A Parrot Ar.drone 2.0 Photographed For A Feature On Drones

Kiekvienas gali skristi

Kiekvienas gali skristi

Norintiems laisvalaikiu kyboti ore piloto licencija nebūtina – tereikia įsigyti bepilotę skraidyklę. Vilius Petkauskas mokosi valdyti droną ir aiškinasi, kokį pirmiausia rinktis.

Masinė madingų įrenginių psichozė man svetima. Nesuprantu dėl galimybės pirmiems įsigyti išmanųjį telefoną ant šaligatvio nakvojančių žmonių, o pompastiškai pristatytų technologijų, kaip „Google“ akiniai, agoniją stebėjau su sveika piktdžiuga. Technologija yra priemonė, ne tikslas.
Bepiločiai orlaiviai jau senokai naudojami kariškių, o aš, daugiausia apie verslą rašantis žurnalistas, gana skeptiškai vertinau idėjas, kad šios skraidyklės galės būti pritaikomos kasdienėje veikloje. Tačiau požiūris ėmė keistis pasaulio pašto siuntų milžinams DPD, „FedEx“, UPS, DHL ir internetinės prekybos įmonei „Amazon“ pranešus apie bandymus prekes pristatyti dronais. Apie tai IQ žurnalui kalbintas Prancūzijos DPD atstovas Sonetas Jeanas-Claude’as dėstė argumentus, kad teks palaukti ne vienus metus, kol miestuose išvysime skraidyklių su siuntomis.

Kad šie orlaiviai gali teikti ne tik naudą, pademonstravo žinomas Niujorko grafitininkas pravarde Katsu. Prie vieno populiariausių kinų bendrovės DJI gaminamų dronų „Phantom“ pritaisęs purškiamųjų dažų flakoną, niujorkietis ištepliojo poros dešimčių metrų aukštyje „Calvin Klein“ reklamos stende besišypsančio modelio Kendall Jenner veidą. Tai tebuvo kelios raudonos linijos, primenančios piešti neišmokusio vaiko keverzonę, tačiau be drono pagalbos Katsu šis išpuolis nebūtų pavykęs.

Maždaug tuo pat metu orlaivius pamėgo fotografai. Iki 600–800 eurų su visa reikalinga įranga atpigusios skraidyklės pasaulį leido įamžinti tokiu būdu, kuris anksčiau buvo prieinamas tik išrinktiesiems. Pavyzdžiui, 2009 m. išleistam Mariaus Jovaišos nuotraukų albumui „Neregėta Lietuva“ sukurti prireikė 51 skrydžio, 88 valandų ore, sraigtasparnio, oro baliono ir dviviečio lėktuvo. O praėjusių metų pabaigoje pasaulį sužavėjusios klaipėdiečio Karolio Janulio fotografijos padarytos pasitelkus DJI „Phantom 2“ su gamykline fotokamera. Kaip žiniasklaidai pasakojo K. Janulis, nuo pirmo prisilietimo prie bepilotės skraidyklės iki nuotraukų ciklo pristatymo prabėgo maždaug pusė metų, idėjai įgyvendinti prireikė bemaž 100 aparato skrydžių.

Dronai leido atsirasti naujam fotografijos žanrui ir įamžinti sunkiai pasiekiamas vietas. (Getty Images nuotr.)

Centrinės Europos universiteto (CEU) magistro studijų absolventas Tautvydas Juškauskas, šiuo metu dirbantis vienoje didžiausių dronus gaminančių įmonių, sukūrė būdą tiksliai įvertinti masiniuose susibūrimuose dalyvaujančių žmonių skaičių, nes jį dažniausiai iškraipo tiek organizatoriai, tiek protestų oponentai. Naujienų agentūros „Reuters“ vertinimu, į mitingą išreikšti nepasitenkinimo interneto apmokestinimu Vengrijos sostinėje Budapešte susirinko apie 100–120 tūkst. žmonių. Oficialioji šalies valdžia suskaičiavo vos 15–20 tūkst. galvų. Iš oro įvertinęs minios tankumą T. Juškauskas su komanda nustatė, kad tikslus dalyvių skaičius siekė 40–44 tūkst., ir įrodė, jog klydo ir vieni, ir kiti. Bepiločiai jau padeda apskaičiuoti pabėgėlių srautus Europoje, miškų gaisrų žalą, aptikti neteisėtai valdomą turtą ir išsiaiškinti taip slepiamus mokesčius.

Kainuos bent 500 eurų

Kiniškos DJI skraidyklės kartu su prancūzų „Parrot“ šiuo metu karaliauja orlaivių rinkoje. Vienas populiariausių modelių, kurį rekomendavo keli mėgėjai, yra minėtas „Phantom“. Drono kaina svyruoja nuo 500 iki 1,2 tūkst. eurų. Galima surasti ir pigesnę, 300–400 eurų kainuojančią, skraidyklę. Norintiems fotografuoti iš oro derėtų atkreipti dėmesį į baterijos talpą, skrydžio aprėpties plotą (range) ir įrenginyje įmontuoto giroskopo tipą. Kuo daugiau rotacijos ašių (axis) turi giroskopas, tuo stabiliau dronas laikosi ore.

Vilniuje įsikūrusios dronų konstruktorius ir valdytojus ruošiančios Robotikos mokyklos direktorius Paulius Briedis atkreipia dėmesį, kad sumokėjus kelis šimtus eurų skraidyklę norisi naudoti kuo ilgiau, todėl itin svarbi automatinio balansavimo funkcija – paleidus valdymo pulto svirteles dronas lieka kyboti ore. Pažangesni GPS daviklius turintys modeliai geba savarankiškai grįžti į skrydžio pradžios tašką, todėl, nutrūkus radijo ryšiui tarp pultelio ir skraidyklės, galima nesibaiminti, kad beveik du minimalius atlyginimus atsiėjęs aparatas suduš į šipulius.

Pirmasis įrenginys tikrai suduš, todėl apsiprasti su valdymo pultu ir skraidyklės manevravimo ypatumais galima naudojant pigesnį.

Vis dėlto pradedantiesiems nevertėtų į pirmąjį bepilotį orlaivį investuoti kelių šimtų eurų. Pirmasis įrenginys tikrai suduš, todėl apsiprasti su valdymo pultu ir skraidyklės manevravimo ypatumais galima naudojant pigesnį, pavyzdžiui, keliolika eurų kainuojantį mini droną be vaizdo kameros. Tokį pirmą kartą valdžiau ir aš, tiesa, nesėkmingai. Per penktą skrydį jis atsimušė į sieninę spintą, o nežinodamas auksinės taisyklės atsitrenkus į kliūtį atleisti greičio svirtelę sulaužiau dviejų propelerių sparnus. Pramokusiam naudotojui tokia skraidyklė greitai atsibos – baterija išsikrauna per kelias minutes, nedidelė įrenginio masė apsunkina jo valdymą, todėl aukščio ir krypties svirteles valdymo pultelyje tenka maigyti lyg išprotėjusiam. Skraidymo pamokoms nepadeda ir drono priekį nuo galo skiriančių ženklų trūkumas. Supainioti puses lengviau, nei atrodo, o suklydus suvaldyti drono beveik neįmanoma.

Pažintį su bepilotėmis skraidyklėmis reikėtų pradėti nuo mažų ir pigių aparatų. (Gamintojų nuotr.)

Tinkamesnis pasirinkimas pačioje pradžioje yra „Syma“, UFO ar kitų žemesnės klasės prekės ženklų skraidyklės. Jose nėra kameros, todėl pigiausi modeliai kainuoja apie 30–50 eurų. Tokių įrenginių propeleriai apsaugoti, korpusas pailgas ir pritaikytas stabiliau skristi, todėl menkesnė rizika sulaužyti. Keturi raudonos ir žalios spalvų LED indikatoriai padeda atskirti skraidyklės priekį nuo galo, ją galima pilotuoti ir tamsoje. Tiesa, P. Briedis pabrėžia, kad atsinešę droną „Syma“ prie „Litexpo“ parodų rūmų, kur kiekvieną savaitę renkasi Vilniaus bepiločių orlaivių entuziastai, savanoriškai užsiklijuosite naujoko etiketę.

Žaisti su UFO gaminiu uždaroje patalpoje buvo kur kas smagiau. Smūgius į sienas sugėrė propelerių apsaugos, o išlaikyti skraidyklę stabiliai kybančią ore pavyko po maždaug poros dienų. Drono valdymas reikalauja nemažai kantrybės, o patirti skraidymo džiaugsmą padeda internete nesunkiai randami pratimai. Tačiau juos reikia atlikti itin lėtai, nes tik taip galima suprasti, kaip skraidyklė reaguoja į vieną ar kitą veiksmą judinant svirteles.

Buvo malonu mokytis valdyti droną po sunkios darbo dienos išsidrėbus ant sofos, tačiau potyris drastiškai keičiasi jį išsinešus į lauką. Net menkiausias vėjo gūsis nepatyrusio entuziasto skraidyklę padaro nevaldomą, todėl, kad pajusčiau, ką reiškia pakelti ją į orą už namų sienų, teko ieškoti stambesnio įrenginio.

Sutaręs pasiskolinti prieš metus įsigytą „Parrot AR Drone 2.0“ (šiek tiek žemesnės klasės nei „Phantom“ orlaivis) vykstu į sostinės bepiločių orlaivių Meką – plyną lauką greta „Litexpo“. Akylai prižiūrimas savininko turėjau galimybę droną skraidinti apie pusvalandį, o per tą laiką pakeitėme porą baterijų. Beveik 400 eurų kainuojantis Prancūzijos gamintojų aparatas leidžia patirti, kodėl į šį pomėgį apsimoka investuoti daugiau.

Į valdymo pultą įstatytame išmaniajame telefone matomas skrydžio vaizdas leidžia įvertinti atstumą iki žemės ir skraidyklės padėtį ore. Stabilizatorius praverčia sunerimus dėl skrydžio krypties – tereikia paleisti svirteles, ir dronas grįžta į horizontalią poziciją. Aparatui nebaisus ir lengvas vėjas, tačiau stipresni gūsiai nepavojingi, ko gero, tik kariuomenėje naudojamiems orlaiviams. Tiesa, jei valdymo pultelį būčiau laikęs pirmą kartą, stabilizatorius nebūtų padėjęs, todėl pamokos su pigesniais dronais davė naudos.

Gali net supykinti

Bandydamas pajusti bepiločio valdymo džiaugsmą neturėjau galimybės paskraidinti aukščiausios klasės dronų, kokie naudojami orlaivių lenktynėse. Tai visiškai nauja pramoga, kurią pernai išpopuliarino Australijos nuotoliniu būdu valdomų skraidyklių mėgėjai, „YouTube“ publikavę kelių milijonų peržiūrų sulaukusį vaizdo siužetą.

Nuo lenktyninių dronų, kaip ir sportinių automobilių, nuimamos visos sunkesnės detalės, pritaisoma didelės raiškos kamera, o vaizdas transliuojamas ne į išmanųjį telefoną, o į virtualiosios realybės (VR) akinius. Šie leidžia stebėti skraidyklės kelionę, lyg pats joje sėdėtumei. Gegužę Dubajuje vyko pirmasis dronų „Didysis prizas“, ir jo laimėtojas penkiolikmetis britas susižėrė 250 tūkst. JAV dolerių premiją.

Dešimtmetį radijo bangomis valdomus lėktuvus skraidinantis Paulius Vėželis, dalyvavęs lenktyninių dronų turnyruose Vokietijoje, Austrijoje ir Jungtinėje Karalystėje, skrydį dėvint VR akinius apibūdino jaustuku „vau“. Lenktynėms pritaikytos skraidyklės pasiekia daugiau nei 100 km/val. greitį, ir VR akiniai leidžia jį pajusti. Prie brangesnių VR akinių sumontuoti nedideli propeleriai, kurie į veidą pučia orą ir jo srovę reguliuoja pagal skraidyklės pasiektą greitį. P. Vėželis pasakojo, kad kartais draugams uždeda VR akinius, o pats valdo droną ir atlieka akrobatinius triukus. Pojūtis toks artimas realybei, kad kelis draugus supykino.

P. Vėželis pasakojo, kad kartais draugams uždeda VR akinius, o pats valdo droną ir atlieka akrobatinius triukus. Pojūtis toks artimas realybei, kad kelis draugus supykino.

Savo nelaimei, nusprendžiau patikrinti P. Vėželio pasakojimą – dėvėdamas VR akinius įsijungiau „YouTube“ vaizdo klipą, kuriame galima išvysti tą patį, ką per lenktynes Dubajuje matė jų dalyviai. P. Vėželis nemelavo – jautresnio skrandžio žmonėms tokia pramoga išties nepatiks.

Lenktyninės skraidyklės komplekto kaina su papildomais propeleriais ir kita būtina įranga prasideda nuo 600 eurų, bet nesunku išleisti ir 2000. Renkantis tinkamą įrenginį svarbiausia išsiaiškinti savo poreikius. Prieš nusprendžiant, ar dronų valdymas yra jūsų pašaukimas, verta išbandyti jėgas su pigiu aparatu. Pasirinkti jo tipą geriausia jau žinant, ką su juo veiksite, nes fotografuoti lenktynėms skirta skraidykle, ir atvirkščiai, būtų mažų mažiausiai neprotinga. Žvalgantis konkretaus modelio irgi reikia įvertinti poreikius. Įrenginių techniniai duomenys panašūs, todėl kaina dažnai atspindi kokybę.
Jei drono valdymas taps tikra manija, galima kreiptis į specialias mokyklas. Čia ne tik turėsite galimybę susikonstruoti nuosavą skraidyklę, išmoksite ją meistriškai valdyti, bet ir rasite bendraminčių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų