(Scanpix nuotr.)

Kantrybės pamokos kalėjime

Kantrybės pamokos kalėjime

Arizonos valstijos pataisos namuose kaliniai mokosi tramdyti laukinius arklius. Haley Cohen aiškinasi, kaip dirbant su gyvūnais taip pat mokomasi gyventi ir keisti pataisos politiką.

Tekant Arizonos saulei Brianas Tierce’as nusiveda bėrį į apskritą aptvarą ir uždaro plieninius vartus. Tvirtasprandis B. Tierce’as pilkai žydromis akimis nužingsniuoja su globotiniu į aptvaro vidurį ir pakelia polistireno gūnią, kurią anądien paliko numestą ant žemės. Ištiesia gūnią, ir bėris Obi-Van, pavadintas pagal džedajų meistrą iš filmo „Žvaigždžių karai“, įtariai ją pauosto. Staiga išsigandęs arklys sušnarpščia ir įtempęs kaklą atitraukia snukį. B. Tierce’as nuleidžia gūnią prie šono ir ramina: „Viskas gerai, berniuk. Niekas tavęs neskriaudžia.“ Kurį laiką vyras stebi, ar Obi-Van galva grįš į ramesnę padėtį. Tada B. Tierce’as pabando dar sykį, švelniai braukdamas gūnia arkliui per snukį ir skruostus. „Jam dar niekas niekada nebuvo uždėjęs gūnios, – aiškina jis. – Galbūt šiandien man pavyks jį pabalnoti. Bet nebandau uždėti arkliui balno. Noriu, kad jis priimtų balną.“

Kantrybė ir švelnumas nėra B. Tierce’ui įprastos savybės. Penkiasdešimtmečiui liko vos keli mėnesiai iš septynerių metų laisvės atėmimo bausmės Arizonos valstijos kalėjime Florense už tai, kad apsvaigęs nuo metamfetamino užpuolė buvusią merginą. „Sistemoje praleidau visą gyvenimą. Tikriausiai mane priskyrė prie nepataisomų, kai dar buvau penkerių.“ Būdamas tokio amžiaus B. Tierce’as pasprukdavo pro savo namų langą Finikse, šlaistydavosi gatvėmis su vyresniais draugais ir grįždavo tik vėlai vakare. Tėvas paliko šeimą, kai berniukas buvo visai mažas, mama, turėjusi dar du vaikus, sirgo poliomielitu. „Ji mirtinai bijodavo. Ir turėjo ką nors daryti, nes negalėjo manęs suvaldyti“, – abejingai sako B. Tierce’as. Berniukas buvo perkeltas į grupinio gyvenimo namus sunkaus elgesio vaikams, kur jam visą vaikystę teko kęsti fizinį ir seksualinį smurtą. Sulaukęs aštuoniolikos ir pagaliau tapęs nepriklausomas, B. Tierce’as atrado metamfetaminą. Per kitus 32 metus 21-us praleido kalėjimuose – daugiausia dėl kaltinimų, susijusių su narkotikais.

Dabartinė, penktoji, B. Tierce’ui paskirta bausmė maloniausia. Daugelyje valstijų, tarp jų Arizonoje, pagal įstatymą visi fiziškai pajėgūs kaliniai privalo dirbti. Kol kiti Florenso pataisos komplekso gyventojai pluša siuvyklose, gaudo tilapijas kalėjimo žuvų ūkyje arba taiso sugedusias įstaigos transporto priemones, B. Tierce’as, vienas iš 20 asmenų, darbo dienas leidžia atvirame ore, dresuodamas mustangus pagal kalėjimo Laukinių arklių programą kaliniams (WHIP).

Pirmoji WHIP programa pristatyta 1986 m. Kanjon Sityje bendradarbiaujant JAV žemėtvarkos biurui (federalinės valdžios agentūrai, besirūpinančiai laukiniais mustangais) ir Kolorado pataisos departamentui. Ji sumanyta kaip būdas padidinti kalinių užimtumą ir atlyginti įkalinimo išlaidas drauge gaunant naudos iš laukinių arklių. Kolorado iniciatyvos sėkmė įkvėpė Nevados, Vajomingo, Kanzaso ir Arizonos valstijų kalėjimus pradėti panašias programas. Florensas savo WHIP pristatė 2012-aisiais.

„Atvykęs čia ištrūkstu iš kalėjimo ir randu ramybę, – sako B. Tierce’as. – Ten viešpatauja chaosas.“

Kompleksas, išskyrus jį supančią aukštą spygliuotosios vielos tvorą, atrodo kaip bet kuri kita nevalyva arklidė. Čia yra apskritas aptvaras, kurį arklys gali apibėgti maždaug 20 žingsnių, stoginė su balnais ir kamanomis, gardai gofruoto metalo stogais, saugančiais arklius nuo dykumos saulės, ir didžiulė veja bei dirvožemiu padengta jodinėjimo arena, kurioje išmėtyti nuotekų vamzdžiai bei kitos atliekos, naudojamos kaip kliūtys.

Ryškiai oranžiniais Arizonos pataisos departamento drabužiais vilkintys programos dalyviai kasdien 6 val. ryto atvažiuoja į kompleksą baltu mokykliniu autobusu. Tarp jų yra mechanikas, nuteistas už klasikinių automobilių dalių vagystes, Amerikos čiabuvis, keliskart sulaikytas vairuojant išgėrus, ir 23-ejų jaunuolis, suimtas vos 17-os dėl ginkluoto apiplėšimo. Nenorėdami klausytis iš gretimų šunidžių sklindančio skalijimo, kur pataisos namų pareigūnai dresuoja keturkojus pabėgėliams gaudyti, vyrai įsijungia seną radijo imtuvą, leidžiantį kantri muzikos stoties grojaraštį, ir gerokai jį pagarsina. Timui McGraw ir Dierksui Bentley traukiant jausmingas eiles kaliniai atsiveda jiems priskirtus arklius ir ima šukuoti prie kailio prilipusį purvą bei šalinti mėšlą nuo kanopų.

Aplink apstu daiktų, kuriuos galima panaudoti kaip ginklus: virvių, metalinių kanopų krapštiklių, virinimo medžiagų, reikalingų statant naujus gardus. Už sunkesnius nusikaltimus bausmę atliekančius asmenis būtina nuolat stebėti, bet už narkotikus, vairavimą išgėrus ir smulkias vagystes nuteisti kaliniai laisvai vaikšto po erdvų kompleksą. Tai tikras atokvėpis nuo gyvenimo klaustrofobiškose kamerose. 2017 m. birželio duomenimis, šiaurinis Florenso kalėjimo skyrius, kur gyvena dauguma WHIP dalyvių, buvo visiškai užpildytas. Tokiose užgrūstose patalpose netrunka rastis smurtas ir kančios: Arizonos pataisos departamentas suskaičiavo, kad per fiskalinius metus iki birželio 30 d. kaliniai 2074 kartus konfliktavo ir 763 sykius bandė žalotis, įskaitant mėginimus pjaustytis, kartis ir traumuotis smūgiais.

„Atvykęs čia ištrūkstu iš kalėjimo ir randu ramybę“, – sako B. Tierce’as, per pertraukėlę vedžiodamas Obi-Van po aptvarą. Jis mosteli į savo kalėjimo korpusą: „Ten viešpatauja chaosas.“

Liūdna statistika

JAV pirmauja tarp pasaulio šalių pagal kalinių skaičių ir yra antros pagal įkalintą visuomenės dalį (pagal šį kriterijų pirmą vietą užima Seišeliai, kur 2014 m. buvo 735 nuteistieji). Jungtinėse Valstijose tokia padėtis susiklostė didele dalimi dėl to, kad buvo pakeisti nuosprendžių priėmimo įstatymai ir politika (griežta kova su nusikalstamumu visada pritraukia rinkėjų balsų). Nuo 1970 iki 2008 m. įkalintų asmenų dalis visuomenėje išaugo penkiskart. Vėliau, kad ir kaip retai tai nutinka, abi didžiosios partijos susitarė mažinti nuteistųjų skaičių savo kalėjimuose, bet pasiekimai nebuvo įspūdingi. 2010–2015 m. taikant įvairias priemones, pavyzdžiui, reformuojant nuosprendžius už nusikaltimus, susijusius su narkotikais, ir keičiant bausmes už lygtinio paleidimo laisvėn sąlygų pažeidimus, JAV įkalintos visuomenės dalis sumažėjo 8 proc. Prezidento Baracko Obamos administracijai išleidus direktyvą, neskatinančią prokurorų siekti didžiausių įmanomų bausmių už nesmurtinius nusikaltimus, valstybės kalinių skaičius sumenko dešimtadaliu. 2014 m. JAV kalinių skaičius sumažėjo iki kiek daugiau nei 2,2 mln., palyginti su 2,3 mln. 2008-aisiais.

Tačiau asmenų federaliniuose kalėjimuose gali vėl padaugėti. 2017-ųjų gegužę JAV generalinis prokuroras Jeffas Sessionsas atšaukė B. Obamos laikotarpio politiką ir nurodė prokurorams siekti didžiausių įstatymo numatytų bausmių už nusikaltimus, susijusius su narkotikais. Teisingumo departamento pasiūlytame 2018 m. biudžete prognozuojamas federalinių kalėjimų skaičiaus augimas. Baiminamasi, kad tai gali atšaldyti valstybiniu lygmeniu dedamas pastangas sumažinti kalinių skaičių. Tuo metu, kai buvo apkarpytos lėšos, daugelyje valstijų taip pat ėmė trūkti pataisos namų pareigūnų, o tai sumažino pastangas reabilituoti nusikaltėlius.

„Iš esmės Oklahomos kalėjimuose tiesiog sandėliuojame žmones, – neseniai dienraščiui „The New York Times“ pripažino respublikonų valstybės atstovas Bobby Clevelandas. – Dėl riboto biudžeto nė nebandome jų reabilituoti.“ Dėl to 2014 m. Jutos valstijoje buvo nutraukta nuostolinga WHIP iniciatyva. Bet finansiškai subalansuota Arizonos programa kol kas atrodo saugi. „Net jei ji taptų nuostolinga, tikriausiai dar šlubčiotume ilgiau nei įprasta pelno siekianti įmonė“, – sako bendrovės „Arizona Correctional Industries“, atsakingos už Arizonos pataisos departamento WHIP programą, rinkodaros direktorius Clarkas DesSoye. – Pagrindinis mūsų tikslas yra užtikrinti kaliniams darbo vietas.“

Abipusė nelaisvė

Iki pažinties su nuteistaisiais arkliai beveik nebūna susidūrę su žmonėmis. Prieš atsiunčiami į kalėjimą dresuotis mustangai laisvai klajoja vakarinėje JAV dalyje. 1971 m. Kongresas išleido Laukinių laisvai klajojančių arklių ir asilų įstatymą, kuriame numatyta, kad mustangai turi būti saugomi nuo „gaudymo, įdagavimo, kankinimo arba mirties“, ir įvardyta, jog šie gyvūnai yra „gyvi Vakarų istorinės ir naujakurių dvasios simboliai“. Tačiau arklius medžioja nedaug natūralių plėšrūnų, o dauginasi jie nepaprastai sparčiai: JAV žemėtvarkos biuras skaičiuoja, kad nekontroliuojamos kaimenės kas ketverius metus išsiplečia dvigubai. 2017 m. ši agentūra suskaičiavo 73 tūkst. mustangų – tai kone trissyk viršija tvaria laikomos populiacijos ribą.

Kad gyvūnai neimtų badauti ir nepažeistų teritorijų ekologijos, JAV žemėtvarkos biuras kasmet sugauna vidutiniškai 6000 arklių. Mustangai suvaromi į priekabas: paprastai tai padaro žemai skraidantys sraigtasparnių pilotai arba raiti kaubojai. Paskui dauguma jų išsiunčiami į ilgalaikius aptvarus bei ganyklas, kur per dienas ganosi ir miega, o Žemėtvarkos biurui atsieina maždaug 49 mln. JAV dolerių per metus. Šiuo metu tokiuose sklypuose laikoma maždaug 46 tūkst. arklių. Atsiradus WHIP programoms, Žemėtvarkos biurui atsivėrė galimybė prijaukinti tūkstančius mustangų.

Dauguma iš maždaug 75 pagal Florenso programą kasmet išdresuojamų arklių apsigyvena rančose, įdarbinami turistiniuose maršrutuose ar atitenka šeimoms, kurioms reikia pigių ištvermingų arklių. Apie dešimt gyvūnų kasmet iškeliauja į Kanados arba Meksikos pasienį dirbti raituose JAV sienos apsaugos tarnybos daliniuose. Šio fakto ironiją puikiai supranta malonaus būdo meksikietis imigrantas Raúlis Ruizas Lonngi, kuris buvo suimtas už bandymą su svetimais pilietybės dokumentais įsidarbinti padavėju itališko restoranų tinklo užeigoje prie Finikso. Kaip pasakoja R. R. Lonngi, dokumentus už 600 JAV dolerių jam pardavęs „bičiulis“ užeigos savininkas, kuris paskui iškart policijai pranešė, esą R. R. Lonngi dokumentus pavogė. Vyras baiminasi, kad išleistas iš kalėjimo netrukus bus deportuotas į Meksiką ir niekada nebepamatys savo dviejų mažamečių JAV gimusių vaikų.

Visą vaikystę su arkliais senelio ūkyje Morelose praleidęs R. R. Lonngi ryto vėsą keičiant dykumos karščiui moko savo arklį Bruną stumti karutį dideliais baltais plastikiniais ratais. Flintstounmobiliu pramintos vežėčios buvo sukurtos tam, kad arkliai priprastų prie darbo teisėsaugoje. Vienas kalinių sėdi karutyje ir mojuoja rankomis virš galvos, o R. R. Lonngi ragina Bruną įsiremti krūtine į vežimą ir stumti jį priekin. Taip sumažinamos galimos arklio baimės žengiant į chaotišką minią: tokia gali susidaryti, pavyzdžiui, pasieniečiams susidūrus su dykuma be asmens dokumentų traukiančiais imigrantais.

R. R. Lonngi prisimena neseną susitikimą su arklio ieškančiu pareigūnu, atvykusiu į Florenso WHIP kompleksą iš El Paso Teksaso valstijoje. Išbandęs arklį Livai pareigūnas pasiteiravo, kas jį dresavo. R. R. Lonngi pakėlus ranką, pareigūnas vyrą pagyrė už puikiai atliktą darbą. R. R. Lonngi droviai šypteli prisiminęs, kaip pasakė jam: „Taip, bet tas arklys dar yra išmokytas klausytis, kai grįžtu [per JAV sieną], ir surikti: Ei, neik man iš paskos!“

Jaukindamas arklį nepasukčiausi: norint prisipratinti mustangą reikia kantrybės ir kartoti veiksmus.

Nors Florenso programoje R. R. Lonngi yra labiausiai patyręs raitelis, tam tikru atžvilgiu jam tenka mokytis daugiausia. Meksikoje jis mokėsi tradicinio arklių dresavimo, dažnai vadinamo „laužymu“. Jau pats pavadinimas iškalbingas: tokie metodai neretai grindžiami neigiamu jėgos naudojimu ir kartais būna žiaurūs. Pradžioje jaunas arklys gali būti pririšamas prie tvoros stulpo ir paliekamas blaškytis, kol supras, kad kovoti beprasmiška. Jei pabalnotas gyvūnas elgiasi netinkamai, pavyzdžiui, spardosi raiteliui bandant užlipti, jis gali būti baudžiamas rimbu kertant per pasturgalį arba stipriai tampant žąslus. Iš esmės siekiama palaužti arklio valią, kol jis ima paklusti žmogui. Šis metodas neišvengiamai primena elgesį su žmonėmis kalėjimų sistemoje.

Florenso WHIP programos vadovas Randy Helmas sako, kad laužomas arklys galbūt išdresuojamas sparčiau, bet esama ir paveikesnių metodų. 63-ejų R. Helmas šviesiai rudomis akimis, pilnais skruostais ir žilais plaukais, kuriuos beveik visada slepia kaubojiška skrybėlė, moko Florenso programoje dalyvaujančius kalinius prijaukinti gyvūnus: laukinius mustangus paversti ramiais jojamais arkliais labiau taikant ne fizinį, o psichologinį spaudimą. Jis moko savo vyrus pažvelgti į pasaulį arklių akimis ir savo norus išreikšti gyvūnams suprantamais ženklais.

„Mes nedresuojame arklio kūno, o bandome išmokyti jį mąstyti tam tikru būdu“, – aiškina R. Helmas ir išsyk priduria, kad švelnumas nereiškia silpnumo. Net laukinėje gamtoje arkliai stengiasi vadovauti – jų bandose natūraliai susiformuoja hierarchiniai santykiai. Norėdami įtvirtinti valdžią be fizinės jėgos, patyrę dresuotojai turi parodyti autoritetą balso tonu ir kūno kalba. Derinant tvirtumą ir nuosaikumą arkliai paklūsta dresuotojams ne iš baimės, o pasitikėdami.

Prieš bandydami jodinėti kaliniai stengiasi įgyti globotinių pasitikėjimą juos šukuodami, masažuodami ir kalbindami. Tai gali užtrukti: kartais arklys leidžiasi paliečiamas tik po kelių dienų, ką ir kalbėti apie bandymą uždėti kamanas. R. Helmas mano, kad kaliniams, kurių daugelis buvo sulaikyti už bandymus kuo lengviau pasigerinti gyvenimą, pavyzdžiui, vagiant automobilių dalis, užuot jas nusipirkus, arba plėšiant bankus, užuot susitaupius dalį atlyginimo, šis procesas yra vienas svarbiausių dalykų, kurių galima išmokti programoje. Jaukindamas arklį nepasukčiausi: norint prisipratinti mustangą reikia kantrybės ir kartoti veiksmus.

Vieni tai supranta anksčiau, kiti – vėliau, kaip sako 30-metis Arthuras Harrisas, į kalėjimą patekęs dėl to, kad apsvaigęs nuo metamfetamino iš salono pavogė automobilį. Jam paskirta kaštoninė kumelė Kleo pradžioje buvo pašėlusi ir baikšti. Dabar, po kelių savaičių dresūros, A. Harrisui kumelės papilvėje veržiant balną ši jį drąsiai uostinėja. „Arkliams reikia parodyti meilę. Parodyti, kad rūpiniesi jais. Pavyzdžiui, jeigu ja jotų tas jaunuolis, – sako vyras, rodydamas į kitą kalinį anapus jojimo arenos, – ji stotųsi piestu ir spardytųsi, nes jis nebūna šalia, nešukuoja. Jei savo arkliui to nedarai, būsi jam svetimas.“ A. Harrisas apžergia Kleo. Jiedviem vaikštinėjant po areną A. Harrisas retkarčiais paleidžia vadeles, rankomis apsiveja liekną Kleo kaklą ir burkuoja: „Tu tokia graži, mergyt. Tu tokia graži. Tu gražiausias arklys visame aptvare.“

Netoliese R. R. Lonngi praktikuojasi pažangesnį pasitikėjimą stiprinantį pratimą su savo tamsiai kaštoniniu arkliu Bruno. Stovėdamas ant žemės prie kairiojo Bruno peties R. R. Lonngi vienoje rankoje laiko vadeles, o kitoje – kairiąją kanopą. Paskui jis ima lenkti kairiąją priekinę Bruno koją šlaunų link, kol gulėdamas ant žemės arklys švelniai pasvyra ant šono, o kojos ima mataruoti ore. Bruno prunkšteli ir viltingai laukia, kol R. R. Lonngi atsisės į balną ir paragins jį atsistoti.

Arkliui atsigulti pagal nurodymą yra aukščiausia pasitikėjimo išraiška. „Plėšrūnui parvertus arklį šiam neabejotinai galas, ar ne? Taigi, jei buvęs laukinis arklys atsigula savo valia, tai iš esmės keičia gyvūno mąstyseną“, – aiškina A. Harrisas.

Vieno žmogaus istorija

Sunku įsivaizduoti tinkamesnį WHIP programos vadovą nei R. Helmas. Gyvenime jam teko padirbėti gyvulių ūkyje, tarnauti policininku ir dvasininku. Septynerių R. Helmas buvo paimtas iš alkoholikės motinos ir daugiausia augo senelių ūkyje Saforde, Arizonos valstijoje, kur mokė buvusius lenktyninius arklius ganyti galvijus. Per Vietnamo karą atitarnavęs karinėse oro pajėgose, jis trumpam tapo slaptu narkotikų detektyvu Arlingtone, Teksaso valstijoje. Jau pirmąją dieną gavo maišą marihuanos bei nurodymą sėsti į savo automobilį, uždaryti langus ir smilkyti narkotikus, kol sėdynės prisigers dūmų kvapo. „Į tą pasaulį visiškai pasineriama. Dėkle prie kulkšnies nešiojausi 25-o kalibro automatinį pistoletą. Su ryšininku susitikdavome kapinių pakraštyje“, – prisimena R. Helmas, atsirėmęs į apskritą aptvarą, kur kalinys bando įvesti nervingą sartį į priekabą. Jis mano, kad ta patirtis leidžia jam suprasti kalinius, su kuriais dirba. Juk daugelis kalėjime atsidūrė dėl nusikaltimų, susijusių su narkotikais.

Beveik metus dirbęs su narkotinėmis medžiagomis R. Helmas ėmė patruliuoti, o galiausiai gavo kapeliono pareigas ir konsultavo pareigūnus, kenčiančius nuo potrauminio streso, laidojo žuvusius bendradarbius. Iki prasidedant Florenso WHIP programai jis Arizonos valstijoje 19 metų pamokslavo vienoje Glendeilo bažnyčioje ir savo malonumui jaukindavo laukinius mustangus.

Atrodo, kad Florenso WHIP programos dalyviai nuoširdžiai mėgsta R. Helmą ir noriai iš jo mokosi. 20 minučių nesėkmingai bandęs nuvesti arklį į priekabą kalinys prisiartina prie R. Helmo ir kiek susierzinęs mandagiai paprašo jo padėti. Dauguma kalinių laikinai pririšo gyvūnus ruošdamiesi valgyti ankstyvus pietus – virš liepsnos paskrudintus sumuštinius su „Bolonijos“ dešra. Plieskiant įsibėgėjusio ryto saulei jie ratu išsirikiuoja aplink aptvarą pažiūrėti, kaip seksis R. Helmui. Šis vilki išskirtine savo uniforma: plačiakrašte skrybėle ir baltais susagstomais marškiniais, sukištais į juodus džinsus, sujuostus vesternų stiliaus odiniu diržu. Jam įžengus į aptvarą išsigandęs arklys išverčia akis ir išplečia šnerves. R. Helmas nužingsniuoja prie jo ramiai, bet užtikrintai ir stabteli likus maždaug trims metrams. Jam abejingai stoviniuojant vietoje arklys šuoliais leidžiasi lėkti aplink aptvarą.

Kone dzenbudistinė ramybė yra svarbus jaukinimo principas. Būdami plėšrūnų grobiu laukiniai mustangai nuolat vertina, ar esama pavojaus žūti. Kad išvengtų šio likimo, evoliucionuodami jie išmoko gerai suprasti kūno kalbą. Pajutę dresuotojų baimę jie taip pat išsigąsta galbūt netoli tykančio plėšrūno. Pajutę pyktį ima nervintis, kad gal pats dresuotojas yra plėšrūnas.

Per penkerius metus į kalėjimą grįžo vos du Florenso programą baigę asmenys.

Arkliui kiek nurimus ir sulėtėjus iki žinginės, R. Helmas mosteli virve už pusmetrio nuo dešiniosios arklio šlaunies, kad šis leistųsi risčia pagal laikrodžio rodyklę. Tačiau gyvūnas vėl ima šuoliuoti palei aptvaro kraštus retkarčiais pasispardydamas. R. Helmas puola priekin mostelėdamas virvės galu priešais arklio krūtinę reikalaudamas pakeisti kryptį. Maždaug po pusvalandžio tokių pastangų R. Helmui pavyksta nuvesti arklį į priekabą, bet šis vėl iššoka laukan. „Negalima uždaryti vartų, kad jis pasijustų spąstuose, – šūkteli R. Helmas aplink areną susibūrusiems kaliniams. – Priekaba jam turi tapti ne baugia, o saugia vieta.“

Jis viską pradeda nuo pradžių. Ragindamas arklį judėti po aptvarą pasakoja kaliniams, kaip atpažįsta tinkamiausią akimirką ko nors pareikalauti iš jo: pakeisti kryptį, paspartinti arba sulėtinti žingsnį, atsikvėpti. Vyras atidžiai stebi arklio išraiškas. Ar jo ausys pakreiptos priekin, lyg būtų pasirengęs priimti nurodymus? O gal suskliaustos, tarsi spręstų, kautis ar bėgti? Ar gyvūno kaklas ištemptas aukštyn ir išduoda, kad jis nervinasi? Ar atsipalaidavęs ir pratęsia likusio kūno linijas? Kai sarčio raumenys ima atsileisti, o risčia tampa sklandesnė ir sulėtėja, R. Helmas švysteli virve priešais jį, ir arklys pakeičia kryptį. Vyras nuleidžia virvę ir paaiškina, kad būtent taip pakaitomis taikant atpalaidavimą ir spaudimą gyvūnas supranta, jog ramybė sparčiausiai ateis paklūstant dresuotojo nurodymams.

Beveik valandą risnojęs ir šuoliavęs ratais sartis sustoja, pasisuka į R. Helmą ir šiam artėjant nuolankiai nuleidžia prakaitu permirkusią galvą. Nuospaudomis nusėta ranka dresuotojas perbraukia ant kaktos išsidraikiusį gelsvų karčių kuokštą, paskui užmauna arkliui ant galvos apynasrį ir nuveda priekabos link. Nedrąsiai žengdamas, lyg trapas būtų sukonstruotas iš žarijų, arklys įlipa į priekabą, sustoja ir garsiai sužvinga. Kaliniai pratrūksta aplodismentais.

Yra vilties

R. Helmas tikisi, kad, kaip ir prijaukinti mustangai, jo globotiniai žmonės įtikės, jog gerbiant valdžią gyventi lengviau. Jo teigimu, per penkerius šios programos metus į kalėjimą grįžo vos du Florenso WHIP baigę asmenys – abu pažeidę lygtinio paleidimo sąlygas. Tokių programų sėkmę liudijančių duomenų nedaug, bet jie teikia vilčių: 1995 m. viename Naujosios Meksikos valstijos kalėjime atliktas kol kas pirmas ir vienintelis akademinis tyrimas, vertinęs tokias recidyvizmo programas, parodė, kad vėl nusikalto 25 proc. programos dalyvių, palyginti su 38 proc. vidurkiu šioje valstijoje.

Vėliau dr. Keren Bachi apgynė daktaro disertaciją apie arklių programą Kentukio valstijos kalėjimuose, pagal kurią kaliniai dresuoja buvusius lenktyninius arklius. Programoje galėjo dalyvauti tik tam tikras sąlygas atitinkantys asmenys – baigiantys paskirtą bausmę, nepadarę seksualinės prievartos nusikaltimų ir t. t., – todėl iš tyrimo rezultatų negalima daryti apibendrintų išvadų. Vis dėlto jie įspūdingi: pakartotinai nusikalto vos 8 proc. WHIP dalyvių, palyginti su 56 proc. kitų, programoje nedalyvavusių, kalinių.

B. Tierce’as pasiryžęs į kalėjimą nebegrįžti. „Šįsyk turiu vilties“, – sako jis, ruošdamasis grąžinti Obi-Van į gardą iki kitos dienos. Tąsyk jam pavyko pabalnoti arklį be pasipriešinimo. Valydamas nuo Obi-Van purvą ir braukdamas iš kailio prakaitą bei dulkes jis svajoja apie ateitį: „Ketinu išeiti į laisvę ir įsidarbinti kur nors su arkliais. Norėčiau dirbti kuriame nors vaikų, veteranų arba pagyvenusių žmonių reabilitacijos centre. Kur nors, kur galėčiau padėti kitiems pasijusti geriau, įveikti dieną su arkliais.“

Vesdamas mustangą link aptvaro B. Tierce’as garsiai mąsto: „Kai mane uždarė, pykau. Tikiu Dievą ir prašiau jo: duok man apreiškimą, kodėl aš uždarytas, kodėl man tenka tai kentėti. Tai ir yra mano apreiškimas.“ B. Tierce’as įžengia į gardą, nuima arklio apynasrį ir paglosto jo snukį. Paskui tęsia: „Dresuoju šį arklį, bet jaučiuosi taip, lyg šiame apskritame aptvare mane dresuotų Dievas. Išvedu jį į lauką, ir jis judėdamas bei ilsėdamasis atranda ramybę. Tą patį randu ir aš.“ Akimirką jis sustingsta uždėjęs plaštaką Obi-Van ant sprando, o paskui atsitraukia ir uždaro metalinius grotuotus gardo vartus. Galiausiai nužingsniuoja link balto mokyklinio autobuso, kuriuo grįš į savo kamerą.

Haley Cohen yra „The Economist“ korespondentė JAV vakarų pakrantėje

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų