(Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.)

K. Gudmonaitė: „Teatras turi būti kaip socialinis protestas“

K. Gudmonaitė: „Teatras turi būti kaip socialinis protestas“

Valstybinis jaunimo teatras spektaklį „Sapnavau sapnavau“ į pirmuosius seansus palydi su paantrašte „dialogas: dokumentiniai nuteistųjų iki gyvos galvos ir aukų artimųjų liudijimai“. Viktorija Vitkauskaitė klausosi kito dialogo – ką apie kaltę ir atleidimą kalba šio pastatymo autorės Kamilė Gudmonaitė ir Teklė Kavtaradzė.

Spektaklio idėja gimė prieš maždaug ketverius metus, kai muzikos duetas „Kamanių šilelis“ (K. Gudmonaitė ir Mantas Zemleckas) koncertavo Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime. Vėliau kilo mintis ten parodyti šios režisierės statytą Williamo Shakespeare’o „Timoną“. Po spektaklio vienas kalinių priėjo prie K. Gudmonaitės ir ėmė diskutuoti, pasakoti savo pastebėjimus. Pokalbis įsibėgėjo, bet nuleidusi akis mergina pamatė kortelę su jo vardu, pavarde, užrašu „nuteistas iki gyvos galvos“. Ir pati pajuto, kaip nuo tos akimirkos požiūris į priešais stovintį žmogų pasikeitė. Tai tapo impulsu patyrinėti santykį su šia tema, analizuoti savo baimes ir suvokti, ko gi iš tiesų bijoma. Vėliau į procesą įsitraukė ir dramaturgė T. Kavtaradzė. Per maždaug vienus bendro darbo metus gerokai pakito kūrinio vizija, taip pat pačių jo autorių santykis su tyrinėjama tema.

T. Kavtaradzė: „Gana greitai supratau, jog ankstesnis mano požiūris į nuteistuosius apsiribojo nuomone, kad jie tiesiog uždaryti, ir man tai neįdomu. Dabar jau ir pačiai sunku patikėti, kad anksčiau taip galvojau. Bet viskas keičiasi ėmus bendrauti su konkrečiu žmogumi. Pradedi suprasti, kad kai kuriais atvejais bet kas galėjo atsidurti jų – nuteistųjų – vietoje. Kad svarbu mąstyti apie tai, ar mes galime tikėti žmogaus gebėjimu keistis. Kad atleidimo, kaltės ir kaltinimo tema yra labai svarbi ne tik teisėsaugoje, bet ir mikroistorijose.

K. Gudmonaitė: „Iš pradžių man šis spektaklis buvo darbas su savimi – savo baimėmis, teisimais, vertinimais. Būdavo, kad šnekamės su nuteistuoju, ir aš matau tą žmogų čia ir dabar. Bet vos leidžiu sau akimirką pamąstyti apie tai, ką jis padarė, man vėl tampa nebe tas pats žmogus. Kartais vidury pokalbio mane apimdavo baimė, nesaugumo pojūtis. Bet didžiausias pokytis ir įvyko, kad nebebijau kalinių. Matydama tą žmogų prieš save galiu jo nebeteisti, net bandyti jį suprasti. Bet tada kilo kita mintis – o kas, jei jis būtų nužudęs mano artimą? Į šį klausimą niekaip negalėjau atsakyti, net nenorėjau to daryti. Ir taip gimė antra spektaklio tema – pradėjome kalbėtis su aukomis, kurios dėl kitų žmonių kaltės yra netekusios artimųjų.“

Spektaklio kūrėjos pakalbino penkis nuteistuosius iki gyvos galvos ir penkias netektis išgyvenusias aukas. Kuriuos kalinius Lukiškėse kalbinti, joms rekomendavo kunigas Arūnas Peškaitis OFM, dvylika metų dirbęs nuteistųjų kapelionu. Su vienais K. Gudmonaitė ir T. Kavtaradzė per metus susitikdavo po kartą, su kitais – net po šešis septynis sykius – daugiau, nei jiems leidžiama matytis su artimaisiais. Šių metų vasarį kalinius iš Lukiškių izoliatoriaus-kalėjimo pradėta iškeldinti. Dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo jų perkėlimo vietos spektaklio kūrėjoms lieka nežinomos, tad ir pamatyti kalinių, su kuriais užsimezgė ryšiai, daugiau tikriausiai nepavyks. Šiuo atžvilgiu „Sapnavau sapnavau“ tarsi užbaigia ir Lukiškių kalėjimo istoriją.

Be stereotipų

Kai žiniasklaidos ar meno kūrėjų akiratyje atsiduria nuteistieji, neretai iš visuomenės sulaukiama priekaištų, esą blogą darbą padarę žmonės tampa herojais, o visas kalėjimo gyvenimas romantizuojamas. Apie tai galvojo ir spektaklio kūrėjos. Bėgdamos nuo įprastai šią temą lydinčių stereotipų, jos sako norinčios kurti ne naratyvą apie nesuprastus herojus, bet akcentuojančios būtinybę kalbėtis ir ieškoti sąlyčio taškų net tokiose skaudžiose temose.

T. Kavtaradzė: „Čia yra įdomus paradoksas: pavojus herojizuoti kalinius, o kartu – ir visuotinis priešiškumas. Jei liktume tik pirmojoje spektaklio dalyje, gal klausimas apie norą išteisinti ar herojizuoti kiltų dar aštriau. Bet mes kalbamės ir su aukomis, nes mums svarbu ieškoti dialogo.“

K. Gudmonaitė: „Bendraudamas su kaliniu natūraliai užmezgi artimą, žmogišką ryšį, ir nemanau, kad tai reiškia herojizavimą. Mes tiesiog atspindime savo santykį su tais žmonėmis, su kuriais bendravome. Tikrai nekalbame už visus, juk įkalintųjų iki gyvos galvos yra 120, o mes bendravome tik su penkiais. Kita vertus, rodyti juos tik iš vienos pusės – tos, kuri atitiktų visuomenės nuostatą, – reikštų multiplikuoti stereotipus. Bet meno kūrinys negali vaizduoti problemos tik iš vienos pusės.“

Žmonės mano, kad išėję į laisvę kaliniai grįš į savo terpę – bet mes ir esame ta terpė.

Dažnas stereotipas – kad sunkius nusikaltimus padaro tarsi kažkuo kitokie žmonės. Mąstytoja Hannah Arendt, knygos „Eichmannas Jeruzalėje: ataskaita apie blogio banalumą“ autorė, yra aprašiusi stebėtą vieno įtakingiausių nacių pareigūnų Adolfo Eichmanno teismo procesą. Ji tikėjosi prieš save išvysti šį tą panašaus į monstrą, o pamatė visišką vidutinį žmogų, neturintį jokių išskirtinių bruožų. Prieštaringai vertintoje knygoje H. Arendt teigė, kad blogį įgyvendinantys žmonės pasižymi kritinio mąstymo stoka ir į siaubingus nusikaltimus reaguoja tiesiog kaip į funkciją, kurią privalo atlikti. Zygmuntas Baumanas ir Leonidas Donskis knygoje „Takusis blogis“ taip pat kalbėjo apie tai, kad blogį, lydintį pasaulį nuo neatmenamų laikų, kuria tokie pat kaip mes.

K. Gudmonaitė: „Blogį kuria ne kas nors nepažįstamo. Jis yra aplink mus visus ir mūsų mintyse. Tik nuo žmogaus sąmoningumo priklauso, kiek jis tai kontroliuoja, geba atskirti. Blogis yra natūralus dalykas, egzistuojantis mūsų visuomenėje. Tai taip artima kiekvienam mūsų ir taip organiška, kad sunku net jį atskirti ir paaiškinti. Blogį turime apmąstyti ir nuolat kvestionuoti.“

T. Kavtaradzė: „Blogis man asocijuojasi su nesuvoktu, nesuprastu pykčiu ir agresija. Mes net nelabai suprantame, kad pyktis yra normalus dalykas, mus gąsdina pati pykčio idėja. Visuomenei taip pat nelabai pavyksta matyti ir visumą: mes esame susiję – ir tie, kurie sėdi kalėjime, ir tie, kurie vaikšto gatvėmis. Visi – vienos sistemos dalis. Žmonės mano, kad išėję į laisvę kaliniai grįš į savo terpę – bet mes ir esame ta terpė. Vis dėlto gal dabar visuomenė jau labiau pasiruošusi šia tema kalbėtis ir ieškoti bendrų taškų. Nes tokiam dialogui ji turi būti labai brandi. Norisi tikėtis, kad ir mes galime prie to prisidėti bandydamos ne moralizuoti, o suprasti.“

Artimųjų netekę žmonės, kurių istorijas išgirs spektaklio žiūrovai, į jo procesą įsitraukė atsiliepę į K. Gudmonaitės bei T. Kavtaradzės paskleistą žinią, kad šios ieško netektį išgyvenusių asmenų. Netektį dėl kažkieno kaltės. Spektaklyje girdimos istorijos – labai skirtingos: kažkas prieš daugybę metų liko be tėvo, kažkas vos prieš kelerius metus – be vyro. Tačiau režisierė ir dramaturgė pastebi, kad jų užduoti klausimai apie atleidimą, susitaikymą, savo santykį su įvykusia tragedija daugelį paskatindavo apie tai susimąstyti apskritai pirmą kartą. Viena mergina kūrėjoms prisipažino visada raginanti žmones išsisakyti, būti atviriems, tačiau pati apie išgyventą netektį iki tol niekada nėra kalbėjusi.

T. Kavtaradzė: „Kalbėdamos su aukomis supratome, kad yra žmonių, kurie nesmerkia nusikaltusiųjų, bando suprasti. Bet ar jiems nuo to lengviau netekus artimojo? Ne. Ir čia atsiveria labai skaudi duobė. Atleidimas nebūtinai palengvins tavo gedulą. Bet tai turbūt nereiškia, kad nereikia ieškoti susitikimo (nebūtinai tiesioginio) kelių.“

K. Gudmonaitė: „Atleidimo problema man – labai svarbi. Praeityje esu įskaudinta ir pasakiusi, kad atleidžiu. Bet kurdama spektaklį supratau, kad iš tiesų neatleidau. Ir turbūt net nežinau, ką reiškia atleisti, nebejausti to skausmo. Bendraudama su kaliniais suvokiau, kad atleidimas turbūt ateina ėmus suprasti, kokį skausmą išgyveno žmogus prieš padarydamas ką nors blogo. Tai, ką jis tau padarė, yra jo išgyvento skausmo pasekmė.“

Amžinas klausimas

Senas amerikietiškas posakis sako, kad gali atvesti arklį prie upės, bet negali priversti jo gerti. Šią tiesą prieš kelerius metus man priminė Dennis ir Judy Shepardai – amerikiečiai, kurių sūnus Matthew buvo žiauriai nužudytas dėl seksualinės orientacijos. Vaiko netekę tėvai įsteigė jo vardu pavadintą fondą ir nuo tada keliauja po pasaulį, siekdami mažinti homofobiją ir visas kitas neapykantos apraiškas. 2016 m. Vilniuje lankęsi sutuoktiniai taip pat surengė diskusiją šiomis temomis, rodė dokumentinį filmą apie sūnų. Jie pabrėžė, kad netolerancija tam tikrai visuomenės daliai ar net konkrečiam žmogui nevaikšto viena – kartu ji vedasi neapykantą ir smurtą. Bet paklaustas, ar jų darbas pasiekia tuos, kuriuos tamsoje laiko neapykanta, D. Shepardas tik graudžiai šyptelėjo ir pakartojo, kad jo darbas – atvesti arklį prie upės. Daugiau jis nieko padaryti negali.

Tą patį klausimą 2019-aisiais užduodu ir K. Gudmonaitei bei T. Kavtaradzei. Ar jų kuriamas darbas, kuriuo siekiama ir socialinių pokyčių, sulaukia atgarsio toje visuomenės dalyje, kuriai pirmiausia ir yra skirtas?

K. Gudmonaitė: „Tai amžinas klausimas kiekvienam menininkui, kuriančiam socialinėmis temomis. Manoma, kad žmonės, kuriems skirti tokie spektakliai, į juos neateina – jie neturi tokio įpročio, reklama taip pat jiems nėra adresuota. Bet yra ir kitas žmonių segmentas – tie, kurie lankosi teatre, tačiau turi visokių stereotipų. Juos galima pasiekti. Po spektaklio „Trans Trans Trance“ prie manęs prieidavo žiūrovai ir sakydavo: „Bet dabar aš visai kitaip galvoju apie tuos translyčius žmones. Nors iš tiesų net nežinau, ką galvojau iki šiol.“ Kartais pats nežinai, ką manai, kol tavęs nepaklausia. Mąstymo pokytis turbūt negali būti visuotinis, bet vis tiek tikiu, kad teatras turi tolti nuo didžiųjų scenų, nuo šventovės įvaizdžio ir artėti prie žmogaus. Priešingu atveju jį kurti neprasminga.“

T. Kavtaradzė: „Spektaklis „Sapnavau sapnavau“ bus audiokūrinys, matau potencialo jį transportuoti. Mes abi turime labai gerai pagalvoti, kaip pritraukti kuo įvairesnių žmonių – nepalikti to vien teatrui.“

K. Gudmonaitė: „Kol kas teatras – tokia tarsi aristokratiška pramoga tam tikriems žmonėms. Bet aš nenoriu kurti tai elitinei bendruomenei. Man norisi absoliučiai kreipti teatro veidą ir kryptį, versti jį kuo socialesniu, atviru diskusijoms, pokyčiams, net įstatymams keisti. Teatras turi būti kaip socialinis protestas.“

K. Gudmonaitė (kairėje) ir T. Kavtaradzė kurdamos spektaklį bendravo su penkiais nuteistaisiais ir penkiais nužudytųjų artimaisiais. (Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų