A. Jolie ir memuarų autorė L. Ung. (Getty Images nuotr.)

Kinas mirties laukuose

Kinas mirties laukuose

Kurti filmą apie Kambodžos pastarųjų dešimtmečių istoriją sudėtinga. Tai, kad jo ėmėsi režisierės kelią pasirinkusi buvusi garsi kino aktorė, apskritai stebina. Angelina Jolie pasakoja Jonui Fasmanui, kaip genocidas virsta kinu.

Drauge jos tikriausiai atrodė keistai: stotinga kino garsenybė iš Los Andželo ir nedidukė gležna sugrįžėlė, kartu minančios dviračius po Kambodžos kaimų apylinkes. A. Jolie šalyje lankėsi dar filmuodamasi juostoje „Kapų plėšikė Lara Kroft“. Tai buvo pirmasis jos vaidmuo didelio biudžeto filme, nors prieš metus aktorė jau buvo laimėjusi „Oskarą“ už antraplanį vaidmenį juostoje „Mergina su trūkumais“. Loung Ung į Kambodžą grįžo prabėgus 20 metų po to, kai iš šalies pabėgo su šeima. Prisiminimus apie išgyventą Raudonųjų khmerų režimą moteris sudėjo į ką tik išleistą knygą „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“.

L. Ung su A. Jolie kartu atsidūrė Kambodžoje po to, kad pastaroji gatvėje nusipirko piratinę jos knygos kopiją ir panoro susitikti. Taip gimė neįtikėtina draugystė. „Stabtelėjome kažkokioje vietoje, – pasakoja L. Ung. – Ne restorane, o paprastų kambodžiečių namuose. Mums pasiūlė maisto – vištienos su imbieru. Matėme, kaip pro šalį prabėgo liesa višta, paskui pasigirdo trekštelėjimas, ir štai jau garuoja vakarienė. Geriausius kąsnelius – skrandį ir žarnokus – namų šeimininkas patiekė Angelinai. Ir ši juos sukirto. Ji mokėjo parodyti pagarbą.“ A. Jolie pareiškus norą pagal moters prisiminimus sukurti filmą, L. Ung ilgai nedvejojo, nors kitam ne kambodžiečiui to nebūtų taip lengvai patikėjusi. Bet, jos žodžiais, „savo dvasia, ryšiu su šalimi ir giminystės ryšiais A. Jolie yra tikra kambodžietė“.

Juosta „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ yra visai kitokia nei A. Jolie būdingi pramoginiai didelio biudžeto filmai. Tai didžiausia kada nors Kambodžoje sukurta juosta, bet jos biudžetas palyginti menkas, joje beveik nėra specialiųjų efektų. Filme vaidina ne garsūs Holivudo aktoriai, o khmerų kalba šnekantys neprofesionalai. Tai ne pramoginė istorija, leidžianti pailsinti smegenis. A. Jolie žiūrovams pasakoja apie žiaurumus, prieš kelis dešimtmečius vykusius Kambodžoje, kurią daugeliui Vakarų šalių gyventojų tikriausiai būtų sunku surasti žemėlapyje.

Vis dėlto pasirinkus šią baisią temą A. Jolie pavyko sukurti ramų, tiesą atskleidžiantį filmą, kuriame karas ir genocidas vaizduojami vaiko akimis be dirbtinumo ir bandymų sukelti pasidygėjimą. Beveik visa juosta nepaprastai realistiška, bet A. Jolie puikiai pasitelkia sapnų scenas ir siurrealizmo pliūpsnius: Raudoniesiems khmerams užbaigus pirmąjį žygį per Pnompenį, kamera staiga apsiverčia aukštyn kojomis, ir tarp kareivių ima rangytis khmerų šokėjas su liūto galvos kauke. Šie pavieniai atotrūkiai nuo tikrovės pabrėžia, kaip keistai visi tie įvykiai turėjo atrodyti vaikui, kuris dar buvo per mažas suprasti, kas vyksta, ir išsigąsti taip, kaip suaugusieji. L. Ung teko staiga bėgti iš namų palikus visus daiktus. Jos tėvai buvo priversti dirbti laukuose, o šeimai reikėjo valgyti vabzdžius, kad nemirtų badu.

Sujaudino prisiminimai

Medinėmis lentomis iškaltoje bibliotekoje savo erdviame ir dailiame Los Andželo name sėdinti A. Jolie sutinka, kad toks filmas vargu ar taps labai populiarus. Ekrane jos skiriamasis bruožas yra šalta ramybė, bet bendraujant asmeniškai režisierė pasižymi lengvu lyg gulbės grakštumu ir energinga mąstysena. Jos namai atrodo šilti ir jaukūs, nors moteris pripažįsta, jog dar nebaigė į juos keltis. („Tikriausiai girdėjote apie netikėtas skyrybas“, – sako ji, bet daugiau apie neseniai įvykusias ir žiniasklaidos išsamiai nušviestas skyrybas su Bradu Pittu neužsimena.)

Kambariuose aidi spartūs kai kurių iš šešių jos vaikų žingsniai. „Žmonės neskuba į sales žiūrėti tokių juostų, – sako A. Jolie. – Stengiausi sukurti filmą ne tik besidomintiems istorija. Norėjau, kad jis būtų įdomus vizualiai. Noriu, kad žiūrovams būtų lengviau išsėdėti žiūrint tai, ką žiūrėti sunku.“

Angelina kitokia. Jos santykis su Kambodža stiprus ir asmeniškas.

Tai pasiekti režisierei leido dvi priežastys. Visų pirma, jai pavyko iš aktorių išgauti nepaprastą vaidybą, ypač iš devynmetės pagrindinio vaidmens atlikėjos Srey Moch Sareum, kurią A. Jolie ir aktorių atrankos komanda rado labdaros mokykloje Pnompenyje. Taip pat iš retkarčiais vaidinančio vertėjo bei rašytojo Komphaeko Phoeungo, kuris įkūnija šeimos tėvą. Jo veide žiūrovai įžvelgia sumaištį, baimę ir didvyriškas pastangas parodyti vaikams narsą.

A. Jolie teigimu, filme vaidinančiai mergaitei „pavyko suprasti, ko kai kurie aktoriai taip ir neperpranta. Jos užduotis buvo mąstyti ir stebėti. Pasakiau jai, kad man nereikia ašarų. Nenoriu, kad juoktumeisi, jei tam nėra noro. Ji viską padarė labai natūraliai.“ Galbūt paprastas žiūrovas neturės daug žinių apie Kambodžą ar Raudonuosius khmerus, bet filmas sutelkia dėmesį į L. Ung ir jos šeimą, todėl jį supras visi: asmeniški žmonių likimai įtraukia.

Antra, kruopščiai apmąstytos dekoracijos, interjeras ir kostiumai kuria labai tikrovišką pasaulį, kuriame vaidina aktoriai. Šiuos nuopelnus A. Jolie skiria šimtams vaidinusių ir prie filmo dirbusių kambodžiečių. Režisierė sako, kad daugelis jų prisiminė karą ir galėjo „labai tiksliai papasakoti, kaip jis atrodė. [Filme] viskas pagrįsta kieno nors asmenine patirtimi. Jie viską mums nušvietė.“

Vis dėlto juostos centre – L. Ung potyriai. Raudoniesiems khmerams užėmus valdžią jai buvo vos penkeri, o būdama dešimties su broliu ir jo žmona pabėgo į Tailandą. Režimas nužudė abu jos tėvus, dvi seseris ir 20 kitų giminaičių. Galiausiai moteris įsikūrė Vermonto valstijoje, JAV, ir su sutuoktiniu atidarė restoraną bei alaus daryklą Klivlande, Ohajo valstijoje. A. Jolie sako, kad ją sujaudino L. Ung prisiminimai, „leidžiantys patirti, ką reiškia būti šeima karo metu. Ji rašo gražiai ir nuoširdžiai, nebando pasirodyti protingesnė už skaitytoją.“ Jos drauge parašė kino scenarijų pagal L. Ung knygą.

Svetima, bet sava

A. Jolie santykis su Kambodža tęsiasi beveik du dešimtmečius. 2005 m. ji gavo šios šalies pilietybę. Los Andžele užaugusi, išsyk po laukinės jaunystės sparčiai kopti karjeros laiptais ėmusi moteris viešėdama Kambodžoje sužinojo apie pabėgėlių kančias ir didžiulį besivystančių šalių skurdą. Kalbai pasisukus apie Kambodžą, šaltoka A. Jolie asmenybė nušvinta nuoširdžia šiluma. Ji sako, kad Kambodža jai leido atrasti ryšį su pasauliu: „Ten aš pabudau.“

Prieš 15 metų A. Jolie įsivaikino vyriausiąjį sūnų Maddoxą iš Kambodžos vaikų namų. Filmo „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ titruose jis įvardijamas kaip vykdomasis prodiuseris. Jo vardu pavadinta režisierės labdaros organizacija Kambodžoje „Maddox Jolie-Pitt Foundation“, įsikūrusi A. Jolie įsigytame pastate atokioje šiaurės vakarinėje šalies dalyje. Fondas remia švietimą, sveikatos priežiūrą ir miškų bei laukinių gyvūnų apsaugą.

Žinoma, dėl veiklos Kambodžoje A. Jolie sulaukė nemažai kritikos. Teigiama, kad kino garsenybė naudojasi skurdžia šalimi, norėdama pademonstruoti dosnumą ir aktyvumą, bet patys kambodžiečiai nieko panašaus nekalba. Ji realistiškai ir kukliai vertina pašalietės galimybes ką nors pasiekti. Fondą finansuoja A. Jolie, bet organizaciją valdo kambodžiečiai: juk pačios aktorės ir režisierės karjera įsibėgėjusi visai kitur.

Kaip ir daugelis prityrusių nevyriausybinių organizacijų darbuotojų, A. Jolie supranta, kaip sunku spręsti problemas pavieniui: pavyzdžiui, išminuojant miškus auga brakonieriavimo ir miškų kirtimo mastas. Be to, gamtosaugos aktyvistai privalo įtikinti gyventojus, kad sykiais būtina paminti trumpalaikius savo interesus. „Kartais žmonės ateina pasiruošę iškart sumokėti ir patenkinti trumpalaikius poreikius. Bet ilgalaikėje perspektyvoje tai yra žalinga. Privalome įrodyti, kad gerokai svarbesnė ilgalaikė perspektyva.“

Vienas filmo prodiuserių, ko gero, garsiausias Kambodžos režisierius Rithy Panhas, sako: „Dažniausiai prodiusuoju taip: žmonės susirenka, pafilmuojame ir visi išsiskirsto. Bet Angelina kitokia. Jos santykis su Kambodža stiprus ir asmeniškas. Tai jai leidžia aiškiai suprasti, kuo gali tapti žmogus.“

Galbūt tai skamba keistai kalbant apie šalį, labiausiai pagarsėjusią išgyventu genocidu, bet Kambodža stipri: keliautojai žino, jog ji yra viena pragmatiškiausių ir optimistiškiausiai į ateitį žvelgiančių valstybių. Prabėgus keturiems dešimtmečiams nuo Raudonųjų khmerų režimo žlugimo, Kambodža yra labiau pasirengusi pažvelgti savo praeičiai į akis nei kada nors anksčiau. Tačiau valdžia vis dar krūpčioja nuo šios temos. Siekdama gauti leidimą filmuoti A. Jolie valdžios atstovams pareiškė, kad „šis filmas ne apie politiką. Neketiname kapstytis po praeities siaubą. Norime padėti šaliai žengti į ateitį. Tai tik pasakojimas apie vieną kambodžiečių šeimą.“

R. Panhas teigia, jog filmą ketinama pristatyti visose šalies provincijose (tik nedaugelis kambodžiečių gyvena netoli kino teatro ar gali užsisakyti juostą prodiusavusios bendrovės „Netflix“ paslaugas). Dauguma dabartinių šalies gyventojų gimė jau žlugus Raudonųjų khmerų režimui. R. Panhas tvirtina, kad filmas padės jiems suprasti praeitį, apie kurią žmonės vis dar nenori šnekėti: „Pažiūrėję jie galės pasikalbėti. Galės pasakyti savo vaikams: „Taip mes gyvenome…“ [A. Jolie] sukūrė šį filmą, bet istorija priklauso Kambodžai.“

Jonas Fasmanas yra „The Economist“ korespondentas Vašingtone. Anksčiau jis buvo įsikūręs Pietryčių Azijoje.

Kadras iš filmo „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų