Knygos. Indonezijos vaiduokliai

Knygos. Indonezijos vaiduokliai

Prisipažinsiu, kad „Grožis lyg žaizda“ buvo viena laukiamiausių metų knygų. Iš jos tikėjausi ir magijos, ir egzotikos, ir rimtų temų, ir literatūrinės beprotybės. Gavau visko su kaupu.

Indonezijos prozininkas Eka Kurniawanas su šiuo daugialypiu ir margu epiniu romanu išgarsėjo visame pasaulyje (kūrinys išverstas net į 38 kalbas, pelnęs daug apdovanojimų). Romane pasakojama nuostabaus grožio prostitutės Devi Aju, po 21 metų prisikėlusios iš kapo, kad atkeršytų už šeimai tekusį prakeiksmą, istorija.

Autorius dažnai lyginamas su Gabrieliu García Márquezu, tačiau E. Kurniawano romanas – ne toks „civilizuotas“, gaivališkesnis ir galbūt padrikesnis. Pats kūrinys remiasi Indonezijos mitologija ir legendomis, o ir pasakojimo būdas – laisvesnis nei mums įprasto romano: tikrovė ir anapusybė jame neišnarpliojamai susipynę. Komunistų vaiduokliai, demonai, plėšikai, kariškiai, keisti vietos papročiai… Romanas margas it genys. Laimė, tai neužgožia žmonių paveikslų – jie ryškūs, įtikimi, įdomūs.

Negana to, skaitytojas per šį romaną susipažins kone su visa XX a. Indonezijos istorija – kruvina, keista, o kartu ir panašia į kitų šalių kūrimosi istorijas.

„Grožis lyg žaizda“ – turbūt pirmasis garsus ir šiuolaikinis Indonezijos romanas lietuvių kalba, pirmoji vėliavėlė, pirmas žingsnis…

Eka Kurniawan, „Grožis lyg žaizda“, iš anglu kalbos vertė Vaida Kelerienė, „Kitos knygos“, 2018 m.

Aistra mokytis

Būna knygų, kurios išpopuliarėja žaibišku greičiu, pasklinda skaitytojų protais it ugnis per pavasarinę žolę. Dauguma jų – mados dalykas, bet kai kurios – rimtos, skaudžios, baisios, tačiau teikiančios vilties, iš tikrųjų vertos skaityti.

Mormonų survivalistų šeimoje Apalačių kalnuose užaugusios, nuo vaikystės sunkiai dirbusios, beveik civilizacijos nemačiusios Taros istorija – tokia. Su visomis smulkmenomis, atvirai ir nuoširdžiai ji pasakoja savo šeimos gyvenimą: sunkus darbas, smurtas, skurdas, paranoja, išsilavinimo stoka ir noras išsiveržti iš protą ir sielą dusinančios aplinkos – toks šios knygos siužetas.

Bet ne viskas taip paprasta: šeimos saitai taip lengvai nesutraukomi, jos išsižadėdamas kažko netenki, lieki be atramos (kad ir kas tai būtų). „Apšviestojoje“ neskubama smerkti, joje nėra neapykantos, tik siekis suprasti, smalsumas, noras atsiminti ir net gerbti tai, kas mums galbūt pasibaisėtina.

Kartu tai ir labai amerikietiška sėkmės istorija, pasakojimas, patvirtinantis šios šalies egzistavimo pagrindus – norėk ir pasieksi, protu ir užsispyrimu viskas nugalima, asmenybė gali išsiveržti iš bet kokių gniaužtų.

Stebėtina knyga, jei tik stulbinama Taros atmintis jūsų neišvargins.

Tara Westover, „Apšviestoji“, iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

Meilė ir pavydas

Amélie Nothomb – savotiška rašytoja: jos romanai neilgi, talpūs, parašyti paprastai ir šmaikščiai, net sarkastiškai. Ji domisi psichologiniais veikėjų virsmais, jų motyvacija, bet tas domėjimasis nėra smulkmeniškas ir dažnai perkeliamas į pasakišką, alegorijos, parabolės plotmę. Jie taip pat labai vizualūs, aiškūs, bet šiek tiek „kreivi“ ir, atrodytų, idealiai tinkantys kokiam miniserialui.

Šiame romane pasakojama apie moteris – gražiausią miestelio merginą Mari, virtusią perspektyvia šeimos matrona, ir jos dukterį Dianą, kuriai motina pavydėjo ir kurios vengė nuo pat gimimo. Taip pat sutiksite motinos labiau mylimą ir nuo tos meilės dūstančią Dianos seserį Seliją, Dianos dėstytoją ir gyvenimo pavyzdį Oliviją bei jos dukrą Marielę.

Knygoje atskleidžiami visų jų santykiai: nuo meilės ir pavydo iki susižavėjimo ir neapykantos. A. Nothomb nagrinėja, kaip moters gyvenimą lemia tokie dalykai, kaip grožis, pinigai, sėkmė, profesinė sėkmė.

Nothomb nebūtų Nothomb, jei į pasakojimą neįpintų detektyvinės intrigos, šiek tiek liguistų tarpusavio santykių. Lengvam ir iš pažiūros paviršutiniškam pasakojimui tai suteikia papildomą akstiną skaityti – versdamas puslapius tiesiog fiziškai jauti, kad geruoju visa tai nesibaigs.

Amélie Nothomb, „Plak, širdie“, iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

Kasdienybės siaubas

Verstinės apsakymų knygos Lietuvoje retos it krokodilai Neryje. Bet kartais leidyklos sugeba nudžiuginti. Argentinietės rašytojos Marianos Enríquez apsakymų knyga pelnė Barselonos literatūrinę premiją, išversta į daugiau nei 20 kalbų.

Iš pirmo žvilgsnio – tai siaubo apsakymai, kupini nepaaiškinamų nutikimų, savidestrukcijos, tamsos ir groteskiškų įvaizdžių. Autorė atmosferą kuria meistriškai – taupiai, neskubėdama, niekada negąsdindama tik dėl paties gąsdinimo. Šiame, tik siaubo pasakojimų, lygmenyje tekstas veikia puikiai. Tačiau esama ir kitų dalykų – tas siaubas iš dalies yra ir autorės būdas parodyti dabartinės Argentinos kasdienybę: skurdą, susvetimėjimą, smurtą. Dauguma apsakymų veikėjų moterys – ir tas siaubas iš tikrųjų yra jų kasdienio gyvenimo (tik vos vos sutirštinta) aplinka. Tai siaubas, kylantis tiek iš šalies, tiek iš žmonių patirtų traumų (apsakymuose pabarstyta Argentinos tamsiosios istorijos – diktatūros laikų – užuominų). Galbūt todėl tas siaubas toks suvokiamas ir net artimas – lyg skaitytum savo užrašytų košmarų sąsiuvinį.

Gera knyga, parodanti ir tai, kaip žanrinės literatūros dalykai gali praversti kalbant apie itin rimtus ir svarbius dalykus. Tikiuosi, ją atras ne tik skaitytojai, bet ir Lietuvos apsakymų rašytojai.

Mariana Enríquez, „Tai, ko netekome ugnyje“, iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė, „Sofoklis“, 2018 m.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų