(Pixabay nuotr.)

Kaip aš žlugdžiau Saddamą Husseiną

Kaip aš žlugdžiau Saddamą Husseiną

Vaikystėje melsdavęsis Didžiosios Britanijos mečetėse, vėliau Adnanas Sarwaras ėmė patruliuoti Irako gatvėse. Prabėgus 15 metų jis prisimena saulę, seksą ir bombas.

2003 m. vasario 24 d. išskridau kariauti į Iraką lėktuvu, pilnu pornografinės medžiagos. Į orlaivį įlipome Karališkųjų oro pajėgų Braiz Nortono bazėje Oksfordšyre. Skrydis buvo gana įprastas: gavome įlaipinimo korteles, paisėme bagažo svorio apribojimų. Bet pusiaukelėje išgirdome, kad musulmoniškame Kuveite, kur turėjome nusileisti, draudžiami pornografiniai žurnalai. Tai tas pats, kas pareikalauti kareivio atiduoti šautuvą. Daugelis plėšė mėgstamiausius puslapius ir slapstė juos kariškose užrašų knygelėse. Jie žinojo, kad žmonų ir merginų nematys pusę metų, todėl bambėjo mesdami turtą į juodus šiukšlių maišus, kuriais nešini tarp lėktuvo kėdžių vaikštinėjo Karališkųjų oro pajėgų darbuotojai. Buvau 24-erių musulmonas ir, ko gero, vienintelis žmogus tame lėktuve, neturėjęs pornografinio žurnalo. Priešais mane sėdintis gerkas (nepalietis karys – „IQ Life“ past.) savo lobį paslėpė po kėde. Man pabandžius paimti žurnalą, vaikinas tik stipriau prispaudė jį koja. Šią kovą pastebėjo vienas skrydžio palydovų, tad galiausiai leidinys vis tiek atsidūrė šiukšlių maiše.

Užaugau musulmoniškoje šeimoje Bernlyje, Šiaurės Vakarų Anglijos mieste. XX a. aštuntajame dešimtmetyje mano tėvai čia atvyko iš Pandžabo (Pakistanas) ir vienoje gatvių sankryžų atidarė krautuvėlę. Jie manė, kad Didžiojoje Britanijoje klosis geriau, bet aš čionykščiu gyvenimu nusivyliau. Man buvo nuobodu kasdien po pamokų lankyti vietos mečetę, kur imamas kaldamas man į galvą Koraną kartais net pasitelkdavo smurtą. Kai baltaodžiai bendraklasiai aptarinėdavo „Be namų negerai“ ir „Kaimynus“, nė nenutuokiau, apie ką kalba: kol jie žiūrėdavo serialus, aš sėdėdavau religijos pamokose. Man įgriso, kad gatvėje mane spjaudo ir pravardžiuoja pakiu.

Troškau laisvės ir nuotykių. Gulėdamas lovoje klausydavausi BBC 4 radijo stoties ir svajodavau apie galimybių kupiną pasaulį. Prasidėjus jūrų orų prognozei įsivaizduodavau laivu skrodžiantis bangas. Galbūt galimybės ištrūkti būtų atsivėrusios tapus gydytoju, kaip norėjo tėvai, bet mokykloje pirmūnas nebuvau. Likęs Bernlyje greičiausiai būčiau sėdęs prie taksi automobilio vairo arba įsidarbinęs kebabų kioske. Todėl kai į koledžą užsukęs Karališkųjų jūrų pėstininkų atstovas papasakojo apie komandosų rengimą ir šokinėjimą su parašiutais, tėvų svajones iškeičiau į kariuomenę. Karas man patiko jau nuo tada, kai pradėjau žiūrėti amerikiečių filmus, tokius kaip „Rembo“. 1991 m. per Persijos įlankos karą man didžiulį įspūdį paliko laikraščio „The Sun“ pirmame puslapyje išspausdinta iš nelaisvės išvaduotų aptalžytų britų lakūno Johno Nicholo ir šturmano Johno Peterso nuotrauka. Jie atrodė lyg atgiję filmų herojai.

Po poros metų savanoriškose teritorinės gynybos pajėgose ir neryžtingo bandymo baigti chemijos studijas nuėjau į kariuomenės karjeros biurą prie autobusų stoties Jorkšyro gatvėje. Prisiekiau ginti karalienę ir valstybę. Ši sąlyga atrodė visai suprantama, bet iš esmės tiesiog norėjau pakariauti. Svajonių iš galvos neišmušė net parengiamasis kursas Vinčesteryje. Per vieną paskaitą turėjome peržiūrėti Stanley Kubricko filmą „Metalinis apvalkalas“ apie Vietnamo karą. Galiausiai prisijungiau prie Karališkojo inžinierių korpuso ir per Rugsėjo 11-ąją sėdėjau sau mąstydamas: „Varau į karą. Nerealiai!“ Deja, dar nebuvau baigęs bombų neutralizavimo kurso, bet vyresniajam seržantui įspūdį padarė mano nuoširdus užsidegimas. „Kalbi puštūniškai?“ – paklausė jis. „Ne“, – atsakiau. „Mokėtum bent apsimesti?“ – toliau klausinėjo jis nė nemirktelėjęs.

Man įgriso, kad gatvėje mane spjaudo ir pravardžiuoja pakiu. Troškau laisvės ir nuotykių.

Į Afganistaną taip ir nenuvykau, nes seržantui nepavyko suderinti, kad kursą baigčiau anksčiau. Likau Safron Voldene. Ten susipažinau su Luke’u. Jis buvo neaukštas ir liesas vyrukas, todėl nenuostabu, kad gavo Milžino pravardę. Luke’as tryško energija ir tapo vienu mėgstamiausių mūsų dalinio karių. Jis visada šnekindavo vakare eiti į miestą. Bandydavau prisidėti prie kompanijos, bet visada jausdavausi kiek svetimas, nes negerdavau. Po vakarėlio visus parveždavau namo.

Vieną vakarą prieš pat išskrendant į Iraką buvau pažadintas bendrabučio kambaryje. Užmiegotomis akimis pamačiau, kaip pro duris įėjusi tamsi figūra ranka atsiremia į sieną ir ima šlapintis. „Luke’ai, – surikau. – Kodėl tu myži mano kambaryje?“ Pakėlęs akis ir ne mažiau nustebęs jis atsakė: „O kodėl tu miegi tualete?“ Paskui prisėdęs ant lovos paklausė, kodėl neišlėkiau su kitais vyrukais. Pasakiau, kad esu musulmonas, todėl alkoholiniai gėrimai ir seksas ne man. „Bet juk tu nenori mirti nekaltas?“ – draugiškai pasidomėjo jis. Kelionės į karą išvakarėse supratau, kad kariuomenėje jaučiuosi laisvesnis nei savo tėvų namuose su terasa, kur gyvenimas apsiriboja azijiečių maisto parduotuve ir mečete. Bendražygiai manęs nesmerkė. Jie tik norėjo, kad džiaugčiausi gyvenimu.

Arčiau Irako

Lėktuve į Kuveitą prigesus šviesoms kareiviai ėmė snausti arba tyliai kalbėtis. Žiūrėjau ir tiesiog džiaugiausi būdamas tarp jų. Veteranai, likę kariuomenėje vien tam, kad sulauktų pensijos, murmėjo. Palikusieji namie šeimas nerimavo. Bet jaunesni kareiviai, tokie kaip aš, kurie į mūšį išsiruošė pirmą kartą, džiūgavo. Mūsų laukė didžiausias gyvenimo nuotykis. Ruošiantis karas ėmė atrodyti nepaprastai tyras. Lakstydavome po bekraščius Esekso laukus ir juokdavomės, kai po komandos „gult“ nerdavome į priedangą ir pakildavome pilna burna žolės. Visą naktį tupėdavome šaltame kietame Solsberio dirvožemyje išsikastuose apkasuose ir virdavome arbatą, nes būtent tai visada daro britai. Niekas iš mano bičiulių nemanė, kad žus. Jaučiausi nemirtingas.

Nusileidus Kuveite autobusai mus nuvežė į milžiniškus angarus prie oro uosto, kur laukėme atvykstančio mūsų transporto. Palyginti su amerikiečiais, buvome prastai aprūpinti ir menkai pasirengę. Mūsų uniformų maskuojantis raštas buvo pritaikytas žaliam Anglijos kraštovaizdžiui. Ne visiems pakako šarvinių liemenių. Atriedėję visureigiai vis dar buvo žali. Kažkas surado plovyklą, pripildė cisterną smėlio spalvos dažų ir nupurškė mūsų transporto priemones. Nerimavome dėl amerikiečių polinkio apšaudyti draugiškas pajėgas. Kad įspėtų raketų ir šovinių negailinčius lakūnus, kareiviai ant transporto priemonių stogų ir variklių dangčių pritvirtino didžiules Jungtinės Karalystės vėliavas. Taip ir nesupratau, kam reikėjo vargintis su maskuojančių spalvų dažais.

Mane priskyrė jūrų pėstininkams. Mūsų užduotis buvo neutralizuoti minas, kad amerikiečiai galėtų netrukdomi lėkti iki Bagdado. Jie tam neabejotinai buvo pasirengę. Visi kareiviai vilkėjo dykumos spalvų uniformas ir turėjo naktinio matymo prietaisus (mums teko saviškiais dalytis). Amerikiečiai gyrėsi, kad kiekvienam taikiniui skirta po 900 sviedinių ir kad kiekviena kalva, ant kurios stovės irakiečių stebėjimo postas, pažemės 20 metrų. Taip kalbėdami jie atrodė kiek pamišę, bet drauge stiprino tikėjimą, jog šis karas bus vieni juokai.

O kur dar maistas. Amerikiečių porcijos buvo maždaug triskart didesnės nei mūsų. Jie mėgavosi riešutų sviestu, ledais iš čiaupo ir tiek dribsnių, kad „Kellogg’s“ atrodė kaip didžioji kariuomenės rėmėja. Mes jiems galėjome pasiūlyti tik senamadiškų suvenyrų, tokių kaip kepurių ženkliukai ir diržai. Šiuos mainydavome į daiktus, kuriais turėjome būti aprūpinti, pavyzdžiui, palapines.

Per 5–6 savaites pamažu priartėjome prie Irako sienos. Kuo arčiau buvome, tuo dažniau ėmė kristi bombos. Baimintasi, kad Saddamas Husseinas turi cheminių ginklų, todėl visą parą avėdavome batus ir storus medžio anglių sluoksniu išmuštus maskuojančius kostiumus, kurie neutralizuotų nervus pažeidžiančias medžiagas. Prie naktinių išpuolių taip įpratome, kad pažadinti sirenų tik apgraibomis užsimaudavome dujokaukes ir vėl griūdavome miegoti.

Kuo daugiau laiko leidau su amerikiečių kareiviais, tuo labiau absurdiški ir įkvepiantys jie atrodė. Susipažinau su apkūniu jūrų pėstininku, kurio vienintelė užduotis buvo į „Humvee“ visureigių bakus pripilti dyzelino. Šias pareigas jis vykdė ant krūtinės pasikabinęs keturis rimtus peilius. Kartą paklausiau, kam jie jam. „Užkandžių man jau gana, – atsakė jis. – Neškit pagrindinį patiekalą.“ Jankiai surimtėdavo tik per rytinę rikiuotę. Sykį seržantas šūktelėjęs porą pavardžių nesulaukė atsakymo. „Kur jie? – užriko. – Kur jie yra, po galais? Jei siūlyčiau pačiulpti arba dalyčiau atlyginimus, tikrai stovėtų čia.“ Kas rytą ateidavome 7 val. vien tam, kad pasiklausytume jo postringavimų.

Niekas iš mano bičiulių nemanė, kad žus. Jaučiausi nemirtingas.

Vis dėlto amerikiečiai nestokojo pareigos jausmo ir ryžto. Tarnyba jie šventai tikėjo. Visai prieš pat įsiveržiant į Iraką išsirikiavome su keliais šimtais amerikiečių karių, o generolas vaikščiojo išilgai rikiuotės ir kiekvieno klausinėjo, kuo jis vardu, kas jo laukia namie, ir ragino „išdulkinti tuos mulkius“, kad visi galėtume iš čia mauti.

2003 m. kovo 21 d. naktį kirtome sieną prie Um Kasro. Važiavome tamsoje išjungę žibintus. Ore tvyrojo pakili nuotaika ir degančios naftos kvapas. Irakiečiai iškasė apkasus, užliejo juos nafta ir padegė tikėdamiesi, kad baltieji velniai įkris ir žus liepsnose. Dėl to tik buvo lengviau juos aptikti ir apvažiuoti. Greta manęs sėdėjo kareivis, vardu Taffas. Jis nerimavo, nes namie liko žmona su mažamečiu sūnumi, ir mano ramybė jį erzino. Važiuojant vis gilyn į Iraką jis paprašė manęs jį nušauti, jei irakiečiai užpultų transporto priemonę. Atsakiau, kad verčiau jau nukreipti ginklus į priešą. „Nušauk mane“, – neatlyžo jis. „O kas, jei ne?“ – paklausiau aš. „Tuomet man tektų nusišauti pačiam, o tai padaryti su sušiktu šautuvu bus nelengva.“ Ginčijomės, kol supratome, kokia absurdiška ši diskusija, ir pratrūkome juoktis.

Pirmąsyk su irakiečiais susidūrėme visai netrukus. Pro mūsų pozicijas iš kairės į dešinę dardėjo vandens cisterna. Instinktyviai spėjome, kad tai – savižudis sprogdintojas. Keturiese pašokome ir nubėgome jo pasitikti: verčiau žūsime mes nei visas dalinys. Priartėję sustojome. Nusiėmiau šalmą, šarvinę liemenę ir padaviau ginklą vienam jūrų pėstininkui. „Jei jie bandys imti mane į nelaisvę, nušauk juos“, – pasakiau jam ir nuėjau link cisternos vairuotojų.

Kuveite buvau pradėjęs mokytis arabų kalbos. Mokėjau pasakyti „asalaam aleikum“ ir paprastų frazių: „Ar tai minų laukas?“, „Ar matėte sukilėlių?“, „Aš į jus nešaudysiu“. Tačiau supratau, kiek daug galima pasiekti vien skaitant veido išraiškas, smėlyje piešiant figūrėles ir smarkiai mojuojant rankomis. Šiuo atveju mano bendravimo gebėjimų pakako išsiaiškinti, kad sunkvežimiu važiuojanti šeima neketina mūsų žudyti. Per bombardavimą jie neteko namų, bet mes radome tiems nelaimėliams prieglobstį. (Kartais mano arabų kalbos pagrindai buvo ne tokie aiškūs: sykį vienas vyras pamanė, kad raginu jį paleisti savo šunį bėgti per minų lauką. Laimė, gyvūnas tragiškos lemties išvengė.)

Amerikiečiai lėkė per Iraką įsiaudrinę nuo roko ir tablečių. Mes judėjome lėčiau, atsargiai neutralizuodami mums paliktas minas ir sprogmenis. Kovo 23 d. išgirdome, kad viena bombų šalinimo grupė pateko į pasalą. Du išsigelbėję kariai mums papasakojo, kaip lengvai granatsvaidžio sviediniai perskrodė plonus jų visureigių kėbulus. Bet kiti du kariai dingo. Vienas jų buvo veteranas Simonas, kuris, pamenu, sykį laikė iškėlęs šautuvą virš galvos ir įtikinėjo mus valyti savo ginklus, nes „tai – mūsų bilietai namo“. Kitas buvo mano bičiulis Luke’as.

Juodosios Sargybos bataliono kariai iš karto išlėkė laužyti durų ir purtyti žmonių. Kitą dieną patruliuojant laikas bėgo kankinančiai lėtai. Visus apėmė nerimas. Daugelis mūsų nė nebuvo girdėję švilpiant kulkų, ką ir kalbėti apie tai, kad vienas iš draugų dingtų be žinios. Kai kurie ėmė kamantinėti bendražygius. „Šaudysi, jei mus puls?“ – paklausė manęs vienas karys. Grįžę į bazę kalbėjome vien apie dingusius karius. Dar didesnis nerimas apėmė išgirdus, kad Juodoji Sargyba grįžo nieko nepešusi. Antrą dieną jau tiesiog laukėme naujienų, kad jie žuvo. Bernlyje man buvo kartojama, kad į rojų patenka tik musulmonai, bet tikėjausi, jog ir Luke’ui pavyks ten įsiprašyti.

Vadui liepus surinkti karius supratau, kad tai reiškia tik viena. Ant Luke’o ir Simono kūnų buvo matyti kankinimo požymių. Paskutinį kartą Luke’ą mačiau Kuveite, kai drauge dažėme visureigius geltonai. Anuomet atrodė, kad karas bus vien pokštai ir žaidimai. Nuotykiai. Didvyriškumas. Dabar supratau, kad jis tikras. Ir kokie mes esame pažeidžiami.

Luke’ą ir Simoną išlydėjome šiltą vakarą Kuveito oro uoste. Surengėme paradą, ceremonijai vadovavo dalinio kapelionas. Nuskambėjo „Paskutinis postas“, o paskui draugai ant pečių nunešė du kūnus trapu į laukiantį lėktuvą „Hercules“. Anuomet daug neskaičiau, bet ant Luke’o nuotraukos, kurią laikiau dienoraštyje, užrašiau T. E. Lawrence’o citatą: „Per daug už tai sumokame garbe ir nekaltomis gyvybėmis.“

Išsyk po ceremonijos kai kurie britai ėmė plepėti su grupele ką tik atvykusių amerikiečių moterų karių. Porai mūsiškių pavyko pasakojimais apie karą padaryti tokį įspūdį, kad jie net nusivedė merginas į visureigį – šis netrukus ėmė smagiai linguoti ant pakabos. Luke’as būtent to ir būtų norėjęs. Bet, kaip paaiškėjo, meilės lizdelis buvo susuktas kapeliono automobilyje. Dvasininko bendrakeleiviams teko važiuoti atgal į bazę tvyrant neseniai pasibaigusios lytinės sueities ir nepritarimo nuotaikai.

Ilgėtis kautynių

Žuvus Luke’ui, mums karas nurimo. Mūsų bazė buvo Basroje, pietinėje Irako dalyje. Iš pažiūros vietiniai buvo mumis patenkinti ir tikėjo, kad reikalai šalyje pasitaisys. Kariuomenė nerimavo, kad aš kaip Didžiosios Britanijos uniformą vilkintis musulmonas galiu būti pagrobtas ir kankinamas. Bet iš tiesų matydami mane irakiečiai jautėsi ramiau, todėl vadovybė dažniau ragino mane rodytis viešai.

Vaikštinėdavome po miestą be šalmų nerūpestingai pasikabinę ginklus už nugaros. Eidami miegoti pasiimdavome šautuvus į miegmaišius. Ne dėl to, kad jautėmės nesaugiai, o tam, kad dykumos šaltyje neužšaltų ginklo lydinys. Tiesą sakant, ėmėme nuobodžiauti, ir kai kuriems kariams norėdavosi pavaizduoti, kad viskas yra įdomiau nei iš tiesų. Vienas kareivis prašė jį fotografuoti neįtikėtinose mūšio situacijose. Vienoje nuotraukoje jis su ginklu bėga per dykumą. Kitoje šturmuoja pastatą tik su skrybėle ir pistoletu.

Kai kurie ilgėjosi kautynių. Mano bičiuliu tapęs Scouse’as prisijungė prie karališkųjų inžinierių, bet iš tiesų norėjo šaudyti žmones. Pro sandėlį, kur buvo mūsų bazė, vedė kelias, ir Scouse’as ten sėdėdavo su šautuvu laukdamas progos paleisti jį į darbą. Kartą jis pašoko, užtaisė ginklą ir nusitaikė į kelią. „Kas ten?“ – paklausiau aš. „Atvažiuoja automobilis“, – atsakė jis žvelgdamas pro taikiklį. „Žinoma, kad automobilis, – atsakiau aš. – Juk tai sumautas kelias.“ Įtikinome jį atsitraukti. Scouse’o nepaleido mintis apie sprogmenų prikimštus automobilius, bet jis visiškai neatkreipė dėmesio į vietos berniukus, naktį užlipusius ant mūsų pastato stogo vogti skardos. Kas nutiko, supratome tik ryte, kai nubudę virš galvų pamatėme dangų.

Tiesą sakant, ėmėme nuobodžiauti, ir kai kuriems kariams norėdavosi pavaizduoti, kad viskas yra įdomiau nei iš tiesų.

Net aukos ėmė atrodyti linksmesnės. Mano bičiulis Higgsy valė taką per minų lauką. Kažkas netyčia suaktyvino miną, ir skeveldros pataikė Higgsy’iui į pilvą. Nuvykau į ligoninę jo aplankyti, tikėdamas išvysti traumuotą žmogų. Bet jis sėdėjo lovoje šypsodamasis. „Kaip laikais?“ – paklausiau aš. „Žiauriai gerai“, – atsakė jis. Dėl sužeidimo kariuomenė jį siuntė namo. Be to, prieš išvykdamas į karą jis buvo papildomai apsidraudęs, todėl dabar turėjo tiek pinigų, kad galėtų įsigyti „Mitsubishi“.

2003 m. birželį mūsų pamaina ėjo į pabaigą ir visi laukėme kelionės namo. Fronte atrodė, kad mus remia visa šalis. Gaudavome šūsnis palaikymo laiškų, adresuotų „Kariui, operacija TELIC, Irakas“. Sklido gandai, kad tėvynėje net laukia pergalės paradas.

Tačiau taip pat žinojome, kad ne viskas yra gerai. Prieš pat išvykstant pasipylė protestai. Net kai kurie mūsiškiai nuo pat pradžių skeptiškai vertino motyvus pradėti šį karą. Nė nenutuokėme, ar vertėjo į jį veltis. Nesijautėme didvyriai ir žinojome, kad dalis žmonių mūsų nekenčia. Bet ne mes priėmėme sprendimą įsiveržti į Iraką. Mes tiesiog stengėmės kuo geriau atlikti užduotį.

Grįžęs į Bernlį pasakojau savo potyrius draugams. Jiems atrodo, kad kare visą dieną šaudoma, o naktimis slepiamasi nuo bombų. Kadangi nesinori jų nuvilti, sutirštini spalvas pasakodamas tik įdomiausias akimirkas. Bet iš tiesų aš irgi jaučiausi šį tą praleidęs. Mano karas buvo ne toks įdomus, koks galėjo būti, nors žinau mūšio kvapą bei skonį ir net praradau vieną bičiulį. Saddamas buvo nuverstas, bet dar nesučiuptas, ir Irakas neatrodė laisvas. Nekantravau ten grįžti.

Adnanas Sarwaras yra „The Economist“ bendruomenės skilties redaktorius. Neseniai per BBC buvo parodytas jo dokumentinis filmas „Kelionė į pavojingą zoną: Irakas“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų