Knygos. Stasio Šaltokos godos

Knygos. Stasio Šaltokos godos

Antrasis rašytojos Gabijos Grušaitės romanas (pirmasis – „Neišsipildymas“ – pasirodė 2010 m.). Pirmajame kūrinyje autorė bandė apibūdinti savąją dvidešimtmečių kartą, o antrasis tarsi tęsią šią temą, tik dabar rašoma apie trisdešimties sulaukusius bendraamžius.

Feisbuką pakeitė instagramas, o naivias viltis ir laisvės užsienyje paiešką – vidinė tuštuma ir balto posovietinio hipsterio „first world problems“.

Taigi, 29 metų Stasys Šaltoka nubunda gimtadienio rytą ir supranta, kad gyvenimą reikia keisti, todėl susideda daiktus ir išsitrenkia į Bankoką. G. Grušaitės romanas – Šaltokos vienų metų gyvenimo ir klajonių kronika: iš Tailando traukiama į Malaiziją, iš ten – į Honkongą, Šaltoka susiranda du bendrakeleivius – rusą ir britą.

Antrasis Gabijos Grušaitės romanas – sklandus, vientisas, net lakoniškas, parašytas savotiška (bet mūsų visų vartojama) socialinių tinklų kalba – su daug angliškų žodžių intarpų. Tačiau romano kalba, kuri iš tikrųjų įdomi ir ypatinga, skamba natūraliai ir gyvai.

„Stasys Šaltoka“ ironiškai ir kandžiai parodo mūsų dabartinius gyvenimus – žaidimus paviršiais ir susikurtomis tariamomis tapatybėmis, kur baisiausia ne mirti, o iškristi iš konteksto.

Gabija Grušaitė, „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, „Lapas“, 2017 m.


Antiutopijų būna visokių ir, tiesą sakant, jos jau ima įkyrėti, tačiau Majos Lunde’s „Bičių istorija“ yra truputį kitokia antiutopija – su krisleliu vilties ir labai įtikinama.

M. Lunde’s romano veiksmas padalytas į tris dalis: jis vyksta praeityje (XIX a. vidurio Anglijoje), dabartyje (2007 m. JAV) ir ateityje (Kinijoje, 2098-aisiais). Visa knyga sukasi apie, regis, nepastebimą, tačiau itin svarbią mūsų pasaulio dalį – bites. XXI a. pradžioje jos ima masiškai mirti, o po šimto metų pasaulis jau neatpažįstamas: alkanas, kupinas nesantaikos, ir bites jame pakeitę žmonės, augalus apdulkinantys rankomis. Taip, tarp mūsų ir bičių esama daugiau panašumų ir mes susiję daug artimiau, nei kam nors, perkančiam stiklainį medaus, atrodo.

Trys romane plėtojamos gijos pabaigoje elegantiškai suvejamos į vieną pasakojimą. Maja Lunde pasakoja paprastai, nesiekia gąsdinti ar moralizuoti, jokių pabaisų ar ypatingų fantastinių išradimų knygoje taip pat nerasite. Tačiau ji meistriškai išlaiko įtampą ir antiutopiją supina su šeimos kronika bei papildo trilerio elementais.

Liūdnas, vietomis net be prošvaisčių niūrus romanas, bet jame palikta vilties – nedaug, jei žmonija anksčiau ar vėliau atsikvošės.

Maja Lunde, „Bičių istorija“, iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė, „Tyto alba“, 2017 m.

Leidykla „Sofoklis“, regis, dėsningai leidžia kokybišką ir gerai išverstą beletristiką, dokumentines knygas ir romanus apie žinomus filosofus ir rašytojus. Vokiečių rašytojo ir kultūros tyrinėtojo Manfredo Flügge’s knyga – viena tokių.
Joje vokiškai solidžiai ir išsamiai pristatoma daugiau nei 100 metų aprėpianti Mannų šeimos istorija. Ji ir jos palikimas tapo svarbia Europos kultūros dalimi, jų gyvenimai, tekstai ir darbai apėmė beveik visą XX a., o keliai driekėsi po visą pasaulį (užkliudė ir mūsų Nidą).

M. Flügge išsamiai aprašo Mannų šeimos šaknis, aplinką ir neapsistoja tik ties žinomiausiu giminės atstovu – Thomu Mannu. Nemažai dėmesio skirta Heinrichui Mannui, brolių santykiams. Autorius taip pat trumpai, bet gana tiksliai analizuoja Thomo ir Heinricho kūrybą. Man įdomiausios knygos dalys buvo pasakojimai apie Th. Manno vaikus: jų likimus, gyvenimus, darbus, tarpusavio santykius ir ryšį su tėvu.

Knyga išsami, nors ieškantys sensacijų, mėgstantys knistis po nešvarius žymių šeimų apatinius kiek nusivils. „Manno šeimos šimtmetis“ – vokiškai sausoka, korektiška knyga. Bet apie Mannus sužinosite beveik viską.

Manfred Flügge, „Thomo Manno šeimos šimtmetis“, iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė, „Sofoklis“, 2017 m.

Trumpai tariant, tai perleidimas. Pirmasis knygos leidimas pasirodė 2005 m., tapo bestseleriu, buvo apibertas įvairiais apdovanojimais ir premijomis. Šis perleidimas papildytas dar dešimčia tekstų, neįėjusių į pirmąjį leidimą.

Nežinantiems patikslinsiu, kad „Gero gyvenimo kronikos“ – nedidelių šmaikščių esė ir feljetonų rinkinys. Jame laki Kęstučio Navako vaizduotė savaip perkeičia ir praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio, „kioskelių epochos“, realijas, ir paties bohemišką biografiją bei nuotykius.

Knygoje gausu mums atpažįstamų kultūros personų ir situacijų, ji šmaikšti, lengva, labai juokinga. Temos, tiesą sakant, elegantiškai (o kai kurios ir nelabai) senstelėjusios, bet, kiek suprantu, anas laikas vėl tampa madingas ir aktualus (ypač tarp dabartinių 40-mečių), tad į jį grįžti verta.

Svarbiausia tai, kad už visų juokų juokelių, lengvabūdiškumo ir bohemiškų reminiscencijų nuolat justi solidus kultūrinis pagrindas. Tiek vietoj ir vykusiai sudėtų ir panaudotų nuorodų, tiek žaidimų tekstais ir kontekstais rasite nedaug kur (beveik niekur; išimtis būtų kitas patyręs žaidėjas – Rolandas Rastauskas).

Šmaikšti, nuobodžiauti neleisianti knyga, kurią galima skaityti ne kartą.

Kęstutis Navakas, „Gero gyvenimo kronikos“, „Tyto alba“, 2017 m.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų