandidatas, o jo priešininkas, apkaltinęs nugalėtoją rezultatų klastojimu, pakvietė protestuoti, mūsų kaimiškas regionas neprotestavo. „Mes gedime“, – aiškino rinkėjai.

Rinkimų stebėtojai neturi teisės išvažiuoti už jiems priskirto regiono ribų, o ir ne turistauti atvykome. Taigi, viena vertus, neištyrinėjome nei šalies šiaurės, nei pietų (šiuose ką tik buvo atslūgęs didžiulis potvynis, dėl kurio namų, pasėlių, gyvulių netekę žmonės vis dar gyvena laikinose stovyklose). Neaplankėme nacionalinių parkų ir nematėme dramblių, žirafų. Lankomame regione net beždžionių nebebuvo, „nes jas suvalgė“, kaip paaiškino mūsų vertėjas Beenwellas.

Kita vertus, buvome ten, kur turistų neveža. Pavyzdžiui, ieškodami kelio į vieną kaimą susipažinome su Miškų ūkio vadovu, kuris palydėjo mus iki uolų su pirmykščių žmonių piešiniais. Piešiniai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą, bet niekas jų nesaugo. Akivaizdu, kad kaimo vaikiščiai šalia yra išbandę savo gabumus. Apvažiavome autentiškus kaimus, bendravome su žmonėmis, kurių turistai paprastai nesutinka, pamatėme daug tradicinių šokių su būgnais ir dainomis. Susipažinome su čevų genties dvasiomis ir jų šokiais Gule Vamkulu (Didysis šokis). Dvasios dalyvauja visuose žmonių gyvenimo įvykiuose: gimstant, vedant, inicijuojant berniukus ir mergaites į suaugusiųjų gyvenimą, mirštant, laidojant, taip pat rinkimuose.

Gule Vamkulu tradicija

Apie tai, kad Malavyje mitinguose greičiausiai šoks kaukėti personažai – dvasios, panašios į mūsų Užgavėnių persirengėlius, sužinojome pirmosiomis dienomis, klausydami paskaitos apie šalies kultūrą ir papročius. Žinoma, šiais laikais Gule Vamkulu vis labiau tolsta nuo pirminės savo reikšmės, nuo mokymo ir tradicijų perdavimo, tačiau čia užkoduota išmintis ir moralės kodeksas vis dar smarkiai veikia žmones.

Gule Vamkulu šoka daugiau kaip 200 į dvasias inicijuotų čevų genties žmonių ir šis skaičius nuolat keičiasi. Pavyzdžiui, mirus gerbiamam genties vadui gali atsirasti jo dvasia. Kiekviena dvasių kaukė, aprangos detalės, šokiai, elgesys ir žmonių atliekamos dainos – tai simboliai ir žinutės, kuriomis perduodamos protėvių tradicijos ir vertybės.

Bažnyčiai Gule Vamkulu nepatiko. Vis dėlto paradoksalu, bet didžiausią indėlį išsaugant šį senovinį tikėjimą ir gyvenimo būdą įnešė katalikų kunigas, Kanados prancūzas misionierius Claude’as Boucher, gyvenantis ir dirbantis Malavyje daugiau kaip 40 metų. Jis ilgai Bažnyčios vadovams ir visuomenei įrodinėjo, kaip svarbu išsaugoti čevų, ngonių ir jao paveldą ir kultūrą. Misionierius rinko dvasių kaukes, užrašinėjo reikšmes, fotografavo ir filmavo šokius, apeigas ir įvykius, su bendraminčiais išleido knygą. 1976 m. įkūrė muziejų „Kungoni kultūros ir meno centras“. Prieš 14 metų Gule Vamkulu įtraukta į UNESCO nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą.

Kunigą ir antropologą C. Boucher sutikome Kungoni kultūros ir meno centre, apsirengusį tradiciniu malavietišku-afrikietišku drabužiu, nors aplinkui besisukiojantys jo padėjėjai buvo džinsuoti. Malavyje tradicines vyriškas ryškių medžiagų kelnes ir tunikas išstūmė vakarietiški drabužiai (dažniausiai iš antrų rankų arba dovanoti), tik moterys kaimuose dar segi ryškiaspalvius sijonus.

Dvasininko biuras – paties įkurtoje meno galerijoje, kurioje galima įsigyti aplinkinių kaimų gyventojų austų, drožtų, siūtų, pintų tradicinių darbų. Už juos gauti pinigai padeda žmonėms gyventi. Ant gana netvarkingo C. Boucher stalo – knygos, kompiuteris, fotoaparatas, tuščias viskio butelis ir keli negyvi vabzdžiai. Vieną gyvių apžiūrinėdamas kunigas diktavo jo ypatumus, o padėjėjas informaciją vedė į kompiuterį. „Mes darome didelį darbą“, – lyg norėdamas įtikinti padėjėją, lyg mums tarė jis.

Kiekviena dvasia skirta tam tikrai temai ir būtent tos temos žinutėms perduoti. Pvz., dvasia Akulamulo (Įstatymų saugotojas) moko apie kaimų vadų, šeimų galvų atsakomybę ir pareigas, atsako už vienybę ir sutarimą, padeda pereiti į mirusiųjų pasaulį ir išdėsto seksualinius tabu. Chuma cha an (Vaikų gerovė) pateikia paveldėjimo taisykles, nurodo palikuonių eilę, aiškina šeimos svarbą, skirtumus tarp „turėti“ ir „būti“. O štai moteriška kaukė Chikhukhu itin smulkmeniškai moko, kaip elgtis esant nėščiai, gimdant ir pagimdžius, užjaučia dėl skausmo. Taip pat nurodo, kokių seksualinių tabu reikia laikytis po gimdymo.

Kitos dvasios turi pamokymų įvairiausiems gyvenimo atvejams: nuo moralės principų iki smulkiausių detalių, tarp jų ir intymių. Jos nurodo, kaip gerbti vyresniuosius, vadus, kaip elgtis su kitomis gentimis, ką daryti susidūrus su negarbe, vagyste, mirtimi, kaip pasirengti vedyboms, slaugyti ligonius, kaip gerai elgtis ir saugoti dantis. Taip pat moko apsisaugoti nuo raganų, nuo užkeikimų, piktųjų dvasių, pataria atsisakyti raganavimo. Pavyzdžiui, dvasia Gulutende – buliaus su ilgais ragais kaukė – atkalbinėja abiejų lyčių atstovus nuo poligamijos ir aiškina, kaip tai griauna žmonių gyvenimus, skurdina šeimas: „Gulutende, pažiūrėk, tave apgavo… tai antroji santuoka, kuri bus maloni tik sausu laikotarpiu (kai derlius subręsta), tačiau dabar lietaus sezonas (badas).“ Dvasia primenama, kad naujos žmonos euforija baigsis, o atsiradę įsipareigojimai pirmajai ir antrajai šeimai žmogų sužlugdys.

Kad Gule Vamkulu šokančios dvasios malaviečiams – ne šiaip kaukės, padėjo suprasti ir mūsų vertėjo Beenwello bei vairuotojo Brighto reakcija ir pasakojimai. Abu jie buvo ngoniai ir nuoširdžiai bijojo Gule Vamkulu. Pirmą kartą pamačiusi du kaukėtus personažus – į dvasias inicijuotus akivaizdžiai dar visai berniukus, vilkinčius netvarkingais kostiumais, – šokau iš mašinos su jais susipažinti. Tačiau vertėjas ir vairuotojas unisonu garsiai ir baimingai sušuko „grįžk!“, ir greitai įsirangiau atgal į automobilį. Pasirodo, jeigu mane užpultų tos dvasios – o jų yra įvairių ir nedraugiškų, – jie negalėtų išlipti iš mašinos ir man padėti. Niekas negali liesti dvasių. „Jei mes nors pirštu prisiliestume, subėgtų kaimo vyrai ir mums blogai baigtųsi“, – sakė jie.

Katalikas mūsų vertėjas su baime ir pasmerkimu pasakojo, kad dvasios taip pat nebaudžiamos ir netrukdomos gali pasičiupti kaimiečių viščiuką, ančiuką ar net ožką (žinant, kokie neturtingi kaimo gyventojai, tai nemaža auka). Tada naktį jos eina į kapines ar panašias vietas ir dalyvauja slaptose ceremonijose. Kas tiksliai ten vyksta, žino tik patys į dvasias inicijuoti vietiniai. „Net šešiametis berniukas, inicijuotas į dvasias, žino daugiau nei aš“, – teigė 50 metų vyras. Jis taip pat pasakojo, kad kadaise pats perėjo mokytis į kitą mokyklą, nes būdamas geras krikščionis nesutarė su Gule Vamkulu dvasiomis.

Vėliau matėme daug tiek jaunesnių, tiek vyresnių dvasių, ir visos jos įsitraukė į rinkimų procesą. Kuo kandidatas įtakingesnis – tuo daugiau viršesnių dvasių jį lydi. Pavyzdžiui, į mitingą su antrajai kadencijai save iškėlusiu prezidentu vykusios dvasios vos tilpo į sunkvežimį. Stebėjome jų šokius kartu su kaimo gyventojais ir net davėme pinigų. Pasak vietinių, dvasių geriausia nekalbinti (vis tiek neatsakys – juk nekalba), ir apskritai mes jų netgi neturėtume matyti. Na, kalbėti dvasios iš tiesų nekalbėjo, bet pinigus puikiausiai matė.

Beje, Gule Vamkulu šokančios dvasios buvo vienintelės, kurioms davėme pinigų, nors jų prašė beveik visi: elgetos ir kandidatai į valdžios postus, gerai apsirengę ir basi. Vaikai pirmiausia šaukė „mazungu“, t. y. baltasis, o vėliau – „give me money“ (duok man pinigų). Todėl vos atvažiavę ir vėliau kartojome, kad mes pinigų nedalijame, kad į Malavį atvykome kitu tikslu. Žmonės vieni kitiems greitai perdavė šią žinią ir ilgainiui tapo lengviau. Nors retsykiais vis tiek kas nors pamėgindavo paprašyti pinigų. Gali būti, jog kai kurie kaimų vadai, pripratę gauti užmokestį iš genties žmonių, įsivaizavo, kad ir mes turėtume ateiti su dovanomis. Štai vienas vyresnysis vadas mandagiai mums užsiminė, kad jam reikia išmaniojo telefono. Kai mes „nesupratome“, paprašė tiesiai šviesiai.

Ypatinga pažintis

Vis dėlto po vieno ypatingo susitikimo mano kolega rinkimų stebėtojas nusprendė, kad kelerius metus iš eilės skirs tam tikrą sumą pinigų, už kuriuos viena mergaitė galėtų mokytis. Šitaip kartu jis palaikys pirmąją ir vienintelę moterį, tapusią vyriausiuoju genties vadu arba karaliumi (čevų kalboje žodis „inkosi“ reiškia abi šias sąvokas, bet mūsų vertėjas dažniausiai versdavo „karalius“) ir jos iniciatyvą uždrausti ankstyvas santuokas: pirma leisti mergaitei baigti mokslus, o tik tada ištekinti.

Susitikti su Teresa Kachindamoto – vienintele moterimi iš šešių Malavio vyriausiųjų vadų – važiavome jau po rinkimų, nes šiems vykstant ji viešėjo JAV, kur pristatė savo iniciatyvą. Tačiau, pasak vietos žinovų, išties ji išvyko iš šalies, kad nė vienam kandidatui nekiltų noras pasinaudoti jos galia ar kad kas neapkaltintų jos remiant kurį nors kandidatą. Dar prieš rinkimus T. Kachindamoto aplankė visi septyni kandidatai į prezidentus, taip pat įvairių partijų nariai. Ši ngonių genties moteris, karaliaus Kachindamoto VI Justino duktė, yra išties labai įtakinga – jai paklūsta apie 900 tūkst. Dedzos regiono žmonių. Inkosi Teresai pavaldūs vyresnieji vadai, tiems – kaimų grupių vadai, o pastariesiems – kaimų vadai.

Be vadų pritarimo ir leidimo kaimuose niekas nežengia nė žingsnio.

Kaip ir Gule Vamkulu atveju, iš pradžių šių vadinamųjų tradicinių valdytojų svarbos ir vietos visuomenės gyvenime nematėme. Tik bendraudami su tenykščiais įsitikinome, kad be vadų pritarimo ir leidimo kaimuose niekas nežengia nė žingsnio. Nusitvėrę vištą ar ožką, kaimiečiai neša ją vadui ir prašo, kad tas leistų vesti, paskirtų laidotuvių vietą, leistų pirkti ar parduoti žemės sklypą. Vado bijomasi ir klausoma, nes kitaip jis gali, pavyzdžiui, neleisti laidoti mirusiojo. Šie žmonės rūpinasi kaimo gerove, kaip antai prašo kandidatų, kad nutiestų ar sutaisytų kelius, pastatytų tiltus.

Įtaka išlieka ir politiniame gyvenime: absoliučiai visi kandidatai turėjo prašyti kaimo vadų, kad tie paskirtų jų mitingui laiką ir vietą (pasaulietišką administraciją jie greičiau informuodavo, nei tardavosi). Jie rūpinosi, kad mitingai nesidubliuotų, kad kandidatų gerbėjai nesusidurtų ir nesusimuštų (nors kartais nepasisekdavo išvengti svaidymosi akmenimis). Už šias paslaugas kandidatai turėjo sumokėti. Suma mūsų akimis nedidelė – apie 3 eurus vienam vadui, bet šių į vieną mitingą susirinkdavo ir iki 40. Taigi visi kandidatai skundėsi, kad jiems rinkimų kampanija kainavo per daug.

Prieš susitikimą su Inkosi Teresa vertėjas mums papasakojo, kad vietiniai nesiartina prie vado arčiau kaip per maždaug 8 metrus, jie negali stovėti, kad nebūtų aukštesni už vadą. Karštą dieną sutartu metu atvažiavę į Mtakataką, vyriausiojo vado kaimą, ėjome link didžiulio baobabo. Šio šešėlyje ant plastikinių kėdžių ratu sėdėjo žmonės, apsirengę ne leopardo kailiais (tradiciniais ngonių genties apdarais), bet vakarietiškais drabužiais. Vienas kitas turėjo detalę iš anų laikų – plėšrūno kailio galvos juostą ar lazdą. Spėliojome, kuri gi iš jų yra vadė. Neatkreipiau dėmesio į smulkaus sudėjimo moterį ryškiai geltona suknia ir kuklia juosta ant galvos, artėjančią link mūsų.

Suėjome į patalpą. Inkosi Teresa beveik prasmego didžiuliame išdrožinėtame šviesaus medžio soste. Vertėjas įsitaisė prie durų už maždaug 7 metrų. Mums susipažinus Inkosi Teresa tyliu balsu pradėjo pasakoti savo istoriją. Staiga įėjo vienas iš 50-ies jos patarėjų, prisiartino prie vadės, atsiklaupė ant vieno kelio ir kažką pasakė. Inkosi Teresa išklausė, davė nurodymus ir, kartais įterpdama „ačiū Dievui“, pasakojo toliau. Vėliau mes su kolega nusprendėme, kad tas vaizdas ir monotoniškas pasakojimas mums padarė stipresnį įspūdį, nei galėjome tikėtis.

Teresos tėvas – vyriausiasis kaimo vadas – turėjo 5 žmonas ir pulką vaikų. Ši moteris buvo jauniausia iš jų. Tėvas nuo mažens skatino ją mokytis. „Mano broliai ir seserys gyveno, kaip norėjo, valgė mėsą, o aš turėjau mokytis“, – sakė Inkosi. Kai ji baigė pradinę ir aukštesniąją mokyklą kaime, tėvas išsiuntė į kitame regione esantį Zombo miesto koledžą. Baigusi jį, dukra liko tame pačiame koledže dirbti sekretore, susilaukė 5 sūnų ir visiškai neplanavo miesto iškeisti į kaimą, tegu ir gimtąjį. Todėl kai prieš 13 metų pas Inkosi atvyko kaimų vadai ir pranešė, jog po jos tėvo mirties būtent šią moterį jie pasirinko įpėdine, ji atsisakė. Vėliau nesutiko dar sykį. Vis dėlto kai po kurio laiko su tuo pačiu prašymu buvo kreiptasi trečią kartą, būsimoji vadė nusprendė priimti pasiūlymą, visiškai pakeisiantį jos gyvenimą, ir pažadėjo valdyti išmintingai.

„Kartą einu keliu ir girdžiu garsiai verkiantį kūdikį. Sakau jį laikančiai 12–13 metų mergaitei, kad nuneštų vaiką mamai. „Aš esu jo mama“, – atsakė mergaitė. Paklausiau, kur yra kūdikio tėvas. „Jis ten žaidžia futbolą“, – tarė ji. Tada supratau, kad taip negali būti, turiu ką nors daryti“, – pasakojo Inkosi Teresa.

Ji sukvietė visus vyresniuosius vadus ir išleido nurodymą tėvams neleisti dukrų tekėti, kol jos nebaigs mokyklos. Skurdi kaimiečių buitis, nuolatinis bado pavojus (pastarąjį sykį badas, nusinešęs daugiau ne 500 gyvybių, šalyje siautė 2002 m., nes valdžia ir donorų organizacijos ne iškart patikėjo, jog derliaus nebus) verčia šeimas ištekinti mergaites, nes tai naudinga. Matyt, kovojant su skurdu ir badu šiais laikais per silpni ir Bažnyčios, ir Gule Vamkulu mokymai. Daug tėvų ir vadų Inkosi nepaklausė, nesutiko, atsikalbinėjo. Reikėjo juos įtikinėti, kad baigusi mokslus mergaitė bus naudingesnė šeimai. Pastebėjusi naujas nepilnamečių santuokas Inkosi Teresa įsakė jas nutraukti. Kai kurie tėvai ir kaimų vadai vėl nepaklausė. Tada moteris nutarė išvaryti 4 vyresniuosius vadus – šie po kurio laiko sugrįžo prašydami atleidimo. Vadė pasakojo, kad jie atgailavo ir pasižadėjo laikytis nurodymo, todėl buvo priimti atgal. 50 vyresniųjų vadų pasirašė susitarimą panaikinti ankstyvąsias santuokas jos valdomoje teritorijoje.

Per Jungtinių Tautų atstovus ir kitus užsieniečius apie T. Kachindamoto veiklą sužinojo pasaulinės organizacijos, ją pradėjo kviesti į įvairias šalis dalytis patirtimi. O Malavio parlamentas priėmė įstatymą, leidžiantį tekėti tik nuo 18 metų. Tačiau tai nebūtinai atveria mergaitėms galimybes siekti išsilavinimo: šalyje mokslas mokamas ir daugeliui kaimiečių jo kaina – neįkandama. O jei ir sukrapšto pinigų, pirmiausia šeimos leidžia mokytis berniukus. Todėl T. Kachindamoto ir pati skiria lėšų, ir ieško rėmėjų būtent mergaičių mokslams.

Galerija

Tauta, kalba, religija

Malavis – beveik dvigubai didesnė šalis už Lietuvą, tačiau kone trečdalį jos užima Malavio ežeras. Likusiuose beveik 95 tūkst. kv. kilometrų gyvena 19,760 mln. malaviečių. 1964 m., kai Malavis tapo nepriklausomas nuo Jungtinės Karalystės, šalyje gyveno 4 mln. žmonių.

Garsusis Afrikos tyrinėtojas, gydytojas ir misionierius škotas Davidas Livingstonas prie Malavio (tuomečio Niasos) ežero krantų atkeliavo 1859 m. Šiais laikais Malavis, kurio didžiausias miestas Blantaire pavadintas D. Livingstono gimtojo miesto vardu, džiaugsmingai švenčia jo gimimo metines.

Šalis dėkinga ir karalienei Viktorijai, nusprendusiai paskelbti jį savo protektoratu ir taip išgelbėjusiai nuo daug brutalesnių portugalų užkariautojų, tada jau įsitvirtinusių Mozambike ir energingai prekiavusių vergais. Pasak kalbintų vietinių, britams šios šalies nelabai reikėjo – juos turėjo „įkalbinėti“ tuometis deimantų verslo Rodezijoje pradininkas ir įmonės „De Beer“ įkūrėjas, tačiau galiausiai britai atsiuntė valdytoją ir panaikino vergovę.

Deja, britai Malaviu nesirūpino taip gerai, kaip kai kuriomis kitomis kolonijomis: netiesė kelių, nekūrė infrastruktūros, neplėtojo prekybos. Trukdė ir tai, kad šalis neturi priėjimo prie jūros. Malavis taip ir liko skurdi žemės ūkio šalis, vis dar besistengianti pabėgti nuo bado, skurdo ir AIDS.

Paskui D. Livingstoną atsekę misionieriai čia statė bažnyčias, steigė mokyklas. Vėliau škotų misionierų Malavio šiaurėje išmokyti jaunuoliai tapo nepriklausomybės šaukliais. Sakoma, kad misionieriams nebuvo labai sunku Malavio gentis atversti į krikščioniškąjį tikėjimą, nes jų pasaulio supratimas ir dievai buvo labai panašūs į krikščioniškąjį modelį. Čevų gentis tikėjo, kad pasaulį sukūrė dievas Chauta per audrą, griaudėjant griaustiniui. Nuo tada žmonių ir laukinių gyvūnų dvasios nusileidžia į Žemę ir dalyvauja kasdienos žmonių gyvenime per didįjį šokį – Gule Vamkulu.

Bene visi mūsų susitikti pašnekovai pabrėžė, jog malaviečiai – labai tikintys krikščionys, kad ir kuriai Bažnyčios atmainai priklauso: katalikams, presbiterionams, anglikonams, 7-osios dienos adventistams, Jehovos liudytojams, baptistams ir t. t. Iš daugiau kaip 11 čia gyvenančių genčių tik jao žmonės – buvę arabų parankiniai prekiaujant vergais – yra musulmonai.

Žmonės šalyje susikalba didžiausios čevų genties čičevos kalba ir angliškai. Šiaurėje, kur gyvena daugiausia tumbukų žmonės, geriausia mokėti šią kalbą. Malavio pietuose įsikūrusi lomvių gentis, kuriai priklauso ir antrajai kadencijai išrinktas šalies prezidentas.

Pagrindinė Malavio žemės ūkio kultūra – kukurūzai, pagrindinis patiekalas – balta beskonė kukurūzų košė nsima su įvairiais padažais ar mėsa (kai jos yra). Kartą nsima su žemės riešutų ir žaliu kažkokių daržovių lapų padažu mane pavaišino viena kaimo moteris ir tai buvo skaniausia, ką valgiau šioje šalyje.

Malavis daugiausia eksportuoja tabaką, kavą ir arbatą. Tabaką augina, bet patys vietiniai nerūko – per brangu. Per visas 52 savaites mačiau tik 3 rūkančius. O arbatos plantacijos daugiausia priklauso britams, ir malaviečiai dėl to pyksta, dirbdami jose ilgas valandas už menką atlyginimą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų