(Edvard Blaževič nuotr.)

Iš kraujo ir stebuklo: geto dailininko S. Bako istorija

Iš kraujo ir stebuklo: geto dailininko S. Bako istorija

Dešimtmetį Samuelį Baką tėvas iš Vilniaus geto slapčia išnešė maiše, bet pats išvadavimo nebesulaukė. Nuo tada vienas garsiausių litvakų dailininkų kūriniais kalba už tėvą, senelius, gimines, kaimynus ir visus tuos, kurių gyvenimą nutraukė Holokaustas. Viktorijai Vitkauskaitei menininkas savo muziejuje atskleidžia kelių paveikslų kontekstus.

Negaliu atsikratyti jausmo, kad po Samuelio Bako muziejų vaikštome trise: dailininkas, aš ir susitikimo išvakarėse perskaityta jo atsiminimų knyga „Nutapyta žodžiais“. Pritemdytoje salės šviesoje ant sienų atpažįstu citatas iš memuarų. Juose daugybė įvykių sukasi aplink Vilnių: tokį, apie kokį šiandien mažai kas tegali papasakoti ir kokį pamatyti ateityje būtų košmaras. Bet gyvenimas Vilniaus gete, bombų sugriauti pastatai, kasdienybe tapusios žudynės, vien žmonių gerumu ir atsitiktinumu nuo budelių atitvėrusios laikinos slėptuvės – tik viena memuarų dalių. Juose – ir ikikarinis miesto gyvenimas, ir neįtikėtini protėvių likimai, ir įvykiai, klostęsi jau išvykus iš artimųjų kapais tapusio Vilniaus. Talentingo pasakotojo balsu atskleistos istorijos tokios paveikios, kad į kai kuriuos sostinės senamiesčio pastatus jau niekada nebegalėsiu žvelgti taip pat, kaip iki perskaitydama knygą. Ji, beje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lietuviškai išleista dar 2009 m. Telieka guostis, kad esu turbūt ne vienintelis skaitytojas, kuriam šiai knygai atrasti prireikė naujo muziejaus.

Samuelio Bako muziejus – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys – atidarytas praėjusių metų rudenį. Ši proga dar labiau padažnino dailininko vizitus į gimtąjį Vilnių. Pertrauka, kol jis drįso grįžti į pačius nuostabiausius ir tragiškiausius išgyvenimus slepiantį miestą, truko tiek, kad ją net sunku pavadinti pertrauka. Išvykęs 1945 m., į Vilnių dailininkas grįžo 2001-aisiais. Visą savo prieštaringų minčių ir jausmų amplitudę, lydėjusią laukiant kelionės ir per ją, S. Bakas atvirai aprašo memuarų knygoje (ją JAV leidykla „Indiana University Press“ angliškai išleido tais pačiais 2001-aisiais). Tarp daugybės susitikimų, reikalų, vakarienių jis vietoj miego nusprendė susirasti vaikystės takus. Praėjo savo šeimos namus – čia dabar įsikūrę Vilniaus mokytojų namai. Pažiūrėjo į šalia šurmuliuojantį S. Moniuškos skverelį ir jį apglėbiantį buvusį benediktinių vienuolyną: čia per Holokaustą slėpėsi nuo nacių. Vienoje Senamiesčio gatvelėje susirado namą, kuriame gyveno geto metais. „Aš ir dabar jį galiu parodyti“, – tarsteli, mudviem sukant ratus po muziejaus ekspoziciją.

Šįkart jo grįžimo į Lietuvą priežastis – iškilminga: prezidentūroje jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius. „Mano dienotvarkė Lietuvoje – kaip stomatologo: iš ryto vienas susitikimas ar renginys, per pietus antras, po jų – dar keli“, – pajuokauja S. Bakas. Tačiau jo balsas neišduoda jokio nekantrumo. Kai stabtelime prie vis kito paveikslo, jų aplinkybes ar vaizduojamas metaforas autorius aiškina be jokių „spręskite patys“ arba „o kaip jums atrodo“. Knygos pabaigoje jis išduoda, kad ilgai nenorėjo sieti savo kūrybos su Holokaustu, labiausiai – dėl etinių ir moralinių priežasčių („Baiminausi, kad prieš savo valią galiu patekti į dviprasmę padėtį žmogaus, kuris pasinaudoja savo tragiškais išgyvenimais, kad padarytų karjerą“). Paveiksluose jis siekė išreikšti „universalius humanistinių vertybių netekties pojūčius“.

Baiminausi patekti į dviprasmę padėtį žmogaus, kuris pasinaudoja savo tragiškais išgyvenimais, kad padarytų karjerą.

Lūžiu tapo retrospektyvinė paroda, surengta aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijos nacionaliniame muziejuje Niurnberge. Stebėdamas vokiečių jaunimo, kurio laukė ilgas ir sunkus susitaikymo su praeitimi procesas, veidus, įsitikino, kad jo darbų paroda Holokausto kontekste yra labai prasminga. Metams bėgant S. Bakas atrado savitą kūrybos ir kūrėjo santykį: suvokė, kad paveikslai gyvena atskirą gyvenimą ir randa savo kelią – tereikia pasitraukti į šoną ir jiems netrukdyti.

Dalį savo kūrybos dailininkas dovanojo Vilniuje atidarytam muziejui. Ekspozicijoje kaba ir ankstyvieji, ir vėlyvojo laikotarpio kūriniai. Pirmoji S. Bako paroda buvo surengta dar Vilniaus gete: tuomet dailininkui tebuvo devyneri. Net tragiškiausiomis ar liūdniausiomis aplinkybėmis jo gyvenime atsirasdavo žmonių, kurie sugebėdavo įžvelgti talentą. Tai liudija ir S. Bako ramiu pusbalsiu pasakojamos istorijos, lydinčios mudu per ekspoziciją.

„Turgus“ (1946 m.)

Tai – pirmasis S. Bako aliejinės tapybos kūrinys. Jį dailininkas nutapė gyvendamas perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, Landsberge. Iki tol šis Bavarijos miestas spėjo liūdnai išgarsėti tuo, kad būtent jo kalėjime jaunystėje atsidūręs Hitleris parašė knygą „Mano kova“. Po karo S. Bakas su motina Landsbergo stovykloje gyveno trejus metus. Čia po ilgų bado, skurdo ir pažeminimo metų vėl buvo galima grįžti prie „normalaus“ gyvenimo praktikų – sotaus maisto ar švarių drabužių. 1995 m. į Landsbergo atsiminimus menininką netikėtai sugrąžino viešnagė Vašingtono memorialiniame Holokausto muziejuje. Pasijutęs prastai, jis ėmė skubėti per sales ieškodamas išėjimo, tačiau netikėtai viename ekranų pamatė save – trylikametį berniuką, perkeltųjų asmenų stovykloje susikaupusį dirbantį prie molberto.

„Stovykloje buvo vienas pareigūnas, sociologijos profesorius, kurį labai domino joje gyvenančių žmonių likimai. Jis ypač susidomėjo mano gebėjimu tapyti. Niujorke gyvenančiai sužadėtinei profesorius parašė: „Prašau atsiųsti kuo skubiau aliejinių dažų šitam gabiam berniukui.“ Maždaug po poros savaičių atkeliavo dažų dėžutė. Gyvenime nebuvau piešęs aliejiniais dažais, nežinojau net, kad būtina naudoti terpentiną. Susiradau vieną spalvotą litografiją, imituojančią aliejinę tapybą, ir pradėjau dirbti. Nežinau, kodėl sugalvojau pavaizduoti turgaus sceną – galbūt tai atklydo iš vaikystės? Tapybos jau buvau mokęsis: lankiausi pas vieną mokytoją Vilniuje. Vėliau, Miunchene, patekau pas kitą mokytoją, ir jis liepė pamiršti viską, ko buvo išmokiusi pirmoji pedagogė. Be to, mano mama buvo lankiusi meno mokyklą. Ji turėjo išlavintą pojūtį ir nors niekada tiesiogiai neaiškino man, kaip reikia piešti, bet padėjo atverti akis.

Po trejų metų stovykloje išvykome į Izraelį. Šį piešinį drauge su daugybe kitų daiktų išsiuntėme ten gyvenančiam mamos broliui. Siunta atvyko maždaug po metų. Gautus daiktus jis perdavė mano mamai, ši juos laikė savo namuose. Apie „Turgų“ buvau visiškai užmiršęs. Po mamos mirties 1971 m. susirinkau visus savo kūrinius, kuriuos ji buvo išsaugojusi, ir parsigabenau į studiją. Bet viskas liko dėžėse – tiesiog negalėjau jų peržiūrėti. Kai krausčiausi į Šveicariją, taip supakuotus ir vis dar neperžiūrėtus kūrinius pasiėmiau. Iš ten išvykau į JAV, kur gyvenu iki šiol. Tik Amerikoje pagaliau atidariau mamos saugotas dėžes – tai buvo maždaug 1994–1995 m. Taigi pusę amžiaus net buvau pamiršęs, kad toks piešinys egzistuoja. Jei man kas būtų pasakęs, kad jis kada nors kabės muziejuje Vilniuje… Kita vertus, dvylikametis turbūt būčiau tuo patikėjęs lengviau, nei galiu patikėti žvelgdamas į jį šiandien, kai man yra 85-eri.“

„Urbanistinis peizažas“ (1958 m.)

Dailininko namuose visuomet puoselėta pagarba menui. O tai, jo žodžiais, nebuvo įprastas dalykas žemesnės vidurinės žydų klasės šeimoje. Dauguma tėvų troško, kad jų atžalos taptų gydytojais arba teisininkais. Tačiau S. Baką tėvai laikė menininku nuo tada, kai jam sukako vos ketveri, ir senelės brolis – intelektualas, poetas Arnoldas Adelis – patvirtino, kad vaiko piešiniuose glūdi talentas. Ūgtelėjęs menininkas svajojo išvykti į Paryžių ir ten semtis iš kultūrinio bei meninio gyvenimo, tačiau čia jo ir motinos vizijos išsiskyrė: ji savo šeimos ateities namais matė tik Izraelį. Todėl ten 1948 m. iš Landsbergo stovyklos S. Bakas, jo motina ir patėvis (tėvas buvo nušautas paskutinėmis nacių okupacijos dienomis) ir išplaukė laivu su tūkstančiais tokio paties likimo žmonių. Vis dėlto vėliau S. Bakas vis tiek atsidūrė Paryžiuje.

„Gavau stipendiją trejus metus studijuoti Paryžiuje. Žinojau, kad šiame mieste gyvenu laikinai: baigsis stipendija, ir turėsiu judėti toliau. Tokią būseną ir norėjau pavaizduoti šiame kūrinyje. Miestas skendi tamsoje, bet yra vilties – šviesos spindulių. Paveikslo gilumoje matome valtį – ji laukia manęs ir nuplukdys kažkur kitur, tik turiu surasti kelią iki valties. Paryžiuje buvau labai laimingas, mylėjau šį miestą. Mano senelis, tėvo tėvas, buvo socialistas ir 1905 m. bėgdamas nuo caro policijos atsidūrė Paryžiuje. Vėliau iš ten grįžo, bet nuo mažens girdėdavau jį su nostalgija dūsaujant „ak, Paryžius“. Žinojau, kad užaugęs vieną dieną turėsiu ten atsidurti. Iš viso Paryžiuje skirtingais gyvenimo etapais pragyvenau maždaug septynerius metus. Dabar šis miestas – trijų mano dukrų ir keturių anūkų namai. Ir šįkart į Vilnių atskridau būtent iš ten. Taigi tam tikra prasme mano senelio svajonė – gyventi Paryžiuje – išsipildė.“

„Praeities našta“ (1967 m.)

Paveiksle vaizduojami akmenys, kaminai, dūmų stulpai – aiškios metaforos, primenančios tragišką praeitį. Save S. Bakas prisimena vos nuo trejų metų; vaikiškas išdaigas, šeimos kasdienybę, besąlygišką senelių meilę ir kitus saldžius vaikystės prisiminimus vėliau keitė karo grimasos. Pirmąkart į Vilnių po daugiau nei pusšimčio metų grįžęs S. Bakas visiškai nesuprato, ką kalba aplinkiniai, bet miesto gatvės jam ypač priminė senąsias. Ryškią savo atmintį dailininkas vadina laime: ji leido jam aprašyti daugybę žmonių istorijų ir taip išsaugoti jų atminimą.

Pusę amžiaus buvau pamiršęs, kad toks piešinys egzistuoja. Jei man kas nors būtų pasakęs, kad jis kabės muziejuje Vilniuje…

„Parašęs „Nutapyta žodžiais“ neabejotinai pajaučiau palengvėjimą. Tai knyga ne tik apie mane, bet ir apie mano šeimą. Kai mirė mama, jaučiau, kad su savimi ji nusinešė daugybę istorijų. Laimė, aš jų irgi nemažai žinojau. Likau vienintelis, atsimenantis dar prieš mane gyvenusius žmones. Kai neliks manęs – neliks ir jų ženklo, tarsi jie niekada nebūtų buvę. Man norėjosi išsaugoti bent mažytį ženklą apie jų gyvenimą. Jaučiau, kad turiu parašyti knygą. Tam tikra prasme – ir dėl to, kad gebėčiau užmiršti praeities įvykius. Rašydamas prisiminimus lioviausi tapęs, visą savo laiką skyriau knygai. Parašiau maždaug 1000 puslapių, laimė, gera bičiulė, anglų literatūros profesorė, man padėjo ją sutrumpinti, padaryti aiškesnės struktūros. Negalvojau apie tai, ar turiu rašytojo talentą. Mano knyga – kaip ir mano paveikslai – tiesiog pasakoja istorijas. Be to, mane ribojo kalba. Bendrauju keliomis kalbomis, bet nė vienos jų negaliu laikyti ta vienintele, gimtąja. Visą laiką rašydamas ar kalbėdamas jaučiu, kad kita kalba yra tikslesnis žodis tam, ką noriu pasakyti.“

„Vilner Hoif“ (2000 m.)

Tą dieną pliaupė lietus, bet S. Bakas su motina stovėjo kieme ir laukė. Kaip ir kiti į kiemą išvaryti jų namo gyventojai žydai. Pakėlęs akis berniukas pamatė neperprantamą jų namų šeimininkės ir virėjos Ksenios veidą. Sukryžiavusi rankas laiptinės šviesoje ji žvelgė į lietaus merkiamą būrį žmonių, kuriuos lietuvių policininkai netrukus išvarė į getą. Marmurinis Ksenios veidas buvo paskutinis S. Bako prisiminimas iš jo namų. Įvykiai klostėsi taip, kad gete dailininkas su tėvais gyveno net dukart: pirmą kartą iš ten pavyko pasprukti gana greitai. Trijulė pasislėpė benediktinių vienuolyne. Paradoksalu, bet kai ši slėptuvė tapo nebesaugi, paskutinė viltis likti gyviems buvo nepastebėtiems grįžti į getą. Jį panaikinus 1943 m., šeima buvo perkelta į HKP darbo stovyklą Vilniuje, Subačiaus gatvėje. Iš ten ištrūkti pavyko tik motinai su Samueliu. Dešimtmetį berniuką drobiniame maiše ant nugaros išnešė tėvas, prisakęs vėl bėgti į vienuolyną ir ieškoti ten jau pasislėpusios motinos. Tai buvo paskutinis kartas, kai S. Bakas matė tėvą.

Likau vienintelis, atsimenantis dar prieš mane gyvenusius žmones. Kai neliks manęs – neliks ir jų ženklo.

„Paveikslas „Vilner Hoif“ iš esmės atspindi pirmąją dieną Vilniaus gete. Į jį suvarytiems žmonėms vienintelis dalykas, likęs iš ankstesniųjų namų, buvo raktai. Tai – gana akivaizdi, iškalbinga metafora. Paveiksle nutapiau raktais užverstą kiemelį, kurį prisimenu ir kurį vėl susiradau grįžęs į Vilnių. Beje, Ispanijos žydai turi tradiciją iš kartos į kartą perduoti vieni kitiems savo namų raktus. Tai įdomus sutapimas, bet tapydamas paveikslą šios tradicijos dar nežinojau. Manau, kad šios nutapytos ir papasakotos istorijos reikšmingos tiek, kiek kalba ne vien apie mano privatų gyvenimą, bet ir kiek paliečia kolektyvinį domeną. Prieš tapydamas nieko neplanuoju, nedarau jokių intelektinių pratimų – vis dar leidžiu kūriniui įvykti.“

„Galimybė“ (1990 m.)

Pabirusios, nestabilios, ne įprasta logine tvarka, bet destrukcija dvelkiančios šachmatų figūros – dažnas S. Bako tapybos motyvas. Visus šios tematikos kūrinius jis skiria patėvio atminimui. Su buvusiu Dachau koncentracijos stovyklos kaliniu dailininko motina susipažino Landsbergo stovykloje. Iš ten į Izraelį jie išplaukė jau trise. Mirus dailininko motinai, po kelių mėnesių liga pasiglemžė ir patėvį Nataną Markovskį, artimųjų vadintą Markuša.

„Patėvis buvo puikus šachmatininkas ir to paties norėjo iš manęs, bet ši svajonė niekada neišsipildė. Mano dukra vos sulaukusi dvylikos ėmė nuolat laimėti mudviejų dvikovas, tada visai lioviausi žaidęs. Tačiau pamačiau, kad šachmatų pasaulis, kuriame viskas racionalu, apskaičiuota, logiška, neatitinka pasaulio, kuriame gyvename. Jis yra išprotėjęs, be jokių taisyklių, nuolat parodantis ką nors netikėto. Todėl nutapiau daug paveikslų, kuriuose šachmatai – visiškai nenuspėjami, nesaugūs, nepasiduodantys žmogaus kontrolei.

Markuša buvo labai inteligentiškas, malonus žmogus. Manau, savaip jį mylėjau. Jis išgyveno Dachau, per karą neteko žmonos ir dviejų dukrų. Mano mama neteko vyro, aš – tėvo. Jis negalėjo pakeisti mano netekčių, o aš negalėjau užpildyti jo. Bet jis buvo geras žmogus. Manau, šachmatai jam buvo savotiška eskapizmo forma. Žaisti jam nereikėjo nei lentos, nei figūrų, nei priešininko. Jis užsimerkdavo ir žaisdavo mintyse – taip kūrė vis naujus uždavinius ir juos spręsdavo.“

Pinkas (1942–1943 m.)

Dailininkas memuaruose rašo, jog išgyvenusieji Holokaustą ir atsidūrę perkeltųjų asmenų stovykloje nuolat pasakodavo savo išlikimo istorijas. Vėliau, patekę į „normalų“ pasaulį, dauguma jų tarsi užsivėrė: atrodydavo, kad jomis vis tiek niekas iš išvengusių genocido žiaurumų negalės patikėti. „Išgyvenimo sąlyga – mažiausiai dešimt stebuklų. Jei devyni įvykdavo, o dešimtas – ne, viskas nueidavo perniek“, – knygoje savo ir kitų išlikusiųjų istorijas reziumuoja S. Bakas. Panašiai galima pasakyti ir apie dar vieną muziejaus eksponatą, prie kurio sustojame paskiausiai. Po stiklu saugomas pinkas – tai senovinis rankraštinis žydų bendruomenės metraštis. Gete vertingą leidinį mažajam S. Bakui perdavė garsūs poetai Avromas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, paprašę piešiniais pildyti tuščius jo puslapius. Tai buvo dar vienas tikėjimo S. Bako talentu liudijimas, kaip ir gete atidaryta pirmoji jo paroda.

Dailininkas su pinku išsiskyrė 1944 m. kovo 27-ąją. Tą dieną stovykloje buvo vykdoma „vaikų akcija“ – tėvams išėjus dirbti, naciai išsivežė ir išžudė beveik visus stovykloje buvusius vaikus. Pavyko paslėpti tik keletą, tarp jų – ir S. Baką. Per kilusį chaosą ir siaubą brangintas dokumentas pasimetė nuo jaunojo savininko. Vėliau, jau pasitraukus naciams, žydų partizanai jį rado stovyklos griuvėsiuose tarp nušautų kalinių.

Mažojo dailininko piešiniais užpildytas pinkas iki jų autoriaus keliavo dešimtmečius, patirdamas graudžių, tragiškų ir kurioziškų nutikimų. Pavyzdžiui, 1997 m. viename kultūriniame lietuviškame žurnale pasirodė publikacija apie S. Baką ir pinką. Tačiau antraštinis pinko puslapis buvo išspausdintas aukštyn kojomis. Ta pati klaida pakartota ir vėlesnėse žiniasklaidos publikacijose – neatsirado žmonių, mokančių jidiš ir gebančių tai pastebėti.

„Tuščiuose pinko puslapiuose galėjau piešti. Bet tik suaugęs supratau, kad tai buvo ne vienintelė priežastis, kodėl poetai šį dokumentą patikėjo devynmečiam vaikui. Jame liko keli tuzinai mano piešinių. Kai pinkas buvo rastas stovyklos griuvėsiuose, dar nenorėjau jo matyti. Man pasakojo, kad ant jo buvo kraujo dėmių. Vėliau knyga vėl dingo. Tik prieš 17 metų Rimantas Stankevičius man papasakojo, jog pinkas rastas, ir atsiuntė jo faksimilę. Po kurio laiko pamačiau ir patį originalą. Manau, kad dabar pinkas yra savo vietoje – ten, kur ir turi būti.“

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų