Kita prigimties pusė

Kita prigimties pusė

Mintis, kad tango – tai gyvenimo būdas, tokia pat sena, kaip pats šokis. Ieva Rekštytė-Matuliauskė domisi argentinietiškojo tango kultūra Lietuvoje ir pati mėgina šokių aikštelėje braižyti aštuoniukę.

Tango pirmiausia mane patraukė savo muzika. Išmokusi ispaniškai nustėrau, kokius tekstus išdainuoja tie geidulingai žemų balsų dainininkai, kuriuos pamėgau klausytis kaip „neutralaus“ fono: jie aprauda nelaimingą meilę, guodžiasi dėl nepritekliaus, iškošia pro dantis pavydą ar įpykę įsivaizduoja, kaip nupjautų ausį neištikimai mylimajai. Šis gluminantis atvirumas ir drąsa būti pažeidžiamam – kertinės tango savybės.

XIX a. pabaigoje Argentinoje ir Urugvajuje tango gimė kaip socialinis projektas, slopinantis įtampą tarp skirtingų luomų. Jis tiko visiems. „Tango leido žmonėms nebūti vertinamiems pagal statusą, išsilavinimą ir pasiekimus. Pašokęs galėjai paklausti partnerio vardo ir ką jis ar ji veikia. Bet tik jei įdomu“, – pasakoja tango mokytojas ir dainininkas Eduardo Gimenezas. Lietuvoje šis šokis labiausiai vertinamas dar dėl kitų ypatybių. Pavyzdžiui, dėl galimybės priklausyti grupei, ar, kaip sakytų Eduardo, tango genčiai. Be to, jis padeda atrasti naujų asmenybės spalvų. „Didžioji dauguma mūsų kasdien susirūpinę dėl žemiškų problemų ir jos neleidžia mums atskleisti kitos, jausmingesnės, savo prigimties pusės. Tango ją išlaisvina“, – paaiškina pašnekovas.

Tango visuomet turi vesti vyras.

Naujas etapas

1999 m. pradėjęs mokyti šio šokio Lietuvoje, E. Gimenezas sulaukė didelio lietuvių dėmesio. Apie septynerius aštuonerius metus į jo įkurtą Tango akademiją plūdo interesantai, norintys išmokti ugningojo šokio žingsnelių. Vieni panoro išbandyti naują būdą praleisti laisvalaikį, kiti užsikrėtė prasidėjusia mada. Pasak Eduardo, dabar tango iš paikos vaikystės ir paauglystės įžengė į naują, vis dar jauną, bet jau kiek išmintingesnį amžių, gerokai atsijojusį šokėjus. Gludinti judesius ir ieškoti savojo stiliaus liko tikri entuziastai, o atkrito tie, kuriems, anot mokytojo, labiausiai rūpėjo šokių aikštelėje pasidaryti nuotraukų.

Pamokyta, kad apie tango turiu rašyti tik jį išmėginusi, avėdama šokio batelius priešais Eduardo atsiduriu ir aš. Mudu pradedame nuo elementaraus žingsniavimo po salę, bet netrukus imamės tango pradmenų ir sykiu pagrindų – kojų kryžiavimo ir vadinamųjų aštuoniukių. Netrukus gaunu pastabą. „Jūs mane tempiate, palaukite, judesį turiu inicijuoti aš“, – esminę besimokančių moterų klaidą įvardija Eduardo. Nė nemėginu teisintis, kad tai dėl to, jog tiesiog nudžiugau prisiminusi, kuria koja žengti atgal…

E. Gimenezas yra pastebėjęs, kad veiklioms ir ambicingoms lietuvėms dažnai būna sunku pasiduoti dominuojančiam vyrui. „Tango visuomet turi vesti vyras, – lyg mantrą kartoja mokytojas. – Savo pečiais, krūtine, pilvu jis jums nurodo judėjimo kryptį.“ Daugeliui atėjusių šokti porų neretai tenka persiskirstyti vaidmenimis, ypač, jei namie linkusios vadovauti moterys. „Deja, daugelis būtent dėl šios priežasties atkrinta jau po kelių mėnesių. Jiems nelengva persiorientuoti. Pagaliau, net jei moteris ima leistis vedama, vyras pristinga iniciatyvos, nes nepratęs jos rodyti. Na, ir dar sulaukia piktokų replikų, jog yra nemokša“, – juokiasi E. Gimenezas. Greitą atšalimą lemia ir nevienoda motyvacija. Dažniausiai moterų „atvedami“ partneriai pasuoja taip ir neperpratę užjūrio šokio esmės. „Bet jei tiek moteris, tiek vyras atranda panašią motyvaciją ir po kurio laiko išmoksta įsiklausyti į vienas kito judesius, ima šokti puikiai“, – suteikia vilčių jis.

Veiklioms ir ambicingoms lietuvėms dažnai būna sunku pasiduoti dominuojančiam vyrui

Solidus glaudumas

Kaip įmanydama stengiuosi atsipalaiduoti ir paklusti. Kažin, kiek laiko tenka mokytis, kad tave šokdintų milongose – kyla natūralus, tik gal kiek per ankstyvas klausimas. Anot Eduardo, įprastai prireikia dvejų metų, kad galėtum šokti be kompleksų. Žinoma, kai kurios poros sugeba įgūdžius ištobulinti ir per vienus. E. Gimenezo nuomone, tango – tai ne tik žingsnelių atkartojimas ar siekis šokti greičiau ir sudėtingiau („Tai – ne sportas, o jausmai!“), bet ir išmoktų judesių virsmas savitais, autentiškais. „Iki kelerių metų praktikos tu ką nors kopijuoji, – sako pašnekovas. – Po to jau atrandi savo kelią. Tango yra procesas.“

Jis supažindina mane su kitu judesiu – parada, kai vyro koja blokuoja moters. „Tai gal kiek šiurkštokas judesys, bet juk jį kūrė vyrai, norėdami paprovokuoti damas“, – šypsosi mokytojas. Tango yra karštos prigimties, bet neagresyvus – jame labai svarbios rafinuotos manieros. Net glaudus partnerio apkabinimas, kartais keliantis iššūkių prie artimo kontakto nepratusiems lietuviams, išlaiko solidumą ir eleganciją.

„Tango jums tinka“, – po pamokos pagiria Eduardo, nors aš pati nesididžiuoju savo pirmuoju pasirodymu šokių aikštelėje. „Nejaugi? – tariu nustebusi. – O ar jis neturėtų tikti visiems?“ Mudu imame juoktis. „Na, taip, esu priverstas pasitaisyti – teoriškai visiems.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų