(„Baltos lankos“ nuotr.)

Knygos. Mazochistiškas skaitymo malonumas

Knygos. Mazochistiškas skaitymo malonumas

Britas Edwardas St Aubynas – negailestingas rašytojas, jo proza tiksli, aštri it chirurgo skalpelis, kupina kandžios ironijos, apie itin skaudžius dalykus kalbanti santūriai, žmonių tuštybę ir menkystę dažniausiai atskleidžianti meistriškais dialogais.

E. St Aubynas išgarsėjo penkių autobiografinių romanų ciklu apie Patriką Melrouzą, kurį rašė daugiau nei 20 metų. Šioje knygoje pristatomi pirmi trys iš penkių ciklo romanų – „Tiek to“, „Bloga žinia“ ir „Šiek tiek vilties“. Ketvirtoji ciklo knyga „Motinos pienas“ lietuviškai išleista gerokai anksčiau.

Romanų apie britų aristokratiją mėgėjus šios knygos gali ir pašiurpinti – po autoriaus žarstomu kandžiu sąmojumi ir ironija slypi tokios tamsios sielų bedugnės, psichologiniai sutrikimai, smurtas ir išnaudojimas, kad kartais sunku skaityti. „Patrikas Melrouzas“ – mazochistiškas skaitymo malonumas: pirmojoje dalyje aprašoma Patriko vaikystė su alkoholike motina ir negailestingu, sadistišku, seksualiniu smurtautoju tėvu. Antrojoje – 22-ejų Patriko, virtusio narkomanu, klejonės ir klajonės po Niujorką, atvykus atsiimti mirusio tėvo pelenų. Šią dalį galima dėti prie kitos „svaiginimosi literatūros“ klasikos: Ch. Bukowski, H. S. Thompsono, W. S. Burroughso ir kitų kūrinių. Trečiąją dalį galime pavadinti blaivėjimo, skaidrėjimo ir ironiško susitaikymo dalimi. Aristokratai lieka tokie pat snobiški kaip visad, bet kiek pasikeitė pats Patrikas?

Puikus, ne vieno skaitymo vertas romanas.

Edward St Aubyn, „Patrikas Melrouzas“, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, „Baltos lankos“, 2019 m.

Pirmoji į lietuvių kalbą išversta britų rašytojos Deborah Levy knyga šiek tiek primena fantasmagorišką sapną-slogutį, iš kurio nubudus galvoje kurį laiką sūkuriuoja ryškių, saulės nutviekstų keistų vaizdų ir siužetų nuotrupos. Šiame romane tikrovė taip pat sutirštinta, pasislinkusi į sapno pusę, aprašoma kiek trūkčiojančia, karštligiška, įmantriais palyginimais ir nederančiais dialogais išmarginta kalba.

Knygos siužetas iš pažiūros paprastas: Sofija su motina Roza atvyksta į paslaptingą kliniką, esančią Almerijoje, Pietų Ispanijoje. Sofijos motina serga keista, regis, neišgydoma kojų liga, ir visas dukros gyvenimas – motinos priežiūra bei jos įgeidžių tenkinimas. Rozą gydyti imasi daktaras Gomesas – keistus metodus naudojantis, žavus, neįprastai kalbantis gydytojas (arba apsišaukėlis ir šarlatanas).

Sofija, neturėdama pinigų, pažįstamų, aiškaus darbo ir pasitikėjimo savimi, atsiduria saulės kepinamoje Ispanijos provincijoje. Netrukus, naudodama antropologinio tyrimo metodus (Sofija studijavo antropologiją), vedama smalsumo ir savotiškos ryžtingos nevilties, ji ima keisti savo gyvenimą, tyrinėti save ir aplinkinius, atranda meilę ir jėgų pasipriešinti pasyvumui, motinai ir tam, ką ji laiko likimu.

Aiškių, nedviprasmiškų atsakymų skaitytojas šiame romane neras, tačiau tikrai bus įtrauktas į ryškų, egzotišką pasakojimą apie šeimos ryšius ir vidinį išsilaisvinimą.

Deborah Levy, „Karštas pienas“, iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė, „Balto“, 2019 m.

Lėtas, išsamus, jautrus pokalbis su žmogumi apie jo darbą, kūrybą, gyvenimą, apie pasaulį ir meną tampa retenybe. Interviu šiais laikais dažnai būna proginiai ir gana paviršutiniški – nėra laiko ilgai kalbėtis apie viską. Todėl kultūros žurnalisto Gedimino Kajėno knyga „33 portretai. Pokalbiai su menininkais“ – lobis. Šie interviu neskubrūs, klausinėtojas turi kantrybės, laiko, yra pasiruošęs ir puikiai išmano tai, apie ką kalba: fotografiją, literatūrą, teatro meną. Visa tai vardiju ir pabrėžiu todėl, kad šie dalykai nebėra savaime suprantami.

Šie fotografų, rašytojų, dailininkų, aktorių, skulptorių, muzikantų, kino kūrėjų portretai – margas, bet savo tonu ir stiliumi labai vientisas intelektualios ir meno Lietuvos paveikslas. Šviesus paveikslas. Viltingas ir įdomus. G. Kajėno pokalbiai su menininkais – nuoseklūs, dažnai grįžtama prie kalbinamųjų kūrybos ištakų, nubrėžiamas jų kelias, kalbama apie vidines priežastis, paskatas kurti, apie patirtį ir atradimus. Ir menininkai atsiveria: knygoje rasite ne vieną anksčiau negirdėtą istoriją, biografijos faktą, kai kurie interviu įtraukia ne blogiau nei romanas.

Knyga puikiai išleista, su geromis menininkų nuotraukomis ir trumpomis jų biografijomis.

Gediminas Kajėnas, „33 portretai. Pokalbiai su menininkais“, „Aštuntoji diena“, 2019 m.

Garsaus meno kritiko ir teoretiko, dailininko Johno Bergerio pirmąją grožinę knygą lietuviškai apibūdinti sunku. Iš pirmo žvilgsnio tai autobiografinis apsakymų rinkinys, kurį jungia keletas bendrų temų. Bet „Mes susitinkame čia“ galime vadinti ir filosofiniu poetiniu travelogu, ir asmenine J. Bergerio „Mirusiųjų knyga“, ir neįprastu autobiografiniu romanu, ir esė rinkiniu.

Ši knyga atkakliai nesileidžia įvardijama, suklasifikuojama. Ir ji pagauna, net užburia tiksliais miestų portretais, aforistine išmintimi, netikėtais palyginimais ir, žinoma, susitikimais su mirusiais mylimaisiais, su savimi.

Lisabonoje J. Bergeris susitinka prieš 15 metų mirusią motiną ir eina su ja apsipirkti į turgų. Krokuvos aikštėje kalbasi su didžiausią įtaką vaikystėje padariusiu mokytoju ir gidu, Madrido viešbutyje susitinka mylimą mokytoją.

„Mirusieji nepasilieka ten, kur jie palaidoti“, – sako seniai mirusi Bergerio motina ir vedasi jį į kelionę po miestą, laiką ir prisiminimus. Tokia pati kelionė laukia ir mūsų – pilna netikėtų atradimų, švelnumo, smalsumo, šviesos ir aštraus gyvenimo pojūčio.

John Berger, „Mes susitinkame čia“, iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, „Baltos lankos“, 2019 m.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų