Knygos. Šnipai visad sugrįžta

Knygos. Šnipai visad sugrįžta

Keista, bet didžiojo „šnipų romano“ klasiko, buvusio žvalgybininko Johno le Carré kūrinių lietuviškai turime itin nedaug – tik „Šnipą, kuris sugrįžo iš šalčio“ ir „Bastūną, siuvėją, kareivį, šnipą“.

Abu romanai, laikomi vienais geriausių jo kūrinių, praslydo beveik nepastebėti. Norėtųsi tikėti, kad šios knygos nelauks panašus likimas.

„Šnipų palikimas“ priklauso vėlyvojo J. le Carré plunksnai: Šaltasis karas jau pasibaigęs, naujoji žvalgybininkų karta, neragavusi parako, mėgsta knaisiotis po praeitį ir prikaišioti buvusiems šnipams praeities klaidas. Tiesą sakant, šis romanas – savotiškas sąskaitų suvedinėjimas. Atrodytų, patikimai palaidota, išslapstyta ir užšifruota praeitis vis tiek susiranda žvalgybos veteranus – iš tiesų niekas nepamiršta ir nepalaidota, dar esama trokštančių keršto ir revanšo, nuskriaustų.

„Šnipų palikimas“ skamba kaip savotiškas rašytojo atsisveikinimas su skaitytojų pamėgtais veikėjais – visa tai, kas aprašoma šiame romane, visos į paviršių iškilusios Šaltojo karo intrigos – „Šnipo, kuris sugrįžo iš šalčio“ priešistorė.

J. Le Carré – puikus stilistas, intrigos meistras, jis pasitiki skaitytoju, jo sumanumu. Įtampą rašytojas palaiko veik nepastebimai, bet, pradėję skaityti, knygos iš rankų nebepaleisite.

John le Carré, „Šnipų palikimas“, iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

Viskis ir gitaros

Trumpai tariant, naujas, nebandytas žanras lietuvių literatūroje: romanas apie muziką, apie roką (visokie prisiminimai, memuarai ar autorinių dainų rinkiniai nesiskaito). Romano autorius Kastytis Sarnickas – puikiai lietuvių klausytojams pažįstamas Kastetas iš grupės „G&G Sindikatas“.

Romano siužetas – 10 dienų koncertų turas po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus. Grupė „Alkūninis velenas“ – Vėdaras, Raketa, Pigis ir Guolis – leidžiasi į nuotykius… Kokie tai nuotykiai, dauguma, kurie nors minimaliai domisi roko muzika ir literatūra bei filmais apie ją, gali numanyti: gertynės, nesusipratimai, šėlstantys gerbėjai, atsitiktinės pažintys, sudaužytos gitaros, draugystės išbandymai ir taip toliau.

„Turnė“ parašyta paprastai, aiškiai, be jokių gudragalviškų literatūrinių pratimų ir priemonių. Ir gyvai, dialogai įtikinami, ne mediniai, situacijos atpažįstamos, beveik niekur neperspausta ir tikrai svarbu, kad knyga juokinga. Ar kikensite tyliai, ar kvatositės garsiai – jūsų reikalas, bet kažin ar ištversite nesijuokę.

Nemėgstantiems roko, blaivininkams, šiaip morališkai nelankstiems žmonėms ši knyga galbūt pasirodys monotoniška (vis dėlto apie daugiadienes gertynes skaityti reikia ir asmeninio akstino) ir piktinanti. Tegul.

„Turnė“ – smagus ir tikroviškas pasivažinėjimas su grupe. Vertas dėmesio net tų, kurie lietuviškos (ar kitos) roko muzikos neklauso.

Kastytis Sarnickas, „Turnė“, „Lapas“, 2018 m.

Vaisingosios džiunglės

JAV rašytoja Ann Patchett – jau gerai žinoma lietuvių skaitytojams (lietuviškai išleistos dvi jos knygos – „Bel Canto“ ir „Vieningieji“). „Nuostaba“ – trečiasis lietuviškai pasirodęs ir turbūt egzotiškiausias autorės romanas.

Jame suplakta ir primaišyta daug ko: tai ir mokslinė fantastika – susijusi su vaisingumu, vaistais ir farmacija, ir nuotykių romanas – šiek tiek Josepho Conrado „Tamsos širdį“ primenanti kelionė į Amazonės džiungles, ir meilės istorija (ar veikiau istorijos), ir gamtos bei civilizacijos sąveika, taip pat kultūrų susidūrimas.

Siužetas toks: „Vougelio“ farmacijos bendrovės mokslininkei Marinai Sing patikima egzotiška užduotis leistis odisėjon po Amazonės upės apylinkes. Pirmyn ją gena noras išsiaiškinti, kaip mirė kolega Andersas Ekmanas, ir prievolė rasti daktarę Svenson, kuri atokioje Amazonijoje bando įminti vienos genties vaisingumo paslaptį ir sukurti naujus vaistus.

Romanas labai kinematografiškas, jame gausu egzotiškų personažų, keistų gyvūnų ir augalų, įdomių lakašių genties papročių, smulkių buities detalių. Galbūt po šiuo egzotišku drabužiu kiek nublanksta veikėjų mintys ir jausmai, jie tarsi pasitraukia į antrą planą, o gal toks buvo autorės sumanymas – skaitytojas pats turi iš už rėksmingos uždangos susižvejoti užuominas, nuorodas, nuotrupas ir susilipdyti veikėjų elgesio, minčių ir motyvacijų portretus.

Ann Patchett, „Nuostaba“, iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė, „Baltos lankos“, 2018 m.

Gyvenimas kaip upė

Prieš porą metų pasirodžiusiame Rasos Aškinytės romane „Glesum“ buvo subtiliai ir meistriškai piešiamas aisčių genties gyvenimas, jos moterų portretai. Rašytoja tęsia ką pradėjusi, tik šį kartą aprėpia itin plačią laiko skalę – nuo antrosios pranciškonų kankinystės 1369 m. ir XVIII a. raganų teismų iki dabarties. Jos romano centre – vėl moterys: pribuvėjos, žoliautojos, nusikaltėlės, policininkės, šventosios ir prakeiktosios.

Visos jos – Holė, Gina G., Konstancija, Ubagė – susijusios nematomais saitais. „Istorija kaip upė“ – tai knyga, skirta moterų seserystei, jų tvirtybei, pasiaukojimui ir meilės troškimui.

Autorė šokinėja iš epochos į epochą, pasakoja taupiai, trumpais sakiniais, nevengia ironijos ir kiek makabriško humoro. Į moteris žvelgiama objektyviu žvilgsniu, tarsi iš tolo, bet netrukus skaitytojas panardinamas į jų mintis ir jausmus. Taip išorinis ir vidinis pasaulis suliejami, laiko ir erdvės ribos išskysta.

Knyga tik atrodo tamsi ir niūri, bet iš tikrųjų ji persmelkta vilties – viską praradus belieka peržengti ribą ir gyventi toliau, viskas kartojasi, bet išeitis visada yra. „Keičiasi mūsų gyvenimas, nebegyvensim kaip iki šiol, viskas bus kitaip, pamatysi, neverk, dabar jau nėra ko bijoti.

Eina tolyn, o kvepia vandeniu.“

Rasa Aškinytė, „Istorija kaip upė“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų