(Lietuvos romų bendruomenės archyvo nuotr.)

Jei pyragas neiškyla: atradimai romų virtuvėje

Jei pyragas neiškyla: atradimai romų virtuvėje

Nors Lietuvoje nuolat gyvena apie 2000 romų, iki šiol apie jų kultūrą ir tradicijas žinome mažai. Rasa Pangonytė kviečia atidžiau patyrinėti šios tautos virtuvę.

Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas Ištvanas Kvik lietuviams geriau pažįstamas kaip romų teatro „Sare Roma“ lyderis. Gimė ir gyvena Juodšiliuose, kur prieš daugybę metų šaknis įleido jo seneliai. Čia romus visi puikiai pažįsta. I. Kvik smagu girdėti, kai miestelio žmonės sako: „mūsų čigonai – geriausi pasaulyje“. Žodis „mūsų“ patvirtina, kad romai yra šio miestelio bendruomenės dalis.

„Čigonas“ mūsų pokalbio metu skamba gana dažnai, tačiau oficialiai vengiama jį vartoti. I. Kvik paaiškina, kad lietuvių kalboje jo reikšmė nėra bloga, tačiau kai kuriose valstybėse šis vardas turi neigiamą konotaciją. Todėl romus geriausia vadinti taip, kaip jie save vadina. Tai reiškia pagarbą šiai etninei grupei.

Empatiška tauta romus vadinantis I. Kvik sako, kad Lietuvos romai yra mūsų šalies kultūros dalis. „Man sunku pasakyti, kuo skiriamės nuo kitų šalių romų, bet kai gastroliuojame užsienyje, žmonės iš karto sako: „Čia – Baltijos romai.“ Mums aiškina, kad net tą pačią čigonišką dainą atliekam kitaip“, – kalbėdamas apie prisitaikymą prie šalies žmonių charakterio šypsosi pašnekovas.

Mums kalbantis, jis gurkšnoja vaisinę arbatą. Ši panašiausia į jo tautiečių mėgstamiausią gėrimą su džiovintais obuoliais. „Jei tabore patieksite paprastos arbatos, niekas nesupras. Sakys, ką čia man duodi, čia ne arbata. Arbata turi būti su džiovintais vaisiais: citrinomis, obuoliais. Ir obuolys ne šiaip sau, o perbrauktas per stiklinės kraštelį, kad kvepėtų“, – moko pašnekovas. Užtat obuolių pyrago pas romus negausite – jie šio kepinio tiesiog nemėgsta. Tačiau I. Kvik skuba patikinti, kad iš jų namų tuščiu skrandžiu neišeisite: „Jei romai kviečia arbatos, tai prie jos bus ir bandelių, ir sriubos, ir karštųjų patiekalų. Neįsivaizduoju, kaip gali žmogui nieko nepasiūlyti. Dažnas to nežino, bet romai labai svetingi.“

Ruošiant savijako. (Lietuvos romų bendruomenės archyvo nuotr.)

Svetingumas jam įprastas nuo vaikystės, kai muzikalios šeimos namai nuolat buvo pilni žmonių ir nakvoti pasilikusių vaikų draugų, tarp kurių būdavo ir lietuvių bei rusų. I. Kvik sako, jog tėvų namai dažnai primindavo restoraną. Ypatingu svetingumu išsiskyrė tėvas, puikus kulinaras. Pasirūpinti svečių gerove – namų šeimininkų reikalas. Svečiai esą gali atvežti lauktuvių, gali net gaminti, bet viskuo turi pasirūpinti šeimininkas.

Suktis virtuvėje mėgstantis atlikėjas juokiasi, kad jo požiūris į maistą gana europietiškas – jam nepatinka, kai svečias visko nesuvalgo. Bet romų kultūroje maisto palikti lėkštėje tiesiog būtina, tai – komplimentas svetingiems namams. „Jei žmogus paragavo, bet visko nesuvalgė, gal maisto buvo per daug“, – paaiškina jis.

Romų mityboje ypatingų draudimų nėra, nebent per pasninkus, prieš didžiausias religines šventes. Tačiau tikras romas niekada neįvertins prėsko maisto. „Jei romui paduosi paprasto sultinio, jis paklaus, kas atsitiko, kas serga? Tai – ligonių maistas“, – pasakoja pašnekovas. Romo taip pat nesužavėsite virtu patiekalu. Skanus maistas turi būti troškintas, keptas, gausiai pagardintas prieskoniais.

Daug romų patiekalų primena kitų šalių valgius. Tai – migruoti linkusios tautos klajonių rezultatas. Lietuvos romai mėgsta Vengrijai, Slovakijai, Balkanų šalims būdingus patiekalus ir jų variantus. Jų virtuvėje rasime guliašų, paprikašų, įvairiausių troškinių ir įdarytų pyragų. Vienu tradicinių valgių I. Kvik vadina balandėlius, kurie yra būtini ant Kalėdų stalo. „Romai gali atskirti savo balandėlius ir gamintus gadžio (kitų žmonių). Saviškius jie troškina ilgai, su daug prieskonių, sluoksniuotus su kumpiu“, – pasakoja jis.

Mūsų regionui būdingi rauginti kopūstai, burokėliai populiarūs ir romų virtuvėje. Vienas skaniausių I. Kvik patiekalų – porą valandų antienos sultinyje su sviestu ir prieskoniais troškinti kopūstai, patiekiami su miltiniais kleckučiais.

Romų verdami barščiai turi būti riebūs, sotūs, su kelių rūšių mėsa. „Iš Rusijos atvažiuodavusi teta į verdamus barščius dėdavo stambių morkų, didelių kopūstų lapų, nepjaustytų bulvių, mėsos gabalais, viską prieš tai apkepdavo. Krapus, petražoles, kalendras sumaišydavo su česnakais, iškepdavo specialios bokoli duonos. Tada ištraukdavo po gabalą mėsos, papjaustydavo kiekvienam į lėkštutę ir būtinai grietinės įdėdavo. Nerealiai!“ – prisimena I. Kvik.

Daržovės yra svarbi šios tautos patiekalų dalis, tačiau jų auga retame darže. I. Kvik sako, kad taip yra ne iš tingumo. Pagal tradiciją ištekėjusi moteris laikoma iki juosmens sutepta. Tokia moteris negali vaikštinėti po daržą. Jei šeima augina daržovių, jas prižiūri vyras arba senos moterys – joms šis draudimas nebegalioja.

Dėl šios taisyklės moteriai negalima ir pakilti aukščiau vyro. Štai kodėl romai stengiasi gyventi vienaukščiuose būstuose. I. Kvik paaiškina, kad šiais laikais panašių apribojimų mažiau, jie švelnesni, daug romų gyvena daugiabučiuose, bet bendruomenės nustatytos taisyklės yra gerbiamos ir jų laikomasi. Antraip bendruomenė nuo tavęs tiesiog nusisuks. O tai gyvenant tokioje mažoje etninėje grupėje yra labai nesmagu.

Šventės ir tradicijos

I. Kvik – stačiatikis. Šį tikėjimą jis paveldėjo iš protėvių, kurie į Lietuvą atvažiavo iš Graikijos ir Moldavijos regiono. Prieš Kalėdas, Velykas tikintieji laikosi pasninko, kuris, anot vyro, yra gerokai griežtesnis nei katalikų. Užtat per šventes laukia dosnus stalas, kuriam visuomet stengiamasi pasitaupyti. Be minėtų balandėlių, patiekiama kepta višta, žąsis ar avies koja, o gal net visas paršelis.

Švenčių stalo puošmena yra savijako – susuktas pyragas su varškės, aguonų ar riešutų įdaru. Įgudusios šeimininkės kepa kolako – itališką panettone primenantį aukštą šventinį pyragą. „Ilgai maniau, kad kolako – romų patiekalas. Tik Italijoje pamačiau, kad jie turi panettone“, – šypsosi I. Kvik ir paaiškina, jog kolako – pavojingas pyragas. Tikima, kad jei kepamas jis neiškyla, tai reiškia nelaimę šeimai. Todėl dauguma žmonių, ypač jaunimas, net nebando rizikuoti. Kur kas saugesnis ir paprastesnis kepinys yra iš Balkanų atkeliavusi gibanica – sluoksniuotos tešlos pyragas, kepamas su varške, kartais maišyta su baltuoju sūriu.

Valgių gausa pasižymi ir vestuvės, kurias romai gali švęsti net savaitę. „Šventė tęsiasi, kol išsiskirsto visi svečiai. Linksmybės užsitęsia, jei mergaitė iš kito krašto“, – pasakoja Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas.

Išskirtinai vestuvėms būdingų patiekalų ar ritualų, anot I. Kvik, nėra. Išskyrus tai, kad per sužadėtuves nevalgoma paukštiena, nes tikima, jog „mergaitė gali išskristi“. Žodis „mergaitė“ atspindi jauną nuotakos amžių. Romų vaikai tuokiasi paauglystėje, bet pašnekovas sako, kad ši tradicija pamažu keičiasi. Per vestuves jaunųjų krikšto tėvų atkimštas šampanas reiškia, jog abi pusės dėl visko sutarė, ir šventė prasideda.

Romų tauta laikosi neįprastos mirusiųjų pagerbimo tradicijos. Skirtingai nei lietuviai, jie neturi specialios mirusiųjų pagerbimo datos, o anapilin išėjusius artimuosius lanko praėjus savaitei po Velykų. „Namie rengiamos vaišės, tada visi važiuoja į kapines, kur valgo ir geria kartu su mirusiais, o išeidami maisto likučius palieka“, – pasakoja atlikėjas. Dar kitaip elgiasi Šiauliuose gyvenantys romai. Šie po laidotuvių rengia velioniui pagerbti skirtą vakarėlį, kur pasidžiaugiama, kad žmogus baigė žemiškus vargus.

Romams nedraudžiama vartoti alkoholio, tačiau I. Kvik tvirtina, kad vargu ar kada išvysite nusigėrusį romą, kaip ir nepadoriai apsinuoginusią šios tautybės moterį. Tai reikštų nepagarbą savo tautai ir tradicijoms: „Mane džiugina, kad esame aukštos moralės. Noriu palinkėti, kad ji niekada neišnyktų. Mada, turtai ateina ir išeina, o meilė artimiesiems, pagarba tradicijoms lieka.“

Guliašą rekomenduojama valgyti su balta duona. (Aurimo Račiukaičio nuotr.)

Greitas guliašas pagal I. Kvik (4 porc.)

Sudedamosios dalys:
500 g jautienos išpjovos (nugarinės),
300 g grybų,
1 maža skardinė pomidorų savo sultyse (ar pomidorų tyrės),
1 didelis svogūnas,
3 skiltelės česnako,
apie 30 ml brendžio ar viskio,
1 aitriosios paprikos ankštis,
apie 20 g saldžiosios paprikos miltelių,
šviežių kalendrų,
šviežių petražolių,
druskos,
pipirų,
grietinės,
sviesto (kepti).

Paruošimas: mėsą supjaustykite gana stambiais (apie 4 cm dydžio) gabaliukais ir apvoliokite paprikos milteliuose. Susmulkintus svogūnus, aitriąją papriką, česnakus apkepkite svieste, kol švelniai paruduos. Išimkite iš keptuvės ir atidėkite į šalį.

Ant kaitrios ugnies iki rudumo apkepkite mėsą, sudėkite pjaustytus grybus ir apkeptus svogūnus bei česnakus. Apšlakstykite brendžiu ir viską greitai padekite. Liepsnai nuslopus, sudėkite smulkintus pomidorus ir keletą minučių patroškinkite (indo neuždenkite). Patiekdami įdėkite grietinės ir kapotų prieskoninių žolelių.

I. Kvik troškinį pataria valgyti su minkšta balta duona, pamirkant ją į guliašą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų