(Monikos Požerskytės nuotr.)

Kultūrinės treniruotės: Audriaus Beinoriaus kelias per Rytus į save

Kultūrinės treniruotės: Audriaus Beinoriaus kelias per Rytus į save

Tai nėra dar vienas „pabuvau Indijoje ir patyriau nušvitimą“ pasakojimas. Indijoje, tiesa, Vilniaus universiteto (VU) indologijos ir budizmo studijų profesorius Audrius Beinorius buvo dešimtis kartų, bet jo patirtys tik paliudija esminį skirtumą tarp paviršutiniško domėjimosi ir gilaus išmanymo. Visgi Viktorija Vitkauskaitė pokalbį su mokslininku pradeda nuo Estijos.

Viltys pakalbinti buvusį ilgametį VU Orientalistikos centro (dabar – Azijos ir transkultūrinių studijų instituto) vadovą dėl atsitiktinumo ar Apvaizdos dėka realizuojamos stebėtinai greitai, ypač turint omeny jo tvarkaraštį. Pašnekovas ką tik grįžo iš Islandijos, kur kelias savaites universiteto studentams dėstė įvadą į Indijos filosofiją, ir vėl savo laiką ir kelionių kilometrus dalys tarp Vilniaus bei Estijos. Šiemet A. Beinorius tapo Tartu universiteto Religijos ir teologijos fakulteto Azijos religijų profesoriumi. Kaip pats sako, Estijoje inicijuos Pietų Azijos studijas ir dirbs būsimiems konkurentams.

Savotiškas istorijos pasikartojimas, tik kitoje šalyje. Prieš 25 metus A. Beinorius aktyviai dalyvavo Lietuvoje kuriant Orientalistikos centrą, nors neslepia tuomet net iš universiteto kolegų sulaukdavęs abejonių, kam tokių studijų ir tokių specialistų reikia. Ankstesniuose interviu profesorius ne kartą pabrėžęs, kad šalyje vyraujanti pasaulėžiūra – labai eurocentriška. Tai, kas už Europos ribų, daug kam atrodė tarsi ne taip vertinga ar įdomu. Vėliau situacija keitėsi, tai netruko įvertinti ir valstybės institucijos. Kai Lietuvos kariai ėmė įgyvendinti misijas Afganistane, staiga prireikė specialistų, išmanančių šalies kultūrą ir kalbančių dari kalba. Kai pradėjo megztis ekonominiai ryšiai su Kinija, ministerijų atstovai kreipdavosi į Orientalistikos centrą ir ieškodavo puikiai kiniškai ekonominėmis temomis galinčių susikalbėti žmonių. „Paradoksalu, bet iš pradžių susidūrę su pasipriešinimu ir atsainumu vėliau tapome Azijos studijų lyderiais Baltijos regione. Tai rodo, kad kartais reikia tiesiog paisyti aiškios vidinės motyvacijos ir dirbti, užuot kovojus su vėjo malūnais“, – sako profesorius, pats Indijoje studijavęs sanskrito, pali, tibetiečių, bengalų kalbas, Indijos filosofijas ir religijas.

Paradoksalu ir tai, kad VU mokslininkas taip ir neturi savo darbo kabineto, o Tartu universitete jų gavo net du. „Tai irgi signalizuoja apie tam tikrą požiūrį į mokslą Lietuvoje“, – šypteli A. Beinorius. Jo apsisprendimą išvykti dirbti į Estiją lydėjo viešas laiškas „Kodėl sakome „requiem“ mokslui Lietuvoje?“. Jame mokslininkas perteikė vidinę šalies akademinės bendruomenės desperaciją – nuolat augančius reikalavimus, nuolatinę demotyvuojančią kritiką ir pastangas išgyventi. Retoriškai klausta, kodėl Tartu universitetas, į kurį jau buvo pasiruošęs išvykti ir A. Beinorius, už dukart mažesnį auditorinį krūvį profesoriui gali pasiūlyti pustrečio karto didesnį atlyginimą. Lietuvoje, beje, alga profesoriui po dešimtmečio pertraukos buvo pakelta šešiais eurais. Tiesa, pats pašnekovas jokio viešo laiško savo „išleistuvių“ proga neplanavo. „Dalyvauju VU Filosofijos fakulteto profsąjungos veikloje. Manau, kad tai būtinybė“, – nustebina A. Beinorius.

Profsąjungos nariai planavo kartu parengti bendrą kreipimąsi. Savąją surašytą dalį orientalistikos žinovas parodė kolegoms, ir šie nusprendė išplatinti vien A. Beinoriaus tekstą. „Tas atviras laiškas gimė ne mano iniciatyva. Viešajame gyvenime, deja, nesu labai aktyvus. Bet manau, kad mokslininkai privalo suprasti būtinybę vienytis, reikalauti ir kelti sąlygas. Labai gaila, jog daug kolegų nuolat dejuoja, bet tiesiog numoja ranka – esą nieko nepakeisi, viskas taip ir bus. Bet ši laikysena, mano supratimu, yra sovietinio vergiškumo, prisitaikymo išraiška“, – mano jis.

Kai profesoriaus sugiedotas „requiem“ mokslui buvo publikuotas žiniasklaidoje, jis pats viešėjo Indijoje, kurioje akademiniais tikslais lankosi nuolat. Atgarsiai jį pasiekė skirtingais pavidalais: palaikančiais komentarais, atsiliepimais ir vieno VU prorektoriaus skambučiu. Šis kaltino A. Beinorių šmeižtu ir universiteto reputacijos žeminimu. Optimizmo neįpūtė ir kiek ankstesnis profsąjungos narių susitikimas su Švietimo ir mokslo ministerijos vadovais. Atrodė, kad mokslininkai kalba apie vienus dalykus, o ministerija – visai apie kitus. „Ir kai po ilgo demagoginio srauto išgirsti „palaukite dar“, apima kone nerviniai traukuliai ir beviltiškumo jausmas“, – skėsteli rankomis profesorius.

Tuos beviltiškumo traukulius – bent kuriam laikui – pertraukė nauji iššūkiai Estijoje. Tartu universitete, pasak A. Beinoriaus, aiškiai juntama skandinaviška darbo atmosfera ir kur kas didesnis tarptautiškumas. Čia paisoma nuostatos, kad kiekviename padalinyje 10–20 proc. mokslininkų turėtų sudaryti užsieniečiai. Būtent tarptautinė atmosfera A. Beinorių Tartu universitete ypač žavi: „Tai kuria visai kitą intelektinę atmosferą, kitą komunikaciją, verčiančią išeiti iš savo uždaro lauko.“

Su Vilniumi ir senuoju Lietuvos universitetu reikalai irgi nenutraukti. Su VU A. Beinorių vis dar saisto laimėta ES finansuojama dotacija tyrimams atlikti ir atsakomybė už kolegų tebeplėtojamas Azijos studijas. Estijoje jis nesijaučia vietinis ir vargu ar kada toks pasijus. Indijoje, Japonijoje, JAV, keliose ES šalyse gyvenęs ir dirbęs mokslininkas prisipažįsta esantis prieraišus: „Gimiau ir augau Vilniuje, čia mano šeima ir draugai. Tam tikra prasme jaučiuosi lyg išvarytasis kaip Oskaro Koršunovo spektaklyje. Tikrai grįšiu, jei požiūris į mokslą Lietuvoje pasikeis.“

Bent jau požiūris į jo mokslinių interesų lauką Lietuvoje pasikeitė, tiesa, nevienareikšmiškai. Kinijos ekonomikos šuolis, Indijos demografinis sprogimas ir net toks paprastas veiksnys kaip palyginti pigūs skrydžiai Rytus timptelėjo ne tik į mokslininkų bei analitikų, bet ir į masių dėmesio centrą. Vis dėlto A. Beinorius pastebi, kad susidomėjimas Rytais neretai yra labai segmentuotas ir selektyvus. Dažnas esame žongliravę sąvokomis „ajurveda“, „meditacijos“ ar „cigunas“, bet bent kiek platesniam Indijos ar Kinijos kontekstui suvokti pritrūksta elementarių žinių. Ypač Indijos įvaizdis yra romantizuojamas, akcentuojant dvasingumą ir tai, ką galima laikyti religine rinkodara. „Todėl viešajame diskurse Azijos tyrinėtojai reikalingi dar ir tam, kad padėtų deromantizuoti, išblaivinti nuo tų rožinių spalvų ir atkurti pusiausvyrą“, – sako profesorius.

Sanskritas ir žemėtvarka

Pats A. Beinorius vadinamojo Oriento kryptimi kadaise pasuko pasuko taip pat dėl romantiškų paskatų ir antisovietinės ideologijos. „Kai buvau jaunas, mano tėvų kontekstas buvo glaudžiai susijęs su pogrindžio bažnyčia. Nuo ankstyvos paauglystės augau nelegalios literatūros – samizdato – srautuose“, – prisimena mokslininkas. Jis juokauja atlikdavęs net savotišką knygnešio funkciją: tėvai liepdavo jam paimti namie laikomą knygų ryšulėlį, važiuoti į Antakalnį ir ten jį perduoti prieisiančiam žmogui. Didesnę tų ryšulėlių dalį sudarė „Katalikų bažnyčios kronikos“, bet buvo ir daugybė kitų šaltinių – nuo Carloso Castanedos iki Boriso Pasternako knygų, taip pat orientalistinio turinio literatūros. Taip sąlytis su pogrindine nelegalia spauda įžiebė romantišką susidomėjimą Rytų kultūra – kaip ideologine alternatyva primestai komunistinei ideologijai.

Pasijutau lyg išmestas ne į negyvenamą, bet į pernelyg apgyventą salą.

Sovietmečiu, be abejo, tokie susidomėjimai dėl politinių priežasčių nebuvo skatinami. VU tarp pasirenkamųjų dalykų buvo Ričardo Mirono dėstoma sanskrito kalba, bet tai – ir viskas. Orientalistikos studijas buvo galima rinktis Maskvoje, Sankt Peterburge, Taškente, tačiau tai reiškė ir nuolatinę „didžiosios akies“ priežiūrą. Lietuvoje dauguma orientalistinių idėjų buvo gvildenamos pogrindžio tinklaveikoje nuo Vydūno draugijos iki budizmo, jogos būrelių.

Kai A. Beinorius ėmė savarankiškai mokytis sanskrito, jis buvo tuometės Kauno žemės ūkio akademijos žemėtvarkos inžinerijos studentas. „Gimiau tais pačiais metais kaip ir Arvydas Sabonis“, – paaiškina tokį savo biografijos posūkį. Legendinis krepšininkas, kaip ir daugybė to meto jaunų lietuvių, į minėtą akademiją stojo siekdami išvengti sovietų armijos. A. Beinorius dėl tos pačios priežasties studijavo Kaune, visgi daugiau laiko praleisdavo VU bibliotekoje. Vėliau sulaukė pasiūlymo stoti į Filosofijos instituto doktorantūrą. Atviros Lietuvos fondo stipendija jam leido kelerius metus medžiagą disertacijai rinkti Indijoje, garsiajame Kalkutos kultūros institute.

Šiandien Orientalistikos studentai tokiai patirčiai ruošiami iš anksto. Tais laikais – apie 1994 m. – jaunas doktorantas A. Beinorius jį dominančioje Indijoje išgyveno tikrą kultūrinį šoką. „Pasijutau lyg išmestas ne į negyvenamą, bet į pernelyg apgyventą salą“, – juokiasi kalbėdamas apie daugiamilijoninį Kalkutos miestą. Tie metai buvo lietuvių kelionių į Indiją pradžia. Tuo pat metu pas Dalai Lamą pradėjo važinėti Jurga Ivanauskaitė – mokslininkas su ja palaikė ryšį. Jam Indiją atvėrė ne tik kasdienis socialinis gatvės gyvenimas, bet ir galimybė dirbti su panditais – dar ikikolonijinei sistemai atstovavusiais tradiciniais mokslo daktarais, savo pasirinktai sričiai paskyrusiais visą gyvenimą.

„Prisiliečiau prie intelektinio elitinio tradicinės kultūros sluoksnio, kuris man ir leido atrasti bei pamilti Indiją. Be to, gyvenau Kultūros institute, kuriame taip pat susipažinau su Vakarų pasaulio, Azijos ir Rusijos mokslo elitu. Tada net nesuvokiau, kokie tie studijų metai buvo vertingi ir unikalūs“, – su nostalgija prisimena mokslininkas.

Būdamas Indijoje aiškiausiai pajutau, kad kiekviena tauta turi savo religiją – taip pat kaip ir kalbą ar gamtą.

Išsiblaivinimas nuo romantiškų vizijų nereiškė griežto atmetančio žvilgsnio. Anot A. Beinoriaus, akademinis darbas sustiprina kritinę analizę, bet kartu nebeleidžia daryti skubotų išvadų. Paviršutiniško žvilgsnio suformuotus įspūdžius keičia noras įsigilinti ir suprasti. „Darbas su kita kultūra yra psichologinė treniruotė. Jis moko daug ko: tolerancijos, prisitaikymo, savarankiškumo, atsakomybės. Tai – patirties universitetas giliąja šio žodžio prasme“, – sako profesorius. Savo studentams jis dažnai Azijos studijas prilygina darbui su veidrodžiais: „Mokaisi pamatyti, atspindėti save tokį, koks esi iš tiesų. O kuo geriau pažinti save yra vienas prasmingiausių mūsų egzistencijos vektorių. Jo reikia tam, kad gautume įrankius keistis.“

Pamatyti savus akidangčius

Užtektų „Google“ surinkti keletą žodžių, ir tuoj pat gautume daugybę pasakojimų, kaip vos kartą į Indiją nuvykę europiečiai ten pajunta atradę savo namus, tautybę ir naują tapatybę. A. Beinorius sako, kad jam nutiko priešingai: kuo labiau jis gilinosi į Indijos religiją, kultūrą, filosofiją, socialinį gyvenimą, kolonijinę istoriją, tuo labiau įsitikino esąs ir liksiąs lietuvis. Nejaugi niekada, net pačioje kelionių pradžioje, jo tautinė ar religinė tapatybė nebuvo susvyravusi?

„Jei ir būčiau turėjęs kokių intencijų, tyrinėdamas budizmą ar hinduizmą aiškiai supranti, kad negali to perimti – nebent tik tam tikras meditacinės lavybos, praktikos formas. Mus juk veikia kultūra, o perimti kitos tapatybės neįmanoma“, – įsitikinęs mokslininkas. Kelerius pastaruosius metus jis dėsto palyginti naują discipliną – kultūrinę psichologiją. Ši teigia, kad nors žmonių fiziologinis lygmuo – vadinamasis hardware – yra universalus ir identiškas, software – subtiliosios sąmonės programos – skirtingos. Tai reiškia, kad mūsų įgimta ir įgauta kultūra lemia ir mūsų jauseną, emocijų raišką, motyvaciją, tiesiog žvilgsnį į pasaulį. Gyvendamas Japonijoje, Indijoje ar Kinijoje pradedi aiškiai matyti savo kultūrinius stereotipus, vertybines klišes, išankstines nuostatas. Kita kultūra padeda išvysti, kokius esame užsidėję savus akidangčius.

„Indijoje ypač užaštrėjo mano tapatybės paieškos. Tai nereiškia, kad labai suartėjau su krikščionišku mūsų kultūros sluoksniu, – priešingai. Gyvendamas Indijoje domėjausi ir krikščionybės istorija šioje šalyje, tekdavo dažnai matytis ir su Motina Terese. Tie tyrinėjimai, ypač kolonijinė Indijos krikščionizacijos istorija, man paliko ne pačius geriausius jausmus. Bet ten giliausiai pajutau svarbų ryšį su senąja baltų kultūra, ypač studijuodamas sanskritą ir Indijos mitologiją“, – sako pašnekovas.

Mokslininkas prisimena ne kartą dalyvavęs archajiškose, kelis tūkstantmečius skaičiuojančiose vedų ugnies apeigose. Stebėdamas ugnies ritualą pajuto, kad kažkur giliai pasąmonėje vyksta kažkokie archetipiniai procesai, tarsi įtraukiama į tai, kas vyksta: „Negali to, ką matai, racionalizuoti, bet psichikos gelmėse pajunti kažkokį ypatingą rezonansą. Būdamas Indijoje aiškiausiai pajutau, kad kiekviena tauta turi savo religiją – taip pat kaip ir kalbą ar gamtą. Labai tvirtai suvokiau, kad nesu ir nebūsiu indas. Ir tai dar labiau sustiprino mano lietuviškumą.“

„Privalome nuolat prusintis“

Analitinės psichologijos kūrėjas Carlas Gustavas Jungas vakariečius, bandančius perimti įvairias Rytų dvasinio gyvenimo praktikas, yra pavadinęs apgailėtinais imituotojais. A. Beinorius į praktikuojančius jogą ar pasikliaujančius tradicine kinų medicina nelinkęs žvelgti taip kategoriškai. Jo nuomone, vakariečiai taip pat sėkmingai gali perimti tam tikras terapijas ar gydymo formas. O didelė tokių dalykų baimė neretai liudija paprasčiausią ksenofobiją.

„Krikščionybė juk irgi iš lokalaus pasaulėvaizdžio tapo universaliu, kurį perėmė visa Europa. Tai kodėl taip bijome kažkokių grėsmių, kurios iš Rytų ateina per meditacijas, mediciną ar meno formas?“ – stebisi profesorius. Jo nuomone, sąmoningas, savo tapatybės pakeisti nesistengiantis žmogus gali sėkmingai atsisijoti tai, kas būtent jam turės teigiamą poveikį. O kai į rytietiškas praktikas metamasi tik dėl įvaizdžio ar mados, tada galima kalbėti ir apie imitaciją: „Mano galva, tai, kas vyksta žmogaus sieloje, neturėtų būti išoriškai deklaruojama. Arba gali atsispindėti žvilgsnyje, bendravime, bet ne, pavyzdžiui, būti demonstruojama drabužiuose.“

Net ir šioje informacinių technologijų eroje žinių stoka europietišką žvilgsnį į Rytus dažniausiai kreipia dviem priešingais vektoriais. Vienas jų žymi jau minėtą romantinę dvasią, kai Vakarai tapatinami su modernybės paviršutiniškumu, lėkštumu, banalybe, o Rytai – su išmintimi, intensyviu dvasiniu gyvenimu. A. Beinoriaus manymu, tai lemia paprastas žmogiškas įsivaizdavimas, kad visa, kas toli, atrodo geriau. Be to, retas europietis Rytų religijų praktikuotojas būna gerai susipažinęs su kontempliatyviąja krikščionybe: su meditacijomis, apmąstymo, rekolekcijų metodais. „Taip europietiškas oficiozinis religingumas supriešinamas su kokiu nors uždaru, ezoteriniu sąjūdžiu mistinėje Indijoje ar Tibete, įsivaizduojant, kad va ten tai yra šis tas unikalaus. Bet tokios projekcijos dažniausiai tik liudija mūsų neišmanymą“, – pabrėžia A. Beinorius.

Mes kalašnikovo neskiriame nuo islamo, o tai jau visiška paranoja.

Kitas požiūris, priešingai, linkęs į bet kokią Oriento apraišką – nuo religinių praktikų iki kultūrinių idėjų – Europoje žvelgti kaip į didžiulę grėsmę. Beveik prieš dešimtmetį išleista plačiai nuskambėjusi Colino Campbello knyga „Easternization of the West“ („Vakarų rytietizavimas“) įspėjo, kad Vakarų kultūra jau išgyvena revoliuciją į ją nesustabdomai skverbiantis Rytų kultūrai.

Prieš trejus metus karštas diskusijas įskėlė Prancūzijos rašytojo Michelio Houellebecqo romanas „Pasidavimas“. Jis piešia scenarijų Prancūzijoje po 2022-ųjų rinkimų, kuriuos laimi Musulmonų partija. Knyga sutikta itin prieštaringai – nuo kaltinimų atvira islamofobija iki aikčiojimų dėl galbūt pranašiško siužeto.

„Ar taip negalėtų nutikti? Galėtų. Gal tai tiesiog perspėjimas mums? Aš šiuo atveju esu ne islamofobas, o realistas. Bet faktas toks, kad mes, ypač Lietuvoje, apie šią religiją nežinome nieko. Mes kalašnikovo neskiriame nuo islamo, o tai jau visiška paranoja“, – mano A. Beinorius. Istorinis islamo indėlis į Europos medicinos, astronomijos, algebros, menų, filosofijos istoriją iki šiol beveik nežinomas. O sužinoti jį trukdo kita to paties neišmanymo pusė: „Vis gražiai kalbame apie tolerantiškus LDK ir Gedimino laikus, bet jei kalbėtume apie dabartį, nebijau sakyti, kad vis dar esame Homo postsovieticus su savo ksenofobijomis. Privalome nuolat prusintis. Ne kaupti informaciją, bet sugebėti dirbti su savo sąmonės struktūromis ir perkelti žvilgsnį nuo to, kas mumyse sustingę, inertiška.“

Kuo tvirčiau ateities scenarijus braižo fobijos ir neišmanymas, tuo sunkiau pasiekti tai, kas tapo dar vienu madingu rytietišku skoliniu – būti čia ir dabar. Taip vadinosi ir kelerius metus nebeatnaujinamas A. Beinoriaus tinklaraštis. Profesorius šypteli, kad, jei pavyktų prie jo vėl prisijungti, pirmiausia panaikintų tinklaraščio pavadinimą.

„Dabar tikrai jo atsisakyčiau, bet tada „čia ir dabar“ pasirinkau dėl dviejų priežasčių“, – aiškina jis. Nors nėra budistas, A. Beinorius turi ilgametę kelių tradicijų budistinę patirtį. „Čia ir dabar“ yra užuomina į vieną pamatinių budistinių kategorijų – sąmoningumą. „Metaforiškai tai reiškia būti atsakingam už tai, kur gimei, kur gyveni, už savo šalį ir kultūrinę aplinką“, – kalba profesorius.

Antroji reikšmė – psichologinė – siejasi su jau minėtu sąmoningu stereotipų atsisakymu: „Išsivaduoti iš baimių, prietarų, išankstinių nuostatų yra labai sunku. Bet visa tai mus daro inertiškus, nesąmoningus, automatiškus. Šiuo atžvilgiu sakydamas „čia ir dabar“ pabrėžiu, kad man pažinti Indiją reiškia pažinti save ir savo šaknis.“

Galerija

Komentarai

Rodyti visus komentarus (1)
Daugiau leidinio naujienų