(Pixabay nuotr.)

Į ką geriausia investuoti?

Į ką geriausia investuoti?

Daugybė knygų žeria patarimus, kaip sėkmingai investuoti, tačiau pirmiausia reikėtų žinoti, kokie yra mūsų prioritetai. Penki Lauros Čiginskaitės pašnekovai atskleidžia savuosius.

Į ŠEIMĄ
Rolandas Valiūnas,teisininkas

Manau, kad yra dvi dėmesio vertos investicijos tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Ne prioriteto tvarka, bet pradėčiau nuo investicijų į vaiko ir suaugusiojo mokymąsi, nuolatinį tobulėjimą, nes ir suaugę žmonės turi nuolat tobulėti, rodyti pavyzdį kitiems. Aš pats dabar mokausi lenkų kalbos.

Svarstant apie investicijas į vaikus akivaizdu, kad mokslai yra esminis dalykas. Vadovaujuosi „meškerės principu“ – svarbu paduoti meškerę, o žuvį jis turėtų pagauti pats. Be abejo, viskam yra tam tikras limitas, bet limitų išsilavinimui šeimoje jau neturėtų būti. Visi galintys bent kiek skirti vaikų mokslams turėtų leisti jiems pasiekti tokį gerą išsilavinimą, koks tik įmanomas (neturi reikšmės, Lietuvoje, užsienyje, nesvarbu ir specialybė). Tai pats svarbiausias dalykas gyvenime.

Svarbu vaikui paduoti meškerę, o žuvį jis turėtų pagauti pats.

Kita investicija yra į šeimą, nes tie, kas daug dirbo ir dėmesio stoka skriaudė savąsias, labai greitai pajuto tam tikrus rezultatus. Itin svarbu neatitolti nuo šeimos. Reikia surasti pusiausvyrą, kad viskam užtektų laiko ir nereikėtų vėliau gailėtis.

Menas yra visai kitokio pobūdžio investicija. Aš kolekcijos nelaikau investicija, nes investicija į meną priklauso nuo tikslų. Jeigu investuočiau į jį, be abejo, rinkčiausi šiuolaikinį meną, nes grąža patraukliausia, nors ir rizika didžiausia. Arba rinkčiausi kad ir senesnį, bet tarptautinį meną, jo rinka – labai likvidi. Jeigu kalbame apie lituanistinį arba lietuvišką meną, dėl rinkos seklumo sunku tai laikyti investicija. Taip, gali pasisekti. Kai kuriuos darbus nesunkiai galėčiau nors ir rytoj parduoti už dešimt kartų didesnę kainą, nei pirkau. Investiciją kartais reikia likviduoti, o kolekcijos likvidavimas man būtų neįmanoma misija. Todėl to nevadinu investicija su materialine grąža. Tai man yra investicija į pomėgį, kolekcionavimą, kuris susiklosčius aplinkybėms gali pasirodyti finansiškai sėkmingas, bet tikslas visiškai ne tas. Kolekcionuodamas – jeigu nenori jaustis prastai – pats tobulėji, pasiskaitai, sužinai naujų dalykų.

Į FINANSINĮ STABILUMĄ

Vytautas Plunksnis, Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas

Kiekvienas, prieš pradėdamas investuoti, turi susitvarkyti „higieną“: grąžinti visas paskolas su didelėmis palūkanomis (pasilikti tik būsto paskolą), sukaupti rezervą pragyventi 3–6 mėnesius (priklausomai nuo to, kaip greitai galėsite rasti naują darbą, praradę senąjį). Tuomet, jeigu investuojate ilgam laikotarpiui, reikėtų išnaudoti visas siūlomas mokesčių lengvatas. Pavyzdžiui, galimybę susigrąžinti dalį pajamų mokesčio investuojant į trečios pakopos pensijų fondus.

Susitvarkę pagrindą, didžioji dalis žmonių turėtų rinktis pasyvų investavimą į indekso fondus – taip mažomis sąnaudomis turėsite itin išskaidytą portfelį, kurio dalis bus didžiausios pasaulio įmonės. Kodėl? Aktyvus investavimas reikalauja daug laiko ir negarantuoja, kad būsite sėkmingesnis už vidutinį investuotoją. Jeigu investavimas nėra pagrindinis jūsų darbas, laisvą laiką skirkite pomėgiams, o ne siekite įgyti dar vieną amatą. Statistika rodo, kad ilguoju laikotarpiu daugiau kaip 80 proc. aktyvių valdytojų atsilieka nuo rinkos grąžos (pirmiausia dėl valdymo mokesčių), todėl būti vidutiniu investuotoju yra geriausias pasirinkimas.

„J. P. Morgan“ duomenimis, bet kurių akcijų grąža 20 metų iš eilės visuomet buvo teigiama ir svyravo nuo 7 iki 17 proc. per metus. Ir nors investuodami trumpuoju laikotarpiu galite patirti didelių nuostolių (pavyzdžiui, per metus galimas ir 40 proc. krytis), ilguoju laikotarpiu akcijos išlieka geriausia turto klase.

Didžiajai daliai žmonių sunkiausia susitvarkyti su psichologija – reguliariai atsidėti pinigų investicijoms nelengva, kai aplink tiek daug pagundų. Statistika rodo, kad vidutinio investuotojo grąža siekia tik 2,6 proc. ir vos lenkia infliaciją, nors akcijų rinkos istoriškai siūlė didesnę grąžą. Tiesiog vidutinis investuotojas perka akcijas kartu su kitais, kai jos kyla, o rinkoms pradėjus kristi parduoda žemiausiame taške. Todėl prieš pradedant investuoti reikėtų perskaityti bent vieną knygą apie rinkos ciklus ir investavimo psichologiją – tai padės neišsigąsti krizės, kuri gali būti ne už kalnų.

Į ŠIUOLAIKIŠKĄ ŠVIETIMĄ

Viltautė Žvirzdinaitė, projekto „Kompiuteriukai vaikams“ vadovė

Labiausiai verta investuoti į prasmę teikiančius dalykus. Man prasminga visas savo jėgas atiduoti ir investuoti į švietimą, edukaciją ir mokymąsi visą gyvenimą. Manau, kad geriausia investicija yra į žmogų, ypač į vaikus, nes nuo jų – jauniausios mūsų visuomenės dalies – viskas prasideda. Reikia patikėti jais, suteikti galimybes ir pakreipti tinkama linkme. Aišku, švietimas – labai abstraktu, bet tinkama linkmė, kiek pastebėjau, yra technologinis raštingumas ir švietimas. Mes neatsiejami nuo pasaulio tokio, koks jis yra. O pasaulis šiandien technologiškai pažangus. Tačiau pastebime, kad tai nebūtinai iš karto pasiekia mokyklas – į jas technologijos ateina pavėluotai.

Viešojoje erdvėje vis dažniau svarstoma, kaip suspėti laiku duoti tas priemones, kurias turėdami vaikai ugdytųsi reikalingas kompetencijas. Abejoju, ar pati geriausia investicija yra tiesiog pirkti kuo naujesnes technologijas ir jas įteikti. Technologijos yra tik priemonė, bet jos padeda įgyti tam tikrų gebėjimų, kompetencijų, mokytis logikos, kūrybinio ir kritinio mąstymo, dirbti komandoje – šių įgūdžių reikia ir reikės. Jeigu norime gyventi visuomenėje, kurios nariai sugeba prisitaikyti ir kurti sau darbo vietas, turime pradėti nuo kryptingų investicijų į švietimą ir kompetencijų ugdymą. Man svarbi technologinio raštingumo sritis – jis toks svarbus, kad turėtų įsipinti į labai daug sričių ir tapti savaime suprantamu dalyku, bet kol kas taip nėra.

Į SVEIKATĄ

Andrius Černauskas, skubiosios medicinos gydytojas rezidentas

Labiausiai rekomenduočiau investuoti į save: kūną, protą, dvasią ir savo aplinką. Tai galbūt skamba banaliai, bet ar gali būti kas svarbiau nei gera savijauta ir sveikata? Jas garantuoja pajėgus ir išlavintas kūnas (tik nereikia persistengti), protiniai gebėjimai, dvasios ramybė ir maloni, graži, jauki aplinka, kurią susikurti tikrai įmanoma.

Man kasdien tenka susidurti su daugybe žmonių, kuriems tik tiek ir tereikia – geros savijautos, sveikatos. Jei apie tai jie būtų susimąstę anksčiau, dabar nereikėtų tiek kentėti ir vargti. O vis dar sveiki ir gerai atrodantys, tačiau neatsakingai, neapdairiai, kartais net kvailai besielgiantys ir nesirūpinantys savo kūnu bei sveikata net nepagalvoja, kaip bus blogai, jeigu viso to neteks. Dar blogiau – jei nebus kelio atgal.

Jei apie sveikatą žmonės būtų susimąstę anksčiau, dabar nereikėtų tiek kentėti ir vargti.

Kai kuriems gali pasirodyti, kad sveikata – anokia čia investicija. Juk beveik nieko nekainuoja ar kainuoja nedaug. Netiesa – tai pareikalauja daug valios pastangų, o svarbiausia – laiko, brangiausio dalyko gyvenime. Laiko, kuris padeda mums uždirbti daugiau pinigų, bet ar jų visada daugiau reikia? Ar manydami, kad geriau uždirbdami galėsime susitaisyti gyvenimą ar sveikatą, kompensuosime anksčiau sau ir kitiems neskirtą laiką?

Gerai žmogaus savijautai ir sveikatai būtinas fizinis aktyvumas. Tik dėl jo žmogus tapo žmogumi. Ir neturiu omenyje metinio abonemento sporto klube. Tai vienas pasirinkimo variantų, bet ganėtinai laikinas. Reikėtų investuoti į priemones fiziniam aktyvumui išlaikyti, investuoti į tinkamą aprangą, kad norėtųsi pajudėti ne tik šiltuoju metų sezonu ar tik tada, kai šviečia saulė. Fizinis aktyvumas ir judėjimas – tai ne tik bėgiojimas ar didžiulės jėgos ir ištvermės reikalaujančios treniruotės, maratonai. Į fizinį aktyvumą reikėtų žiūrėti su ilgalaike perspektyva – po truputį reikės aktyviai judėti visą gyvenimą.

Žmonėms ir miestams reikia investuoti į dviratį ir dviračių takus, į žygių ir maršrutų planavimą, judėjimo populiarinimą visuomenėje, supančios aplinkos pažinimą ne pro automobilio langą. Tokias mintis ir mąstymą, žinoma, sukelia specifinis darbas ir aplinka, kurioje susitelkęs nelaimių koncentratas – ligoninėje matomi visi sunkiausi, nepatogiausi, nepalankiausi gyvenimo atvejai. Tai mums, medikams, nuolat primena, kaip reikia džiaugtis kiekviena diena, nesvarbu, esi jaunas ar senas. Visuomet norisi tai pasakyti ir su tuo nesusiduriančiai visuomenės daliai.

Judėjimas, išsilavinimas, dvasinė ramybė yra pats geriausias užtaisas. Pinigai yra niekis, palyginti su laiku: gyvenimo metais, mėnesiais, dienomis ir kartais valandomis. Kai esame ir jaučiamės sveiki ir laimingi, tuomet galima investuoti ir į visa kita. Bet ar dar norisi investuoti kitur po tokio motyvuojančio paraginimo?

Į KELIONES

Jurgita Januškevičiūtė, drabužių dizainerė

Visiems klausiantiems turiu vieną atsakymą, kur pati mielai investuoju, – į keliones. Taip atsakai į daug savo klausimų, prapleti akiratį, visiškai iškrenti iš rutinos, pradedi jausti aplinkinį pasaulį, kuo jis gyvena, palygini, kuo gyveni tu, ir dažniausiai supranti, kad viskas gyvenime yra labai gerai. Grįžęs iš kelionių visiškai kitu žvilgsniu gali įvertinti ir identifikuoti save – šiuo atžvilgiu kelionės man labai padeda.

Keliauju pirmiausia iš smalsumo, noro pažinti pasaulį. Tik vėliau supratau, kad po kiekvienos kelionės keičiuosi, mano mąstymas prasiplečia, atsiranda daugiau tolerancijos, atsiveria platesnis žvilgsnis į pasaulį. Patiriu neapsakomą pilnatvės jausmą, jaučiu, kad radau ieškotą atsakymą. Jeigu būnu pervargusi, pikta, nelaiminga, niekas nesiseka, yra vienas sprendimas – važiuoti kuo toliau, į kitą pasaulio kraštą. Grįžus viskas išsisprendžia, niekas nesugriūva, tampu nauju žmogumi – tai didelė ir atsiperkanti investicija į save, pažinimą, kalbų mokėjimą, kultūrų studijavimą.

Grįžus iš kelionės viskas išsisprendžia, niekas nesugriūva, tampu nauju žmogumi.

Visi esame skirtingi, vienam galbūt labiau reikia kelionių, kitam – nekilnojamojo turto ar pinigų. Kad atrastumėte keliones, turite pasitikrinti. Štai atrodo, kad verta investuoti į automobilį. Tai padaręs supranti, ar jis tau teikia džiaugsmo, ar tau nėra skirtumo, koks tas automobilis. Į vieną klausimą atsakei. Tada manai, kad reikia namo: pasistatai ir žiūri, kad galbūt labai atitolai nuo draugų, šurmulio, teatrų, kultūros. Nuo daug ko atitolsti, bet turi namą, kurį reikia prižiūrėti, ir tada vėl ateina atsakymas: ne, man negerai, neteikia džiaugsmo. O jeigu teikia – tai yra tavo atsakymas.

Supratau, kad man nėra taip reikšminga turėti didelį namą, bet svarbu keliauti po pasaulį, nes jis ir yra mūsų namai, o namai yra ten, kur esu aš. Jeigu nepakelsi užpakalio ir neišvažiuosi į aplinką, kur kils šiokia tokia įtampa, kelionės nepatirsi. Didelis pažinimo džiaugsmas man teikia vidinį pasitenkinimą. Kiekvieno žmogaus gyvenimo esmė juk yra būti laimingam. Todėl ir reikia savęs paklausti, kas būtent man teikia laimę.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų