Knygos. Vis daugiau šviesos

Knygos. Vis daugiau šviesos

Labai džiugu, kad pasirodė ši Alvydo Šlepiko poezijos rinktinė, trumpesnę atmintį turinčiam skaitytojui priminusi, jog autorius – ne tik prozininkas, o ir vienas geriausių šiuolaikinių lietuvių poetų.

Tokiu titulu galiu švaistytis drąsiai, nes rinktinė (kurioje esama ir naujų eilėraščių) palieka labai stiprų įspūdį: tarsi į tvankų ir labiau asmeninėmis nuoskaudomis bei traumomis šiuo metu susirūpinusį lietuviškos poezijos namelį būtų įleista gaivaus vėjo.

Tai gaivališka, ekspresyvi (net ekspresionistinė), drąsiai archetipais, tėvo, motinos, Dievo figūromis žaidžianti poezija. Joje viskas juda, entropija ardo būties pamatus, bet per griuvėsius ir apleistį vėl stiebiasi gyvybė. Tas amžinas naikinimo ir kūrimo šokis – turbūt ryškiausias rinktinės motyvas.

Vėlesniuose ir naujesniuose poeto eilėraščiuose tarsi atsisakoma poetiškumo, bandoma ardyti pati poezijos forma – eilėraštis tampa fragmentiškas, suskaidytas trumpais sakiniais, asociatyvus. Negana to, su ankstesne autoriaus kūryba susipažinę skaitytojai tuos pačius, gerai žinomus tekstus atras iš naujo – beveik visi yra peržiūrėti ir taisyti.

O pabaigai – eilėraštis:
SLAPTAS PRANEŠIMAS
D.N.
nebeliko tėvynės
ir tik tolimų provincijų poetai
knygose blyškiais viršeliais
jai kala šifrogramas

Alvydas Šlepikas, „Mano tėvas žūsta“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.

Paslaptingoji sritis

Retai, bet stebuklų nutinka: tai, kad lietuviškai pasirodė palyginti naujas, pasaulinio susidomėjimo sulaukęs, žanrų ribas peržengiantis, ant mokslinės fantastikos ir „keistosios literatūros“ (weird fiction) žanrų ribų balansuojantis kūrinys, yra tikrai puiku.

„Sunaikinimas“ – pirmoji vieno įdomiausių mokslinės fantastikos rašytojų Jeffo VanderMeerio trilogijos „Pietinis pakraštys“ dalis. Trilogija pasakoja apie „Sritį X“ – keistą teritoriją, kurioje beveik nelikę civilizacijos ženklų, bet į ją atvykę žmonės pradingsta kone be pėdsakų. O „Pietinis pakraštys“ – slapta valstybės tarnyba, tyrinėjanti tą sritį, rengianti mokslininkus ir siunčianti juos žvalgyti ir tirti to krašto. Pirmoji trilogijos dalis pasakoja apie dvyliktąją ekspediciją ir jos likimą. Keturios moterys – biologė, antropologė, psichologė ir topografė – leidžiasi į nežinomą vietovę, kurioje jų laukia keisčiausios paslaptys.

J. VanderMeeris – puikus stilistas: sodrūs gamtos aprašymai, kiek prislopinta, „sukeistinta“ ekspedicijos narių emocijų paletė, nežabota fantazija ir išradingumas – visa tai įtraukia nuo pirmo puslapio. Autorius nepamiršta ir ekspedicijos narių psichologinių portretų – parodo, kaip „Sritis X“ žaidžia su jų asmenybių bruožais ir mąstymo būdu.

Šį romaną būtų galima palyginti su Strugackių „Pikniku šalikelėje“, tik „Sunaikinimas“ yra šiuolaikinė, ekologinė, mūsų realijas ir priešapokaliptines nuotaikas labiau atitinkanti versija.

Jeff VanderMeer, „Sunaikinimas. Pietinio pakraščio trilogija I“, iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis, „Kitos knygos“, 2019 m.

Kaip žlunga pasaulis

Afrikos rašytojų kūrybos Lietuvoje vis dar leidžiama mažiau, nei derėtų. Galbūt leidėjai klaidingai mano, kad šio žemyno šalių problemos mums neįdomios… Laimė, retkarčiais pasitaiko išimčių.

Afrikiečių anglakalbės literatūros klasiko, garsaus Nigerijos rašytojo Chinua Achebe’s turbūt garsiausias romanas „Sugriūva viskas“ pirmąkart lietuviškai buvo išleistas 1966 m. To leidimo turbūt jau beveik niekas neturi, o ir knygos nebeatsimena. Todėl džiugu, kad romanas ką tik perleistas, o jo vertimas atnaujintas (šį darbą atliko puikus vertėjas ir redaktorius Saulius Repečka).

„Sugriūva viskas“ – savotiškas romanas, prie kurio pasakojimo būdo ir temų reikėtų trupučiuką priprasti. Knyga labai etnografinė: aprašomi vieno Nigerijos igbų genties kaimo Umuofijos papročiai, gyvenimo būdas, žmonių tarpusavio santykiai. Kartais skaitydamas užčiuopi bendrumų su lietuviška kaimo proza – tik be lyrizmo. Visgi afrikietiška pasakojimo tradicija kitokia: konkretesnė, išsamesnė, supinta su vaizdingomis patarlėmis ir pasakomis (kurių šiame romane taip pat netrūksta).

Pagrindinė tema – baltųjų įsiveržimas į anksčiau nelytėtą Afrikos gyvenimą. Pasakojama, kaip misionieriai neša savąjį tikėjimą, kaip genčiai primetami baltųjų įstatymai, papročiai ir gyvenimo būdas, kokią kainą už tai teko ir vis dar tenka mokėti.

Romaną naudinga paskaityti ir tiems, kurie vis dar mano, kad baltieji į Afrikos žemyną atnešė civilizaciją, gėrį ir švietimą…

Chinua Achebe, „Sugriūva viskas“, iš anglų kalbos vertė Juozas Keliuotis, „Kitos knygos“, 2019 m.

Klajūnų kronikos

Tai jau trečioji vienos garsiausių lenkų rašytojų Olgos Tokarczuk knyga lietuviškai, 2018 m. pelniusi ir prestižinę „Man Booker International“ premiją.

Romanu „Bėgūnus“ galima pavadinti tik labai šiuolaikiška ir plačiąja prasme. Tai veikiau keleto temų siejamų esė ir apmąstymų knyga, į kurią įterptos aiškiai, sklandžiai parašytos novelės: apie Chopino širdį, anatomo Verheyeno laiškus savo amputuotai kojai, pasakojimai apie organų balzamavimo paslaptis, apie paslaptingą Rusijos sektą. Yra ir vienas netrumpas tęstinis beveik detektyvinis pasakojimas apie Kroatijos saloje dingusią atostogauti atvykusio lenko žmoną su vaiku.

Visus šiuos tekstus sieja kelionės, keliavimo, klajojimo motyvas, sujungiamas su apmąstymais apie žmogaus kūną, jo ribas, bandymus tas ribas pažinti ir peržengti. Autorė fragmentiškai, bet gana išsamiai atkuria šiuolaikinio mobilaus žmogaus paveikslą: žmogaus-turisto, žmogaus-kaitaliojančio gyvenimo vietas, šalis, žemynus, žmogaus, kuriam oro uostas tampa vienu prieglobsčių, beveik gimtaisiais namais.

O. Tokarczuk parodo, kad nesiliaujantis asmens judėjimas yra amžinas, kad tai – vienas žmonijos būdų išlikti veiksniai. Kita vertus, yra ir tamsioji šio mobilumo pusė – nuolatinis nuobodis, suniveliuotas kraštovaizdis ir papročiai, trumpai tariant: kai visur namai, namų nėra.

Skaityti reikėtų neskubant, mėgaujantis, rankiojant citatas apmąstymams.

Olga Tokarczuk, „Bėgūnai“, iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų