Koks didžiausias Nepriklausomos Lietuvos pasiekimas?

Koks didžiausias Nepriklausomos Lietuvos pasiekimas?

Atsakymai į šį klausimą dažniausiai pažyra per nacionalines šventes ir svyruoja nuo mokslinių įžvalgų iki banalių pagraudenimų. Ieva Rekštytė-Matuliauskė šešiems pašnekovams siūlo pasvarstyti tarsi savo dienoraščiui, nuoširdžiai ir be progos.

Visuomenė

Vaidas Jauniškis, teatro kritikas, kultūros analitikas

Vis dažniau susiduriu su pasisveikinančiomis kasininkėmis. Žinoma, joms prisakyta maloniai aptarnauti prekybos centrų lankytojus, bet daugiau ir tokių, kurios sveikinasi natūraliai, o kartais net ir persimeta žodžiu kitu su klientais, ir nebūtinai skubančiais.

Susidūręs su kito pirkėjo vežimėliu ar krepšeliu, vis dažniau atsiprašau ir išgirstu iš jo tą patį. O šią vasarą su drauge išvengėme susidūrimo – jauna porelė, kirsdama šaligatvį ir vos įsiterpdama į numatomą mūsų trajektoriją (bet iki galimos sandūros buvo likę bent 2 metrai), kiek grįžtelėjo ir atsiprašė. Šis jų gestas mane kaipmat nuskraidino į pirmąsyk aplankytą Londoną, kuriame iš kiekvieno kampo sklindantis „sorry“ mane rikošetu grąžindavo atgal į Lietuvą su tokį skrydį lydinčiu suvokimu – „niekada Lietuvoje“. Tereikėjo 15 metų, ir mes jau čia. Beveik Londone. Žinoma, mums prie „atsiprašau“ dar trūksta tikros empatijos ar paguodos šypsenos, kuri drauge ir klausia, ar neužgavau? Nekalbu apie mūsų lietuviškąjį „soris“, pagal intonaciją artimesnį „atstok!“. Bet manieros pamažu įgauna turinį.

Todėl pats didžiausias ketvirčio amžiaus pasiekimas, man regis, yra pati visuomenė, kuri siekia, keičia ir keičiasi. Atrodo, nepakankamai greitai, norėtųsi jau rytoj atsibusti švediško solidarumo ir angliško mandagumo pataluose. Tačiau gal laimingesni tie, kurie gali palyginti su tuo, kas buvo.

Žinoma, jei nepamiršo esmės ir nesupainiojo savojo kūno lankstumo su prisitaikėlišku nuolankumu „kombinuojant“ absoliučiai viską. Bet atviros ir pilietinės visuomenės nepagreitinsi, viskas juda savo lėtu, tik gal jau nesustabdomu ritmu, ir šiandien galima įsitikinti, kad vis daugiau žmonių politiką išmano geriau už daugumą politikų ir net už politologus; nebežiūri kvailų TV laidų, ignoruoja „visuomenės nuomonės formuotojus“, o stebi ir kuria savas medijas; migruoja per įsitikinimų, kultūrų bei menų ribas ir jas naikina; neigia „ekspertų“ nuomones, kad „užsienyje yra taip“, nes jau patys kerta valstybių sienas – ir tai dar vienas didžiųjų pasiekimų – laisvė keliauti, pažinti ir dalytis. Todėl kiekvienas atsitiktinis pokalbis su atsitiktiniu pašnekovu gatvėje, troleibuse, parduotuvėje yra daugiau nei pokalbis: jis laužo stereotipus apie niūrią uždarą visuomenę ir kuria naują.

Lūkesčiai

Vilius Dranseika, filosofas

Didžiausias Nepriklausomos Lietuvos pasiekimas yra dideli lūkesčiai dėl Nepriklausomos Lietuvos pasiekimų. Iš šono žiūrint, pastarąjį ketvirtį amžiaus valstybė yra labai sėkminga – pradėję iš gana prastos starto vietos, dabar esame tarp turtingiausių, saugiausių, kokybiškiausios demokratijos šalių. Įspūdingas ir raidos greitis, ir pasiektas rezultatas.

Atrodytų, būtų galima triumfuoti, kad prieš ketvirtį amžiaus pradėję nuo panašaus žemo starto nubėgome gerokai toliau, kartais beveik nepalyginamai toliau nei kiti beveik 300 mln. buvusios Sovietų Sąjungos gyventojų, kad labai gerai atrodome ir buvusio socialistinio bloko kontekste, bet visa tai kažkaip per mažai, per skurdu. Vis nedžiugina.

Galėtume pasilyginti su Baltarusija ar Moldova ir tada labai nudžiugti, bet net mintis nekyla šitaip savo pasiekimus matuoti – mūsų liniuotė kita. Net priežodžiu tapęs varžymasis su Estija yra ne savitikslis, o nebent instrumentinis – nėra siekio tapti Estija. Tiesiog ši šalis atpažįstama kaip turinti panašių lūkesčių bei ambicijų ir judanti panašia trajektorija, o tada jau galima pasilyginti ir pasivaržyti.

Dideli lūkesčiai gimdo nusivylimą – o šito pas mus daug! – bet jie taip pat gimdo ambicingumą ir reiklumą.

Dideli lūkesčiai gimdo nusivylimą – o šito pas mus daug! – bet jie taip pat gimdo ambicingumą ir reiklumą. Be šito mūsų ekonomika veikiausiai būtų ne tokia dinamiška, nesugebėtume užtikrinti laisvų rinkimų ir politinės sistemos stabilumo, būtų mažiau teisingumo ir kultūrinio gyvenimo įvairovės.

Unikali laisvė

Oskaras Koršunovas, teatro režisierius

Didžiausias Nepriklausomos Lietuvos pasiekimas yra iškovota laisvė, tokia, kokios šalis neturėjo per visą savo istoriją. Visų pirma, galvoje turiu Dainuojančiąją revoliuciją – gražiausią Nepriklausomos Lietuvos laiką, pačią jos pradžią, kupiną idealizmo, vienybės ir vilties.

Vėliau būta ir baisių nuopuolių, išbandymų, tačiau niekuomet nepasidavėme. Pasiekėme labai daug: įstojome į NATO ir ES – būtent tai šiandien mums labiausiai garantuoja laisvę. Už tai turėjome kovoti ne tik su išorės, bet ir su vidaus priešais: banditizmu, korupcija, nesąžininga politika. Teko įveikti vidines ir visuotines krizes, ekonominius išbandymus. Reikėjo kurti naują visuomenę, jos kultūrą, socialinį teisingumą, demokratišką valdžią, naują savo šalies, o svarbiausia – savo identitetą. Tik taip galėjome pasijusti europiečiais: suvokti ir priimti tas vakarietiškas vertybes, kurios ir apibrėžia „laisvės“ sąvoką.

Tapome europietiška šalimi, esame laisvi ir mokame tuo naudotis.

Tai nebuvo lengva, nes būtent brandi, demokratiška europietiškos „laisvės“ samprata tapo veidrodžiu, parodančiu visus mūsų negražumus. Išmokti gyventi laisvai yra didžiausias mūsų išbandymas. Tikrai ne viskas gerai sekėsi: emigracija, provincialumas, kultūrinis skurdas, socialinė atskirtis ir daugelis kitų bėdų yra akivaizdžios. Bet vis dėlto per šį laikotarpį nuveikta labai daug. Tapome europietiška šalimi, esame laisvi ir mokame tuo naudotis.

Dar laukia

Gintaras Sodeika, kompozitorius

Į šį klausimą atsakyti ir lengva, ir sunku. Lengva, nes visi jaučiame ir suprantame, kad didžiausias pasiekimas yra pats Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo stebuklas. Kiekvieną kartą apie tai pagalvodamas džiaugiuosi ir stebiuosi. Vargu ar mūsų karta ką nors didingesnio išgyvens? Į šį klausimą atsakyti ir sunku, nes per artimiausius 50 metų reikia sukurti ne menkesnį stebuklą – išlikti ir suklestėti mus supančiame kontrastų pasaulyje. Todėl, ko gero, didžiausias Nepriklausomos Lietuvos pasiekimas yra ateityje.

Vytis Kanaruose ir „Litgrid“

Alfredas Bumblauskas, istorikas

Galėčiau pabandyti sublizgėti erudicija ir išskirti bent dešimt dalykų kaip didžiausius Lietuvos pasiekimus, linksniuoti tokius žodžius kaip „demokratija“ ar „laisvėjanti visuomenė“. Tačiau to nedarysiu ir paminėsiu tik kelis simboliškiausius, savaip vienas su kitu susijusius.

Visų pirma, tai – Vytis Kanaruose. Atsiminkime, kaip buvo zyziama, kad įstojimas į ES, o paskui euro įvedimas sunaikins mūsų tapatybę. Tačiau nei S. Darius ir S. Girėnas ant dešimties litų, nei Maironis ar J. Basanavičius nebūtų nuskridęs iki Kanarų. O dabar Vytis ant euro ir Kanaruose yra Vytis. Tai, mano nuomone, vienas gražiausių nepriklausomybės laikotarpio pasiekimų.

Kalbant apie mūsų tapatybę, ji kol kas neatitinka Europos integracijos vilčių ir net reikalavimų. Šiuo aspektu dar labai mažai nuveikėme. Lietuviška tapatybė susiformavo XX a. pradžioje, kai konfliktavome su Lenkija dėl Vilniaus ir nukirpome vienintelę bambagyslę, kuri mus jungė su Europa. Lenkams tokia problema neegzistuoja, jie turi daugybę kitų išėjimų į Vakarus. Tokiame kontekste tarsi didžiulis stebuklas man yra „Litgrid“ – įmonė, sukūrusi energetines jungtis su Švedija („NordBalt“) ir Lenkija („LitPolLink“). Šis neįtikėtinas dalykas ėmė artėti ir ryškėti prezidento Valdo Adamkaus dėka: stebėdamas įvairius jo vizitus atkreipiau dėmesį į šią idėją, kuri anuomet man atrodė utopinė. O šiandien man tai yra didžiausias stebuklas ir Lietuvos 25-mečio pasiekimas.

Pati Nepriklausomybė

Danutė Kalinauskaitė, rašytoja

Savo dukrai, gimusiai Sąjūdžio priešaušryje, kartais tenka aiškinti sovietinio gyvenimo fenomenus, nes jos karta apie tai jau nenumano. Tai, kas dar lindi mūsų kauluose (ir duria), jauniems žmonėms – tik egzotika.

O, tas ano laiko „prie ruso“ būvis: oficialus, viešas melas ant stalo ir naminė tiesa po stalu, cenzūra ir ezopinė kalba, neurozės dėl nutylėtos tragiškos patirties ir baimė, kad net „sienos girdi“, sveikų pacientų prigrūstos psichiatrijos ligoninės ir „Amerikos balsas“, nuo kurio džiūdavo į radijuką įkišta ausis. Ir materialieji to laiko pavidalai: karvių kanopos mėsos skyriuose, čekoslovakiški batai „po blatu“, net knygos, Williamo Faulknerio „Sartoriai“, iš po prekystalio, naujametiniai „pajokai“ su delikatesais: majonezu ir konservuotais žirneliais, kautynės dėl gerovės simbolio – tualetinio popieriaus, taip pat daugybė kitų buitinių ir dvasinių realijų, kurios šiandien atrodo tiesiog fantastiškos. Nutolusios šviesmečiais. Neįmanomos.

Bet nuskrisk į Kijevą. Ir vos tave apšaukia kokia nors rusiškai kalbanti Varvara dar oro uosto valiutos keitykloje (nesusizgrimbi pasakyti tėvavardžio), o pardavėja suvenyrų parduotuvėlėje, kur esi vienintelė klientė-pacientė, neapsikentusi, kad per ilgai krapštaisi savo piniginėje, įsiutusi sukiša pirštus į ją ir lupte išlupa grivinas, plūsteli „ano“ gyvenimo gūsis, atšąla kepenys. Kažkas nuspaudžia mygtuką (déjà vu), ir supranti, kad šviesmečiais nutolę laikai „prie ruso“ gali grįžti. Nors laikas atgal ir neteka. Jaunus žmones sovietinėje realybėje (užtenka artimesnio Minsko oro uosto) ištinka šokas. Argi galima taip žeminti žmogų? Su juo nesiskaityti? Jo nepastebėti? Jį nutrinti nuo žemės paviršiaus? Galima.

Svarbu nekartoti sau kaip prakeikimo: didi mūsų tauta, bet žlugusi valstybė, ir tą „mūsų“ pradėti nuo savęs.

Tai, ką šiandien turime – nepriklausomybę, – tegu su visomis užprogramuotomis posovietinio gyvenimo grimasomis, yra neįkainojamas Lietuvos valstybės pasiekimas. Deja, vardijame ir grimasas: keliaklupsčiavimas prieš carą, baudžiauninkų mentalitetas, aferos, vagystės, valstybinio mąstymo ir tikrų politikų stoka, prastas valdymas (apokaliptiniai A. Šliogerio regėjimai), emigracija ir dar daug visko. Bet ar po 400 okupacijos metų nepriklausomybė gali būti paprastas ir lengvas kelias? Svarbu nekartoti sau kaip prakeikimo: didi mūsų tauta, bet žlugusi valstybė, ir tą „mūsų“ pradėti nuo savęs. Savo galvoj. Per rinkimus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų