Kova dėl plynaukštės

Kova dėl plynaukštės

Vidurinėje Kenijos dalyje klajokliai gyvulių augintojai jėga užgrobė ūkininkų žemę. Danielis Knowlesas aiškinasi šio konflikto priežastis.

Šiuolaikinės Kenijos paribys driekiasi pusiauju ties Naniukio miestu. Horizonte virš bekraštės geltonai žalios lygumos stūkso 5200 m aukščio Kenijos kalnas. Jo šlaituose driekiasi platūs kviečių laukai, o slėnyje įsikūrę gyvulių augintojų ūkiai. Kartais atrodo, kad esi Kolorado valstijoje. Šis maždaug 70 tūkst. gyventojų miestas yra paskutinė didelė gyvenvietė tarp Nairobio ir Etiopijos. Čia prasideda Laikipija – įspūdinga plynaukštė, kur vešli vulkaninio dirvožemio žaluma ima užleisti vietą sausringoms lygumoms. Pasėlius keičia karvės, ūkininkus – klajokliai piemenys. Valstybės ranka toliau šios ribos nesiekia.

Palyginti su kitomis vietos rančomis, 3200 ha Kifuko galvijų ūkis – smulkus. Jis yra už maždaug 80 km į vakarus nuo Naniukio. Fermos savininkė Maria Dodds atstovauja jau trečiai Kenijoje įsikūrusios šeimos kartai, bet kalba su Londono apylinkių akcentu. Jos senelis įkūrė šį ūkį, išgręžė vandens šulinį ir nužymėjo aptvarus. Vietovė nepaprastai graži. Jos ribas žymi be skiedinio suręstos akmenų sienos, o namas pastatytas dirbtinio ežerėlio saloje.

M. Dodds aiškina, kad prieš įkuriant galvijų ūkį seneliui teko išvaikyti laukinius gyvūnus. Kiti vietos gyventojai dramblius, žirafas, liūtus ir zebrus šaudydavo pramogai. Dėl to plynaukštėje kadaise paplitę stambūs gyvūnai prieš keliasdešimt metų beveik išnyko.

Vėliau jų populiacijas pavyko atkurti. Žmonių, medžiodavusių stambiuosius afrikinius gyvūnus, anūkai dabar juos saugo. Tai daroma ne tik dėl aplinkos, bet ir dėl ekonominių priežasčių. Pamatyti laukinių gyvūnų atvykę turistai dosniai moka už prabangias gyvenamąsias patalpas ir kokybiškas safario paslaugas. Aplinkosauga gerokai pelningesnė nei galvijai. Dabar Laikipijoje yra daugiau laukinių gyvūnų nei kitose Kenijos vietovėse, išskyrus gal tik Masajų Marą. Tai – viena sėkmingiausių Afrikos gamtosaugos istorijų.

Tačiau laukinei plynaukštės gyvūnijai vėl iškilo grėsmė. Per pastaruosius metus į Laikipijos galvijų ir laukinės gamtos ūkius įsiveržė šimtai sambūrų genties klajoklių galvijų augintojų. Jie atkeliavo ginkluoti automatais bei vedini savo kaimenėmis. Įsibrovėliai nevengia deginti pastatų, šaudyti žmonių ir net susiremti su policija. Iš paskos atsidangino brakonieriai.

Nors fonas primena kolonijinės Afrikos laikus, ši kova yra bauginančiai šiuolaikinė.

Liepą klajokliai gyvulių augintojai užpuolė M. Dodds kaimynus ir pašovė ūkio savininką, buvusio prezidento Mwai Kibakio sūnėną Johną Mwai. Šis išgyveno, bet nuo tada dienas leidžia neįgaliojo vežimėlyje. Po dviejų mėnesių atėjo Kifuko rančos eilė. Rugsėjo 8 d. Naivašoje sudužo M. Dodds brolio George’o Aggetto lėktuvas. Jam tebegulint ligoninėje ir kovojant dėl gyvybės, į ūkį įsiveržė ginkluoti vyrai. Kai po savaitės vyko vyro laidotuvės, pašaliečiai atsibeldė vogti karvių. „Manau, mirus broliui jie pamanė, kad tai bus lengvas grobis“, – sako M. Dodds. Ji atsiprašė negalinti dorai aprodyti viso ūkio, nes žemėse tebesiaučia ginkluoti vyrai.

Baltaodžiai ūkininkai ir laukiniai gyvūnai – ne vienintelės šio įsiveržimo aukos. Netoli Kifuko įsikūręs 32-ejų Francisas Aruo iš turkanų genties apsuptas savo vaikų pasakoja, kaip vėlyvą spalio vakarą ginkluotų jaunuolių grupelė apšaudė jo namus ir nužudė dėdę. Ūkininkas įvykius dėsto puikiai artikuliuota, stebėtinai taisyklinga anglų kalba, lyg rašytų pareiškimą policijai. „Negaliu pasakyti, kiek tiksliai jų buvo, bet mačiau šešis ginklus. Daug kartų iššovę ir nužudę dėdę, jie išsivarė mano ožkas. Dabar mums labai sunku išgyventi.“ Neturėdamas gyvulių jis neišgali sumokėti už vaikų mokslą. Ūkio savininkas kaltininkus įvardija nedvejodamas: „Sambūrai nori mus išvaryti.“

Klajoklių piemenų padarytą žalą galima įvertinti tik iš oro. Švelnaus balso baltaodis Kenijos gyventojas Martinas Evansas, vadovaujantis Laikipijos ūkininkų asociacijai, paskraidino mane savo senu lėktuvėliu. Kelis kartus jis apvertė orlaivį aukštyn kojomis, norėdamas parodyti vienišą besiganantį dramblį, bet man sukėlė pykinimą. Vis dėlto dauguma kitų mano matytų gyvūnų buvo karvės, pasklidusios po lygumą lyg tūkstančiai gelsvai rudų vikšrų. Jas ganė ryškiai raudonais drabužiais apsirengę jaunuoliai, ginkluoti šautuvais ir ietimis. Vietoj vešlios žolės tebuvo matyti ruda nušiurusi žemė. Keli turistiniai ūkiai stovėjo apleisti, o poroje vietų juodavo sudegintų šiaudais dengtų trobelių pamatai.

Šis konfliktas turi kolonijinį atspalvį: aplinkosaugos verslu daugiausia užsiima baltaodžiai Kenijos gyventojai. Jiems priklauso ir dauguma ūkių, į kuriuos įsiveržta. Balandžio 22 d. aplinkosaugininkė Kuki Gallmann, parašiusi prisiminimų knygą, pagal kurią buvo sukurtas Holivudo filmas, žuvo nuo kulkos apžiūrinėdama vieną apgadintų turistinių namelių.

Nors fonas primena kolonijinės Afrikos laikus, ši kova nėra imperijų epochos palikimas. Ji – bauginančiai šiuolaikinė. Tai išbandymas, ar silpnos valstybės gali atlaikyti klimato kaitos, augančio gyventojų skaičiaus ir etninio populizmo poveikį. Konfliktą kursto nekasdienės, o gal net apskritai dar neregėtos socialinės permainos. Šios situacijos sprendimai parodys, kokia ateitis laukia Kenijos visuomenės ir aplinkos.

Galvijai yra viskas

Į šiaurę nuo Laikipijos žole apaugusi lyguma leidžiasi į svilinančiai karštas šiaurines ganyklas. Po kelių valandų aplinka jau labiau primena ne Koloradą, o Arizoną. Rausvai rudo smėlio kraštovaizdį vagoja aukštos uolinės atodangos. Ten auga akacijos ir dygliuoti krūmai, bet žolės nėra. Vietovės gražios, tačiau negyvenamos: pastarąjį pusmetį Kenija, kaip ir dauguma kitų Afrikos regionų, kenčia nuo didelės ir skausmingos sausros.

Toli miške prie naujo kinų nutiesto kelio radau grupelę karves į proskyną genančių sambūrų. Vienas tradiciniu apklotu susijuosęs, saulei liesą krūtinę atidengęs vyras kibiru, padarytu iš Jungtinių Valstijų tarptautinio vystymosi agentūros skardinės, iš primityvaus šulinio pasėmė vandens ir supylė jį į medinį lovį. Grupės vadovas Ukumas Letipia paaiškino, kad prie šio vandens šaltinio jie žingsniavo aštuonias valandas nuo 2 val. nakties. 18 val., kai kaitra atlėgs, jie trauks atgal pas žmonas ir vaikus. Per pastaruosius kelis mėnesius nugaišo 21 iš 40 jo raguočių. „Kai kurios karvės kris eidamos atgal, – pareiškė jis. – Bet ką aš galiu padaryti?“

Galvijai sambūrams yra viskas: turtas, socialinis statusas ir draudimo polisas ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju. Be raguočių neįmanoma susituokti. Net šiuolaikiniai sambūrai, turintys mobiliuosius telefonus, motociklus ir darbus Nairobyje ar net užsienyje, vis dar taupo pinigus karvėms.

Iš dalies taip yra dėl to, kad augant ekonomikai didėjo galvijų paklausa ir kaina, todėl iki sausros jie atrodė gera investicija. Tačiau kita priežastis yra sambūrų meilė šiems gyvuliams. Arčers Posto miestelyje Sambūrų apygardos pakraštyje paklausiau Geraldo Ellai’aus, ar nenuobodu kiaurą dieną žiūrėti, kaip karvės rupšnoja žolę. „Visai ne! – sušuko jis. – Jei gyvūnai gerai maitinai, juos stebėti yra pats puikiausias jausmas pasaulyje.“

Sausame kraštovaizdyje ganant vis daugiau gyvulių žolė vos spėja atželti.

Vis dėlto Sambūrų apygardoje, kaip ir kitose Afrikos vietovėse, gyventojų ir galvijų skaičius auga nepaprastai sparčiai, o ganyklų mažėja. Sausame kraštovaizdyje ganant vis daugiau gyvulių žolė vos spėja atželti.

Kai Laikipijoje trūksta lietaus, tokie ūkininkai kaip M. Dodds parduoda karvių perteklių nenorėdami per daug nuganyti pievų, nes žemė yra jų didžiausias turtas. Svarbiausia klajoklių piemenų nuosavybė yra galvijai, todėl karvės parduodamos tik blogiausiu atveju. O dabar – itin nepalankus metas tai daryti. Paklaustas, ar nesvarsto parduoti savo raguočių, U. Letipia mostelėjo į mišką ir atrėžė: „Kam?“ Arčers Poste šį požiūrį man paaiškino kaubojišką skrybėlę užsivožęs 52-ejų sambūras Ronte Lemarapa: „Rinka dabar ne itin gera. Jei turi stambų gražų jautį, kurį auginai 20 metų, ir nori jį parduoti, gausi 10 tūkst. šilingų“, t. y. maždaug 100 JAV dolerių. „Geroje rinkoje jis būtų vertas 70 tūkst.“

Taigi, užuot pardavinėję gyvulius už skatikus, piemenys traukia ieškoti žolės ir vandens. Daugiausia vilčių teikia kelias į pietus, žaliąsias Laikipijos fermas.

Nesutarimų šaknys

Dėl susidariusios padėties, bent jau ūkininkų akimis, galima kaltinti Šiaurės Laikipijoje išrinktą iš sambūrų piemenų kilusį parlamentarą Mathew Lempurkelį. Rugpjūtį vyksiančiuose parlamento rinkimuose opoziciniam aljansui priklausančio politiko laukia nelengva kova. Laikipijoje jis kaltinamas kurstantis gentainius keltis į plynaukštę, užgrobti žemes savo karvėms ir registruotis balsuoti rinkimuose. Kalbėdamas telefonu M. Lempurkelis paneigė pilantis žibalo į ugnį. „Ši sausra yra gamtos nelaimė.“ Bet netruko užstoti piemenis, o apie baltaodžius ūkininkus pasakė, kad „tai ne jų žemė“. Taip pat parlamentaras apkaltino policiją provokuojant konfliktus. „Jei valdžia ima kelti grėsmę, žmonės priversti gintis.“ Prabėgus maždaug savaitei nuo mudviejų pokalbio, politikas buvo apkaltinas smurto kurstymu ir suimtas.

Toks kurstymas veikia ne tik dėl to, kad žmonėms žūtbūtinai reikia ganyklų, bet ir dėl to, kad tarp piemenų nebeveikia tradicinė valdžios grandinė. Išmaniaisiais telefonais apsirūpinę paaugliai, gaunantys nurodymus per „WhatsApp“ programėlę, nebepaiso vyresniųjų, kurie anksčiau derėdavosi su kaimynais dėl teisės ganyti gyvulius. Kitas sambūrų politikas ir Sambūrų apygardos asamblėjos narys Fabianas Lolosoli nuoširdžiai papasakojo, kaip viskas vyksta. „Politikai, kuriems, deja, priklausau ir aš, nėra geri žmonės, – pareiškė jis mums gurkšnojant alų. – Mes finansuojame smurtą. Bet kovotojai negauna iš jo jokios naudos. Mes, politikai, sėdime ir gurkšnojame gaiviuosius gėrimus, o jie ten pjaunasi. Tai nesąmonė.“ Kenijos politinėje arenoje labai daug konkurencijos ir, kaip sako F. Lolosoli, jei nori būti išrinktas kitai kadencijai, privalai imtis visų įmanomų priemonių.

Valdžios galimybės spręsti nesutarimus ribotos. Policija korumpuota, o kai kurie pareigūnai net palaiko įsibrovėlius gyvulių augintojus. Tie, kurie vis dėlto norėtų pasipriešinti, yra prastai aprūpinti ir ne itin trokšta rizikuoti gyvybe, kad apsaugotų svetimą gyvulių ūkį. Į Keniją iš Somalio, Pietų Sudano ir Ugandos plūsta ginklai. F. Lolosoli sako, kad juos konfiskuoti labai sunku, nes nė vienas politikas nepageidauja, kad jo bendruomenė pirmoji atsisakytų ginklų, o nuginkluoti visų išsyk neįmanoma.

F. Lolosoli nuomone, geriausi būdai išspręsti susiklosčiusią padėtį yra švietimas ir urbanizacija. Jei daugiau jaunimo susirastų darbą miestuose ir galbūt atsisakytų galvijų, nuslūgtų žemės poreikis. „Jei nesimokai, telieka ganyti ir vogti galvijus.“

Kai kurios rančos, tokios kaip didžiulis laukinės gamtos ūkis „Ol Pejeta“ pietrytinėje Laikipijos dalyje, kuriame gyvena trys paskutiniai visame pasaulyje baltieji raganosiai, turi savo planų. „Ol Pejetos“ generalinis direktorius Richardas Vigne’as šeria piemenų galvijus ir padeda jiems geriau valdyti kaimenes. Jis taip pat įdarbina daug vietos gyventojų tikėdamasis, jog šios priemonės suteiks klajokliams priežastį saugoti ūkininkus. „Nemanau, kad šiuolaikinė Kenija pajėgs apginti 14 tūkst. hektarų valdančius baltaodžius ūkininkus nuo aplink skurstančių piemenų. Yra, kaip yra.“

„Ol Pejetos“ ūkyje R. Vigne’as bando įsivaizduoti ateitį, kurioje ūkininkai, laukiniai gyvūnai, klajokliai ir jų galvijai darniai gyvens drauge. Bet, daugėjant žmonių bei ginklų ir stiprėjant klimato kaitos poveikiui, perspektyvos atrodo liūdnos.

Kifuko ūkyje M. Dodds nepasiduoda, tačiau pirmąsyk gyvenime nėra tikra dėl savo ateities. „Prieš penkerius metus būčiau pasakiusi, kad ir aš, ir mano vaikai neabejotinai liksime čia. Dabar jau nebežinau… Kodėl tie, kam tereikia žolės, turėtų sugriauti mano senelio viziją?“ Arčers Poste R. Lemarapa irgi bando apsaugoti savo turtą. „Mes negalime leisti karvėms dvėsti, kai visai šalia yra apsčiai žolės. Visada geriau kovoti, nei leisti galvijams nugaišti.“

Danielis Knowlesas yra „The Economist“ korespondentas Afrikoje.

Galerija

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų