(Inesos Rinkevičiūtės nuotr.)

Kur gniaužia kvapą: dienoraščiai iš Patagonijos

Kur gniaužia kvapą: dienoraščiai iš Patagonijos

Kalnų takais Patagoniją tyrinėjusi Inesa Rinkevičiūtė įsitikino, kad kopiant į vaizdingiausias Argentinos vietoves procesas ne mažiau svarbus nei rezultatas.

Sėdėdama priešais Ficrojaus viršūnę bijau ilgėliau nusigręžti. Atrodo, kad vėjas debesų pluoštu žaidžia lyg teatro scenos užuolaidomis: pridengia, prasklaido ir vėl paslepia dantytas uolų linijas. Imu suprasti, kodėl kadaise vietos gyventojų ji buvo praminta chalten – rūkančiu kalnu. Tais laikais taip pat tikėta, kad 3375 m aukščio Ficrojus yra ugnikalnis. Indėnų duotas Čalteno vardas dabar dažniau minimas kalbant ne apie šią viršūnę, bet apie jos papėdėje esantį miestelį.

Pati viršūnė dažniau vadinama garsiojo XIX a. anglų kapitono Roberto FitzRoy atminimą pagerbiančiu vardu. Jo vadovaujamoje laivo „HMS Beagle“ ekspedicijoje plaukė jaunasis Charlesas Darwinas. Būtent ši penkerius metus trukusi kelionė gamtininką ir paskatino tyrinėti natūraliąją atranką bei evoliuciją. Šiandien Ficrojaus viršukalnė yra Argentinos vizitinė kortelė tiems, kurie į šią šalį atvyksta minti kalnų takų.

Čaltenas man – tarpinė, bet labiausiai laukta kelionės stotelė pietiniame Argentinos regione Patagonijoje. Per kelias dienas iš Buenos Airių autobusu nusileidžiu žemyn; aukščių skirtumas tarp miestelio ir Argentinos sostinės – beveik trys kilometrai. Tuo metu čia – vasara, todėl ruošdamasi kalnams lagamine ieškau šilčiausių drabužių, kuriuos atsivežiau į šalies sostinę prieš kelis mėnesius. Vis dėlto žygiui esu vargiai pasiruošusi: kuprinėje – ne kalnų batai, bet paprasti sportbačiai, striukė be gobtuvo. Nutariu, kad vis tiek tai bus šiokia tokia apsauga nuo stipraus kalnų vėjo ir rytinio šalčio. Vėliau įsitikinu, jog mano laisvalaikio apranga kalnuose atrodo ne taip ir prastai: ne vieną pražingsniuojantį matau vilkint džinsus ar avint tik mieste tinkamus batus.

Vos atvykus į Čalteną, giedrą rytą per porą valandų aptraukia lietaus debesys. Nepasitvirtinusi orų prognozė tampa įrodymu, kad Patagonijoje sąlygos gali pasikeisti akimirksniu. Vietiniai pataria iki Laguna de los Tres ežero, prie kurio Ficrojus atsiveria gražiausiai, žygiuoti tik visai giedrą dieną. Todėl nutariu išbandyti kitą taką – šių, skirtingo sudėtingumo ir ilgio, yra beveik dešimt.

Nors kasmet suguža tūkstančiai turistų, eidama kalnų taku per 8 valandas prasilenkiu vos su vienu kitu.

Į kuprinę įsidedu vandens, kelis vaisius ir sausainių. Žygyje kasdienės maisto atsargos vis tos pačios, tad motyvacijos nesustoti dažnai suteikdavo mintis ne tik apie nuostabius vaizdus, bet ir apie lėkštę sriubos grįžus į miestelį. Nemažai nakvynės namuose apsistojančių keliautojų kas vakarą gaminasi valgį patys. Tačiau mažyčiame Čaltene, kuriame viską lengva pasiekti pėsčiomis, pasisotinti už nakvynės namų sienų – ne problema. Net susidaro įspūdis, kad barų, užkandinių, kavinių čia daugiau negu gyvenamųjų namų. Tačiau mieste stipriai justi kalnų gyvenvietės dvasia. Jis prisipildo gyvybės tik pavakarę, kai pėsčiųjų takais iš kalnų nusileidžia žygeiviai, ieškodami garuojančio maisto jėgoms atgauti.

Į šią kelionę išsiruošiau viena, bet fiksuoti kalnuose besikeičiančius įspūdžius retai kada teko be kompanijos. Apsistojusi nakvynės namuose, kur kambarį dalijuosi su dar keliais solo keliaujančiais turistais, rytą į kelią leidžiuosi pažinti jau ne tik gamtos, bet ir kitų kultūrų. Prisėdus valgyti pusryčių ar sustojus kur nors atsikvėpti, bendrakeleivis prisistatydavo pats. Ir to niekuomet nesigailėjau – be jų nebūčiau pamačiusi ir patyrusi tiek, kiek patyrėme kartu.

Štai argentinietis Miguelis man parodė, kokia turtinga iškasenų yra jo šalies žemė: Andų San Martino mieste tarp vieno ežero akmenukų jis rado spindinčią aukso plokštelę. Kadangi jo senelis dirbo su metalais, Miguelis nuo mažens išmoko juos atskirti. O Čaltene visas dienas mane lydėjo Silvia – ispanė, jau kelerius metus gyvenanti Čilėje. Su ja bendravome mažiausiai, bet abi jautėme, kad buvimas šalia motyvuoja nepasiduoti nuovargiui ir pasimėgauti tylos valandomis kalnuose, klausantis nuo vėjo miškuose girgždančių medžių, stebint virš galvų ratus sukančius paukščius.

Pritraukia tūkstančius

Vaizdingiausias Ficrojaus apylinkės panoramas atveriantys maršrutai nėra sudėtingi: kiekvieną pėsčiųjų taką galima neskubant įveikti per dieną. Daugelis atvykėlių – tarp jų ir aš – į ankstyvą žygį išsiruošia tik su maisto prikrauta kuprine, o nakvoti grįžta į miestą. Ilgiausias takas, kurį pasirenku viešėdama Čaltene, nuo gyvenvietės iki tikslo kalnuose vinguriuoja 12 kilometrų. Juo pereiti ir grįžti prireikia visos dienos. Atstumą galima įveikti ir greičiau, priklausomai nuo fizinio pasirengimo. Mano treniruotės prieš žygį tebuvo ilgi pasivaikščiojimai, todėl pradėjus kilti į kalną sudėtingiausia būdavo taisyklingai kvėpuoti – oro dažnai imdavo trūkti jau pačioje žygio pradžioje.

Patys populiariausi takai Sendero al Fitz Roy ir Sendero al Torre – geriausiai pritaikyti keliautojams. Kas kilometrą įbesta lentelė, žyminti, koks atstumas jau įveiktas ir kiek dar liko iki tako galo. Kituose kalnų keliuose šių ženklų, padedančių apskaičiuoti, kokiu tempu eini ir kada pasieksi tikslą, ypač trūko. Priešingai nei žygeivių. Keliaudama po šiaurės ir centrinę Argentiną dažniausiai sutikdavau turistų iš kitų šalies provincijų, Brazilijos, Prancūzijos, rečiau – iš Vokietijos, Ispanijos ar JAV. Kitų tautybių žmonės – dar didesnė retenybė. O Patagonija ir ypač Čaltenas pritraukia žmonių iš viso pasaulio. Ir nors kasmet jų čia suguža tūkstančiai, eidama kalnų taku per 8 valandas prasilenkiu vos su vienu kitu. Laukinės gamtos vaizdą išblaško tik jau pasiekus tikslą ant akmenų prieš įspūdingąsias viršūnes sutūpę ar palei lagūną žingsniuojantys būriai keliautojų.

Iki Torės ežero, nuo kurio atsiveria įspūdingas kalnas tokiu pat pavadinimu, veda 10 kilometrų ilgio takas. Pakeliui matomi reginiai užima kvapą. Oranžiniais akmenynais žingsniuoju paskutinius šimtus metrų ir nė kiek nenusimenu pamačiusi, kad įspūdingąjį kalną paslėpė rūkas bei debesys. Taip ir nepamatytą peizažą atperka lagūnoje plaukiojantys ledo luitai ir lyg iš „Mažojo princo“ į Andus persikėlusi čia pat besisukiojanti lapė. Tik ši, kitaip nei knygoje, atrodo pasiruošusi ne prisijaukinti, bet atbaidyti urzgimu. Kai kiek atokiau prisėdu užkąsti, nuo šalčio sustingusiais pirštais vos sugebu pralupti banano žievę. Prakaitas po žygio bemat dingsta: smulkus lietus bei vėjas sušaldo ne tik rankas, bet ir priverčia negaištant traukti atgal į miestelį.

Žygiuose po kalnus ne kartą įsitikinu, kad svarbiausia – ne kopiančiojo amžius, o ištvermė. Tiek Sendero al Torre, tiek Sendero al Fitz Roy priskiriami vidutinio sudėtingumo takams ir įveikiami bet kurio amžiaus žygeiviams. Kopiant iki žymiausio Patagonijoje Treso ežero vedančiu taku kvapą atima ir nuostabūs vaizdai, ir lengvu pasivaikščiojimu nedvelkianti įkalnė. Jėgas išbando ne tik reljefas, bet ir kiek apgaulinga panorama. Regis, už aiškiai matomos kalnų viršūnės jau nebegali būti jokios kitos. Bet pasiekusi ją išvystu dar vieną vertikalę, iki kurios veda dar vienas netrumpas takas.

Mintys apie ištvermę bei kantrybę sukasi ir kopiant 12 kilometrų ilgio taku, vedančiu iki trijų viršūnių grandinės Loma del Pliegue Tumbado. Įkopiu į kalvą, pereinu mišką, tuomet – laukinių karvių ženklu pažymėtą pievą, kol galiausiai vėl atsiduriu miške, kurio pabaigą manausi matanti gal triskart. Pradedu suvokti, kad neverta spėlioti, kada gi baigsis ši „pakopa po pakopos“. Tiesiog kantriai žygiuoju tolyn. Pirmuosiuose dviejuose takuose sudėtingiausi man buvo pirmieji trys ir paskutinis kilometras, o šis takas reikalavo gana intensyviai dirbti kone kiekviename žingsnyje.

Nuo Čalteno kalnų viršūnių debesų širma galiausiai nukrenta trečiąją – giedriausią – dieną. Beveik po keturių valandų kopimo pasiekusi plynaukštę stebiu ne tik sniegu padengtas Torės ir Ficrojaus viršukalnes, kurios šalia glaudžia lagūnas ir ledyną. Kur pasisuku, regiu vis kitokias spalvas, kalnų formas, Vjedmos ežerą bei padangėse žaidžiančius ar dėl grobio kovojančius kondorus, erelius ir man nežinomus paukščius. Užtenka vos kelių minučių, kad, ant akmenų ištiesusi kojas ir užvertusi galvą į padangę, prarasčiau laiko pojūtį.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų