Baltarusiški tapetai vintažinėje realybėje. 1978 m. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Kinas ir kaupikai

Kinas ir kaupikai

Populiarusis televizijos serialas „Černobylis“ į dėmesio centrą išvilko ir daugybę buitinių sovietmečio detalių. Ernestas Parulskis pasakoja, kaip tuomečiai baltarusiški tapetai tapo geidžiamu vintažiniu artefaktu.

Prieš kelerius metus bendradarbė pradėjo remontuoti savo butą ir, jau išnešus baldus, naujai pažvelgė į sienų tapetus. Jie buvo pagaminti Baltarusijoje ir suklijuoti maždaug prieš keturiasdešimt metų, kai anuomečiai naujakuriai įsikraustė į 1978-aisiais pastatytą blokinį daugiabutį. Dekoratyviai intensyvūs, slaviško dizaino tapetai po remonto, aišku, privalėjo išnykti, bet menotyrininkės ir meno istorikės žvilgsnis užfiksavo vėlyvojo sovietinio baroko žavesį, tad kolegė paprašė meistro būsimame interjere palikti senų tapetų fragmentą. Na, panašiai elgiasi paveldosaugos architektai – rekonstruojamuose paveldo statiniuose išsaugo kokią nors apysenę arką ar grindų gabaliuką.

Meistras kategoriškai atsisakė vykdyti, jo nuomone, beprasmišką klientės užgaidą. Tai šiek tiek stebina, nes jau seniai matau, kaip gana greitai žmonės sureaguoja į meno lauko skleidžiamus skonio, stiliaus ir vaizdo interpretacijų pasikeitimus. Pavyzdžiui, kita mano bendradarbė, irgi menotyrininkė (suprantu, kad pavyzdys skaitytojui atrodys kaip įžūliai sugalvota fikcija, bet nieko negaliu padaryti – realybė būtent šitaip ir veikia), taip pat darė remontą, taip pat (visiškai savarankiškai, be jokio kontakto su kita remontą dariusia bendradarbe) paprašė, kad statybininkai paliktų juostą senų tapetų (ar reikia patikslinti, kad ir šitie buvo baltarusiški?), ir sulaukė visiško darbininkų supratingumo ir pritarimo idėjai. Na, o bendradarbė, kuriai su meistru nepasisekė, rankų nenuleido – nusižiūrėtą tapetų fragmentą išsikirpo ir įsirėmino.

Ši istorija naują ir vintažinį tęsinį įgavo pavasarį, kai buvo parodytos pirmosios HBO „Černobylio“ serijos. Apie serialą jau daug rašyta, tad tik dėl atsargumo primenu, kad sovietinę, 1986-ųjų, Pripetę (Černobylio elektrinei aptarnauti pastatytą miestą) seriale imitavo Vilniaus Fabijoniškės – ne tik rajono eksterjerai, bet ir butai. Viename jų nufilmuota pagrindinė filmo herojė Liudmila Ignatenko (vaidino Jessie Buckley, jau patyrusi Vilniaus kaip rusiško miesto žinovė – 2017 m. ji buvo Marija Bolkonskaja seriale „Karas ir taika“, kuris taip pat filmuotas Lietuvos sostinėje), žiūrinti pro langą į Pripetės (Fabijoniškių) kiemus tuščiame, nes ką tik gautame, kambaryje su išklijuotais baltarusiškais tapetais. Tais pačiais, kurių skiautę mano bendradarbė įžvalgiai išsaugojo ir įsirėmino – galiausiai gavo puikų su stipriu pasakojimu vintažinį artefaktą, kuris, atrodo, katalizavo ir būsimo kolekcionavimo kryptį – rinkti kultiniuose filmuose sudalyvavusius dizaino objektus. Kolegė įsitikinusi, kad turi stalinį šviestuvą, kurį matė kažkuriame garsiame sovietiniame filme. Kuriame – neatsimena.

Visa tai iliustruoja vintažininkų realybę – pasaulyje yra minios žmonių, renkančių kinematografinį dizainą: ieško (ir nesunkiai bei nebrangiai randa) Puaro švarko atlapo art deco stiliaus gėlių puokštės laikiklio, matyto seriale „Agathos Christie kolekcija. Puaro“, nusiperka kokteilių staliuką, kurį dekoratoriai naudojo Alfredo Hitchcocko filme „Virvė“, arba įnirtingai aukcione kovoja dėl futuristinio rašto kaklaraiščio, kurį bondianos filme „Gyvenk du kartus“ ryšėjo vienas antraeilių neigiamų herojų. Vintažinio kolekcionavimo taisyklės šioje medžioklėje nėra pažeidžiamos – rinkėjai ieško ne konkretaus filme sudalyvavusio daikto (toks patektų į „memorabilia“ žanrą), o industrinio produkto iš tos pačios, kaip ir filme, gamyklinės serijos.

Žinoma, atvirkštinis procesas – vintažo keliavimas iš sukauptų rinkinių į kiną – yra daug intensyvesnis ir atliekantis nepaprastai svarbią antropologinę vizualizaciją. Galima net teigti (su išlygomis, be abejo), kad svarbiausia seno šlamšto kaupikų misija ir yra tokia – patekti į serialą ir padėti jo kūrėjams maksimaliai tiksliai atkurti epochos atmosferą.

Pasaulyje yra minios žmonių, renkančių kinematografinio dizaino pavyzdžius.

Vėl grįžtu prie HBO „Černobylio“ serialo. Jis ne tik filmuotas Vilniuje, bet ir jo autentiškumą kūrė lietuvių komanda, kuri tobulai perteikė sovietinius 1986 m.: drabužius, buitį ir kasdienybės – militarinės, mokslinės, sveikatos apsaugos, gatvės – atmosferą. Kritikai tai pamatė – visi paminėjo neįtikėtiną serialo autentiškumą. Vasaros viduryje buvo paskelbtos „Emmy“ nominacijos. „Černobylis“ jų gavo 19-a, o vienoje kategorijų, už kostiumus, yra ir lietuvė Daiva Petrulytė. Galiu lažintis, kad už jos sėkmę serga ne vienas vintažinių drabužių skolintojas.

Didžiausią, šiek tiek dviprasmišką pagyrimą serialo autentikai radau rugpjūčio 2 d. „Tauragės žinių“ numeryje. Jame aprašoma trumpa kelionė, pasinaudojus nemokamų vizų akcija, iš Tauragės į Kaliningrado srities Sovetską. Smalsuolių grupėje buvo kelių kartų atstovai. Jauniausioji, dvidešimtmetė vilnietė, perėjusi Karalienės Luizos tiltą, pamatė spalvotus miestelio fasadus ir nusistebėjo: „… kad čia visai neprimena tų vaizdų iš filmo „Černobylis“.“ Jaunoji vilniete! Autobusai 3G, 10, 24, 40, 53, 55, 56, 57, blogiausiu atveju naktinis 101N nuveš jus į Fabijoniškes ir ten bus galima apžiūrėti ištisą rajoną „tų vaizdų“. Ten juk jau vežami kinematografiniai turistai! O per airbnb.com galima pagyventi išsinuomotame chernobyl style bute. Jei pasiseks, jo sienos bus dekoruotos baltarusiškais tapetais.

Na, o norint kokybiškai užbaigti industrinę grandinę, verta pasinaudoti bendradarbės idėja: pakarpyti tapetus ir įrėmintas jų skiautes pardavinėti kaip kinematografinio vintažo suvenyrą.

Baltarusiški tapetai vintažinėje realybėje. 1978 m. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų