Pirmasis profesoriaus A. Ragausko išradimas gimė dar būnant studentu. (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

Kasdien į nuotykį

Kasdien į nuotykį

Penkios minutės pokalbio Lisabonoje ir dar keturiasdešimt Kaune – kuklokas rezultatas paskui profesorių Arminą Ragauską ir jo įtemptą darbotvarkę sekusiai Viktorijai Vitkauskaitei. Europos metų išradėjo titului nominuotas mokslininkas dar neišrado būdo, kaip pailginti dieną. Bet jo nuveiktų darbų ir taip užtektų keliems gyvenimams.

Ankstyvą birželio popietę Lisabonoje karštis kepina be gailesčio – negelbsti net MEO arenoje veikiantys kondicionieriai. Kakta rasoja ne tik dėl vasariškų Portugalijos orų, bet ir dėl lengvos įtampos: pritemdytoje salėje netrukus vyks iškilminga „Europos išradėjo 2016“ apdovanojimų ceremonija. Kol paaiškės šeši šio garbingo titulo savininkai, į smart casual aprangos kodą įvilkta minia klausosi oficialių sveikinimo kalbų ir stebi meninę programą, o aš rankose maigau telefoną ieškodama geriausio fotografavimo režimo – juk Lietuvos atstovas Europos patentų biuro surengtuose apdovanojimuose nominuotas pirmą kartą. Dar išvakarėse paklaustas, ar tiki savo pergale, A. Ragauskas tik nusijuokė ir mostelėjo ranka. Vis tiek viliuosi, kad iš trijų nominantų mažų ir vidutinių įmonių kategorijoje į sceną atsiimti apdovanojimo kops būtent Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius. Todėl artėjant iškilmingai akimirkai telefoną be ceremonijų iškeliu sėdintiesiems virš galvų.

Ir nespustelėjusi fotografavimo mygtuko nuleidžiu žemyn. Minėtoje kategorijoje laurus nuskynė Danijos mokslininkų trijulė, sukūrusi ypač automobilių pramonei aktualią technologiją, kuri leidžia amoniaką sulaikyti kietosios būsenos. Tylutėliai ir gal ne visai korektiškai burbteliu, kad lietuvio išradimas aktualus ne pramonei, o žmonijai: su kolegomis jis patentavo neinvazinį ultragarsinį galvospūdžio matuoklį. Šis matavimo būdas gali būti taikomas daugelyje medicinos sričių, be to, juo susidomėjo ir į lietuvių mokslininką kreipėsi NASA. Tačiau ilgai diskutuoti su savimi apie komisijos verdiktą nėra kada: tenka čiupti lagaminus ir lėkti į oro uostą. Su profesoriumi A. Ragausku dar apdovanojimų išvakarėse sutarėme po kelių savaičių susitikti Kaune, jo darbo vietoje. Tyliai džiūgauju: bus proga mokslininką pakalbinti kur kas ilgiau nei čia, Lisabonoje, į griežtus organizatorių rėmus įspraustiems mano kolegoms.

Vienintelis veiksnys, kurio neįvertinu, – kad tų kolegų iš viso pasaulio, norinčių interviu su A. Ragausku, atsiras tiek daug. „Atvirai kalbant, esu pervargęs nuo žiniasklaidos dėmesio“, – jau susitikus Kaune entuziazmu netrykšta mokslininkas ir išradėjas. Jo išradimas ir nominacija prestižiniuose apdovanojimuose patraukė Japonijos, Indijos, Singapūro ir daugybės kitų šalių, kurias suspėju užmiršti, dėmesį. Tenka nujausti, kad dar vieno pokalbio apie neinvazinį galvospūdžio matuoklį ir patentuoto išradimo piniginę vertę nebus. „Pamirškime tą matuoklį, juk aš dar ir mokslininkas, dėstytojas, vadovėlių autorius“, – siūlo profesorius, praverdamas vieno kabinetų paties vadovaujamame KTU Sveikatos telematikos mokslo institute duris. Palyginti nedidelėje patalpoje mirga monitorių, laidų, pultų ir kitų humanitarės smegenims nepažinių įrenginių raizgalynė, verta septynženklės sumos. „Čia yra moderniausia aparatūra, kuri leidžia mums konkuruoti visame pasaulyje. Sėdėdami Kaune gauname grantus iš JAV kariuomenės, iš NASA. Štai kaip toli Lietuva nuėjo per 25 metus, ne tik restoranuose maistas pagerėjo“, – šypteli mokslininkas ir kviečia pokalbio į savo darbo kabinetą. Kone visus įmanomus paviršius jame dengia storas korespondencijos ir įvairių dokumentų sluoksnis, didžioji dalis jo – anglų kalba. Atostogomis ar vasarišku nerūpestingumu čia nedvelkia. Kitaip turbūt ir negalėtų būti institute, kuris pasaulio mokslo žemėlapyje jau išsikovojo vietą.

Lūžio laikotarpio pamokos

Kai būsimasis profesorius pradėjo akademinę karjerą, pasaulis buvo ankštesnis. Tiksliau, jį dalijo geležinė uždanga, ir A. Ragauskas gyveno anaiptol ne demokratija ir laisve garsėjančioje dalyje. Tačiau tuo pat metu jis buvo tiesiog jaunas mokslininkas, kurį pasirinkta akademinė kryptis įtraukė visam gyvenimui. Į tuometį Politechnikos institutą jis įstojo studijuoti radijo technikos – pašnekovo žodžiais, nepaprastai sisteminio pobūdžio disciplinos su labai įdomiais profesoriais ir docentais. Sisteminis mąstymas, holizmas, gebėjimas sujungti pavienius dalykus, mokėti žvelgti giliau ir plačiau – visa tai formavosi būtent šioje mokykloje. Įgytas žinias vėliau absolventai pritaikė įvairiose srityse: kai kurie emigravo ir tapo rašytojais, kiti žengė į verslą, o A. Ragauskas pasuko akademine kryptimi – kaip pats sako, visiškai atsitiktinai ir, žvelgiant iš laiko perspektyvos, net šiek tiek kurioziškai. 1969-aisiais, kai būsimasis išradėjas baigė institutą, jį ir jo kurso draugus iškart priglaudė sovietinė kariuomenė. „Esu karininkas ir moku šaudyti kalašnikovu“, – šie A. Ragausko žodžiai akademinėje aplinkoje šiandien skamba sunkiai įtikėtinai. Dalis kurso draugų buvo greitai išsiųsti į tolimus ir nesvetingus kraštus, pavyzdžiui, Kurilų salas. Šeimą jau sukūrusiam ir sūnų auginančiam A. Ragauskui vienintelis būdas išvengti tokios nepageidaujamos kelionės buvo tuometė aspirantūra, tik prieš tai dar reikėjo įveikti milžinišką stojančiųjų konkursą.

Vos per vienus metus teko parašyti ir apsiginti disertaciją, o tada, anot profesoriaus, reikėjo apsidairyti ir nuspręsti, ką veikti toliau. Pirmiausia jis pasuko į puslaidininkių fiziką, vėliau – į kietojo kūno paviršių fiziką: jo ir kolegų tekstai iš šios srities netgi po daugybės metų cituojami Japonijoje. Tada buvo skysčių fizika, o vėliau atėjo Dainuojančioji revoliucija, esminiai lūžio metai ir nauja mokslinio intereso kryptis – biofizika.

Sovietinė izoliacija Lietuvoje sukūrė vidinę, gal net ne visai įsisąmonintą rezistenciją įvairiose kūrybinėse profesijose. Tų laikų mokyklos ir šiandien konkurencingos. Taip buvo su daile, teatru, muzika, architektūra, taip buvo ir su mokslu. Lūžio laikotarpiu man, dirbančiam įvairių technologijų srityje, buvo labai lengva faktiškai neinvestuojant asmeninių lėšų pakeisti savo mokslinių tyrimų kryptį: pasukome į biofiziką ir čia, ačiū Dievui, suklestėjome. Ar galėtų dabar JAV fizikas pakeisti savo mokslinę specializacijos kryptį į biofiziką neinvestavęs daug tūkstančių dolerių? Anais laikais tai beveik nekainavo. Pasinaudojau pokyčiais ir taip suformavau įvairialypę kompetenciją, dėl kurios išgyventi Dainuojančiąją revoliuciją buvo lengva. Po daugybės metų mane nustebino Lietuvos patentų biuras: paaiškėjo, kad pirmasis Europos patentas Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę priklauso mano kolegai ir man. Taip pat pirmasis JAV patentas. To net nežinojome. Tai gana anekdotiška, nes aplink siautėjo revoliucija, o mes, mokslininkai, dirbome kaip dirbę. Ir niekas mums negalėjo sukliudyti.

Nuo atkurtos Nepriklausomybės laikų pagrindinė profesoriaus ir jo vadovaujamo instituto veiklos sritis yra įvairiausi matavimai. Jo ir kolegų patentuotus industrinių matavimų prietaisus daugiau kaip 20 metų gamina taip pat kauniečiai – bendrovė „Axis Industries“. Pernai jos apyvarta siekė apie 120 mln. eurų, tad galima nujausti, kad jai sekasi, švelniai tariant, neblogai. Kita Kauno bendrovė – „Vittamed“ – pagamino minėtą neinvazinį galvospūdžio matuoklį, už kurį profesorius nominuotas prestižiniam apdovanojimui. Viešai šiam A. Ragausko išradimui užklijuota etiketė „tas, kurio atvažiavo NASA“. Iš tiesų amerikiečių agentūra pati susirado Kaune gyvenantį mokslininką būtent dėl šio išradimo: ultragarsinis galvospūdžio matuoklis gali padėti išspręsti astronautų regėjimo degradacijos problemas, su kuriomis jie susiduria kosminiuose skrydžiuose. Ateitis parodys, ar šį matuoklį bus imta nuolat naudoti per ilgalaikius skrydžius: šiemet ir kitąmet Hiustone (JAV) bus tęsiami NASA finansuojami klinikiniai neinvazinio galvospūdžio matuoklio tyrimai. Tačiau jau dabar yra daugybė kitų atvejų čia pat, Lietuvoje, kai profesoriaus ir jo kolegų atliekami neinvaziniai matavimai ir diagnostika iš tiesų gelbsti žmonių sveikatą ar gyvybę.

Ryte žmogus pabunda po narkozės, vaikšto ir net neįsivaizduoja, kad greičiausiai būtų miręs, jei mūsų nebūtų buvę šalia.

Vienas tokių pavyzdžių – šešiolikametis, šokęs žemyn galva į vandens telkinį ir patyręs sunkią stuburo traumą. Kauno klinikose paauglį operuodamas chirurgas aptiko pažeistą stuburo slankstelį ir prapjovė, kad stuburo smegenys galėtų tinti. Po operacijos vaikiną atvežė į reanimacijos palatą, kur profesoriaus A. Ragausko kolega, pasitelkęs sukurtas technologijas, ėmė jį stebėti ir neinvaziškai matuoti smegenų slankumą. Stebėjimai parodė, kad kažkas vis dar negerai. Mokslininkai vėl pasikvietė jaunuolį operavusį chirurgą. Šis greitai ištyrė pacientą kompiuteriniu tomografu ir keliais slanksteliais žemiau rado dar vieną stuburo smegenų sužeidimą, kurio anksčiau nepastebėjo. Iš karto atlikta antroji operacija, ir po pusmečio šešiolikametis, išvengęs paralyžiaus, jau galėjo vaikščioti.

Profesorius iki šiol mena ir jauną moterį, kuriai kraujas išsiliejo į smegenis. Po neurochirurginės operacijos naktį ją stebintys universiteto mokslininkai pamatė, kad galvoje vėl plyšo kraujo indas. Skubiai pavyko mobilizuoti budinčius medikus ir pacientę operuoti dar kartą. „Ryte žmogus pabunda po narkozės, vaikšto ir net neįsivaizduoja, kad greičiausiai būtų miręs, jei mūsų nebūtų buvę šalia“, – kalba mokslininkas. Dabar jis jau rečiau pats būna gydymo įstaigose, nors mokslinio posūkio į biofiziką pradžioje reanimacijos skyriuose praleisdavo daugybę laiko. Jo ir kolegų tikslas buvo sukurti technologijas, kurios leistų apsaugoti neuronus nuo antrinių pažeidimų. Profesorius aiškina, jog neurochirurginėje reanimacijoje dažniausiai žmonės tampa neįgalūs arba miršta ne dėl pirminės traumos, o dėl antrinių smegenų pažeidimų. Šių atsiranda organizmui bandant adaptuotis prie naujos situacijos, todėl smegenyse vyksta daugybė pokyčių ir taip formuojasi antriniai insultai. Tokie procesai labai greiti: gali trukti vos kelias minutes, bet jų pakanka neuronams žūti. Tačiau tų minučių pernelyg mažai, kad į staigiai pasikeitusią patologinę situaciją spėtų sureaguoti specialistai. Todėl vos prasidėjusius pavojingus pokyčius turėtų užfiksuoti automatinės kompiuterinės technologijos. Jos turėtų atlikti ir automatinio gydymo veiksmus, pavyzdžiui, valdyti vaistų pompas. „Tam mes ir dirbame. Aišku, dar reikia labai daug padaryti, kad diagnostikos ir gydymo procedūros būtų automatizuotos, bet judame ta linkme“, – sako A. Ragauskas.

„Jei esi pažinimo pastangų srityje, darbo diena tęsiasi 24 valandas per parą“, – sako profesorius A. Ragauskas. (A. Aleksandravičiaus nuotr.)

Bandau įsivaizduoti, kiek žmogus, kadaise įgijęs radijo technikos inžinerijos specialybę, turėjo sužinoti, išmokti ir suvokti, kad galėtų su medikais kalbėti kaip lygus su lygiais. Profesorius nesigina – tai buvo laiko, pastangų ir energijos pareikalavęs iššūkis.

Pasakysiu paprastai: kai technologas su fizikos pagrindais atsiduria biofizikoje, tenka gerokai pasimokyti. Man prireikė pustrečių metų vien adaptuotis, kad atsidūręs prie medikų, medicinos mokslininkų kalbėčiau jų kalba, o šie pradėtų suprasti mane. Pasisekė, kad partneriai medikai buvo kantrūs. Dabar vyksta tokie dalykai: gaunu kvietimą, pavyzdžiui, į Indijos ar Kinijos nacionalinį neurochirurgų kongresą, būti garbės svečiu ir skaityti plenarinės paskaitos. Atvykstu, skaitau, auditorija – pilna salė neurochirurgų. Po paskaitos visi bendraujame, ir niekam net minčių nekyla, kad aš – ne gydytojas, o fizikas. Tokios pačios patirties turėjau ir JAV universitetuose, ir kitose šalyse. Tai – tam tikro lankstumo ir aktyvumo rezultatas.

Praregėti yra paprasta

Prie išradėjo minėtų lankstumo ir aktyvumo galima pridėti dar vieną savybę – siekį vis geresnio rezultato. Per apdovanojimų ceremoniją Lisabonoje apie kiekvieną nominantą rodyti kelių minučių filmuoti siužetai. Iš pristatančio A. Ragauską labiausiai įsiminė lyg tarp kitko jo pasakyta mintis „visada galima padaryti geriau“. Galbūt todėl mano klausimas, ar savo profesiniame kelyje yra padaręs klaidų, sukelia griausmingą profesoriaus juoką: „Kasdien po kokias tris ar keturias!“

Iš žmogaus, kuriam priskiriama apie 150 patentuotų išradimų, lūpų tai nuskamba keistai. Pirmasis jo išradimas gimė dar būnant studentu. Tuo metu jis dirbo instituto laboratorijoje, kur gavo užduotį iš vieno tranzistoriaus sukonstruoti elektroninį generatorių, formuojantį labai trumpą elektrinį impulsą. Pasiskaitinėjęs literatūros ir neradęs reikiamo sprendimo, A. Ragauskas pasirinko, jo žodžiais, kūrybinį kelią ir gavo netikėtą rezultatą. „Priverčiau tą germanio tranzistorių nuo trumpo galingo elektrinio impulso taip žviegti, kad tą garsą atsimenu ir šiandien“, – juokiasi mokslininkas. Subėgę kolegos pakraipė galvas – toks dalykas niekur neaprašytas, patentuok! Institutas užpildė paraišką patentuoti išradimą, o jaunasis išradėjas gavo 50 rublių – tais laikais tai buvo solidi suma. „Man pasidarė baisiai įdomu, kas tie išradimai, kas yra patentas, iš kur tas pusšimtis rublių atsirado“, – prisimena A. Ragauskas.

Kas yra išradimas? Tai manipuliacija tuo, kas objektyviai egzistuoja. Išrasdamas tu nesukuri to, kas neegzistavo iki tol.

Bet apskritai profesorius apie kelią į išradimus turi savitą nuomonę. Ir sunku su juo ginčytis, ypač jei tavo išradimų sąraše yra amžinas nulis.

Daug metų studentams pasakoju vieną nuvalkiotą istoriją. Stovyklavietėje prie Baltųjų Lakajų kompanija įkūrė laužą. Pataikė ant priemolio, kuriame gyvena kurmis. Jam pasidarė karšta. Kurmio nematyti, bet matosi, kaip formuojasi grumsteliai ir jų trajektorija tolsta nuo laužo. Raustis nelengva, jau ir kurmio nugara iškilo, bet jis rausiasi toliau. Tas gyvūnėlis nežino, kad galima tiesiog išlipti ir nueiti. Šitas gamtos reiškinys man padėjo aiškiai suprasti, kokie riboti mūsų pojūčiai, išsilavinimas, patirtis. Esame akli ir nematome galimybių, kurios nuolat šalia mūsų objektyviai egzistuoja, atsiranda ir išnyksta. Visas mano darbas – pastebėti gamtos, visuomenės, aplinkos duotas galimybes padaryti šį tą geriau, t. y. praregėti. Ir aš, kaip kiti, jų nematau, jei nesu ištreniruotas sistemingai analizuoti kintančių galimybių. Kas yra išradimas? Tai manipuliacija tuo, kas objektyviai egzistuoja. Išrasdamas tu nesukuri to, kas neegzistavo iki tol. Esi aklas kurmis, bet apsiuostai ir nueini ten, kur kiti nevaikšto. Tai ir visas metodo modelis – sistemingai to siekiant praregėti yra labai paprasta.

Nuolatinis nuotykis

Už savotišką praregėjimą profesorius visgi dėkingas ne tik kaistančią žemę pajutusiam kurmiui. „Esu savęs klausęs, kiek procentų žmonijos savo kely sutinka nors vieną tikrą guru. Turbūt daugiau kaip 90 proc. nesusiduria nė su vienu, ir tai labai liūdna. Man pasisekė – savo gyvenime sutikau net tris“, – kalba A. Ragauskas. Vienas jo įkvėpėjų, nors jau sulaukęs devintojo savo gyvenimo dešimtmečio, iki šiol aktyviai sukasi versle ir demonstruoja išskirtinę išmintį. Kas kiti du, jis neatskleidžia, tik tarsteli, kad nė vienas jų nėra lietuvis. Tie žmonės, pašnekovo žodžiais, praplėtė jo akiratį, pakeitė veiklos kryptį ir leido plačiau suvokti, kas yra gyvenimas, politika, verslas, kas yra žmonija, kokia žmogaus misija.

Tuo, kad profesoriui įdomus gyvenimas ir už mokslo slėnio ribų, neleidžia abejoti vos per gerą pokalbio pusvalandį jo kalboje blykstelėjančios užuominos į pasaulinį filosofijos bei literatūros lauką. Kalbėdamas apie darbą su studentais jis cituoja neseniai skaitytą interviu su slovėnų filosofu Slavojumi Žižeku. O paklaustas, ar niekada nejuto konkurencinio kolegų pavydo ar bandymo kišti koją, atsiremia į kultinio Johno Williamso romano „Stouneris“ siužetą. Knygoje rašoma apie universiteto dėstytoją, kuris kolegų pastangomis niekaip negali tapti profesoriumi. Atėjus laikui jį apskritai bando išgrūsti iš universiteto ir mainais už tai pagaliau suteikia profesoriaus laipsnį. Šia proga surengtose iškilmėse kolegos reikalauja romano herojaus kalbos. Jis tepasako kelis žodžius: „Aš tik norėjau dėstyti. Man buvo leista. Ačiū.“ „Manęs niekas nenusodindavo. Visi rektoriai, dekanai ir profesoriai toleruodavo mano išsidirbinėjimus ir viražus. Bet ir laipsniai manęs nedomino – tiesiog norėjau dirbti tai, kas man buvo įdomu“, – sako A. Ragauskas.

Pastaruoju metu jis vis labiau atsitraukia nuo masinių paskaitų ir darbo su bakalauro studentais. Tik to priežastis – ne poilsis. Spėju, kad jei rugpjūtį 70-metį atšventusio profesoriaus paklausčiau, ar jis negalvoja apie pensiją, ko gero, mūsų pokalbis čia ir baigtųsi. Vis daugiau mokslininko laiko reikalauja veikla institute, su užsienio partneriais įsisukę verslo projektai, darbas su doktorantūros studentais.

Mano doktorantai anksčiau ar vėliau taip pat pradeda dirbti su pacientais. Per tiek dešimtmečių nemačiau nė vieno, kuris būtų išsigandęs, atsitraukęs, nors tenka dirbti kone paromis. Matyt, į šią sritį ateina specifiniai žmonės. Pagalvokime, ką mes šioje planetoje veikiame. Jei atimsime kitus žmones, ką darysime? Esame tam, kad padėtume vieni kitiems. Vienoje Andriaus Mamontovo dainelėje yra fantastiški žodžiai: „Jei save užmiršt galėtum, išsigelbėti gali.“ Tai ten, dirbdamas su sunkiai sergančiais pacientais, save turi užmiršti. Esi egzistencinio lūžio situacijoje tarp gyvybės ir mirties. Čia egzistuoja tik pacientas, o tu savo jausmus ir asmenybę turi užgesinti.

Asmenybės „prigesinimo“ klausimas aktualus ir kalbant apie išradimų autorystę. Ar visada įmanoma nubrėžti ribas, kas konkrečiame išradime yra paties indėlis ar idėja, o kas – kolegos? „Jūs kalbate apie dilemą – ego ar ne ego“, – patikslina mokslininkas. Pasvarstęs sako, kad absoliuti dauguma išradimų jo biografijoje yra kolektyvinio darbo rezultatas. Diskusijų, kas kiek įnešė sprendžiant problemą, nebūna – svarbiausia, kad pavyko surasti sprendimą. „Ego moksle, be abejo, yra – ak, išradėjas, ak, Nobelio premija! Bet aš labai anksti supratau: nori premijos – tai ir susiorganizuok tą premiją pagal žaidimo taisykles. Rašyk krūvas popierių, išsiaiškink, kaip vyksta žaidimas“, – šypteli A. Ragauskas ir priduria, kad jo tai niekada nedomino. Net kalbant apie tuos išradimus, kurių autorystė priskiriama jam vienam. Kiek pamąstęs profesorius prideda: „Kadangi mąstau kalbėdamas kaip koks Alexandre’o Dumas personažas gaskonas D’Artanjanas, dabar galvoju, kad vieno mano išrasta iš tikrųjų nieko nėra. Nors esu pasiūlęs daugybę idėjų ir įžvalgų, kurios kartais tampa patentuotais technologiniais sprendimais.“

Neabejoju, kad tokį karjeros kelią kaip A. Ragauskas nuėjusią moterį visuose interviu pasivytų klausimas, kaip jai sekėsi suderinti karjerą ir šeimą. Profesorius šį klausimą girdi rečiau, bet į jį atsako sąžiningai: „Sekėsi nelengvai.“ Visgi su žmona Dalia, užauginę sūnų ir dukrą, jau netrukus minės solidžią sukaktį. „Tuoj bus 50 metų“, – sako pašnekovas, rodydamas savo vestuvinį žiedą ant piršto. Paskaičiuoju, kad maždaug tiek pat savo gyvenimo laiko jis yra atidavęs ir mokslui. Akivaizdžiai ilgų distancijų bėgikas, savo įkalnes įveikiantis su pavydėtina energija ir azartu.

Jei esi pažinimo pastangų srityje, darbo diena tęsiasi 24 valandas per parą. Daugybę kartų esu pašokęs vidury nakties, nes staiga iš pasąmonės išlenda problemos sprendimas. Smegenys visą laiką apkrautos problemomis ir sprendimų paieška. Tai versle gali ką nors planuoti, skaičiuoti, prognozuoti. O moksle ar gali suplanuoti, kada kils idėja? Neįmanoma suplanuoti nei jos, nei naujo eksperimento rezultato ar mokslinio atradimo. Man darbo dienos sąvoka neturi jokios prasmės. Tai tiesiog nuolatinis nuotykis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų