Naujų knygų apžvalga: nuo Vilniaus viešųjų erdvių analizės iki „Booker“ premijos laureatės

Naujų knygų apžvalga: nuo Vilniaus viešųjų erdvių analizės iki „Booker“ premijos laureatės

Poetas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas Marius Burokas rekomenduoja naujausias knygas.

Prakeiksmo išsklaidymas

Pastaruoju metu atrodo, kad paminklai ir įvairūs atminties ženklai – tikras Vilniaus prakeiksmas. Nė viena miesto permaina, naujovė ar pakeitimas nesukelia tiek aistrų, ginčų ir nesantaikos. Kodėl taip yra?

Ar tai šių laikų ženklas, ar Vilniuje taip buvo visada? Į šį klausimą aiškiai, išsamiai, dokumentuotai ir moksliškai bando atsakyti menotyrininkės Rasos Antanavičiūtės knyga „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“.

Ši knyga nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953 m.: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Mes matome, kaip tais neramiais laikais viena kitą nuolat keitusios valdžios bandė per paminklus, architektūrą ir urbanistinius pokyčius įdiegti ir primesti miestui vis kitą istorinį pasakojimą. Kaip viena kitą nuolat keitusios valdžios trynė ir naikino ankstesnius atminties ženklus ir paminklus arba juos keitė ir perdarinėjo.

Tai tikras istorinis ir meno detektyvas, pagaulus pasakojimas, gausiai dokumentuotas nuotraukomis ir brėžiniais. Vilnius šioje knygoje atsiskleidžia it palimpsestas – jame prasišviečia daugybės politinių režimų ir istorinių pokyčių ženklai, liekanos, stovylos.

Iš dalies ši knyga – atsakymas, kodėl mums taip nesiseka su memorialiniais paminklais ir atmintimi. Galbūt dėl to kalta nuolat nutraukiama miesto pasakojimo gija, nuolat iš viršaus primetami sprendimai ir pokyčiai?

Rasa Antanavičiūtė, „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“, „Lapas“, 2019 m.

Britų rašytojos Naomi Alderman ketvirtasis romanas „Galybė“ sukėlė tikrą audrą, tapo daugelio leidinių metų knyga, iškopė į bestselerių viršūnes, jis išverstas į daugiau nei 30 kalbų. „Galybę“ galima laikyti mokslinės fantastikos kūriniu, keliančiu klausimą „kas būtų, jeigu?..“. Šiuo atveju – kas būtų, jeigu pasaulio moterys įgytų ypatingų sugebėjimų bei galios ir valdžios santykis pasikeistų jų, o ne vyrų naudai? Kas būtų, jei pasaulio valdžią perimtų vien moterys? Kas tuomet dėtųsi pasaulyje, kokia būtų vyrų reakcija ir atsakas, kaip moterys pasinaudotų ta galia?

Į šiuos klausimus savo romanu, apvertusiu dabartinį lyčių santykį ir kartu parodžiusiu jo ydingumą, ir bando atsakyti autorė. Siužetas paprastas – merginos ir moterys visame pasaulyje suvokia turinčios elektros krūvį generuojantį organą – galingą, galintį tiek bausti, tiek žudyti. „Galybė“ dažnai lyginama su autorės rašymo mokytojos Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimu“, tačiau N. Alderman romanas nėra gryna filosofinė socialinė distopija, jis energingesnis, turi daugiau trilerio ir nuotykinės fantastikos bruožų, gyvesnė jo intriga.

„Galybę“ galima laikyti feministiniu romanu, bet tai ir pasakojimas apie piktnaudžiavimą galia bei valdžia. Apie dalykus, kurie, sprendžiant iš autorės sumanymo ir romano siužeto, nepriklauso nuo lyties.

Naomi Alderman, „Galybė“, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, „Baltos lankos“, 2019 m.

Garsios britų rašytojos Penelope Lively romanas „Mėnulio tigras“ buvo apdovanotas „Booker“ premija ir įtrauktas į trumpąjį Auksinės „Man Booker“ premijos sąrašą, laikomą šiuolaikinės literatūros klasika.

„Mėnulio tigras“ – painus, bet įtraukiantis romanas. Epinis ir intymus. Ir angliškas iki kaulų smegenų – sunku suprasti, kur slypi tas angliškumas, bet užvertus paskutinį puslapį šis įspūdis lieka. Galbūt todėl, kad jame tarsi koncentruojamos beveik visos XX a. anglų literatūros temos.
Šis romanas – meilės istorija, motinystės istorija, karo istorija, epinis pasakojimas apie didžiuosius praėjusio amžiaus įvykius ir atmintį. Tai mažojo ir didžiojo istorijos pasakojimo dermė.

Pagrindinė romano veikėja – garsi istorikė ir buvusi karo korespondentė Klaudija Hempton – merdėja ligoninėje. Jos atmintis trūkinėja, gyvenimo įvykiai susipina, liejasi, tampa daugiabalsiu pasakojimu apie pačius įvairiausius Klaudijos sutiktus žmones: brolį, Egipte sutiktą ir prarastą mylimąjį, dukrą, meilužį. Per juos atveriama Klaudijos, o kartu ir pasaulio, gyvenimo panorama.

Romanas tarsi trykšta sutramdyta energija, humoru, dėmesiu detalėms, kartu ir platesniems apibendrinimams, o pasakojimas liejasi lengvai ne tik dėl autorės talento, bet ir dėl puikaus vertimo.

Penelope Lively, „Mėnulio tigras“, iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.

Airių literatūrai jaučiu sentimentus. Geriausi jų rašytojai kažkaip sugeba suderinti meistrišką pasakojimą, humorą ir žmogiškumą. Ne išimtis ir rašytoja Anne Griffin. Jos pirmasis romanas „Kai viskas pasakyta“ – puikus airių literatūros pavyzdys.

Šio romano pasakotojas – 84 metų airis ūkininkas Morisas Henigenas. Išdidus, užsispyręs, uždaras, tačiau apdovanotas gera atmintimi, iškalba, saviironija ir puikiu humoro jausmu. Romane jis tarsi suveda savo gyvenimo rezultatus. Žinoma, kaip ir priklauso, prie baro, su pinta alaus ir stiklu viskio.

Romano struktūra paprasta, bet neįprasta – tai penki tostai, kuriuos, pasakodamas savo gyvenimo istoriją, Morisas kelia už artimuosius: brolį Tonį, dukrą Molę, svainę Noriną, sūnų Keviną ir žmoną Seidę. Visus tostus-pasakojimus į vieną sieja reta moneta – karaliaus Eduardo VIII auksinis soverenas. Tai ji išjudina ir lemia pagrindinius Moriso gyvenimo įvykius, įvelia jį į keršto, neapykantos ir netekčių, o kartu atleidimo ir meilės kupiną istoriją.

„Kai viskas pasakyta“ dialogai šmaikštūs ir gyvi, veikėjai – paprasti, bet savi ir suprantami. Trumpai tariant, puikiai papasakota eilinio (bet neeilinio) žmogaus istorija. Ir puikiai perteikta Airijos bei airių dvasia ir charakteris.

Anne Griffin, „Kai viskas pasakyta“, iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, „Tyto alba“, 2019 m.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų