(Edvard Blaževič nuotr.)

Išbaigtas paveikslas

Išbaigtas paveikslas

Šiuose namuose lyg nesąmoningai norisi sulėtinti žingsnį ir dairytis po skirtingų faktūrų, spalvų, stilistikų daiktų koliažus. Meno kūriniai, senoviniai baldai, funkcionalios ir asmeniškos dekoro detalės žvilgsnį prikausto ilgam. Todėl čia įsikūrusios grafikos dizainerės Marijos Jure žodžiai Viktoriją Vitkauskaitę iš pradžių kiek nustebina: „Aš gyvenu kaip visiška minimalistė.“

Aštuonerius metus šiame būste gyvenanti menininkė savo namų paveikslą jau seniai yra užbaigusi. Nors interjeras atrodo vientisas ir visiškai suformuotas, visgi daug laiko ir energijos į jį nesudėta – viskas susiklostė labai natūraliai, be didelių pastangų. Įsigyti namai dizainerę sužavėjo vieta – tai pats Vilniaus centras, bet atokesnė gatvelė ir į vidinį kiemą žvelgiantys langai garantuoja kone kaimo ramybę. Tačiau teko smarkiai keisti jo planą: senajame pastate, kaip ne viename sostinės šimtamečiame name, pernelyg solidžią buto dalį atsiriekė ilgas koridorius.

Architektas Gabrielius Vizgirdas padėjo naujakurei iš naujo sudėlioti būsto planą. Ji iš pradžių kiek padvejojo siūlymu įrengti pereinamus kambarius, o nepereinamą palikti tik miegamąjį, tačiau dabar tokiu sprendimu labai džiaugiasi. Suformuoti savo gyvenimo būdui tinkamiausias funkcines zonas, ieškoti baldų, šviestuvų, rasti vietą kiekvienam turimam daiktui ėmėsi pati Marija. „Mano nuomone, didžiausias investicijas namuose reikėtų skirti grindims, durims ir langams. O vėliau jau ar toks baldas stovės, ar kitoks – nelabai svarbu“, – sako grafikos dizainerė.

Durys – vienas charakteringiausių šio būsto akcentų. Atkurtos pagal senovinius brėžinius, dvivėrės baltos durys veda iš virtuvės ir valgomojo zonos į svetainės ir darbo kambarį. Iš šio į miegamąjį veriasi taip pat dvivėrės, tačiau ryškia žalia spalva, kontrastuojančia su geltona stakta, nudažytos durys.

Spalvingų inkliuzų čia esama ir daugiau. Juoda knygų lentyna akį traukia visa viršelių spalvų vaivorykšte. „Jei nesi vizualistas, toks būdas laikyti knygas netinkamas. O man, vos išgirdus knygos pavadinimą, iškart prieš akis iškyla jos viršelis, todėl ir rasti taip laikomas knygas yra lengva“, – šypteli Marija.

Baldai į šiuos namus surinkti skirtingais būdais: šis tas naujo, šis tas pirkto sendaikčių ar antikvariato parduotuvėse, šis tas dovanota. Pavyzdžiui, dvi stilingas mid-century modern laikotarpio indaujas padovanojo grafikos dizainerės mamos, teatro dailininkės ir fotografės Aleksandros Jacovskytės draugė. Dovanų gautas ir masyvus apvalus stalas. O darbo kampelyje pūpsantis senovinis radijo imtuvas – palikimas: jis priklausė dydai – taip Marija su broliu vadindavo senelį.

Galerija

„Nei reikia, nei noriu“

Kritiškai besaikį vartotojiškumą vertinanti Marija gerai prisimena, kaip jau būdama apsisprendusi nieko nepirkti, išskyrus būtinus ar suvartojamus daiktus, nuvykdavo, pavyzdžiui, į prekybos centrą „Ikea“: „Eini, grožiesi skandinaviškais buities rakandais… nori vieno, ir kitas gražus. Tada sau mintyse primeni, kad nepirksi. Susilaikydavau, bet puikiai pamenu, jog reikėdavo įdėti pastangų. Dabar jau ne vienus metus nuvažiuoju labai konkretaus pirkinio, einu, grožiuosi, ir absoliučiai nulis emocijų, visiškas abejingumas. Nei reikia, nei noriu. Žiauriai geras jausmas – laisvės.“ Minimalistinę kryptį patvirtina ir itin lakoniška drabužinė miegamajame, tiksliau, jos turinys – ant atviros pakabos sukabinti vos keli, tačiau itin mėgstami ir nuolat dėvimi drabužiai.

Marija kurį laiką bandė sekti ir zero waste metodu, tai yra gyventi be atliekų. „Nepasakyčiau, kad man visiškai pavyko tai pasiekti, bet kasdienius įpročius pakeitė labai smarkiai. O minimalizmą rekomenduočiau išbandyti kiekvienam. Tai suteikia didžiulę laisvę“, – teigia pašnekovė. Ji renkasi pirkti ne daiktus, bet įspūdžius ir patirtis: keliones, bilietus į kiną, koncertą. Į gimtadienius kviesdama draugus Marija taip pat prašo jų nedovanoti jokių daiktų, o atsinešti augalinio maisto arba paaukoti jos ne pelno siekiančiai gyvūnų teisių organizacijai „Tušti narvai“.

Vietos namuose nedvejojant atsirastų nebent naujiems meno kūriniams. Šie žvelgia nuo sienų, komodų, net geltonojo „Smeg“ šaldytuvo. Vos įžengus į namus akys krypsta link Adomo Jacovskio braižą išduodančio paveikslo. „Man šis dėdės darbas yra pats mylimiausias jo kūrinys“, – tarsteli moteris.

Ant komodos stovintis gero Marijos mamos draugo Wiesławo Rosochos darbas saugo ir asmeninę istoriją. Kurdama viršelį vienai Milano Kunderos knygai Marija parinko du galimus variantus: vieną – su lenkų grafikos ir iliustratoriaus W. Rosochos, kitą – su garsiojo belgų siurrealisto René Magritte’o kūrinio fragmentu. Rašytojas M. Kundera apsistojo ties lenkų dailininko darbu. Išleidus knygą, pats W. Rosocha vieną savo kūrinių padovanojo knygos dailininkei Marijai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų