(Pixabay nuotr.)

Koks poilsis geriausias?

Koks poilsis geriausias?

Sunki darbo savaitė ar diena tampa lengvesnė, kai žinai, kad po jos laukia maloni veikla. Laura Čiginskaitė penkių pašnekovų klausė, kas jiems geriausiai padeda atgauti jėgas ir atitrūkti nuo rutinos.

Be telefono ir interneto

Nida Degutienė, kulinarinio tinklaraščio įkūrėja 

Geriausias poilsis priklauso nuo situacijos. Kartais būni toks nusikalęs, kad idealiausia – nieko neveikti, tik turėti privilegiją niekuo nesirūpinti, pasiimti penkias knygas ir skirti laiko joms paskaityti. Taip būna labai retai, paprastai tiek nenusidirbu, kad norėtųsi nieko neveikti, bet pasitaiko. Jeigu kalbame apie normalią poilsinę veiklą, kurios poreikis ištinka reguliariai, tai man visą laiką pasiteisina aktyvaus ir pasyvaus poilsio mišinys. Kad kūnas pailsėtų, jam reikia duoti šiek tiek krūvio – tai laikas sportui. Poilsis gali būti ir buvimas malonioje aplinkoje. Kartais pailsėti užtenka vien saulės šviesos, ypač jei kalbėtume apie vasario mėnesį: tada norisi atokvėpio ieškoti ten, kur šviesu, daug saulės, kur žydras dangus ir būtinai – geras maistas.

Mano taisyklė, kurią teoriškai sau taikau, bet praktiškai ne visada pavyksta – palikti kompiuterį kiek galima toliau nuo savęs, kad nebūtų pagundos jį įsijungti ir vieną kitą darbelį nuveikti arba pradėti kaboti kur nors socialiniuose tinkluose ir paskui pastebėti, kad jau valanda nuėjo šuniui ant uodegos, naršant ir skaitant nesąmones, dirbant ar atsakinėjant į laiškus. Stengiuosi sukontroliuoti telefono ir kompiuterio naudojimo laiką, nes manau, kad jie labiausiai sugadina poilsio idilę. Esu lankiusis SPA, kuriame nebuvo interneto, jį galėjai užsisakyti tik už beprotiškus pinigus (tai neturėjo nieko bendro su realybe – tikrai nenori tiek mokėti už internetą). Iš pradžių man buvo taip pikta. Galvojau: šiais laikais neduoti interneto – tai lyg neleisti normaliai kvėpuoti oru. Bet po dienos ar dviejų supratau, kad tai yra žiauriai gera represinė priemonė. Atvažiavai, investavai savo laiką ir pinigus į tą SPA, į pabuvimą su savimi. Jeigu nori sau pakenkti – primokėk dar už internetą, bet jeigu ne, tai mes padarysime viską, kad tu internetu nesinaudotum.

Turiu vieną kriterijų, pagal kurį vertinu, kiek kokybiškas buvo mano poilsis. Jeigu pamirštu bent vieną savo PIN kodą ar slaptažodį, tai jis buvo labai geras. Jeigu ateinu į darbą ir mano galva būna tokia tuščia, kad neprisimenu savo kompiuterio slaptažodžio (žinau, kur būnu jį užsirašiusi, nes pasiruošiu tokiems geriems pailsėjimams), tuo metu be galo džiaugiuosi. Vadinasi, buvau atsiribojusi nuo visko, kas mane supa dieną ir naktį.

Gamta ir bendravimas

Vladas Vitkauskas, keliautojas, alpinistas, fotomenininkas 

Poilsis kiekvienam yra vis kitoks. Pailsėti turi ne tik kūnas, bet ir protas, gal dar svarbiau – ramybė sielai. Mane visada atgaivina gamta. Tai gali būti aktyvus pasivaikščiojimas miškelyje (geriausiai – su lazdomis, kad visas kūnas dirbtų), dienos išvyka ar rimta tolima kelionė. Nebūtinai į kalnus, nors nekasdieniška aplinka paveikia labiausiai. Dar svarbu, kad išvyka ar kelionė būtų įdomi ir prasminga. Naujas pažinimas, atradimai, bendrystė su kitais žmonėmis visada teikia pilnatvės. Tas jausmas ir dabar atgimsta, prisimenant unikalias ekspedicijas, surengtas į aukščiausias viršukalnes, taip pat kultūriniais, moksliniais tikslais.

Savotiškas poilsis yra kiekviena mėgstama veikla. Žinoma, jeigu ne diena iš dienos vien prie stalo ar kitaip niokojant sveikatą. Užtat valanda kita klausant mėgstamos muzikos, medituojant ar maldoje atveria, nuramina sielą. Visais atvejais reiktų vengti priklausomybės nuo modernių technologijų, svarbiausia – draugija.

Visavertiško poilsio, kaip ir subtiliųjų jausmų, žmonių sugalvotais matais neišmatuosi.

Atrasti atgaivos galime ir be ypatingų užmojų. Kai pirmosios britų ekspedicijos XX a. pradžioje bandė šturmuoti aukščiausią Žemėje viršūnę, pakeliui kalnuose gyvenę vienuoliai stebėjosi, kodėl šiems baltaveidžiams reikia tiek vargų, išmėginimų ir nelaimių. Atėjūnai užsikrauna kentėjimus, o tobulesnieji Tibeto lamos gali išgyventi Everesto viršūnę, vienovę su gamta ir visu pasauliu oloje arba vienuolyno celėje. Pažinau tą jausmą ir aš. Visavertiško poilsio, kaip ir subtiliųjų jausmų, žmonių sugalvotais matais neišmatuosi.

Pastaruoju metu mane pakylėjo ir atgaivino poilsis Vokietijoje. Buvau pakviestas skaityti paskaitų, turėjau susitikimų su Vokietijos lietuvių jaunimu, bendruomene, lankiausi Vasario 16-osios gimnazijoje. Tos kelios dienos buvo labai intensyvios, tačiau prasmingai leisdamas laiką pasijutau reikalingas, tai praturtino sielą ir ne pragyventų dienų skaičiumi prailgino mano gyvenimą.

Kiekvienam savo

Rosita Lekavičienė, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė, psichologė

Daugiausia girdžiu, kad žmonės diskutuoja, kaip praleisti atostogas, – geriau pasyvus poilsis ar aktyvus. Pirmiausia reikėtų įsiklausyti į save, ko nori kūnas, psichika, kokio pobūdžio darbą dirbame. Bet tikriausiai negalime pateikti kategoriškų rekomendacijų. Atrodytų, kad žmonėms, kurie dirba protinį darbą, vadovauja, geriausias poilsis – atsiriboti nuo bendravimo, gulėti paplūdimyje ir apie nieką negalvoti. Bet žinome, kad taip nepavyksta: jie dažniausiai vis tiek galvoja apie darbus, todėl toks poilsis greičiausiai jiems netinka. Daugeliui tokį darbą dirbančių žmonių rekomenduojama aktyviai ilsėtis, patirti daug įspūdžių, kad liktų mažiau minčių apie darbą, mažiau noro tikrinti elektroninį paštą ir telefoną. Lygiai taip pat, pavyzdžiui, sunkų fizinį darbą dirbantys statybininkai ar kitų profesijų atstovai turbūt nenorės kopti į kalnus ir sunkiai fiziškai ilsėtis, jie rinksis pasyvias veiklas. Bet tikrai negalima sakyti, kad visiems tinka tokia rekomendacija.

Planuojant atostogas, reikia labai gerai įsiklausyti į save. Tačiau svarbu atsisakyti inercijos. Kai kurie žmonės sako, kad nenori keliauti, geriausiai pailsi viešbutyje, išsirinko vieną Turkijoje ir visą laiką ten važiuoja. Taip jie save šiek tiek riboja, neleidžia išbandyti turistinių kelionių. Nepasakyčiau, kad toks kategoriškas tvirtinimas yra įsiklausymas į save – tai jau inercija. Net jeigu turime atsirinkę, ar mėgstame keliauti, ar gulėti pajūryje, visgi rekomenduočiau išbandyti ir priešingas veiklas, pažiūrėti, ar tikrai jos nebūtų smagios?

(Pixabay nuotr.)

Antras aspektas – reikia maksimaliai susitvarkyti darbus, nepalikti nepadarytų, kurie graužtų per atostogas, keltų įtampą ir visada grąžintų mintis atgal.

Atostogų nereikia susiplanuoti labai smulkmeniškai. Kai kurie žmonės susidėlioja kelionę kone minučių tikslumu: kada atsikels, kada kur eis, kiek skirs laiko tam, kiek – anam. Tai irgi kelia įtampą.

Kartais manoma, kad jei atostogas susiplanuosi labai tiksliai, jos bus sklandžios. Bet atostogas iš anksto patariama planuoti tik strategiškai. Pavyzdžiui, jei prieš pusmetį nusipirksite skrydžio bilietus, visą tą laiką galėsite džiaugtis laukiančia kelione. Stambesni planai leidžia jaustis užtikrintam. Tada nenutiks taip, jog atėjus atostogoms kainos bus didelės, o pasirinkimas – prastas. Bet kiekvieno savo žingsnio kelionės metu nepatariama planuoti smulkmeniškai, nes taip keliama įtampa.

Mokslininkų požiūriu, optimaliausia turimą atostogų mėnesį skelti per pusę, nes žmogui įsivažiuoti į atostogas reikia laiko. Jeigu turimą mėnesį suskaidysime po tris–penkias dienas, gali būti, kad nesijausime pailsėję, net jei daug kartų po tris dienas imsime atostogas. Optimaliausia – du kartai per metus po dvi savaites, bet tai yra bendra tendencija, nereiškia, kad nėra išimčių ir kad kiekvienas privalo taip elgtis. Kai kurie žmonės atostogauja iškart visą mėnesį ir tada jaučiasi geriausiai pailsėję, netgi ima vėl svajoti apie darbą.

Plaukimas burlente

Algirdas Gradauskas, aktorius 

Šią veiklą atradau per brolį – jis pirmas įsigijo burlentę ir davė pabandyti. Man nieko neišėjo. Vėjas nunešė kokius du kilometrus ir turėjau plaukdamas tempti burlentę iki kranto – tokia buvo mano pradžia. Burlentė ir yra tuo įdomi, kad ji labai nelengvai suvaldoma, ypač pačioje pradžioje, nes tai gana ilgas procesas. Bet vėliau nebegali jos mesti. Gal būtent dėl to, kad pati pradžia gana sudėtinga.

Ieškau atotrūkio nuo kasdienybės, ir burlentė tam labai tinka. Renkuosi poilsį vietose, kur mažiau žmonių: burlentininkai – gana dideli individualistai. Stengiuosi pabėgti toliau nuo aplinkinių, ieškoti vietų, kur manęs netrikdys.

Manyčiau, kad burlentės tinka visiems, kurie dirba su didžiule įtampa susijusį darbą.

Plaukimą visų pirma riboja vėjas: negali plaukti bet kada, turi gaudyti vėjuotas dienas, o tai daryti trukdo ir darbo grafikai. Sezono metu net ir Vilniuje būdamas, jeigu yra vėjo ir aš turiu bent dvi–tris laisvas valandas, būtinai stengiuosi atsidurti prie vandens – Elektrėnų mariose ar Vievio ežere. Tai gana artimi vandens telkiniai, kuriuose galima plaukioti burlente. Bet, žinoma, pagrindinės vietos tam – Kuršių marios, Baltijos jūra. Sugebėjau ta linkme pakreipti ir žmoną – tai turbūt gana sudėtinga, nes burlentininkų sutuoktinės turi neįprastas atostogų sąlygas. Mes atsiduriame prie jūros tada, kai ten pučia 15 m/s vėjas ir tai nėra poilsiautojams pačios jaukiausios dienos. Paprastai būna taip: kai visi turistai (burlentininkai juos vadina pingvinais) traukiasi nuo jūros, mes judame jos link. Net juokinga buvo pamatyti, kai artinosi didžiulis štormas prie JAV, jeigu gerai prisimenu – Luizianos, evakuojamas visas miestas, o link jūros važiuoja burlentininkai su lentomis. Aišku, tai jau kraštutinis atvejis, truputį beprotybė. Bet burlentininkai tuo pasižymi.

Manyčiau, kad burlentės tinka visiems, kurie dirba su didžiule įtampa susijusį darbą. Pavyzdžiui, labai daug medikų yra burlentininkai. Aš, aktorius, save irgi vadinu gana ekstremalios profesijos atstovu. Plaukiant burlente patirtas aukštesnis ekstremalumo lygis suteikia lengvesnį pojūtį darbe ir ne taip veikia įtampa. Manau, ši veikla tinka ir visiems keistuoliams. Iš tikrųjų aplinkiniai burlentininkai – tikrai stiprūs individualistai, kartais net visuomenės atstumti žmonės, gana įdomi kompanija. Juokingiausia, kad dieną ant kranto matome skirtingų socialinių sluoksnių, intelekto žmones, o vakare prie laužo susėdę labai smagiai bendraujame. Mano žmona sako: negaliu dalyvauti tuose pokalbiuose, nes jie tokie: ar vairas 43 yra geriau nei 42? Aplinkiniams visiškai nesuprantama terminologija, bet labai smagu matyti, kad dialogai vyksta su tokiu užsidegimu.

Pasivaikščiojimas ir savišvieta

Ina Pukelytė, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė 

Visada stengiuosi derinti aktyvų ir pasyvų poilsį, nes žinau, kad jeigu mažai judėsiu, blogai jausiuosi. Mėgstamiausias poilsio būdas – vaikščiojimas, gėrėjimasis gamta, nesvarbu, būčiau mieste ar kaime. Vis dažniau lieku ilsėtis Kaune – dievinu pasivaikščiojimus Nemuno ir Neries santakoje, iš čia atsiveria vakarinės dangaus varsos, žolynuose slepiasi paukščių šeimos. Kai norisi pasyvaus poilsio, imu į rankas knygą arba mezginį. Dabar ant mano naktinio stalelio Aldonos Snitkuvienės knyga „Tilmansai ir jų palikimas Kaune“. Kiek nedaug mes žinome apie tarpukaryje gyvenusius žmones, kurie lėmė mūsų miesto raidą, jo ekonominį ir kultūrinį lygį. Džiugu, kad šiuo metu galime išvysti netikėtai atrastą Tilmansų paveldą, kuris saugomas M. Žilinsko galerijoje – porcelianą, vieną didžiausių persiškų kilimų.

Daug laisvalaikio skiriu muziejams, savišvietai. Kai keliauju po užsienio šalis, būtinai apsilankau tiek miesto, tiek nacionaliniuose muziejuose. Vienas per pastarąsias atostogas aplankytų – Kipro muziejus Nikosijoje. Kvapą gniaužia eksponatų senumas – tai, kas buvo atrasta mūsų eros pradžioje, senųjų eksponatų perspektyvoje atrodo kaip šiandiena.

Svarbu subalansuotas poilsis ir darbas, ypač brandžiame amžiuje, nes kitu atveju pritrūkstu jėgų, jaučiuosi išsekusi, pavargusi. Labiau nei ilgos ar trumpos atostogos yra svarbi jų kokybė – nauji įspūdžiai, atsipalaidavimas nuo rutinos. Jaučiuosi nepailsėjusi, jei bent savaitę metuose nepabūnu prie jūros, Nidoje. Čia poilsiauju visą gyvenimą – viskas yra artima, sava.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų