Karo audrų oazėje

Karo audrų oazėje

Konfliktų zonų apsuptoje Jordanijoje prieglobstį randa karo pabėgėliai, kuriais rūpinasi tarptautinių pagalbos organizacijų savanoriai. Viena jų, Lina Motužytė, pasinaudojo proga artimiau pažinti šią dykumos karalystę.

Kiekvieną sekmadienį keliuosi anksti. Savaitės pradžia man – turgaus diena. Darbo savaitė Jordanijoje, kaip ir kitose musulmoniškose šalyse, prasideda sekmadienį. O savaitgalis – penktadienį. Kodėl keliuosi anksti? Nes netrukus saulė pasieks zenitą, tad iš namų eiti tikrai nesinorės. Ir žmonių ankstų rytą bus mažiau.

Dažnai juokauju, kad, jei kas paprašytų vienu žodžiu apibūdinti Amaną, tai būtų „laiptai“. Jordanijos sostinė išsidėsčiusi kalvotoje vietovėje, todėl kasdien neišvengiamai tenka leistis ir kilti laiptais. Keliaudama į turgų straksiu žemyn ir jau su nerimu galvoju, kaip vėliau visas prekes tempsiu viršun.

Praeidama pro suvenyrų parduotuvėles dešimtis kartų išgirstu kvietimą užsukti, tačiau dažniausiai net nežvilgteliu. Ne todėl, kad būčiau nemandagi, tiesiog pardavėjų čia labai daug, o kai kurie jų pernelyg įkyrūs.

Vietiniai draugai juokiasi, kad aš daugiausia laiko praleidžiu turguje. Iš tiesų, man tai viena smagiausių Amano vietų. Neįtikėtinas vaisių, daržovių, įvairių malonių smulkmenų pasirinkimas už puikią kainą. Čia visada aplankau savo „stoteles“.

Būtent ten ir skubu. Man iš tolo šypsosi broliai iš Sirijos: pas juos perku pieno produktus ir saldumynus. Visuomet persimetame keliais žodžiais, bet ir abstraktus, lengvabūdiškas pašnekesys užtrunka. Jie vos kelias frazes moka angliškai, aš arabų kalba irgi sunkiai surezgu sakinį. Tai dar viena priežastis, kodėl man patinka vietos turgus: čia galiu tobulinti savo minimalias arabų kalbos žinias.

Kitoje pusėje man moja palestiniečiai pardavėjai, prekiaujantys riešutais ir prieskoniais. Randu juos geriančius rytinę kavą ir sulaukiu kvietimo prisijungti. Atsisakyti nemandagu. Nedidelis puodelis stiprios turkiškos kavos kaipmat išsklaido miegus.

Apsipirkusi žingsniuoju namo ir net nusipurtau, prisiminusi netrukus laukiančias beveik šimtą stačių laiptų pakopų. Norėdama atitolinti šį vargą, pakeliui užsuku į irakiečių valdomą dėvėtų drabužių parduotuvę. Su bičiulėmis pamėgome šią vietą – įdomių, kokybiškų, o kartais ir naujų prekių čia galima rasti vos už keletą dinarų.

Įžengus į krautuvę pasitinka įprastas vaizdas: šeimininkas valgo mansafą (populiarus Levanto regiono avienos patiekalas su jogurto padažu), o jam ant peties tupi didžiulė papūga ara. Vyriškis taip pat pakviečia mane prie stalo. Nors mansafa – vienas mano mėgstamiausių arabiškų patiekalų, šį kartą atsisakau.

Apsipirkusi žingsniuoju namo ir net nusipurtau prisiminusi netrukus laukiančius beveik šimtą stačių laiptų pakopų.

Netrukus akis užkliūva už gražios, ryškiais raštais margintos skaros. Čiumpu ir prašau supakuoti, tačiau netrukus suprantu, kad nebeužtenka pinigų, o vėl kopti laiptais pirmyn atgal nenoriu. Nukabinu nosį, tačiau irakietis nuramina, kad pinigus galiu atnešti kitą dieną, ir supakavęs įteikia man skarą. Kartais išties stebina, kaip žmonės čia pasitiki vieni kitais.

Svajonės apie geresnį gyvenimą

Į Jordaniją atvykau 2015 m. rugsėjo 1-ąją. Kas mane atginė į šį kraštą? Noras pažinti. Pasiekiau gyvenimo etapą, kai tuometė veikla nebedžiugino. Troškau pokyčių, tad nusprendžiau pakeliauti, pažinti pasaulį, o svarbiausia – save.

Susidomėjau galimybe dalyvauti Europos savanorių tarnybos programoje. Į ją įtrauktos ne tik Europos Sąjungos šalys, bet ir kai kurios Artimųjų Rytų valstybės. Tapusi savanore dirbu su Jordanijoje jau įsikūrusiais pabėgėliais iš Sirijos ir Palestinos, skurdžiai gyvenančių bendruomenių nariais. Su keliolika kolegų iš visos Europos mokome juos anglų kalbos, su vaikais užsiimame kūrybine veikla.

Įgyta patirtis labai naudinga, ypač vertinant šių dienų geopolitinę padėtį. Esame supami stereotipų ir baimių, dažniausiai mus gąsdina tai, ko nepažįstame, todėl pravartu pabūti šioje aplinkoje ir suprasti, kad ne viskas yra tik juoda ar balta.

Pastaruoju metu dažnai tenka skaityti apie Vakarų šalyse įvedamus draudimus musulmonėms nešioti hidžabus ar burkas. Neseniai pasaulį apskriejo istorija, kaip Prancūzijoje moteris buvo priversta paplūdimyje nusivilkti burkinį (musulmonių dėvimą maudymosi kostiumėlį). Dirbdama su sirėmis suvokiau, kad mes, europiečiai, dažniausiai bijome to, apie ką stokojame žinių. Juk daugelis mūsų, pamatę nuo galvos iki kojų įsisupusią moterį, krūptelėtume. Ir pagailėtume, nes ji tikriausiai užguita. Galbūt net išsigąstume – maža ką ji gali slėpti po burka.

Sirės, leisdamos laiką su savanorėmis, vilki tokius pat drabužius kaip ir mes, neslepia plaukų, juokauja, linksminasi. Stebėdama jas dažnai pagalvodavau, kaip norėčiau šia patirtimi pasidalyti su šeimynykščiais. Artimųjų Rytų šalių gyventojams labiau už viską rūpi šeima, jie taip pat svajoja apie geresnį gyvenimą. Tik šiuos troškimus jiems įgyvendinti sunkiau nei mums.

Šešiolikametė Bara iš Sirijos sostinės Damasko į Jordaniją su šeima pusę kelio įveikė pėsčiomis. Jos svajonė – studijuoti Europoje ir tapti odontologe. Nors puikiai suprantu, kad reikia stebuklo, jog ši svajonė išsipildytų, palinkėjau jai sėkmės, padrąsinau ir paskatinau mokytis. Kaip ir penkiolikametį palestinietį Ali. Jis norėtų tapti lėktuvo pilotu. Mačiau, kiek daug vaikui reiškė mano žodžiai, kad, jei mokysis, jis tikrai pasieks savo tikslą.

Jordanijoje veikia daugybė nevyriausybinių organizacijų, padedančių kasdien į šalį nuo karo bėgantiems žmonėms ir vargingai gyvenantiems vietiniams. Jose dirba specialistai iš JAV, Jungtinės Karalystės, Italijos, Ispanijos, Indonezijos, Vokietijos, Nyderlandų, Australijos ir kitų valstybių.

Vegetaras Dykumų Erelis

Jordanijoje, mano žiniomis, gyvena vos keliolika lietuvių. Vieni kitus čia pažįstame, tačiau bendruomenė nėra aktyvi. Turistų iš Lietuvos taip pat mažai užklysta, nors pamatyti tikrai yra ką.

Negyvoji jūra, Vadi Rumo dykuma ir Raudonoji jūra atima žadą. Tačiau tikroji Jordanijos vizitinė kortelė yra Petra, vadinama raudonąja dykumų rože ir senoviniu nabatėjų miestu. Vienam iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų apžiūrėti prireiks visos dienos, o įspūdingi vaizdai atmintyje liks visam gyvenimui. Atvykėliams besidairant po užburiantį kraštovaizdį ir stačiose uolose iškaltą architektūros šedevrą, pro šalį ant žirgo pralekia beduinas, kitas nuo kojų nuvarytiems turistams siūlo keliauti kupranugariu.

Beduinų verslas klesti. Jie vilioja pavėžinti vežimu, sėsti ant arklio, kupranugario ar asilo arba įsigyti vieną iš daugybės suvenyrų. Šiais tampa net ir spalvingi Petros akmenėliai, kurių einant galima prisirinkti patiems.

Prieš vykstant į Petrą daugelis vietinių patarė nesileisti į kalbas su beduinais. Todėl ir aš šioje nuostabioje vietoje jų vengiau. Dienai baigiantis ir jau patraukus išėjimo link šiek tiek atsilikau nuo draugų, ir tuo metu prie manęs prisiartino Dykumų Erelis. Vos išgirdusi vardą prunkštelėjau, tačiau netrukus ėmė megztis visai įdomus pokalbis:

– Kodėl tokia paniurusi? Nusišypsok, gyvenimas per trumpas. Ir nebijok, aš – vegetaras, žmonių nevalgau. Manai, man reikia tavo pinigų? Aš ir taip turtingas.

– Jei turtingas, kodėl nesikraustai į Amaną? – paklausiau.

– O ko man ten? Kartais nuvykstu su draugais susitikti. Bet nemėgstu to miesto. Man patinka gamta, o Amane automobilių daugiau nei žmonių. Be to, man ten būtų sunku. Labai greitai perprantu žmones, vos pažiūrėjęs į veidą galiu pasakyti, koks tai žmogus. Ir apie tave šį tą pasakyti galiu.

– Ir ką gi?

– Esi geros širdies, bet atsargi. Jūs, turistai, gaunate per daug patarimų vengti beduinų. Nieko mes jums nepadarysime.

– O kur jūs gyvenate? Olose?

– Turiu du namus. Vienas – oloje, kitas – beduinų kaimelyje.

– Labai daug vaikų dirba Petroje (vienas pralėkė pro šoną), ar jie lanko mokyklą?

– Ne visi. Miestelyje yra valstybinė mokykla. Veikia ir militarizuota mokykla, jie ten mokosi ir kartu treniruojasi. Aš niekada nelankiau mokyklos.

– Bet puikiai kalbi angliškai. Kur išmokai?

– Bendraudamas ir iš kitų beduinų. Čia kasdien sutinku įvairiausių žmonių iš viso pasaulio. Net Baracką Obamą mačiau. Kai jis atvažiavo, Petrą uždarė, leista tik mums, beduinams, čia būti. Jis atėjo į mano kavinukę arbatos. Labai malonus žmogus. Taip pat esu sutikęs Billą Clintoną ir Nicolas Sarkozy. Ne kartą lankiausi Europoje, tačiau Petros nekeisčiau į nieką. Aš gimiau oloje, čia užaugau, dievinu gamtą ir šį darbą.

Kai pasiekėme išėjimą, Dykumų Erelis paprašė mano telefono numerio ar feisbuko kontaktų. Nusišypsojusi tik padėkojau už pokalbį ir atsisveikinau.

Vis dėlto turistės ne taip retai susigundo vietinių kalbomis. Greta esančiame Petros miestelyje kartu su beduinais gyvena kelios dešimtys europiečių, amerikiečių, australių. Dažna jų į Jordaniją atvyko kaip keliautoja, tačiau įsimylėjo ir radikaliai pakeitė gyvenimo būdą.

Galerija

Taksi automobilio taisyklė

Jordaniją kasmet aplanko 4–5 mln. turistų ir šalyje palieka apie 3 mlrd. dinarų (apie 4 mlrd. eurų). Nors valstybė kaip įmanydama reklamuojasi išlikusi saugia ir ramia vieta atostogauti, užsieniečių srautai nedidėja. Pastaraisiais metais gerokai mažiau sulaukiama atvykėlių iš Europos, tačiau daugėja turistų iš Azijos šalių, ypač Kinijos. Šiek tiek slūgsta ir keliautojų iš Saudo Arabijos skaičius, bet iš šios valstybės vis dar atvyksta kas ketvirtas užsienietis. Prisiviliotus keliautojus Jordanija stengiasi išnaudoti kaip tik gali. Vietiniams ir turistams taikomų kainų skirtumas kartais šokiruoja. Pavyzdžiui, vienos dienos bilietas į Petrą tenykščiams atsieina vos 1 dinarą (1,27 euro), o užsieniečiams teks pakloti 50 dinarų (63,3 euro).

Tačiau maisto kainos turguje atrodys priimtinos net ir atvykėliams iš vidutinių pajamų šalies. Sezono metu už dinarą galima nusipirkti 4 kg pomidorų, vėliau – 1 kg. Greitojo maisto užkandinėse vištienos sumuštinis atsieis 2 dinarus (2,54 euro), o falafelio sumuštinis – mažiau nei dinarą. Tiesa, alkoholinių gėrimų kainos čia gerokai aukštesnės. Už bokalą alaus naktiniame klube ar bare reikės pakloti mažiausiai 6 dinarus (7,6 euro).

Viešojo transporto sistema Amane – gana paini, todėl net miestiečiai dažniausiai naudojasi taksi paslaugomis, kurios nedaug brangesnės už autobuso. Nuvažiuoti iš vieno miesto galo į kitą pakaks 5 dinarų (6,33 euro). Turistams patariama reikalauti taksistų įjungti taksometrą, antraip šie gali paprašyti sumokėti gerokai daugiau.

Nors atvykėlių Jordanijoje gana nemažai, šalis tebėra labai konservatyvi. Dauguma gyventojų – praktikuojantys musulmonai, todėl ir užsieniečiams tenka taikytis prie vietos taisyklių. Čia labai retai pavyksta pamatyti merginų, vilkinčių sukneles aukščiau kelių ar  gilesne iškirpte.

Atvykėlės taip pat stengiasi rengtis kukliai ir neprovokuojančiai. Mano mėgstamiausias apdaras Amane – plačios plonos medžiagos kelnės ir laisvi, keliais dydžiais didesni marškinėliai. Tai tikras išsigelbėjimas, kai lauke kepina 35 laipsnių karštis.

Net ir konservatyvioje šalyje užsienietės, ypač iš Rytų Europos, sulaukia didžiulio vyrų dėmesio, todėl pritraukti dar daugiau žvilgsnių atvirais drabužiais nesinori. Nors laikai keičiasi, ir moterys tampa vis savarankiškesnės, patriarchalinės visuomenės tradicijos tebėra akivaizdžios. Sakykim, taksi automobilyje moteriai nevalia sėsti šalia vairuotojo. Išdrįsusi taip pasielgti įstatymui nenusižengtų, areštinėje neatsidurtų ir vairuotojo nebūtų išvaryta, tačiau Jordanijoje manoma, kad į priekį sėdanti moteris negerbia savęs. O vyrai visada renkasi priekinę sėdynę ir taip išreiškia pagarbą paslaugas teikiančiam vairuotojui.

Ramadano tradicijos

„Ramadan kareem“, – tokiais žodžiais 2016-ųjų birželio pradžioje viso pasaulio musulmonai sveikino vieni kitus. Birželio 6-ąją prasidėjo pasninko, aukojimo ir dorumo mėnuo. Nuo aušros iki saulėlydžio jie susilaikė nuo maisto, bet kokių gėrimų, rūkymo, lytinių santykių. Šias 30 dienų jie turėjo būti nuolankūs, atlaidūs ir gailestingi.

Per ramadaną sutaupytas maistas turi būti aukojamas vargšams. Tiesa, pastaruoju metu ramadano tradicijos keičiasi. „Per tą mėnesį paragausi geriausių arabiškų patiekalų“, – kartą man pasakė pažįstamas jordanietis. Ir tikrai – visą dieną pasninkaujantys žmonės su kaupu atsigriebia saulei nusileidus.

Jūs, turistai, gaunate per daug patarimų vengti beduinų. Nieko mes jums nepadarysime.

Pirmą kartą atsidūrusi aplinkoje, kur dauguma gyventojų griežtai laikosi ramadano priesakų, nusprendžiau ir aš pasekti jų pavyzdžiu. Ryžto pakako vos kelioms dienoms. Sunkiausia užduotis – negerti vandens. Kai lauke termometro stulpelis pakyla iki 35 laipsnių, tai išties nelengva.

Pirmosiomis ramadano dienomis žmonės atrodė entuziastingi ir sveikino vieni kitus. Man nuėjus į turgų, dažnas prekiautojas bandė ženklais klausti, ar pasninkauju. Sužinoję, kad ketinu pabandyti, labai nudžiugdavo.

Per ramadaną dienomis gyvenimas sulėtėja. Maisto prekių parduotuvės atidaromos gerokai po pietų, veikia vos keletas kavinių ir restoranų, sėdėti galima tik viduje. Miestas atgyja po vakarienės: žmonės suplūsta į gatves, vyksta įvairiausi renginiai, labai populiarūs bingo turnyrai.

Šalis, kurios oficialus pavadinimas – Jordanijos Hašimitų Karalystė, yra konstitucinė monarchija. Karališkosios šeimos nuotraukos čia kabo kone kiekviename žingsnyje. Kartais net taksi automobiliuose. Sykį kolegė iš Slovėnijos pasakojo smagią istoriją. Vos atvykusi į Jordaniją ji taksi pamatė trijų vyrų nuotraukas. Tuomet pamanė, kad čia tikriausiai vairuotojas, jo tėvas ir sūnus. Po kelių dienų nuvykusi į renginį viename Amano viešbučių ji negalėjo patikėti ant sienos išvydusi „taksisto, jo tėvo ir sūnaus“ nuotraukas. Merginai teko raudonuoti, kai sužinojo, kad iš tiesų tai karalius Abdullah II, jo tėvas karalius Husseinas, ir sūnus, sosto įpėdinis princas Husseinas.

Nors Jordanijos gyventojai dažnai pamurma dėl valdžios sprendimų, karališkoji šeima čia labai mylima. Štai vienoje greitojo maisto užkandinėje ant sienos kabo prastos kokybės nuotrauka, kurioje – šeimininkas ir jo užeigoje apsilankiusi karalienė Rania.

Karališkoji pora – geriausi savo šalies ambasadoriai užsienyje. Jie puikiai išmano žiniasklaidos, socialinių tinklų svarbą. Karalienė Rania – ne tik stiliaus ikona, bet ir aktyvi moterų teisių gynėja. Ji dažnai dalyvauja ir skaito pranešimus moterų kongresuose, garsiausiuose pasaulio universitetuose. Karalius Abdullah II studijavo Jungtinėje Karalystėje ir JAV, jo sūnus irgi krimto mokslus užsienyje. Sosto įpėdinis princas Husseinas 2016-aisiais baigė Džordžtauno universitetą Vašingtone. Diplomų teikimo ceremonijoje dalyvavo ir karališkoji pora.

Palyginti su artimiausiomis kaimynėmis, kur vyksta karas, susirėmimai ir neramumai, Jordanija – ramybės oazė. Per beveik metus, praleistus šiame krašte, nė karto nejutau iškilusio pavojaus. Šalies valdžia meta didžiules pajėgas saugumui užtikrinti, kad nenukentėtų jos įvaizdis turistų akyse. Saugumu ypač rūpinamasi prieš krikščioniškąsias šventes, sakykim, per Kalėdas Amane patruliuoja ginkluoti pareigūnai, centrinėse gatvėse budi policijos automobiliai.

Tai kontrastų šalis. Net tame pačiame mieste gali pakerėti prabangiausi automobiliai ir apartamentai, o vos už kelių kilometrų riogso kalnai šiukšlių ir tvyro akivaizdus skurdas. Jau nebesistebiu Amane matydama besiganančias avis. Nebeprabundu pragydus gaidžiui nuo priešais stovinčio namo stogo. Jordanijos keistenybės ir chaosas mane apžavėjo amžiams.

Kelrodžiai

Ką pamatyti?

Tikriausiai visi yra matę nuotraukas, kuriose užfiksuoti ant vandens paviršiaus gulintys ir laikraščius skaitantys žmonės. Visiškai atsipalaiduoti ir plūduriuoti – būtent tokie pojūčiai laukia Negyvojoje jūroje. Vykstantiems prie šios jūros patariama rinktis vieno iš daugybės viešbučių paslaugas. Nusipirkus dienos „pasą“ ne tik galima naudotis paplūdimiu, viešbučio baseinais, bet ir pasilepinti Negyvosios jūros dumblo procedūra. Svarbiausia, kad po maudynių itin sūriame vandenyje galėsite nusiprausti po dušu.

Turistams nerekomenduojama eiti į viešą paplūdimį dėl įkyrių žvilgsnių. Šių ypač sulauks merginos, vilkinčios atvirais maudymosi kostiumėliais. Toks patarimas pravers ir prie Raudonosios jūros. Norintys ramiai pailsėti turėtų rinktis vieno iš viešbučių siūlomas paslaugas.

Į Raudonąją jūrą verčiau nebristi basomis. Netyčia užlipus ant kokio nors jūrų gyvio atostogos gali būti sugadintos. Vos už 2 dinarus (1,54 euro) siūloma įsigyti specialų apavą.

Vadi Rumo dykumą pamėgo Holivudo režisieriai, čia dažnai kuriamos kino juostos. Ypač jei veiksmas vyksta Marse ar kitoje planetoje. Dykuma driekiasi visai netoli Akabos, kurorto prie Raudonosios jūros.

Dykuma užburia įspūdingais vaizdais, o naktis – žvaigždėtu dangumi. Tiesa, svarbu pasirinkti tinkamą stovyklą. Didelėse galima pakliūti į siautulingą arabišką vakarėlį, kur ramybės tikrai nebus. Mažos stovyklos – šiek tiek brangesnės, tačiau jaukesnės, tvarkingesnės, o vakare atvykėliams bus pasiūlyta pagal senovines tradicijas pagaminta vakarienė.

Džarašas (ist. Gerasa) – antikinis miestas, nuo Amano nutolęs apie 50 km. Senovės graikų ir romėnų miestas ilgus amžius klestėjo, nes buvo pastatytas to meto prekybos maršrutų sankirtoje. Tačiau po 749 m. kilusio žemės drebėjimo šventyklos ir kiti pastatai atsidūrė po smėliu ir buvo atkasti tik 1806 m. Archeologiniai tyrinėjimai šioje milžiniškoje vis dar tęsiami, bet lankytojai jau gali grožėtis vienais geriausiai pasaulyje išsilaikiusių antikinių architektūros paminklų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų