Kokia yra jaunystės paslaptis?

Kokia yra jaunystės paslaptis?

Vos pasiūlius pasamprotauti apie jaunystės paslaptį, dalis Ievos Rekštytės-Matuliauskės pašnekovų it susitarę sakė, jog iš tiesų jokios paslapties nėra – jaunystė tiesiog praeina. Apie šio gyvenimo etapo galiojimo laiką svarsto mokslininkai, aktoriai, filosofas ir fotografas.

Mityba
Dr. François Xavieras Pellay, biochemikas, mikrobiologas

Teiginių apie jaunystės išsaugojimą tokia daugybė, kad vargu ar įmanoma išskirti vieną esminį. Senėjimas – labai kompleksiškas procesas, todėl įvairių moksliškai patvirtintų tyrimų ir jų išvadų kombinacija turbūt yra tiesiausias kelias surasti atsakymą.

Neretai išgirstu abejonių, ar apskritai verta stengtis, kad kuo ilgiau galėtume būti seni. Bet medicina jau pratęsė mūsų gyvenimą, o šiandienos mokslininkai rūpinasi, kaip sulaikyti jaunystę ir užtikrinti kuo ilgiau trunkantį sveiką gyvenimą.

Kalorijų ribojimo dieta yra seniausias žinomas būdas, kaip pailginti gyvenimo trukmę. Prieš kelis dešimtmečius šis tyrimas atliktas su įvairiais gyvūnais – nuo pelių iki beždžionių. Visi tiriamieji buvo maitinami arti 50 proc. įprasto maisto raciono. Gyvūnai nebadavo, bet mito itin griežtai ir sistemingai. Mokslininkai nustatė, kad, pasiekus tam tikrą kalorijų lygį, ląstelės ima persikurti, ir tai pailgina gyvenimą. Visgi šios dietos poveikis sunkiai pasiekiamas: reikia itin tiksliai skaičiuoti kalorijas ir nuolat stebėti organizmo būklę. Jei maisto bus per mažai ir žmogus badaus, tai tik pakenks jo sveikatai. Biochemijos profesoriui Valteriui Longo pavyko sukurti dietą, panašią į kalorijų ribojimą, kurios gana paprasta laikytis. Tiesa, iš pradžių italų kilmės mokslininkas buvo susikoncentravęs ne į ilgesnį gyvenimą (nors vėliau įrodyta, kad ši mityba akivaizdžiai turi įtakos ir jai), o į vėžio gydymą. Jis pastebėjo, kad, jei pacientas laikosi šios dietos prieš pradėdamas gydymą, šis klostosi daug sklandžiau: sveikos organizmo ląstelės tampa stipresnės, o vėžinės – susilpnėja.

Kalorijų ribojimo dieta yra seniausias žinomas būdas, kaip pailginti gyvenimo trukmę.

Be genetikos, aplinkos veiksnių ir aibės kitų elementų, mityba yra ypač svarbi jaunystei išsaugoti. Ar ji tinkama, signalizuoja ne tik bendrosios organizmo funkcijos, bet ir mūsų sveikatos būklės indikatorius – oda. Ji parodo viską: gyvenimo įpročius, vidinę būseną, ligas, genetiką. Pusiau juokaudamas sakau, kad naujai atsiradusios raukšlelės ant veido mane tik dar labiau motyvuoja įnirtingiau darbuotis laboratorijoje.

Sveika gyvensena ir vidinė jaunystė
Prof. habil. dr. Vita Lesauskaitė, gydytoja geriatrė

Daugelis žmonių nėra susitaikę su senėjimu ir mirtimi, o apie tai kalbėti yra beveik tabu. Tiems, kas skaičiuoja raukšles kaktoje, priimti šiuos neišvengiamus procesus bus sunku. Vis dėlto reikėtų įvertinti teigiamus senatvės aspektus: didėjančią išmintį, filosofinį gyvenimo apibendrinimą, sukauptas žinias bei įgūdžius, stiprėjantį atsakomybės jausmą (dėl kurio brandaus amžiaus darbuotojai neretai pranoksta jaunus), sugebėjimą džiaugtis smulkmenomis ir gyventi čia ir dabar.

Senatvės ligos vis lengviau gydomos, medicininė ir socialinė priežiūra taip pat gerėja. Vis dėlto vyresniems žmonėms rūpi ne tik sveikata bei saugumas: kontroliuoti savo gyvenimą pačiam ir jausti jo prasmę yra ne mažiau svarbu. Taip pat būtina suprasti vyresnės kartos atstovų vertybes, nediskriminuoti jų dėl amžiaus ir pasistengti, kad jie gerai jaustųsi visuomenėje. Deja, Lietuvoje ši neretai pasirodo esanti eidžistinė (angl. ageing – senėjimas), t. y. nurašanti žmonės dėl amžiaus. Apie jį, beje, reikėtų kalbėti keliais aspektais. Biologinį, arba funkcinį, amžių didžiąja dalimi lemia sveika gyvensena: visavertė mityba, sveikatos būklę atitinkantis fizinis aktyvumas ir psichologinė gerovė bei dvasingumas. Pastarasis elementas, ko gero, svarbiausias. Galima kalbėti ir apie psichologinį amžių. Vieni jau jaunystėje jaučiasi senukais, kiti ir senatvėje išlieka jaunatviški. Čia kaip su laime: arba jauti ją, arba ne. Paslaptis tai, kad ieškoti laimės nereikia, ji glūdi viduje. Jaunystė – taip pat.

(Getty Images nuotr.)

Ateities perspektyva
Nerijus Milerius, filosofas

Jaunystė nėra vien biologinis terminas. Tai ir tam tikras būvis, kai suvokiama, jog yra daugybė laiko įvairiems sumanymams. Būtent laiko suvokimo problema yra bendrasis jaunystės vardiklis skirtingose filosofinėse sistemose. Apie ją kalba ir psichologai, su amžiumi siejantys įvairias psichologines ligas. Kai esame jauni, mums atrodo, kad ateitis  priekyje, todėl net kai ištinka krizė, manome, jog turime pakankamai laiko ką nors pakeisti. Su amžiumi imame galvoti, kad laiko ką nors keisti nebėra.

XX a. filosofas Martinas Heideggeris daug kalba apie egzistenciją, ir kai kurias jo mintis puikiai galima pritaikyti jaunystei. Jo nuomone, intensyvumo gyvenimui suteikia aiški mirties pajauta. Nors ir negalime jos niekaip suvokti, būtent mirtingumas mums tampa projekcija į ateitį.

Ateities perspektyva, kuri biologinėje jaunystėje yra duotybė, turi būti būdinga bet kuriame žmogaus gyvenimo etape. Aišku, kuo toliau, tuo labiau ji reikalauja nuolatinių pastangų, bet jaunystė apibrėžiama ne amžiumi, o nuostatomis. Ir aštuoniasdešimtmetis gali būti jaunas, jeigu turi planų, nuolat kūrybiškai konstruoja savo gyvenimą ir neužsidaro praeities prisiminimuose.

Amerikoje populiarus šūkis „Life begins at sixties“ („Gyvenimas prasideda šešiasdešimties“) skelbia, kad užauginus vaikus pats metas užsiimti įvairia malonia veikla, keliauti ir gyventi dėl savęs. Deja, Lietuvoje išėjus į pensiją neretai tenka sukti galvą, kaip pragyventi, tad tokį polėkį užgožia elementari buitis. Mūsų šalyje senjorai apskritai išstumiami iš aktyvaus gyvenimo lauko, nors, pavyzdžiui, dalyvauti humanitarinėje kultūroje senatvė kaip tik yra mažiausia kliūtis.

Intensyvumo gyvenimui suteikia aiški mirties pajauta.

Filosofas Hansas Georgas Gadameris gyveno ir buvo aktyvus iki pat 102 metų. Esu jį matęs konferencijoje Prahoje, kai jam buvo 97-eri: sunkiai vaikščiojo, bet puikiai kalbėjo. Jeigu filosofas būtų pagalvojęs, kad gyvenimas baigiasi po penkiasdešimties, kiek daug svarbaus jis nebūtų nuveikęs.

Nebijoti suklysti
Valentinas Masalskis, aktorius

Anglų dramaturgas Williamas Somersetas Maughamas yra sakęs, kad jei šešiolikmetis ar aštuoniolikmetis atneša eilėraščių rinkinį, jis šio dažniausiai neskaito. Dvidešimt penkerių jaunuolio – taip pat ne. Trisdešimt penkerių ir vyresnio jau atsiverčia: šis rašo, nes negali nerašyti, tad veikiausiai yra jaunos sielos ir turi viltį.

Jaunuoliams, trokštantiems mokytis aktorystės, dažnai sakau, kad jeigu jums patinka toks teatras, koks yra dabar, nelipkite ant scenos – jūsų vieta čia jau užimta: turite surasti nepatinkantį dalyką ir norėti padaryti geriau. Man jaunystėje teatre trūko vieno – emocijos. Jis buvo per daug techniškas, išprotautas, jame stigo proveržio ir klaidos. Tikiu, kad jaunystės paslaptis – tai nebijojimas suklysti. Jei tai prarandame, tampame visa žinantys, vardijame savo nuopelnus, rodome diplomus ir vis  pabrėžiame, kiek jie verti. Pradedame daryti tai, ko iš mūsų tikimasi, kas jau patvirtinta. Tai pražūtinga, ypač menininkui. Kūryba nustoja būti kūryba, kai pradedi kurti pagal dogmas, jeigu bijai apsijuokti, surizikuoti. Tada ateina senatvė ir mirtis.

Kartą su studentais pasikvietėme psichologą papasakoti apie emocijas. Jis pastebėjo, kad žmogaus gyvenimą galima skirstyti į kelis etapus: vaikystė, paauglystė-jaunystė, darbštus kūrybingas amžius ir senatvė. Keliaudamas iš vieno etapo į kitą, negali prarasti ankstesnio, pavyzdžiui, pamesti vaikystės linksmumo ar jaunatviško smalsumo, žinių troškimo. Jaunystėje, viename teatro sambūryje, buvau sugalvojęs daug pigesnį studento bilietą į spektaklius. Šiam nusipirkti nereikėjo studento pažymėjimo: jokio amžiaus cenzo nebuvo, įsigyti jį galėjo ir septyniasdešimtmetis. Tai buvo žinių troškimo, nuo kurio amžius nepriklauso ir kuris privalo būti puoselėjamas visą gyvenimą, bilietas. Jei pavyksta neapsimetinėti, kad turi tik vieno amžiaus kaukę, nepamiršti, ko norėjai ir apie ką svajojai būdamas jaunas, tikiu, jog iki paskutinių dienų pavyks išlaikyti gyvybingumą, žmogiškumą, tikras emocijas. O jei sakai, kad būdamas senas jau savaime esi išmintingas, tik parodai, kad iš tikrųjų esi senas kvailys.

Kūryba nustoja būti kūryba, kai pradedi kurti pagal dogmas, jeigu bijai apsijuokti, surizikuoti.

Meilė
Eglė Mikulionytė, aktorė

Negaliu suprasti, kodėl kai kuriems žmonėms su amžiumi ima slopti žinių troškulys. Gal tai lemia gyvenime patirtų nesėkmių ir aplankytų sėkmių santykis? O gal genetika? Kad ir kaip būtų, tai man nebūdinga. Iš savo patirties matau, kad domėjimasis niekur nedingsta, tiesiog pasikeičia: aiškiau pastebi, kokių žinių tau trūksta, į kokius klausimus nesi atsakęs, ką dar norėtum suprasti. Tiek daug turi suspėti! Man pasisekė, kad nuolat palaikau ryšį su jaunais žmonėmis: esu dėstytoja, o nuolatinis idėjų ir minčių keitimasis su studentais įkvepia ir nurodo naujas domėjimosi kryptis.

Teatre jaunatviškumo mãtai kitokie: kai kurie aktoriai ir sulaukę brandos gali vaidinti jaunus personažus, o jauni – gauti senolių vaidmenis. Rasa Samuolytė ilgus metus nepriekaištingai vaidino paauglę Džuljetą, kol pasiprašė, kad ją kas nors pakeistų. Šešiolikmetės Antigonės vaidmenį atlikau, kai man buvo… net nepadoru sakyti, kiek metų. Kolegos stebėjosi, kaip babytė gali vaidinti šešiolikos metų mergaitę. Tai didysis kūrybos stebuklas – pasinėręs į ją apie savo fizinį amžių negalvoji. Nors jaunystė man išsyk siejasi su žinių troškimu, manau, kad jos paslaptis glūdi kitur ir ji labai paprasta – turi mylėti tai, prie ko prisilieti ir ką darai. Kasdien.

(Vida Press nuotr.)

Drąsa
Algimantas Aleksandravičius, fotografas

Priešais objektyvą vyrai ir moterys tiek savo amžių, tiek išvaizdą išgyvena skirtingai. Su vyrais visuomet paprasčiau: jų nejaudina ant veido matomos pagirios, randas, raukšlės ar praretėję plaukai. O moteris tiesiog nori būti graži, ir tai nepriklauso nuo jos amžiaus, statuso ar intelekto. Vos užmetusios akį į savo atvaizdą, moterys dažnai patiria šoką – esą tai ne jos. Kiekviena turi susikūrusi santykį su savimi ir tam tikrą, tik sau skirtą žvilgsnį. Turiu pripažinti, kad fotografuojamoms moterims pataikauju: noriu, kad nuotrauka patiktų ne tik man, bet ir joms. Galbūt todėl jų mano fotografijose nedaug. Ne taip paprasta sukurti psichologinį portretą, kai tiek rūpi išoriniai dalykai.

Neseniai fotografavau Surguto teatro Sibire aktorius, kurių didžioji dalis – iki 35 metų, ir dar dauguma – moterys. Buvo nelengva. Jaunuolio veide mažai gyvenimo įspaudų. Jei ir būta didelio skausmo ar išgyvenimų, viskas su laiku tarsi išsivėtrija. O brandesnio amžiaus žmogaus veidas – kaip runos, jose, regis, įsispaudę visi patyrimai, pagaliau jis nebesimaivo prieš fotoaparatą, visai kitaip priima save ir savo atvaizdą. Kaip įmanydamas siekiau nuslopinti jaunatvišką aktorių saldumą ir turbūt kokias tris „jaunystes“ pravirkdžiau, tai pastatydamas priešais saulę, tai klausdamas apie sunkias gyvenimo akimirkas. Subanalinti jaunystę – itin paprasta. Tai sakydamas metu akmenį į aktų fotografų daržą. Labai dažnai jų fotografijose matai dailų kūną, bet jis visiškai nieko nepasakoja. Reikia atskirti gražų žmogų nuo gražios fotografijos. Žiūrovas turi matyti, kad tai nebuvo fotografo seilėjimasis, o meno kūrinys. Ne tik aktas, bet ir stiprus portretas.

Vos užmetusios akį į savo atvaizdą, moterys dažnai patiria šoką – esą tai ne jos.

Žvelgdamas į jaunuolių nuotraukas esu ne sykį pagalvoję, jog iš tiesų didžiausias jauno žmogaus pranašumas ir yra jaunystė. Tai vulkaninis laikas. Jo paslaptis ir esmė – didžiulė drąsa. Nebijai kritikos, pasaulį priimi atvira širdimi, ryžtiesi lipti ant statinės ir prieštarauti vyresniems. Menininkai dažnai pastebi, kad su amžiumi ima abejoti, ar ne per daug pasakė, ar ne per tiesmukai. Kita vertus, jau tiek daug temų išsemta, o kartotis nebesinori… Vis dėlto, jei man leistų pasirinkti amžių, tektų skilti į dvi dalis: norėčiau dvidešimtmečio fiziologijos, bet nė už ką neišmainyčiau penkiasdešimtmečio išminties ir romumo.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų