Knygos. Keista, sukrečianti, įtraukianti „Vegetarė“

Knygos. Keista, sukrečianti, įtraukianti „Vegetarė“

„Aš tikiu, kad žmonės turėtų būti augalais“, – ši Pietų Korėjos poetės Yi Sang eilutė įkvėpė kitą korėjietę Han Kang parašyti keistą, sukrečiantį, įtraukiantį romaną.

Kūrinys pasirodė neįprastas net keistumą literatūroje ir kine pamėgusiems bei aktyviai jį kultivuojantiems korėjiečiams. Jis išverstas į anglų kalbą, o Han Kang yra pirma korėjietė, pelniusi Bookerio premiją. „Vegetarė“ tapo ir viena labiausiai giriamų bei skaitomiausių 2016 m. knygų pasaulyje.

Šių dienų Seule gyvenanti pareiginga žmona Jonghė vieną naktį susapnuoja košmarą ir nusprendžia nevalgyti mėsos. Šalyje, kur nuolankiai paklūstama visuomenės papročiams, moters sprendimas pasirinkti „augalo“ gyvenimą – šokiruojanti subversija. Pasyvus Jonghės maištas pamažu įgauna ekstremalių formų, ir ji nutolsta nuo kadaise pažinotos savęs. Paprastai, skaidriai, aiškiai parašyta „Vegetarė“ kalba apie labai sudėtingus ir gilius dalykus – pastangas suprasti kitą žmogų ir nesugebėjimą to padaryti. Analizuojamas smurtas, jo priežastys – pagrindinė veikėja tarsi atmeta žmogiškąjį kūną, tai, kas su juo susiję, ir nori grįžti į gamtos nekaltybę, augalų pasaulį. Deja, tai neįmanoma.

Vienas įdomiausių šių metų romanų.

Han Kang, „Vegetarė“, iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, „Vaga“, 2017 m.

Estų kilmės suomių rašytoja Sofi Oksanen, pelniusi turbūt visas pagrindines skandinavų literatūros premijas, mėgstama ir Lietuvoje. Čia jau išleisti trys jos romanai, „Norma“ – ketvirtasis.

Šis kūrinys turbūt dar keistesnis nei „Vegetarė“. S. Oksanen bando sukurti feministinį trilerį, o magiškąjį realizmą derina su socialine kritika. Autorei taip pat rūpi moters kūnas, jo įvaizdis visuomenėje, moterų išnaudojimas. Šiuos dalykus ji perteikia tyrinėdama grožio verslo ir surogatinės motinystės užkaborius.

Pagrindinė romano veikėja Norma Ros žuvus motinai lieka visai viena. Jas siejo kruopščiai saugoma paslaptis – antgamtiškai greit augantys Normos plaukai ir gebėjimas nujausti kitų žmonių nuotaikas bei ligas. Normos motina Anita visą gyvenimą stengėsi tai nuslėpti ir apsaugoti dukrą, bet jai mirus viskas pamažu iškyla į paviršių.

„Norma“ – ne tik trileris ar socialinis romanas, tai ir savotiška kultūrinė plaukų bei jų vaidmens istorija. Kita vertus, tiksliau nei pati autorė nepasakysi: „Tas, kuris valdo plaukus, valdo moteris. Tas, kuris valdo jų galimybę daugintis, valdo ir vyrus. Tas, kuris padaro moteris laimingas, laimingus padaro ir vyrus, o tas, kuris gydo žmones, pamišusius dėl plaukų ir kūdikių, yra jų visų karalius.“

Sofi Oksanen, „Norma“, iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė, „Versus aureus“, 2017 m.

Budapešte gimęs istorikas ir žurnalistas Victoras Sebestyenas lietuvių skaitytojams jau žinomas iš įdomios knygos „1946: modernaus pasaulio kūrimas“. Jis mėgsta pasirinkti tam tikrus lūžio metus ir per juos atskleisti pasaulio pokyčių panoramą.

„1989“ pasakoja apie Sovietų imperijos subyrėjimą. Tiesa, reiktų iš karto patikslinti, kad knygoje kalbama apie vadinamojo Rytų bloko šalis, o ne apie SSRS nares (nors ir jose procesai jau buvo pajudėję), tame paveiksle nėra ir buvusios Jugoslavijos.

V. Sebestyenas pagauliai pasakoja apie Lenkijoje susikūrusį „Solidarumo“ judėjimą, apie Čekiją, apie karą Afganistane, apie Rytų Vokietiją, Vengriją, Rumuniją. Nemažai įdomių dalykų jis atskleidžia per asmenybes: tuomečius komunistinių šalių vadovus Erichą Honeckerį, Nicolae Ceaușescu, Wojciechą Jeruzelskį, taip pat esmines pasipriešinimo ir išsilaisvinimo figūras, disidentus Václavą Havelą, Lechą Wałęsą ir kitus.

Autorius trumpai, bet gyvai apibūdina istorinius asmenis, įdomiai parenka ir išdėsto faktus, tad neploną knygą skaitai kaip kvapą gniaužiantį romaną. Tuos įvykius atsimenantiems nemenka dalis informacijos bus perteklinė. Kita vertus, praėjo nemažai laiko, ir, daugeliui šalių vėl grimztant į autoritarizmą, šiuos įvykius su visomis detalėmis pravartu vėl prisiminti.

Victor Sebestyen, „1989 revoliucija: Sovietų imperijos žlugimas“, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, „Sofoklis“, 2017 m.


Donaldas Kajokas – dešimties poezijos knygų autorius, vienas mėgstamiausių ir skaitomiausių lietuvių poetų. Taip pat vienas paslaptingiausių bei subtiliausių.

„Poezija, o gal ne ji“ – jau antroji autoriaus kūrybos rinktinė, pirmoji, „Meditacijos“, buvo išleista lygiai prieš 20 metų, 1997-aisiais (tiesa, esama dar ir nedidukės „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ rinktinės).

Ši rinktinė didžiulė – beveik 500 puslapių eilėraščių, o ir sudaryta paties autoriaus sumanymu, ne chronologiškai, bet pagal vidinę, poetinę logiką. Rinktinėje esama visko – rasite platų D. Kajoko temų, raiškos priemonių, formų diapazoną.

Jo poezija persmelkta Rytų poezijos tradicijos, yra tiksli, bet meditatyvi, spindinti šypsniu ir (savi)ironiška. Gryna poezija.

Ši rinktinė – tikra poetinė orgija (ar meditacija – kaip kam). Skaitant nedideliais kiekiais (o taip ir reiktų daryti) poezijos malonumo užteks visai vasarai. Knyga puikiai išleista, iliustruota Algimanto Švėgždos kūriniais.

„mano sapno sode tyliai lyja
asiliukas slyva pirosmanis
vaiko žvilgsnis ir lauko lelijos
štai ir visas gyvenimo menas“

Donaldas Kajokas, „Poezija, o gal ne ji: rinktinė“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų