(Pixabay nuotr.)

Kur chaosas tampa tvarkingas

Kur chaosas tampa tvarkingas

Susisuko galva. Taip pirmosios gyvenimo Šveicarijoje savaitės įspūdžius prisimena Jurga Kvekšaitė, šioje šalyje skaičiuojanti jau antrą pusmetį.

Mažutėlė išskirtinio grožio valstybė Europos vidury, į kurią, rodos, sutelpa viskas: ir kostiumuoto bankininko stereotipas, ir faktas, kad šis, pašte išsikeitęs saują monetų, savo kostiumą skalbs namo komunalinėje skalbyklėje. Nors šiandien ypatingas Alpių šalies gyvenimo ritmas, įstatymai ir kultūriniai specifiškumai manęs emociškai taip nebepurto, esu įsitikinusi, kad šiai kur kas labiau derėtų vadintis ne Confoederatio Helvetica, bet Confoederatio Paradoxica. Matote, čia vyrauja vienas iš dviejų: chaotiška tvarka arba tvarkingas chaosas.

Įsivaizduokite, kad Lietuva vieną dieną pavirsta utopiškąja Šveicarija. Jūsų šalyje pusė gyventojų katalikai, o kita pusė – protestantai, vyrauja keturios nacionalinės kalbos, egzistuoja 26 labai nepriklausomi kantonai, kuriuose savitos žaidimo taisyklės, o ir dialektas ausiai autentiškas. Norite pasižmonėti, todėl traukiniu iš Vilniaus, kuriame kalbama itališkai, pajudate link Kauno, tik čia jūsų jau niekas nebesupranta arba nenori suprasti – kalba prancūziškai. Lyg mokykloje kelerius metus tos kalbos mokėtės, bet lyg ir nelabai uoliai. Galvojat, bala nematė, važiuosiu į pajūrį, tačiau autobusų stotyje jus pasitinka riebus Willkommen (sveiki atvykę) užrašas, o ir žmonės ne visai ta, jums įprasta, vokiečių kalba šneka. Ir žinote… blogiausia tai, kad, kaip tikėjotės, keltas į Nidą jūsų neišgelbės, nes ten esanti sauja žmonių nuo seno bendrauja retoromaniškai.

Štai taip atrodo mano ir visų šveicarų kasdienybė. Ir nors mokyklose čionykščiai vaikai išmoksta bent dvi nacionalines kalbas (priklausomai nuo kantono), labai tikėtina, kad prabėgus dešimtmečiui šalies italai ir vokiečiai tarpusavyje kalbės angliškai. Komplikuota, tiesa? Kita vertus, dažno atvykėlio, kartu ir mano, nuostabai, nepaisant visos painiavos, valstybės aparatas čia veikia tiksliai kaip laikrodis. Parlamente ir kitose valstybės įstaigose dažnas ir taip moka bent tris kalbas, o dvikalbėje ar trikalbėje aplinkoje užaugintais vaikais šiandien nieko nebenustebinsite. Menkas stebuklas, kai šalyje kas ketvirtas – užsienietis, o mišrių santuokų dalis jau seniai perkopė 50 proc. Jei norite pasijusti neypatingas, sako mano draugai, vykite į Šveicariją. Aš, kita vertus, siūlyčiau atvažiuoti tiems, kurie ieško rimto iššūkio. Vargiai kur kitur bus tokia konkurencinga darbo rinka. Juk vis dėlto tenka varžytis su visu pasauliu.

Čia konkuruojama ne tik dėl darbo vietų. Mažytėje šalyje, kurios didžiąją dalį užima Alpių bei Juros kalnynai, fizinės erdvės taip pat stinga. Įsivaizduokite čia kilusį skandalą, kai vieną pigesnį Ciuricho butą sumanė apžiūrėti daugiau kaip 500 potencialių nuomininkų, kuriems šaltyje teko stovėti visą naktį. Man, žinoma, šitaip „blūdijančių“ ciurichiečių nepagailo, iki pačiai prireikė apsižvalgyti viename Berno butų. Galiu patvirtinti, kad sandariai susispausti tąkart pakako ir 40 asmenų. Jokia išimtis čia ir KiTos (vadinamieji lopšeliai). Pirmadienį sužinojusi, kad laukiesi, antradienį su popieriukais rankoje jau keliauji būsimojo kinderio įtraukti į laukiančiųjų sąrašus.

Tokios tos žiurkių lenktynės, kuriose, beje, su dideliu užsidegimu dalyvauja ir skirtingi šalies miestai bei regionai. Kiekvienas sau pats gražiausias, pats progresyviausias. Ciuriche, kaip ten mėgstama sakyti, uždirbami šalies pinigai, o Berne jie išleidžiami. Bernas ginasi, kad yra politinis centras ir šiam reikia išlaikyti biudžetines įstaigas, o Bazelis ir Ženeva beda į savo kultūriškumą bei kosmopolitiškumą ir kaltinančiai klausia: „O šitiems tai pinigų nereikia?“ Ir išties, sunku ginčytis, visi yra savaip ypatingi – skiriasi tiek išvaizda, tiek dvasia. Šveicarijos pietuose esanti itališkoji Belincona jus pasitiks atsipalaidavusi ir apaugusi vešliomis palmėmis, o prancūziškoji Ženeva ir vokiškasis Ciurichas privers suskubti ir smarkiai paišlaidauti.

Suvienyti rūšiavimo

Kita vertus, palikime skirtumus ir vaidus, nes dėl kai kurių dalykų šalyje sutaria visi: jei šveicarams reikėtų nacionalinio stabo ar Dievo Tėvo ekvivalento, juo neabejotinai taptų Rogeris Federeris. Melagiai prancūzai fondiu savinasi įžūliai ir neteisėtai, o šokoladas čia apskritai jautri tema. Jei norite užsitraukti šveicarų neapykantą, nevykusiai pajuokaukite apie violetines Alpių karvutes (šitos, pasirodo, vokiškos), dar galite pasimaivyti, kad jums tas belgiškas šokoladas skanesnis. Skanesnis, beje, nėra.

Surimtėjus reiktų pasakyti, kad vienijanti praktika čia yra ir rūšiavimas. O dailiai prie namų išrikiuoti mėlyni (kiekvienam mieste spalva sava) šiukšlių maišeliai man apskritai jau kurį laiką su Šveicarija asocijuojasi labiau nei „Rolex“ laikrodis. Šalyje, beje, rūšiuoja nei daug, nei mažai – visi. Sunku pasakyti, ar taip daro iš idėjos, ar iš išskaičiavimo, nes nerūšiuoti – brangus malonumas. Vienas mėlynasis šiukšlių maišelis jums atsieis visus du šveicariškus frankus (beveik porą eurų). Įsivaizduokite, kokia komiška situacija man nutiko, kai parduotuvėje tų šiukšlių maišų neradau. Salės darbuotoja mane, nesusipratėlę, pamokė, jog prabangųjį ritinėlį reikia pirkti tiesiai iš kasininkės. Ištraukia iš po prekystalio ir diskretiškai paduoda. „Dabojate, – sakau, – akyliau už krištolinius viskio ir džino butelius.“ Bet ji nesijuokė.

Šiukšlių maišeliai man apskritai jau kurį laiką su Šveicarija asocijuojasi labiau nei „Rolex“ laikrodis.

Šveicarai didžiuojasi ne tik savo ištobulinta rūšiavimo sistema, tačiau ir viešąja tvarka apskritai. Ypač kai turi su kuo palyginti. Kai prieš porą savaičių su keliais draugais teko aplankyti kaimyną Strasbūrą, neužtruko sulaukti prie vairo sėdinčio Marko aimanų, kad šita Scheißstrasße (šūdgatve) neįmanoma važiuoti… Šitaip švelniai pavadinta Prancūzijos pusėje esanti autostrada. Šveicarijoje iščiustyti ne tik šalies keliai, bet ir mažulyčiai parkai, šaligatviai. Čia gyvenantys neleis sumeluoti, jog Ciuricho ar ypač Berno gatvėse šiukšlinti baisulingai nejauku. Ne tik todėl, kad už ne vietoje paliktą butelio kamštelį piniginė galbūt paplonės 80-ia frankų (apie 70 eurų), bet ir dėl akylųjų šveicarų, kurie nepasivargins pakelti, pasivyti ir maloniai paduoti jūsų paliktą „turtą“. Dar tarstels: „Matai, žmogau, pametėt, o gal netyčia pamiršot.“ Šveicarai šypsosi ne taip ir dažnai, tačiau tokiais momentais jus apdovanos pačia išraiškingiausia savo šypsena.

Kita vertus, savų bėdų (jei jas galima taip įvardyti) yra ir čia. Žaliesiems vis dar tenka kovoti su kramtomąja guma ir cigarečių nuorūkomis. Taip pat su grafičiais. Pastarojo reiškinio esmę ir mastą jums, kaip ir kadaise man, puikiai pavyks įvertinti per pusantros valandos trunkančią kelionę traukiniu iš Ciuricho į Berną. Už lango skries gausiai išpeckioti tiltai ir traukinio vagonai, o esminiu momentu taps prieš pat kelionės tikslą šalia išgirsimas liežuvio caktelėjimas – ženklas iš greta sėdinčios akivaizdžiai nepatenkintos senyvo amžiaus damos, kad galvą turite pasukti į dešinę. Ten visomis spalvomis tviskės Reithalle kultūros centras (buvusi jojimo mokykla), kurį savo reikmėms pasisavino, grafičiais išdailino jaunimas (senajai damai – anarchistai) ir ten ėmė organizuoti įvairias veiklas: rengti parodas, koncertuoti, kartais pardavinėti žolę. Policija labai nesiaiškina, o ir didžioji dalis visuomenės, rodos, toleruoja (ar ignoruoja). Gal, sako, tai bus geležinės tvarkos ir švaros pasekmė. O galų gale – juk tai viso labo tiltai ir traukinių vagonai… Na, ir kartais kelių šimtų metų senumo pastatų sienos.

Ledkalnio viršūnė

Pamažėle grįžkime prie marihuanos. Įdomu tai, kad ji čia nelegalizuota, tačiau skveruose ir parkuose ja pakvimpa ne taip ir retai. Policija, kiek teko matyti, to irgi nelabai sureikšmina, o su savimi turėdami tik mažą kiekį nė baudos negausite. Galėčiau vėl grįžti prie maištingų, taisykles laužančių paauglių temos. Tačiau reikia pripažinti, kad bėda daug rimtesnė, o žolė tėra ledkalnio viršūnė. Ir jei pinigų temos iki šiol pavyko išvengti, dabar teks į ją įsikibti.

Ekonominę Šveicarijos sėkmę daugelis įsivaizduoja bankų, laikrodžių ar šokolado pavidalu. Ir nors pats paveikslėlis nėra neteisingas, svarbu nepamiršti, kad už viso to stovi labai gerai organizuota, protestantiška darbo etika pasižyminti visuomenė, kuri posakiu „laikas – pinigai“ vadovaujasi kaip mantra. Jei šveicarai nedirba, tuos kelis laisvo laiko momentus labai iš anksto užkaišo susitikimais, jogos, jojimo ar septintos užsienio kalbos pamokomis. Be darbo, arba kaip sako aiškiai suirzęs mano bendrakursis iš Meksikos – gyvenimo kalendoriaus, – čia nė krust. Nori išsikelti iš buto? Turi pranešti prieš tris, o gal ir prieš visus šešis mėnesius. Su draugais išvykti į savaitgalio kelionę? Planuok bent penkis mėnesius į priekį.

Šioje šalyje nėra vietos spontaniškumui – jį seniai pakeitė produktyvumas. O jei būtumėt toks produktyvus kaip šveicarų bankininkas, žolės jums irgi vargu ar pakaktų. Reikėtų ko nors „stipriau“. Beje, skirtingų bankų šioje už Lietuvą mažesnėje šalyje nemažai – daugiau nei 250, o kur dar milijardus uždirbančios Bazelio farmacijos ir Ženevos laikrodžių bendrovės. Tad ar tikrai nustebsite, kai pasakysiu, kad visi paminėti miestai ir dar keli kiti rikiuojasi tarp tų, kuriuose to „stipresnio“, tai yra kokaino, suvartojama daugiausia (Europos mastu)? O ir po dažnu Šveicarijos tiltu išvysite ištemptus tinklus. Ne grožio sumetimais, o visiems nuo streso ir konkurencijos perkaitusiems gelbėti. Štai jums ir šveicariška svajonė.

Šveicariška svajone, kita vertus, išlieka šalies miestų senamiesčiai. Greičiausiai jie ir bus didžiausias šalies neutraliteto įrodymas, taip pat, be abejo, laimėjimas. Sunku kartais ir pasakyti, kur pastarieji prasideda ir kur baigiasi. Čia, rodos, viskas sena, viskas išlikę. Juk nebuvo kam nei Berno, nei Ciuricho, nei Bazelio katedrų sprogdinti, nei apskritai tulžingai niokoti. Tačiau ne visi mano pažįstami šveicarai tai supranta ir deramai įvertina. Vis turiu jiems priminti, kad tiek mūsiškėje Šiaurės, tiek Vakarų Europoje, pasiautėjus dviem ideologiniams sociopatams, iš Klaipėdos, Dresdeno ar Varšuvos senamiesčių liko viena didelė griuvėsių krūva, o jų šalies šiaurėje esantis vos 20 tūkst. gyventojų turintis Arau miestelis ir įspūdingas jo senamiestis, kurio pastatai skaičiuoja 600–700 metų, nėra visuotinis reiškinys.

Tokių kaip Arau čia daug. Jų krištolo ežerų bei Alpių rezultatas, nenuostabu, – turizmas. Skaičiuojant šveicarų matais, tai būtų daugiau nei 16 mlrd. frankų (per 14 mlrd. eurų), kiekvienais metais pagausinančių šalies biudžetą. Valstybės iždui, žinoma, gerai, bet paprastiems mirtingiesiems, tarp kurių esu ir aš, tai reiškia du dalykus. Pirma, yra daug ir gerai apmokamo darbo – tai irgi visai neblogai. Antra, ne visada pavyksta laiku iki to darbo nueiti. Juokinga, tačiau čia gyvenantiems, tarp jų ir mano draugui Matthiasui, sklandžiai pereiti prancūziškoje šalies dalyje esančio Siono gatvėmis kartais tampa iššūkiu. Nes Bolivudui Alpių fone labai patinka filmuoti tas garsiąsias masines šokančių indų scenas.

Šis reiškinys šveicarams kelia tik šypseną, bet kitas pastaruoju metu ima vis labiau siutinti. Kai visai neseniai Liucernoje senuoju Koplyčios tiltu (sakoma, kad šitas pats pačiausias) norėjau kirsti upę, pro azijiečius teko kone braute brautis. Man tokia vienkartinė mankšta neprailgo, tačiau imi, žmogus, nejučiomis atjausti žiniasklaidai besiguodžiančius liucerniečius, kuriems tai daryti tenka bene kiekvieną dieną. Kad įsivaizduotumėte mastą, paminėsiu, kad tuo metu Amerikos turizmo bendrovė vien kinų į šalį buvo atvežusi 12 tūkst. Tokiems srautams suvaldyti mestos papildomos policijos pajėgos, dargi koordinuotas eismas. Tačiau būkime teisingi, 16 mlrd. ir šveicarams pinigai, tad neentuziastingai, bet priims visus, kas tik ruošiasi čia iš širdies paišlaidauti.

Tokia ta paradoksalioji Šveicarija. Niekas jūsų nekaltins, jei čia atvykę neatplėšite akių nuo išpuoselėtų Berno fontanų, Europos dangų remiančių Alpių ar Ženevos vitrinose žėrinčių laikrodžių. Visgi pasistengę išvysite ir tą kukliąją, mažumėlę sužeistą Šveicarijos pusę. Tada, tikiuosi, grįžę į tėvynę atrasite racijos papasakoti ne tik apie šokolado upes ir aukso luitus, tačiau ir savotišką bei ne visada valstybei sveiką šveicarų norą steriliai išplauti gatves ir uždirbti viso pasaulio pinigus. Papasakokite ir apie tikrosios pagarbos vertą, o ir mums labai sektiną, šveicarų sugebėjimą darniai funkcionuoti ir apskritai sugyventi. Net ir esant tokiai skirčiai.

Galerija

Ką nuveikti?

Šveicarijos vandens telkinius žiemą vasarą maitina tirpstantys Alpių sniegynai, todėl nepraleiskite progos juose paplaukioti. Berniečiai ypač pamėgę su guminėmis valtelėmis sėsti į traukinį ir pasiekę Tuno miestelį Arės upe leistis žemyn. Tokia kelionė truks daugiau nei porą valandų, vadinasi, turėsite marias laiko pasigrožėti pakrantėmis, paužkandžiauti, o labai įkaitę ir upėje atsivėsinti. Šiai pramogai galioja dvi taisyklės. Pirma, svarbu laiku išlipti, nes netoli yra pavojinga užtvanka. Antra, jei valtelėje per karšta, sąžiningai įvertinti savo plaukimo sugebėjimus (Arės upė – viena srauniųjų, nemėgsta nepatyrusių ir neatsargių).

Jei lankysitės Ciuriche, būtinai užsukite į mano numylėtinį Ciuricho zoologijos sodą. Jis tikrai nemažas, tad ekskursijai skirkite bent penkias valandas. Jei laiko pristigsite, primygtinai siūlau pamatyti bent du viduje esančius pastatus: futuristiškos architektūros dramblių parką ir stiklinę Masoalos salę. Šioje neabejotinai sukaisite, bet pasijusite kaip tikrų tikriausiame atogrąžų miške.

Šveicarija yra tobula šalis įvairaus plauko adrenalino mėgėjams. Čia rasite visko – nuo ekstremalaus plaukimo upe (raftingo) iki šuolių su guma. Kaip daugelis čionykščių, Tičino regione galite išbandyti garsųjį Džeimso Bondo šuolį nuo Contra Dam užtvankos. Kita vertus, mano kuklia nuomone, šiek tiek pigesnė, tačiau vienodai jaudinanti patirtis bus garantuota ir pasirinkus šuolį Interlakene esančiame Grindelvaldo ledyno tarpeklyje. 85 metrų laisvo kritimo ir po kojomis garmanti Liutšinės upė širdelę suspurdinti turėtų kiekvienam.

Turėdami daugiau laiko, išbandykite labai šveicarišką pramogą – žygį kalnų takais. Priklausomai nuo savo sugebėjimų ir ryžto, galite pasirinkti lengvesnes ar sunkesnes trasas (vadinamuosius wanderwegs). Aš siūlyčiau pasivaikščioti ir pasigrožėti Griesalp regionu. Šveicarijos mastu jis iškilęs ne taip ir aukštai, tačiau kalnais, kalnų kriokliais bei slėniais pasigrožėti itin tinkamas.

Niekada nesuklysite pasirinkę ir vieną įspūdingųjų kelionių traukiniu. Pats populiariausias čia yra Glacier Express (Ledynų ekspresas). Velniškai brangi (daugiau nei 150 frankų, tai yra apie 130 eurų), tačiau itin vaizdinga kelionė, kurioje pro lėtai riedančio (kelionė trunka apie 8 valandas) traukinio panoraminius langus išvysite kone visą Alpių didybę bei ikoniškuosius Šveicarijos tiltus. Atkreipkite dėmesį, kad dėl didelio keliautojų skaičiaus bilietus rezervuoti ir pirkti teks gerokai iš anksto.

Kur pavalgyti?

Jei tik yra galimybė, rinkitės priešpiečius su vaizdu. Netoli Berno esančio Tuno miestelio prieplaukoje lipkite į laivą ir plaukite į kitoje Thunersee ežero pusėje esantį Interlakeno miestelį. Taip galėsite ne tik pasimėgauti labai gausiais bufeto tipo šveicariškais pusryčiais, bet ir pasigrožėti ypatingu sodrios turkio spalvos ežeru. Ką jau kalbėti apie jus iš abiejų pusių supsiančius kalnus ir kartkartėmis pasirodančias pilis.

Šveicarijoje pavalgyti pigiai – iššūkis kiekvienam, ypač keliaujant su vaikais. Jei svečiuositės Berne ir pasitaikys geras oras, nieko nedelsdami griebkite pledą ir keliaukite iškylauti ant Gurteno kalvos (858 m). Jos papėdę lengvai pasieksite tramvajumi, o į viršūnę galėsite užkopti vienu iš takų (užtruksite apie valandą) arba užvažiuoti čia įrengtu Gurtenbahn traukinuku (į vieną pusę kainuos apie 6 frankus, tai yra maždaug 5 eurus). Ant kalvos įrengta grilių, žaidimo aikštelių ir kitų pramogų mažiesiems, o nuo apžvalgos aikštelių atsivers puiki miesto ir Alpių panorama.

Prisiekusiems vegetarams būtų gėda neapsilankyti „Hiltl“ – seniausiame pasaulyje vegetariškame restorane (įkurtas 1898 m.). Jis yra Ciuriche, tik būkite atidūs, nes mieste jų keli, o jūsiškis įsikūręs adresu Sihlstrasse 28. Bufete galėsite rinktis iš daugiau nei 100 skirtingų vegetariškų ir veganiškų patiekalų, tačiau nepameskite galvos, nes čia galioja pay-by-weight principas. Kitaip tariant, kiek prisidėsit, tiek sumokėsit.

Pavargę nuo ištaigingų Ciuricho gatvių ir restoranų, užsukite į visai netoli pagrindinės traukinių stoties esančią „Frau Gerolds Garten“ („Ponios Gerolds sodo“) terasą. Ciurichiečių ir miesto svečių išgirta ir išmylėta jauki bohemos ir urbanistikos oazė jus pasitiks gyva muzika bei nuo medžių kabančiomis lemputėmis. Čia esančiuose laivų konteineriuose (pagrindinis terasos akcentas) įsikūrę mažutėliai užkandinės ir barai pasiūlys platų kraftinio alaus asortimentą, o jūs, sėdėdami tarp viso pasaulio, galėsite žiūrėti į šalia pralekiančius traukinius ir tolumoje boluojančias Alpių viršūnes. Ženevoje panašia hipiška dvasia alsuojantis visas Pâquis kvartalas jus nustebins tiek itin daugiakultūriais žmonėmis, tiek savo virtuve.

Galiausiai, jei lankysitės Bazelyje, mano draugas Mario, visiškas kavos maniakas ir gero skonio mėgėjas, jums primygtinai rekomenduoja užsukti į bent vieną iš išvardytų: 1777 (Schmiedenhof 10), KLARA (Clarastrasse 13) arba „Café Volanthen“ (Totentanz 13). Nenusivilsite.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų