(S. Damulevičiaus nuotr.)

Himnas virš debesų

Himnas virš debesų

Keturios viršūnės, dešimt kalnų perėjų, nužygiuota daugiau nei 150 kilometrų, aukštyn žemyn kopta ir leistasi 12 tūkst. metrų. Tokia aukščiausios sudėtingumo kategorijos žygio Pietvakarių Pamyre aritmetika.  Šešių patyrusių žygeivių komanda, kurioje buvo ir alpinistas bei fotografas Saulius Damulevičius, valstybės atkūrimo šimtmetį nusprendė įamžinti Tadžikijos kalnuose.

Paskutinis prie jungtinės Vilniaus Gedimino technikos ir Vilniaus universitetų klubų komandos prisijungęs S. Damulevičius kartu leidosi po lietuviškų viršūnių regioną. Per beveik mėnesį trukusį žygį keliautojai kopė vietovėmis, kur pirmas 20 dienų nesutiko jokių žmonių, išskyrus avis ganantį piemenį. Kopti dar niekieno nepramintais takais – nepakartojamas jausmas. „Tikrasis mūsų pašaukimas – tyrinėti. Šiais laikais nedaug beliko vietų, kuriose nebūtų lankęsis joks žmogus. Todėl tokie atradimai – didžiulė privilegija, kuria gali didžiuotis tik saujelė šiandienos keliautojų“, – sako alpinistas.

Šimtmečiui skirto žygio atspirties taškas buvo Lietuvos viršūnės regionas Pietvakarių Pamyro kalnuose. Tačiau vien išbandytais maršrutais komanda nenorėjo pasitenkinti, todėl dairėsi vietų, kuriose dar niekas nesilankė. Sudaryti kelionės planą tokiems sudėtingiems žygiams – įdomus ir atsakingas darbas. Ruošdamasi ekspedicijai komanda skaitė ankstesnių žygių ataskaitas, detaliai analizavo senas fotografijas ir palydovinius žemėlapius. Ruošėsi ir fiziškai: bėgo krosus Antakalnio ir Belmonto kalneliais, repetavo įvairius gelbėjimo darbų scenarijus. Reikėjo suplanuoti žygio logistiką, palikti laiko aklimatizuotis – pirmomis dienomis pulti kopti į didelį aukštį negalima. Taip pat privalėjo pagalvoti apie maisto transportavimą, numatyti atsitraukimo kelius, jei maršrutas pasirodytų per daug pavojingas ar sudėtingas.

Ekspedicija į Pamyro kalnus priskiriama sudėtingiausių kategorijai, todėl ir žygeiviams iššūkių netrūko. Komanda vos pusvalandžiu spėjo aplenkti laviną, kuri visą grupę būtų nušlavusi nuo kilometro aukščio sienos. Vos trimis minutėmis išvengė šaldytuvo dydžio akmenų griūties, kuri juos galėjo išbarstyti po visą slėnį – tokių mažesnių ir didesnių iššūkių kildavo kiekvieną dieną. Pamyro kalnų regionas – atokus (vos už kelių kilometrų – Afganistanas), todėl nelaimės atveju pagalbos galima tikėtis tik iš komandos draugų.

Komanda vos pusvalandžiu aplenkė laviną, kuri visą grupę būtų nušlavusi nuo kilometro aukščio sienos.

Žygeivių maršrutas driekėsi per penkias dar niekieno iki tol nebūtas kalnų perėjas, kurioms jie ir suteikė lietuviškus vardus: Ragutis, Baltija, Žygeivių, Vasario 16-osios ir Lietuva-100. „Stengėmės susieti su lietuviškais pavadinimais, tam tikrais geografiniais elementais. Pavyzdžiui, Ragučio perėją taip pavadinome dėl ant jos stūksančios uolos, kuri aiškiai matoma iš tolo ir mums priminė gyvūno ragą. Be to, Ragutis – ir senovės lietuvių alaus dievas, taigi viskas gražiai susisiejo“, – kalbėjo S. Damulevičius. Anot jo, Baltijos perėjos pavadinimas taip pat nesukėlė ilgų diskusijų. Ši kelių šimtų metrų aukščio ledo siena atrodo lyg balta banga, o nuo perėjos ketera nuveda iki Audros viršūnės, kuriai vardą lietuvių alpinistai suteikė dar 1984 m.

Be nepramintų takų, žygeivių komanda siekė įveikti ir Zugvando perėją. Pašnekovo žiniomis, ją pastarąjį kartą dar prieš 35 metus įveikė grupė, kurioje buvo ir Kazys Damulevičius – Sauliaus tėtis. Alpinistas prisimena nuo vaikystės girdėjęs jo istorijas apie kalnus. Viena geriausiai įsiminusių – nusileidimas nuo sudėtingos Zugvando kalnų perėjos, kai tik laimingas atsitiktinumas išgelbėjo visą komandą. 2018-aisiais žygeiviai perėjoje atsidūrė lygiai tą pačią dieną, kaip ir alpinistai prieš 35 metus. „Tikriausiai istorija teka spirale ir sugrįžta į tas pačias vietas“, – sakė S. Damulevičius.

Nepaisant to, kad vis į tas pačias vietas grįžta ir alpinistai, šios bėgant laikui nebelieka tokios pat. Pašnekovas pasakoja, jog dėl klimato pokyčių kalnai sparčiai kinta – kai kurių maršrutų ledynais jau neliko. „Mūsų grupės vadas Juras Jorudas prieš keliolika metų nuo Lituanikos perėjos leidosi ledo siena, dabar ten tik uolos stūkso“, – pabrėžė jis. Daug vietų alpinistas įamžino nuotraukose ir tam, kad po kurio laiko ten pat vykti nuspręsiantys keliautojai geriau įvertintų, kokių sąlygų gali tikėtis.

Nors žygeiviai daug dėmesio skyrė nežinomoms žemėms, jų maršrutas sukosi ir aplink kitas, jau pažįstamas lietuviškas viršūnes: S. Dariaus ir S. Girėno, M. K. Čiurlionio bei Lietuvos. Būtent pastaroji ir tapo žygio kulminacija. „Užkopę į viršūnę visi sustojome ant uolos atbrailos, tvirtai susikibome per pečius ir šešių kilometrų aukštyje sugiedojome „Tautišką giesmę“ – kas kaip galėjo, kokį balsą turėjo, bet be galo nuoširdžiai. Tuomet mane apėmė nenusakomas vienybės ir pasididžiavimo jausmas. Šis jausmas atmintyje išliks gerokai ilgiau nei žadą atimantys kalnų peizažai ar žygyje patirti sunkumai“, – prisipažino S. Damulevičius.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų