(Aušros Andriulytės, Ovidijaus Lukošiaus nuotr.)

Kitokia Islandija: kelionė pelenų kilimu ir upės vaga

Kitokia Islandija: kelionė pelenų kilimu ir upės vaga

Turistų apgultoje Islandijoje gausu vietų, kur įspūdingos gamtos apsuptyje gali pasijusti vienišas ir bejėgis. Tereikia nuvažiuoti nuo pagrindinio kelio. Ovidijus Lukošius suka vairą į bekelę.

Važiuojame jau trečią valandą, bet iki šiol nesutikome nė vieno žmogaus, neprasilenkėme su jokiu kitu automobiliu. Aplink kiek akys mato juoda pelenų dykuma, lavos uolos ir samanoti kalnai horizonte. Geriau į juos įsižiūrėjus, kur ne kur galima pamatyti vandens siūlus – žemyn gargančius krioklius. Vieninteliai gyvi padarai – slampinėjančios ir gulinėjančios avys nuo pelenų papilkėjusiais kailiais.

Mūsų „Toyota“ lengvai sklendžia pelenų kilimu, o kelią žymi tik vienoje jo pusėje sukalti bent metro aukščio geltoni kuolai ir kitų automobilių paliktos vėžės. Kai kur jos vos matomos – vėjas pusto pelenų dulkes lyg dykumos smėlį ar sniegą žiemą.

Žydrame danguje skaisčiai šviečia saulė, kažkur išnyko dar vakar erzinę kone žeme slenkantys pilki debesys ir įkyri dulksna. Pajuokaujame, kad sinoptikui nėra palankesnės šalies už Islandiją: ankstyvą rudenį temperatūra visada svyruoja apie 12–14 laipsnių, vienintelė dilema, lis ar bus giedra. Jei prognozavo lietų, bet šviečia saulė, niekas dėl to nekeiks suklydusio meteorologo.

Pernai į Islandiją atvyko 2,2 mln. turistų – keturis kartus daugiau, nei ši šalis sulaukdavo vos prieš septynerius metus. Didesnė jų dalis per daug nenutolsta nuo Reikjaviko ir sukiojasi vadinamajame Auksiniame žiede. Tai maždaug 300 km maršrutas, besidriekiantis pro labiausiai išreklamuotas Islandijos įžymybes: Strokuro geizerį, Gudlfoso krioklį ar Tingvedliro nacionalinį parką, kuriame susikerta Amerikos ir Eurazijos tektoninės plokštės. Pakaks vos dienos surinkti asmenukių kolekcijai su šiais gamtos stebuklais ir miniomis turistų – į Europą keliaujantys amerikiečiai neretai Islandijoje tiesiog trumpam stabteli – fone.

Jei neužsuksite į paskutinį Reikjaviko apylinkėse esantį prekybos centrą, iki kito gali tekti važiuoti net 500 km.

Atostogaujantys ilgiau iš Reikjaviko leidžiasi į 800 km (į abi puses) kelionę pietine Atlanto vandenyno pakrante arba, įveikę maždaug pusantro tūkstančio kilometrų, važiuoja visą salą juosiančiu keliu. Kuo toliau nuo sostinės turistų minios tirpsta, o vietovardžiai žemėlapiuose, kuriuos iš pradžių įsivaizduoju esant bent miesteliais, dažnai tėra kelios pakalnėje pabirusios sodybos, šalia kurių nesitikėkite rasti daug civilizacijos patogumų.

Jei neužsuksite į paskutinį Reikjaviko apylinkėse esantį prekybos centrą, iki kito gali tekti važiuoti net 500 km. Bet skubančius ir taupančius nuo alkio gelbsti degalinės, kuriose pardavinėjami vos 3 eurus kainuojantys dešrainiai, gardinami džiovintais svogūnais ir bent šešių rūšių padažais. Apvažiuoti ratu salą galima bet kuriuo automobiliu, nors prie dalies lankytinų vietų teks dardėti ir žvyrkeliu.

Pavojinga piniginei

Bet grįžkime į pustomą pelenų kelią. Jis pažymėtas F210 numeriu, o F raidė prieš skaitmenis reiškia, kad atostogos Islandijoje bus fantastiškos arba finansiškai skausmingos. Oficiali versija – F raide žymimi keliai, kuriais leidžiama važiuoti tik automobiliais visais varančiaisiais ratais. Šių kelių pradžioje yra vartai, uždaromi įpusėjus rudeniui beveik iki pavasario pabaigos, bet neretai ir vasarą, kai dėl blogo oro jie tampa itin pavojingi. Prie vartų kabo lenta su pagalbos telefonu ir įspėjimu, kad mažais džipais, taip ir parašyta, gali būti neįveikiami. Užsirašau telefono numerį, nors netrukus pastebiu, kad mobilusis ryšys dingęs.

Išsamių ir patikimų patarimų apie konkrečius maršrutus F keliais internete nepavyks rasti, tačiau tinklalapyje road.is pateikiama informacija, kurie šių kelių realiuoju laiku yra uždaryti. „YouTube“ raktažodžiai „Iceland f roads“ daugiau konkrečių žinių irgi nesuteikia, bet užlieja emocijų ir adrenalino banga – tarp vaizdo įrašų, kuriuose motociklai ir visureigiai skrodžia kalnų upes, matyti ir iki stogo apsemtų ar nevaldomai pasroviui plaukiančių automobilių.

Kad vaizdas atrodytų graudesnis, galima pasiskaityti istorijų apie Islandijos automobilių nuomos bendrovių tūkstančius eurų siekiančias baudas turistams, apgadinusiems išsinuomotas transporto priemones. Automobilių nuoma ir šiaip čia gerokai brangesnė nei daugelyje Europos šalių, tačiau kaina padvigubėja, jei rinksitės draudimą ne tik nuo tradicinių, bet ir nuo specifinių įvykių – pavyzdžiui, jei automobilis pateks į pelenų bei smėlio audrą, kuri kėbulą subraižys tarsi švitriniu popieriumi. Arba stiprus vėjas išplėš iš rankų dureles ir jas sulankstys.

Keli vakarai dar namie skaitinėjant tokias istorijas ir nuomos bendrovių taisykles sukuria įspūdį, kad kelionių automobiliu mėgėjui Islandija yra bene pavojingiausia šalis pasaulyje. Bent jau vairuotojo piniginei.

Kelias virsta upe

Pažinčiai su F keliais 210-ąjį pasirinkome dėl vienos priežasties – jis veda pro nuotraukose sužavėjusį Maelifelį, pelenų dykumoje stūksantį kone tobulo kūgio formos skaisčiai žalios spalvos ugnikalnį.

Kirtus kelio vartų liniją, krūtinę kutena malonus virpulys, kad peržengei ribą, už kurios lieka daugelis į Islandiją plūstančių turistų. Supranti, jog ši diena bus išskirtinė, svajoji, kad ji niekada nesibaigtų. Pirmi kilometrai nežada jokių pavojų, ir nors skurdžiuose kitų keliautojų pasakojimuose skaičiau apie dešimtis upių, kurias teks įveikti, pirmos pasitaikiusios kliūtys atrodo juokingos – „Toyota“ be vargo perbrenda siaurius upelius.

Mintyse pradedu šaipytis iš įspūdžių nuotrupų keliautojų forumuose, kad F210-asis yra klastingas ir kažkam teko pusiaukelėje apsisukti. Tačiau netrukus tenka surimtėti – pasikeičia kraštovaizdis, kelias įgauna ryškesnius kontūrus, ir netrukus suprantu, kad riedu pasroviui upe, kuri kelią pavertė savo vaga. Primena Vaiguvos upę-gatvę Plokščiuose, tik islandiška versija gilesnė, sraunesnė ir ilgesnė.

Įpusėjus kelionę F210-asis įsiterpia tarp Mirdalsjokudlio ledyno ir aukštikalnėse esančio Landmanaloigaro, o peizažas tampa dar įspūdingesnis ir atšiauresnis. JAV astronautai, rengdamiesi „Apollo“ misijoms, 1965 ir 1967 m. surengė treniruočių stovyklas atšiauriose Islandijos vietovėse, vienoje jų dalyvavo Neilas Armstrongas, pirmasis Mėnulyje išsilaipinęs žmogus. „Kosminis“ salos peizažas vilioja ir filmų kūrėjus, tačiau astronautai čia pirmiausia atvyko dėl geologinės įvairovės, kad išmoktų parinkti tinkamus grunto mėginius ir pargabentų juos į Žemę.

Jautiesi, lyg bandytų kas įvilioti į spąstus. Keletą kartų žvilgteliu į telefoną, ryšio vis dar nėra.

Kelionė jau trunka gal puspenktos valandos, ir mes aplenkėme vieną automobilį, kurio vėžlio greičiu judantis ekipažas, kaip išdavė ant stogo bagažinės sukrautos mantos kiekis, greičiausiai neturi tikslo iki sutemų pasiekti asfaltą ir liks nakvoti F210-ojo pakelėje ar trauks dar gilyn į salos vidurį.

Atsiveria slėniai, upės vingiuoja išrėžusios po keletą vagų. Prieš visureigiu neriant į vandenį jau tenka išlipti ir apsidairyti, kaip saugiau pasiekti kitą krantą. Praverstų ilgi guminiai žvejo batai, kad iš pradžių pats galėčiau perbristi upę.

Tenka prisiminti keletą prieš kelionę įsidėmėtų taisyklių. Viena jų atrodo švelniai sarkastiška – palaukti kitų keliautojų, kad nutikus nelaimei būtų kam padėti. Bet šiame kelyje laukti gali tekti iki ryto. Akys ima ieškoti vienas paskui kitą išrikiuotų brastą žyminčių akmenų virtinės – jei akmenų nematyti, upė per gili, kad ją galėtumei įveikti. Jei srovė teka ramiai, tai irgi pavojaus ženklas. Nors baugiau atrodo lyg pašėlęs žemyn dardantis vanduo, rami tėkmė gali rodyti, kad upė pavojingai pakilusi ir jos nebeblaško ant dugno gulintys akmenys.

Jei oras giedras, tai dar nereiškia, kad upės bus seklesnės, nei pliaupiant lietui. Priešingai. Daugelį jų maitina ledynai, kurie sparčiau tirpsta kaitinant saulei. Po kelių iš eilės saulėtų dienų F keliuose neįveikiamų vandens kliūčių gali būti ypač daug.

Nors ne visų upių dugnas akmenuotas, važiuoti reikia lėtai, bet užtikrintai – sustojus variklį gali užlieti vanduo, o judant pernelyg greitai didesnis pavojus į aštrius akmenis prakirsti padangą. Stipri srovė grasina nuplėšti priekinį automobilio numerį – įveikęs vieną įspūdingesnių brastų savąjį traukiau iš ledinio vandens. Vėliau, jau važiuodamas įprastais keliais, atkreipiu dėmesį į daugybę visureigių be valstybinių numerių. Nuomos agentūroje automobilį gavau tik su priekiniu numerio ženklu ir prie galinio stiklo priklijuotu popieriaus lapu su raidžių bei skaičių kombinacija.

Iš vandens ištrauktą savo automobilio numerį užkišu už priekinio stiklo ir prie buferio pritvirtinu tik kelionės po Islandiją pabaigoje. Beveik neabejoju, kad jis dabar jau guli kurios nors upės dugne.

Sulauktas palengvėjimas

Vis dažniau tenka išlipti iš automobilio upės salose, kai įveikęs vieną brastą turi stabtelti prieš kitą. Jautiesi, lyg bandytų kas įvilioti į spąstus. Keletą kartų žvilgteliu į telefoną, ryšio vis dar nėra. Valandos tirpsta greičiau nei kilometrai, ir supranti, kad grįžti atgal iki sutemų nebespėtumei.

Mūsų „Toyota Land Cruiser“ yra vienas geriausių šiuolaikinių visureigių, kuriam retas konkurentas galėtų prilygti važumu. Tačiau tai tik serijinis automobilis, neparengtas itin ekstremalioms kelionėms. Tikrieji F kelių užkariautojai pasiruošę rimčiau. Islandijoje teko matyti ne vieną visureigį pakelta pakaba, milžiniškais ratais ir ties stogu styrančiais ortakiais, kad vanduo pro oro filtrą nepatektų į variklį. Kai kurie tokių monstrų yra visureigių ir namelių su ratais hibridai.

Kituose F keliuose teko sutikti ir vadinamųjų miesto visureigių, tačiau 210-ąjį tokiu vargiai užkariautumei. Bent jau paskutinė šiame kelyje sutikta kliūtis sustabdytų daugelį. Stovime prie bent dviejų metrų aukščio skardžio, kitame upės krante lygiai toks pat šauna aukštyn, vanduo kunkuliuoja, lyg virtų, o vos už metro nuo brastą žyminčių akmenų kriokliu krinta žemyn. Neabejoju, kad važiuosiu toliau, bet delsiu. Drąsos įkvepia kitame krante pasirodęs visureigis. Jis nė nestabtelėjęs smunka žemyn ir netrukus išnyra šalia mūsų. Vairuotojas, be jokios abejonės, vietinis, į mane net nepažiūri. Jungiu pavarą ir akimirką pro priekinį stiklą matau vien vandenį, o netrukus, įveikdamas skardį kitame krante – tik dangų.

Dar po keliolikos kilometrų privažiuojame pirmą šią dieną tiltą, o horizonte šmėsteli elektros stulpai. Civilizacija jau čia pat. Nors nelabai norėčiau tai pripažinti, užplūsta palengvėjimo jausmas. Už nugaros likę F210-ojo 130 km yra tai, apie ką dabar pirmiausia pagalvoju išgirdęs Islandijos vardą. Po šios dienos tikroji Islandija prasideda prie užtvaro ir F kelią žyminčios lentos.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų