(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Ilgiau, lėčiau, giliau

Ilgiau, lėčiau, giliau

Justės Janulytės „Vidurnakčio saulės“ premjera Viktoriją Vitkauskaitę paskatino pasidomėti, kokie šaltiniai maitina kompozitorės kūrybingumo vandenis.

Senas posakis moko nespręsti apie knygą iš jos viršelio, o apie kūrinį – iš pavadinimo. Visgi „Vidurnakčio saulė“ violončelei ir orkestrui leidžia nujausti, kad ji neiškrinta iš menininkės kūrybinio konteksto: ankstesnių darbų pavadinimai yra „Naktų ilgėjimas“, „Debesų stebėjimas“, „Vandens spalva“.

J. Janulytė tokį įspūdį patvirtina. „Vidurnakčio saulę“ su minėtais kūriniais sieja ne tik iš gamtos kylantis įkvėpimas, bet ir kompozitorei būdingi maksimaliai sulėtinti tempai, monochrominė sudėtis (ji parašyta violončelei solo ir 54-iems simfoninio orkestro styginiams).

„Partitūra sukonstruota pagal tam tikrą geometrinį brėžinį, kuriuo sekant garsai scenoje nuolat juda, sukasi ratu lyg sūkurys, o solistas tampa tarsi jo širdimi, kuri stimuliuoja ir per orkestrą kaip per gyvą organizmą ciklais varinėja kraują. Žmogaus kūno anatomija mane įkvepia lygiai taip pat kaip gamtos mokslai ir ypač astrofizika. Nieko keisto, nes mano tėvas yra astrofizikas, vyras – medikas, ir apie jų darbo ypatumus girdžiu nuolat“, – sako pašnekovė.

Vis dėlto šis „Vilniaus festivalio“ užsakymas kompozitorei tapo ir iššūkiu peržengti savo įprasto pasaulio ribas. Reikėjo kūrinio simfoniniam orkestrui būtinai su solistu. J. Janulytei, iki šiol rašiusiai monochrominiams ansambliams, kuriuose visi atlikėjai lygūs ir vienodai svarbūs, tai buvo žingsnis į dar neištyrinėtas žemes. Juolab kad tradicinis virtuozinio koncerto žanras, kai dominuoja solistas, jos niekuomet neviliojo.

„Jame yra kažkas labai vyriško, ekstravertiško, gal net agresyvaus ir man svetimo. Norėjosi rasti kone priešingą koncepciją, savitą žanro ir solo partijos traktuotę. Spektrinės muzikos terminais kalbant, mano kūrinyje solinė partija yra žemiausias spektro tonas, kai likę 54 orkestro nariai veikia kaip jo obertonai, ir tarsi nuo storo medžio kamieno išsišakoja į smulkėjančias šakeles. Vietoj sportinio virtuoziškumo, kurio paprastai tikimasi tokio žanro kūriniuose, solistui tenka ne ką lengvesnė, ypatingos koncentracijos bei jautrumo reikalaujanti užduotis atlikti lėtas, hipnotizuojančias ir į transą vedančias pulsacijas“, – aiškina J. Janulytė.

Nuo studijų laikų menininkei nebetenka natų guldyti į stalčių – visi jos darbai būna užsakyti.

Solo partiją premjeroje atliks Mario Brunello – italų violončelės virtuozas. Vykstant kūrybiniam procesui, J. Janulytė ir M. Brunello buvo susitikę tik kartą, tačiau trijų valandų trukmės diskusiją pašnekovė pavadino verčiančia iš kojų. Violončelininkas ir kompozitorė gana skirtingai suvokė, kas yra koncertas solistui su orkestru. „Tačiau tokiais atvejais supranti, jog gerokai labiau stimuliuoja frustracija, kai jautiesi nesuprastas ir turi verstis per galvą, kad apgintum savo viziją, nei išankstiniai aplodismentai ir leidimas plūduriuoti savo vandenyse be ypatingų pastangų“, – pabrėžia ji.

Premjeroje grosiantis M. Brunello yra išleidęs keletą knygų, kuriose aprašo savo patirtį bei muzikos suvokimą. Vienoje jų, pavadintoje „Tyla“, jis tylą analizuoja kaip esminę muzikos egzistavimo sąlygą. „Gal tai tik sutapimas, bet „Vidurnakčio saulė“ yra turbūt tyliausias iš mano kūrinių“, – teigia J. Janulytė.

Kontaktas su atlikėjais jai yra ypač svarbus ir gali nulemti net galutinį rezultatą. Nemažai dalykų pakinta, kai partitūrą per savo rankas perleidžia muzikantai: jų pasiūlytos korekcijos kompozitoriaus darbą paverčia natūralesniu, patogesniu atlikti ir geriau skambančiu. Ir tai pašnekovė itin vertina: „Baigusi kūrinį, o kartais dar rašydama labai laukiu susitikimų su atlikėjais, nes tik jie suteikia prasmę ir gyvą pavidalą popieriuje užfiksuotai muzikai, kuri antraip tėra nepastatyto namo brėžinys.“

Nuo studijų laikų menininkei nebetenka natų guldyti į stalčių – visi jos darbai būna užsakyti. Tai, kad jie dažniausiai patenkina kompozitorės „maniją“ rašyti vienodos rūšies ansambliams, – vien styginiams, vien balsams, vien saksofonams, – ji vadina didele laime. Tai leido anksti išgryninti savitą braižą. Dar 2003 m. J. Janulytė parašė kūrinį dviem fortepijonams – tuo metu ir užčiuopė savo stichiją.

Kai kurie užsakovai fantazijos visiškai neriboja ir leidžia įgyvendinti į jokius rėmus netelpančias idėjas. Taip 2010 m. gimė „Smėlio laikrodžiai“ keturioms violončelėms, gyvajai elektronikai ir vaizdo scenografijai. Violončelininkai groja keturiuose gigantiškuose tiulio cilindruose, o šiuos apšviečiančių projekcijų vaizdai seka garsų dinamika. Taip susipina muzikinės ir vizualios tekančio laiko metaforos. Šią idėją J. Janulytė nešiojosi kelerius metus, kol sulaukė Tarptautinės šiuolaikinės muzikos festivalių asociacijos pasiūlymo parašyti sceninį kūrinį. Visiškoje laisvėje gimstantys darbai dažnai būna patys sėkmingiausi, nes neriboja autoriaus intuicijos ir degančių idėjų. Kita vertus, absoliuti laisvė kartais kelia paniką ir trikdo: vienu metu į galvą plūsta pernelyg daug idėjų ir dar daugiau minčių, kaip jas įgyvendinti.

Tarsi medis iš sėklos

Niujorke gyvenantis lietuvių tapytojas Kęstutis Zapkus, daug metų griežiantis smuiku, interviu IQ yra sakęs: „Aiškiai suvokiau, kad kompozitorius kūrinį mato ne vien nuo pradžios iki galo, bet kaip ištęstą informaciją, mato jį pirmyn atgal, vienu metu ir pirmą, ir trisdešimt penktą taktą.“ Jo pastebėjimą J. Janulytė pavirtina: „Būtent taip ir yra. Niekuomet nelipdau natos prie natos, bet kūrinio visumą išauginu tarsi medį iš sėklos, iš jo genetinio kodo, kuriame užfiksuotos visos jam būdingos ypatybės bei nulemta jo evoliucija.“

Rašydama naują kūrinį kompozitorė dažnai susitelkia į progresuojančius procesus: augimą, kilimą, plėtimąsi, tirštėjimą. Ir be fizikos terminų aiškinant muzikos genezę vėl neapsieinama: „Pavyzdžiui, du tam tikri vienas nuo kito nutolę garsai yra tarsi priešingi poliai, kurie pagal fizikos dėsnius neišvengiamai trauks vienas kitą ir dėl to artės, o judėdami paskui save skleis rezonansą. Jiems pagaliau susijungus kils sprogimas, tarsi viskas veiktų pagal branduolinės bombos mechanizmą“, – aiškina menininkė. Tokia buvo ir „Švytėjimo“ (2015 m.) balsams bei elektronikai, skirto pirmojo branduolinio sprogimo aukoms atminti, struktūra.

Nors dabartinio žmogaus suvokimą ir mąstymą, regis, labiausiai turėtų atitikti šiuolaikinė muzika, dažnai būna priešingai. Šiuolaikinę muziką (kaip ir meną apskritai) masinė auditorija neretai palydi „nesuprantu“ ir mieliau renkasi romantikų kūrinius. J. Janulytės tai nestebina: juk mėgstame tai, prie ko esame pratę. Klasika net ir neprofesionalus lydi nuo mokyklos, todėl tampa atpažįstama. O XX a. ilgą laiką kompozitoriai bandė nutolti nuo tradicijų pačiais radikaliausiais būdais.

„Savo muzikoje bandau atrasti tam tikrą pusiausvyrą. Noriu ne užsižaisti su savitiksliais garsų sandaros tyrinėjimais, bet juos pasitelkdama realizuoti emociškai ir filosofiškai paveikius muzikinius potyrius. Kartu nepamiršti klausytojui suteikti ir hedonistinio klausymosi malonumo“, – sako menininkė.

Net ir neprofesionalui šiuolaikinė muzika gali tapti priebėga nuo dusinančio gyvenimo tempo. Kompozitorės atsakas vis spartesnei ir nekantresnei šių laikų dvasiai – noras kuo ilgiau, lėčiau ir giliau klausytojus bei atlikėjus įvesti į visai kito tempo būsenas, sukurti atsvarą išorinio pasaulio greičiui: „Kiekvienas mano kūrinys yra procesas, prilygstantis gyvo organizmo gyvenimui. Tam tikras akustinis fenomenas užgimsta, auga, vystosi, susiformuoja ir sunyksta. Šie procesai mikrolygmenyje nulemti pulsuojančių garsų, kurių reguliarumas primena kvėpavimą, žingsniavimą ar širdies ritmą, o struktūrose naudojami veidrodiškumo principai, susiję ir su mūsų kūno proporcijomis. Nesinori nutolti nuo suvokimo, jog muzika yra fizinis fenomenas ir jos vibracijos veikia visų pirma klausytojo kūną. Tik vėliau semantinis jos lygmuo pasiekia protą.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų