Knygos. „Homo Deus“ apie tai, ką žmonija veiks toliau

Knygos. „Homo Deus“ apie tai, ką žmonija veiks toliau

Profesorius makroistorikas Yuvalis Noah Harrari išgarsėjo knyga „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Įdomi, netikėtų įžvalgų ir nestandartinių minčių bei hipotezių pilna knyga tapo bestseleriu.

„Homo Deus“ – jos tęsinys, kuriame Yuvalis svarsto, ką žmonija veiks toliau, juk jau nugalėjo tris baisiausias ją kamavusias rykštes – badą, epidemijas ir karus.

Jis teigia, kad XXI a. žmonijos laukia didžiuliai pokyčiai ir nauji iššūkiai – tapti dievais. Pasak autoriaus, mokslo ir technologijų padedami žmonės įgis dieviškų galių. Žinoma, jei išliks, nepavirs antžmogiais, gryna skaitmenine sąmone ar nebus užkariauti ir išnaikinti dirbtinio intelekto.

Ir čia Y. N. Harrari pažeria įdomybių: jis rašo apie tai, kaip tradicines religijas išstūmė humanizmas, o šį ima keisti naujas tikėjimas – deitaizmas, t. y. tikėjimas, kad visas pasaulis tėra duomenys ir jų srautai. Jis rašo apie įsigalinčią mokslo dogmą, pagal kurią visa, kas gyva ir negyva, yra algoritmai.

„Homo Deus“ – itin įtraukianti knyga, bet skaičiusieji „Sapiens“ pastebės, kad neišvengta pasikartojimų, skubotumo. Be to, kartais susidaro įspūdis, kad tolesnis žmonijos likimas autorių nelabai ir jaudina – Yuvalis žvelgia į mus kaip entomologas į vabalėlius. Na, tik ateitis parodys, kiek jo prognozės pasitvirtins.

Yuval Noah Harrari, „Homo Deus. Glausta rytojaus istorija“, iš anglų kalbos vertė Tadas Juras, „Kitos knygos“, 2018 m.

Pirmoji jaunosios kartos rašytojo, slemo poezijos kūrėjo ir atlikėjo Mariaus Povilo Elijo Martynenko knyga apibūdinama kaip „atviras pokalbis“ ir „poetinė proza“. Taip, 60 trumpų šiame rinkinyje esančių tekstų tikrai atviri, šokiruojantys, išpažintiniai. Knyga išsaugojo daugumą slemo poezijai būdingų bruožų: „smūgines“ eilutes, socialinę, politinę tematiką, intymaus gyvenimo detales, šnekamosios kalbos stilistiką.

Šios knygos pasakotojas – jautrus ir sarkastiškas, filosofiškas ir besimėgaujantis lytinio gyvenimo aprašymais. Labai dvilypis, nuolat peršokantis iš „aukštųjų materijų“ į groteską ir fiziologiją, nuo genitalijų – prie būties ir žvaigždžių. Į skaitytoją čia kreipiamasi beveik tiesiogiai, autorius tarsi balsu svarsto apie save, savo itin margą gyvenimą (kurio įdomių smulkmenų knygoje netrūksta), jis linkęs pažerti ir keisčiausių enciklopedinių faktų.

M. P. E. Martynenko suskamba ir kaip savo kartos – laisvos, bet sutrikusios, atviros, bet pažeidžiamos, talentingos ir tebeieškančios gyvenimo bei kūrybos prasmės – balsas.

Įdomi knyga, nors teksto aštrumas ir kokybė popieriuje priblėsta, M. P. E. Martynenko geriau klausytis gyvai, geriau matyti jį patį skaitantį ar atliekantį savo tekstus, nes nemenką jų dalį suklijuoja, iškelia ir išryškina būtent autoriaus asmenybė, balsas ir mimika.

Marius Povilas Elijas Martynenko, „Be penkių pasaulio pradžia“, „Tyto alba“, 2018 m.

Žinomo mokytojo, kultūrininko ir eseisto prisiminimų knyga. Anaiptol ne tradicinė. Jei tikitės nuobodaus pasakojimo apie kelią į šviesą, kur nutylėti visi tiek pasakotojo, tiek aplinkinių spalvingieji bruožai ir įdomesni nutikimai bei paslydimai, maloniai nustebsite.

Tai labai gyvas, labai margas, šmaikštus, detalus, net smulkmeniškas pasakojimas apie autoriaus gyvenimą XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Lietuvoje, Barvuose (Šilutės r.). Knyga suskirstyta į skyrius „Namai“, „Erdvė“, „Gyvolukai“, „Gyvenimas“, „Kelionės“ ir viskas sąžiningai, žemaičiuojant aprašyta. Atsiminimų pasakotojas tikrai visutėliai viską žino ir prisimena – net baugu skaitant.

Kaimo žmonės, jų tipažai, tarpusavio santykiai pagauti labai pastabios autoriaus akies, skaitydamas tarsi pats prisimeni ir panašius nutikimus, ir žmones.

Knyga įdomi ir unikalaus krašto aprašymu – lietuvininkų ir vietos vokiečių kultūros likučiai, papročiai, gyvenimai taip pat prisimenami ir aprašomi.

P. S. Visokiems šventakupriams ir nemėgstantiems sodresnio posakio, atviresnio epizodo, alpstantiems nuo žodžio „šūdas“ patariu neskaityti.

Vytautas Toleikis, „Pasakojimai prabudus. Atsiminimai“, „Naujasis Židinys-Aidai“, 2017 m.

„Ankstyvą 1941 metų birželio rytą pikti kareiviai išverčia Algiuką ir visus jo šeimyniškius iš lovų ir liepia ruoštis kelionėn…“

Knyga apie Sibirą ir tremtį mūsų vaikams ir jau turintiems vaikų ištremtųjų vaikams ir anūkams – vieniems, kad suprastų ir sužinotų, kitiems – kad atpažintų ir perduotų.

Taip, šis Meniškiausios metų knygos premiją gavęs grafinis pasakojimas yra šeimos ir krašto istorijos perdavimas kitai kartai. Sakau „grafinis pasakojimas“, nes knyga, nors ir pristatoma kaip tradicinis komiksas, toks nėra – čia palikta daugiau erdvės tekstui, pagrindinio veikėjo – trylikamečio Algiuko – mintims ir žodžiams.

Ir pats pasakojimas pateikiamas taip, tarsi jį būtų rašęs Algiukas, iš vaiko ir paauglio perspektyvos. Taip sušvelninami kai kurie skaudūs dalykai, išsaugomas naivumas ir pasakojimą į priekį genantis smalsumas.

Puiki, graži, išradinga knyga – joje naudojamos ir laiškų, nuotraukų stilizacijos, įvairios instrukcijos, smulkesni paaiškinimai. Vien tam, kad skaitytojai žinotų ne tik patį skaudų tremties faktą, bet ir tai, kaip lietuviai ten gyveno, rengėsi, maitinosi.

Tokių knygų – išradingai, rūpestingai, jautriai pristatančių skaudžius istorinius įvykius, pačią istoriją, istorines asmenybes – labai trūksta. Telieka tikėtis, kad „Sibiro haiku“ padės joms atsirasti.

Jurga Vilė, Lina Itagaki, „Sibiro haiku“, „Aukso žuvys“, 2017 m.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų