Koks mitybos planas yra tinkamiausias?

Koks mitybos planas yra tinkamiausias?

Turbūt taip bus per amžius: vieni valgys, kad gyventų, kiti gyvens, kad valgytų, treti pasirinktą mitybos būdą sies su tapatybe. Ieva Rekštytė-Matuliauskė kalbina penkis pašnekovus, dėl įvairių priežasčių kritiškiau pažvelgusius į virtuvės spintelių turinį.

Mažai angliavandenių, daug riebalų

Gediminas Grinius, ULTRAMARATONININKAS

Kai prieš daugiau nei dešimtmetį pradėjau bėgioti, nemaniau, jog mityba yra tokia svarbi, padedanti siekti geresnių rezultatų. Domėdamasis bėgimu supratau, kad, jei nori konkuruoti, net ir 0,1 proc. patobulinęs kurią nors sritį gali nulemti, laimėsi varžybas ar ne. Būtent tuo metu įvairūs sveiko gyvenimo guru skelbė, kad cukrus ir riebalai yra blogis, todėl atsisakiau saldumynų ir riebių valgių. Paskui šią teoriją išstūmė kitos – nuo angliavandenių prisotinimo iki riebalų dietos. Kadangi mėgstu naujoves ir ieškojau tinkamiausio mitybos plano (esu tikras, jog tai individualu), stengiausi išbandyti įvairių.

Jei to paties klausimo būčiau sulaukęs prieš kokius šešerius metus, būčiau papasakojęs apie angliavandenių svarbą (carbo-loading dietą), tačiau dabar esu kitos krypties šalininkas – likau prie vadinamosios high fat, low carb mitybos (daug riebalų ir mažai angliavandenių). Visiškai nesportuojančiam pakanka mažai angliavandenių, o riebalų dieta apsaugo organizmą nuo insulino šuolių ir ilgam suteikia energijos. Vis dėlto per intensyvias treniruotes energijos prireikia greitai, tad visiškai atsisakyti angliavandenių neišeina: riebalų oksidacijai reikalingas daug ilgesnis laiko tarpsnis.

Domėdamasis tinkamiausiais mitybos planais perskaičiau daug literatūros, konsultavausi su sportininkais ir mitybos specialistais, galiausiai išmėginau savo kailiu, kol atradau aukso vidurį. Per intensyvias treniruotes vartoju daug angliavandenių, o siekdamas atsigauti pereinu prie riebalų mitybos. Mano atveju riebalai – tai ne mėsa. Jos atsisakiau maždaug 2003-iaisiais ir netrukus pajutau, kad turiu kur kas daugiau energijos, nesu aptingęs, po sunkaus fizinio krūvio jėgos grįžta daug greičiau, reikia mažiau miego.

Atidžiai stebiu, kaip mityba paveikia mano treniruotes, atsigavimą po jų ir kasdienę būseną. Mano eksperimentai kėlė vieną esminį klausimą – ar jaučiu kūno progresą? Taip eksperimentuojant svarbu nebūti tik savaitgaliniais mitybos plano šalininkais: kiekvienai dietai reikia mažiausiai dviejų mėnesių, kad pamatytum rezultatus.

Sisteminė mityba

Deivydas Praspaliauskas, VIRTUVĖS ŠEFAS

Mėgstu ne tik gaminti, bet ir valgyti, o taikytis prie vienokios ar kitokios mitybos principų, ypač kai atsiranda draudimų sąrašas, man nepatinka. Tačiau esu išmėginęs įvairių kelių. Šiuo metu mane domina kinų medicina, kurioje itin daug kalbama apie maisto svarbą ir jo galią. Sužavėjo ir kartu nuliūdino išvada, kad maisto atsisakymas gali žmogų išgydyti net nuo baisiausių ligų. Išgirsti tokius žodžius būnant virėju labai sunku. Vis dėlto kaupiuosi tobulinti valgių gamybos įpročius ir didinti juose vitaminų bei kitų naudingųjų medžiagų proporcijas.

Bent minimalios pastangos susisteminti bet kokio pobūdžio mitybą gali tapti pergalinga proto, kūno ir sielos sinergija.

Man atrodo, kad svarbiausia savo mitybą kuo labiau pritaikyti prie gyvenimo ritmo, kuris kartais sulėtėja, o kartais primena bičių avilį. Kai naują dieną reikia švęsti 5 val., bent minimalūs pusryčiai man būtini. Kitaip sunkiai ištverčiau iki vidudienio. Dažniausiai renkuosi dribsnius, natūralų jogurtą ir keletą vaisių. Intensyvią dieną galiu valgyti keturis penkis kartus ir nesiskųsti pertekliumi. Jei diena lėtesnė ir prasideda apie 8 ar 9 val., valgyti neskubu, kartais pusryčius iškeičiu į obuolių ir morkų sultis. Pietauju vėlai ir negausiai: renkuosi sriubą, salotas ar kruopas. Galiausiai vakarienė: tik tiek, kiek reikia maisto, taurė vyno ir – labai svarbi sąlyga – kaip įmanoma lėčiau.

Manau, kad sveikiausio gyvenimo receptą kiekvienas turi rasti pats. Kaip skiriasi mūsų uoslė ar skonio receptoriai, taip ir kūno poreikiai. Esame tokie, ką valgome – ne kartą girdėta ir jau nuvalkiota, bet esminė frazė. Dėti netinkamą maistą į burną ir nuodyti kūną yra nuodėmė. Esu įsitikinęs, kad organizmas labiau taikosi prie mūsų nei mes prie jo, tad bent minimalios pastangos susisteminti bet kokio pobūdžio mitybą gali tapti pergalinga proto, kūno ir sielos sinergija.

Ajurvedinė mityba

Žilvinas Užkuraitis, AJURVEDINĖS MITYBOS SPECIALISTAS

Kai sukūriau šeimą ir vienas po kito ėmė gimti vaikai, mums su žmona kilo klausimas, kodėl jie vis serga. Žinojome, kad kūdikiai dažnai peršąla, sloguoja, patiria pilvo spazmus, bet visgi kodėl suserga ką tik pasaulį išvydęs žmogus? Buvome smalsūs ir pradėjome ieškoti priežasčių. Perskaitėme daugybę literatūros ir supratome esminį dalyką – reikia pakeisti mitybą.

Kone visi specialistai rekomendavo pereiti prie augalinio maisto, taip apie 1992-uosius tapome vegetarais. Pamažu atsisakėme dešrų, kepsnių, žuvų… Kartą, draugo paraginti, sudalyvavome krišnaitų paskaitoje ir išgirdome apie sveikos gyvensenos mokslą ajurvedą, paremtą senovės medicina. Pradėjome į ją gilintis ir susižavėjome. Iš pradžių sužinojome apie došas – tris pagrindinius žmogaus konstitucijos principus – ir tinkamą maistą pagal jas. Pirmą sykį išgirdome apie produktų suderinamumą.

Ajurveda nagrinėja, kaip išgydyti tam tikrą negalavimą pašalinus jo priežastis. Vakarų medicina, priešingai, gydo padarinius, bet ne priežastis.

Pateiksiu šiek tiek komišką buitinį pavyzdį, kodėl tai svarbu. Vyras ar žmona grįžta namo ir antra pusė jau būna paruošusi pietus. Nuperka cepelinų (kad ir su varške, vadinasi, vegetariškų) ir obuolių sulčių. Kaip jausimės papietavę, priklauso nuo produktų eiliškumo. Jei iš pradžių suvalgysime cepelinus ir tada išgersime sulčių, tapsime dujų terminalo konkurentais. Tačiau jei žmogus pirma išgers sultis ir po jų sukirs cepelinus, išvengs vidurių pūtimo ir momentinės blogos savijautos.

Kai nuo 1994 m. mano šeima pamažu pradėjo maitintis pagal ajurvedos principus, metai po metų kaupėsi žinios ir patirtis. Visgi jau iškart buvo akivaizdu, kad ajurveda ne iš piršto laužta. Kitas pavyzdys. Gana dažnai tenka rašyti straipsnius apie įvairių augalų ir prieskonių gydomąsias savybes. Įdomumo dėlei vis palygindavau, ką apie kokį nors augalą rašo Rytų išminčiai ir Vakarų medicinos mokslininkai. Neretai ta informacija stebėtinai atitikdavo. Tad kur problema? Tiesiog tai dvi kardinaliai skirtingos sveikatos suvokimo koncepcijos: ajurveda nagrinėja, kaip išgydyti tam tikrą negalavimą pašalinus jo priežastis, daug kalba apie prevenciją ir tinkamą mitybą visą gyvenimą. Vakarų medicina, priešingai, gydo simptomus, padarinius, bet ne priežastis.

Neretam žmogui tiesiog reikia perlipti per skepticizmą ir stereotipus, kad pamatytų gyvenimo būdo ir mitybos alternatyvų. Tada atsiveria informacijos ir žinių klodai. Rytuose išlikusios stabilios medicinos ir sveikos gyvensenos žinios buvo užrašomos ir perduodamos iš kartos į kartą. Labai gaila, kad mūsų šalyje visa senovės medicinos atstovų, žolininkų, gyduolių patirtis be skrupulų trinta atėjus okupacinėms valdžioms, o vegetarizmas prilygintas misticizmui ir už jį net bausta. Vis rečiau, bet ir šiandien galima aptikti, kad šios nuostatos ir baimės kažkur giliai dar glūdi.

Veganizmas

Elžbieta Latėnaitė, AKTORĖ

Kai man buvo šešiolika, dalyvavau jogos stovykloje, po kurios į mėsą nenorėjau žiūrėti keletą metų. Vis dėlto vėliau, stokodama žinių apie sveiką mitybą, klimato kaitos ryšį su maistu, fermų bei skerdyklų žiaurumais, vėl grįžau prie gyvūninės kilmės produktų. Tačiau po kelerių metų mano aplinkoje daug kas keitėsi: vidus šviesėjo, gyvenimas gražėjo ir valgyti smurtinį maistą nebeliko poreikio.

Dėdama jį ant stalo ėmiau jausti kaltę. Pirmiausia iš mitybos raciono išbraukiau sausumos ir vandens gyvūnus, po kokio mėnesio – karvių pieno produktus, o dar vėliau atsisveikinau su kiaušiniais. Laiko pakeisti mitybą labiausiai reikia tam, kad senus kasdienius įpročius išstumtų nauji, o senus mėgstamus gyvūninės kilmės patiekalus – skanesni, įvairesni ir sveikesni augaliniai, kad atrastum naujų kavinių ir skanių produktų parduotuvėse. Be to, ir rekomenduojama prie naujos mitybos pereiti palaipsniui, tuomet daugiau šansų, kad pokytis bus ilgalaikis.

Pasipriešinimo dėl pasirinktos mitybos ir gyvenimo būdo nepajutau. Spėju, kad skeptikus galėjo nutildyti ir mano gyvenimas: su vyru auginu dukrą, dirbu teatre ir kine, dalyvauju visuomeninėje veikloje, savanoriauju – visam tam kasdien reikia daug energijos, ir netinkama mityba mane stabdytų, dažnai sirgčiau, o taip nėra.

Tai vienas argumentų, kodėl verta maitintis augalinės kilmės produktais: žmogus turi daugiau energijos, organizmas nebeverčiamas paromis virškinti jam netinkamos mėsos. Kuo mažiau gyvūninės kilmės produktų valgome, tuo menkesnė rizika susirgti vėžiu, osteoporoze, alergijomis ir daugybe kitų ligų. Negana to, augalinis maistas kur kas įvairesnis už visavalgišką. Gyvendami kiaulienos maltinuko ritmu net nepagalvojame, kad toks patiekalas gali būti gaminamas ir iš avinžirnių, sojų varškės, daržovių, grybų, kruopų…

Galiausiai, valgydami vegetariškai, o ypač – veganiškai, saugome gamtą. Gyvulininkystė teršia orą labiau nei visas pasaulio transportas kartu sudėjus, dėl to tirpsta ledynai, ganykloms įrengti ir pašarams auginti kertami atogrąžų miškai, pramoninė žvejyba tuština ir taip katastrofiškos būklės vandenynus. Šiandien pasirinkę vegetariškus pietus ar vakarienę, iškart suteikiame galimybę pavalgyti dar dešimčiai badaujančių žmonių, o užkandžiaudami veganiškai – keturiolikai. Maždaug tiek kartų daugiau išteklių reikia užauginti gyvūnui ir paruošti jo mėsos kepsniui nei, pavyzdžiui, falafeliams.

Universalūs mitybos principai ir individualus mitybos planas

Algė Ivaškevičė, GYDYTOJA, FUNKCINĖS MEDICINOS INSTITUTO (JAV) STUDENTĖ

Universalūs mitybos principai leidžia mums iš maisto gauti visas medžiagas, kad būtume sveiki. Visa kita yra individualu ir skirtinga kaip ir mūsų kūnai, gyvenimo būdas, laikotarpiai ir aplinkybės. Be išimties kiekvienam reikia kokybiško maisto, kuriame nėra pesticidų ir konservantų. Jis mums leidžia funkcionuoti taip, kaip kiekvienam norisi ar reikia.

Taip pat reikia rinktis kokybę, o ne kiekį, judėti tiek, kiek judėdavo protėviai, giliai ir pakankamai miegoti, valdyti įtampą, išmintingai vartoti maisto papildus ir užsiimti tuo, kas vertingiausia ir labiausiai džiugina. Galiausiai svarbu valgyti tik tada, kai to norime, sąžiningai pasikalbėti su savimi, ar valgome, nes išalkome, o gal norime nusiraminti ir išvengti trikdančio jausmo: vienišumo, nerimo, liūdesio. Būtina išsamiai atsakyti į klausimą, kas man yra maistas, kokia jo paskirtis ir reikšmė. Jei žmogus atidus, įsiklauso į kūno pojūčius, yra disciplinuotas ir atsakingas už savo sveikatą, sugeba kaupti žinias, vadinasi, pats pasirinks, kas jam tinkama.

Po tokios labai intymios pažinties su savimi kai kurie pradeda nerimauti dėl „blogų genų“ ir rypauti „koks čia gyvenimas, jei negalima nei bandelės, nei torčiuko“.

Vis dėlto nutarusiems sudaryti individualų, precizišką mitybos planą, reikia įvertinti kelių organizmo sistemų veiklą ir fiziologiją. Išsiaiškinti, kaip įsisavinamas ir pašalinamas maistas, koks imunitetas ir kaip greitai pasveikstama, patikrinti energijos lygį, kraujotaką, limfotaką, kvėpavimo sistemos, virškinimo trakto veiklą, organizmo hormoninį foną ir struktūrinį vientisumą (odos, raumenų būklę).

Taip pat verta pažiūrėti, kokios kortos iškrito genetiškai. Mūsų kūnai aiškiai parodo, kas vyksta. Jie nemoka meluoti ir nesako tokių dalykų kaip „man būtinai reikia mėsainio“ ar „be mėsos nė dienos neišgyvenčiau“. Šiuos tyrimus rekomenduoju tik tiems, kurie tvirtai nutarė keisti gyvenseną. Po tokios labai intymios pažinties su savimi kai kurie ima nerimauti dėl „blogų genų“ ir rypauti „koks čia gyvenimas, jei negalima nei bandelės, nei torčiuko“, skundžiasi, kad „kitiems viskas galima ir jiems nieko nenutinka“. Šie tyrimai padeda sudaryti tikslesnį mitybos planą, nustatyti taisykles ir fizinį krūvį. Tai daug efektyviau, nei jaudintis dėl antsvorio ar nuolat beriamos odos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų