Kai niekas nesiveja

Kai niekas nesiveja

Meditacinis bėgimas idealus tiems, kurie pasportavę nori jausti jėgų antplūdį, o ne sunkiai namo partempiamą kūną, domisi lėto gyvenimo filosofija ar gydosi traumą. Ieva Rekštytė-Matuliauskė į pirmąją treniruotę eina ironiškai svarstydama, ar nukris bent vienas prakaito lašas, bet grįžta su visai kitokiais pamąstymais.

Su meditacinio bėgimo treneriu Mindaugu Čyvu lėtai žingsniuojame Vingio parko takeliu. Už nugaros paliekame net ir šiokiadienio rytą aktyvią jo dalį, kur atstatę krūtines zvimbia riedlentininkai, susilenkę mina dviratininkai, čiauškėdami krypuoja vaikai ir motinystės rūpesčiais tarpusavyje dalijasi mamos. Mindaugas prisimena, kai prieš maždaug trylika metų nuėjęs į jogos studiją su mokytoju išbandė vieną jos atšakų – meditacinį bėgimą, ir šis jam prigijo labiausiai. „Esu linkęs galvoti, kad genialu tai, kas paprasta, – pasakoja M. Čyvas. – Todėl ieškau, ką galima nuveikti su šiuo kūnu – kuo minimalesnėmis priemonėmis ir kad tai tiktų daugeliui. Paprasčiausios žmogaus funkcijos yra valgyti, miegoti, vaikščioti, bėgioti. Tačiau su pastarąja nemažai kieno santykis problemiškas: sako, kad nepatinka, sunku, tuo užsiimti neleidžia gydytojas.“ Išmėginę meditacinį bėgimą daugelis šias nuostatas sugriauna; jau penkerius metus, vis sulaukdamas prašymų pamokyti šio užsiėmimo, pašnekovas veda individualias treniruotes.

Kūno savistaba

Pasiekiame neasfaltuotą parko takelį, kurį pro aukštas pušis apšviečia pluoštai skaidrios dienos šviesos. „Idealiausias variantas praktikuoti meditacinį bėgimą – tai neasfaltuotas takas kur nors parke ar miške, – iškart akcentuoja treneris. – Visų pirma, dėl geresnės sąnarių amortizacijos, be to, medžiai pridengia nuo saulės ar vėjo. Tai ir energiškai palankesnė vieta, nes jauti artimesnį kontaktą su žeme.“ Jis ima pasakoti apie laikyseną ir tuoj paneigia įprasto bėgimo taisykles judant šiek tiek palinkti į priekį ir sulenkti rankas per alkūnes. Kojas taip pat pataria vos pakelti nuo žemės atsispiriant, bent jau pradžioje. Man kelias minutes pajudėjus neįprastu būdu treneris klausia, kaip jaučiuosi. „Keistai“, – nuoširdžiai atsakau. „O kaip kojos? Ar joms sunku judėti?“ Netrukus jis pažeria daugiau klausimų, į kuriuos atsakydama turiu susitelkti vis į kitas kūno dalis: nugarą, rankas, galvą. Galiausiai pajuntu, kad kūnas, mintimis per jį perbėgus, ima vis labiau atsipalaiduoti. „Jei bėgdamas ramiai kvėpuoju ir po truputį atsipalaiduoju, galiu didinti tempą, – moko M. Čyvas. – O jei įtampa kyla – turiu jį mažinti, kol ši pranyks.

M. Čyvas teigia, kad meditaciniu bėgimu gali užsiimti įvairaus amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonės. (Petro Malūko nuotr.)

Išsijudinęs, susiaktyvinęs, galiu vėl pasiekti įprastą ritmą.“ Po kurio laiko mūsų trepsėjimas ima sutapti. Treneris tai iškart pastebi ir sako, kad taip turi būti. Jis lieka užnugary ir stebi mano judesius bei laikyseną. Per tą laiką sparčiais žingsniais mus pralenkę du atletiški vyriškiai neatsispiria pagundai atsisukti ir darsyk nužvelgti keistai judantį duetą. Pirmą sykį susimąstau, kaip atrodome iš šono: lengvais žingsneliais trepsėdami pirmyn, nuleidę rankas, lyg neštume po kibirą vandens, ir ištempę viršugalvį. Hm.

Medalis ar sveikata?

Mindaugas įsitikinęs, jog ne visi žmonės gali varžytis ir siekti kuo geresnių rezultatų: kai kuriems tinkamesnis terapinis, ramesnis sportas. „Vieniems žmonėms varžybos ir iššūkiai yra jų stichija. Jie kelia tikslus, tarkim, užlipti į aukščiausius kalnus, įveikti maratonus. Ir ne šiaip sau tai padaryti, o kaskart dar greičiau. Tačiau sportinė nuotaika ne pati palankiausia sveikatai. Jei mums pirmoje vietoje bus medalis, sveikata liks ne tokia svarbi“, – mano jis.
Maždaug valandą patrypčiojusi jaučiu, kaip kūnas įšyla ir tampa kur kas paslankesnis.

Per pirmą treniruotės pusvalandį harmonizuojamas fizinis kūnas, o per antrą – psichika.

„Ar jau galime prabėgti šiek tiek greičiau?“ – tarsi nuspėjęs mano pojūčius teiraujasi treneris. „Žinoma“, – užtikrintai tarsteliu ir, man net nespėjus atsitokėti, jis, liuoktelėjęs į priekį, pasileidžia bėgti. Ką gi, kiek įkabindama skuodžiu iš paskos. „Na, kaip?“ – šypsodamasis klausia manęs po kelių šimtų metrų. „Normaliai“, – nutęsiu, nors iš tiesų aš vis dar apstulbusi. Atgavusi kvapą domiuosi, ką duoda toks staigus tempo pakeitimas. „Pajutus, kad kūnas jau pasiruošęs, padidinti tempą labai naudinga: organizmas labiau aktyvinasi, tampa budresnis. Dabar bėgti turėtų būti dar lengviau“, – sako Mindaugas, tiriamai žiūrėdamas į mane. Išties, palyginti su pačia pradžia, judesiai kur kas natūralesni.

M. Čyvas pabrėžia, kad per pirmą treniruotės pusvalandį harmonizuojamas fizinis kūnas, o per antrą – psichika. „Įprastai bėgant visa mūsų energija panaudojama bėgti, o čia sukuriame sąlygas kūnui atsipalaiduoti ir energijai laisvai jame cirkuliuoti. Tuomet vyksta natūralūs sveikatinimo ir gijimo procesai“, – teigia jis.

Harmonijos pojūtis

Po treniruotės atliekame jogos tempimo pratimus ir pasitiesę kilimėlį prisėdame ant žolės. Mindaugas vardija meditacinio bėgimo pranašumus: sumažėjusi inercija, padidėjęs sąmoningumas, stipresnė širdis, pagerėjusi medžiagų apytaka, harmonijos pojūtis. Ties kai kuriais punktais jau dabar galiu pritariamai linktelėti galvą, atrodo, lyg kūnas būtų ką tik gerai išmasažuotas: šiek tiek apsunkęs, bet tuo pačiu lengvas. Galvoje nebeteliūškuoja daugybė minčių.

Po treniruotės pravartu atlikti tempimo pratimus. (Petro Malūko nuotr.)

Haruki Murakami savo žymiojoje knygoje „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ rašo: „Žvelgiu į dangų, svarstydamas, ar pavyks sugauti bent spindulį gerumo, bet man nepavyksta. Viskas, ką matau, tai vasaros debesys, plaukiantys virš Ramiojo vandenyno. Ir jie neturi man ką pasakyti. <…> Į ką iš tikrųjų turėčiau žvelgti, yra manyje. <…> Ar aš galiu ten įžvelgti gerumo? Ne, viskas, ką matau, tai mano paties prigimtis.“ Po pirmosios meditacinio bėgimo treniruotės šios eilutės, perskaitytos tą pačią dieną, tampa jos sąskambiu. Malonu ir naudinga pajusti gamtą, pakartoju sau, bet dar prasmingiau sąžiningai patyrinėti save.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų