(Getty Images nuotr.)

Gyvenimas salose

Gyvenimas salose

Atokiose Orknio salose gyvenimą diktuoja metų laikai. Žiemą čia siaučia audros ir šėlsta jūra, bet drauge ateina tam tikra neįprasta ramybė, kaip suprato Maggie Fergusson, sugrįžusi į šią pamėgtą Škotijos vietą.

Galbūt vikingai būtų laikęsi kitokios nuomonės, bet atvykti į Orknį lėktuvu yra nepalyginti įspūdingiau. Įveikus šiaurines Škotijos platybes, lyg lelijų lapai išsiskleidžia 70 salų, iš kurių 20 – gyvenamos. Jos žalios ir derlingos: su pasėlių laukais ir galvijais, besiganančiais net prie pat jūros. Taip viskas atrodys, jei atskrisite su dienos šviesa. Aš keliavau viduryje žiemos, todėl leidomės lyg į juodą bedugnę. Mane pasitiko bičiuliai Johnas ir Morag. Pakeliui į jųdviejų užmiesčio namą Kvoilu gyvenvietėje gavau progą prisiminti, kokia garsiakalbė ir emocinga atrodau šiose šiaurinėse platumose. Orkniečiai santūrūs. Jie retai vartoja tokius žodžius kaip „nuostabu“, „žavinga“ ir „gražu“, jų kalbėsena ritminga ir romi. Kai kurie posakiai skiriasi nuo daugeliui įprastos anglų kalbos.

Pirmąsyk Orknyje apsilankiau 1992 m., norėdama pakalbinti garsųjį škotų poetą George’ą Mackay Browną. Birželio pradžioje salos buvo užlietos šviesos. Autobusui dardant iš administracinio centro Kerkvolo į G. M. Browno gimtąjį Stromnesą, jaučiausi, lyg būčiau grįžusi namo, tarsi ši vieta man būtų sava. Po interviu išsinuomojau dviratį: pagrindinėje Meinlando saloje juo patogu važinėti, nes čia vyrauja žemumos. Visur juntamas neaprėpiamas laikas: nuo tebestovinčių neolito akmenų iki betoninių bunkerių, kuriuos paliko kariai, per Antrąjį pasaulinį karą gynę Skapos įlanką. Kerkvole aplankiau šiauriausią Jungtinės Karalystės katedrą, vadinamąją „Šiaurės šviesą“, kurią XII a. Daramo mūrininkai pastatė iš raudono smiltainio. Ji skirta Orknio šventajam Magnusui, 1117 m. nužudytam Egilsėjaus saloje, pagerbti. Vaikštinėdama tarp masyvių katedros kolonų pasijutau tarsi rožiniame miške.

Man patinka, kad žiemą neįmanoma prisiminti, kaip atrodo vasara, o vasarą sunku įsivaizduoti žiemą.

Į Londoną grįžau apsisprendusi Orknyje lankytis dažniau. Sau duoto pažado laikiausi, bet sausį čia buvau atvykusi tik kartą. Iš pažiūros Orknis viduryje žiemos atrodo nesvetingas. Stromneso parduotuvėse nerasite atvirukų, o muziejus apskritai uždarytas. Beveik visas penkias ten praleistas dienas salose stūgavo audra, todėl lėktuvų ir keltų reisai buvo atšaukti. Saulė tekėjo po pusryčių ir leidosi vos įpusėjus popietei. Nenuostabu, kad laukdami grįžtančios šviesos dauguma orkniečių kenčia nuo vietinės depresijos, pramintos Morbus Orcadensis.

Vis dėlto tamsa atneša ir džiaugsmo. „Man patinka, kad žiemą neįmanoma prisiminti, kaip atrodo vasara, – dalijasi Pam Beasant, persikėlusi į Stromnesą prieš 31 metus būdama 23-ejų. – O vasarą sunku įsivaizduoti žiemą.“ Kai kuriuos salų gyventojus nesibaigianti vasaros šviesa sekina net labiau nei žiemos tamsa. „Ačiū Dievui, atėjo ruduo, – 1969 m. rašė G. M. Brownas. – Per tą karštą vasarą kone išprotėjau. Buvo apėmusi emocinė būsena, kai saulė kasdien mano žaizdas baksnojo lyg ilga auksine ietimi.“ Žiemos naktimis dangus dažnai būna nusėtas žvaigždėmis, švyti Šiaurės pašvaistė. Tiesa, man jos dar neteko pamatyti.

Vasarą Orknio neolito paminklus užplūsta turistai, bet sausio viduryje penktadienio popietę bilietą į Skara Brėjaus radavietę perku vienintelė. Apsivilkęs neperšlampamais drabužiais ir atrodydamas lyg eismo reguliuotojas ir jūrų gelbėtojas viename asmenyje, gidas Robas išsiveda mane iš šiltos suvenyrų krautuvėlės, kurioje siūloma įsigyti vikingų šalmų ir viskio, į žvarbią kone gulsčiai krintančią krušą. Vieną 1850-ųjų naktį Orknį nusiaubė nuožmi audra. Vėjas nuplėšė velėną nuo aukštos kalvos prie Skeilo įlankos vakarinėje salos pakrantėje ir atidengė beveik idealiai išsilaikiusią neolito gyvenvietę. Vaikštinėjame po apskritus namelius, apstatytus akmeninėmis spintomis, komodomis ir lovomis, kuriuose, kaip manoma, neolito laikotarpiu gyvenę orkniečiai miegojo sėdomis, kad nesirgtų infekcinėmis krūtinės ląstos ligomis. Robas parodo man kelis lauko tualetus, sujungtus su centrine nuotekų sistema, ir akmenų bei karties įtaisą durims užšauti. (Nusistebiu, kad prabėgus 5000 metų orkniečiai nė nesusimąstytų apie būtinybę rakinti duris.)

Tą naktį krušą pakeitė sniegas, tad kitą dieną kalvoje įrengta Meishau kapavietė, kurioje orkniečiai laidojo mirusiuosius gerokai anksčiau, nei Egipte buvo pastatytos pirmosios piramidės, atrodė lyg didžiulis sniego namas. Iš pažiūros primityvaus statinio konstrukcija iš tiesų yra gana sudėtinga. Dvi savaites iki žiemos saulėgrįžos ir po jos besileidžianti saulė apšviečia žemą įėjimo koridorių ir centrinę kapavietės dalį, lyg žadėdama atgimimą po mirties ir 5000 metų teikdama viltį. Mano vadovė Ellie, persikėlusi į Orknį po to, kai baigė archeologijos studijas Redinge („geriausias sprendimas gyvenime“), atkreipia dėmesį į kruopščiai padarytus Meishau stogo karnizus ir grafitį, kurį sienoje išraižė vikingai, įsilaužę į kapavietę norėdami pasislėpti nuo žiemos per 1153 m. Kalėdas. Paskui gidė išjungia prožektorių. Mūsų link slenka šviesos spindulys, ir po kelių minučių tolimoji siena sužiba auksu. „Per visą žiemą gražesnio vaizdo dar nemačiau“, – sako Ellie.

Tūkstančius metų jūra orkniečius aprūpina maistu ir darbu, bet lygiai taip pat gali pasiglemžti gyvybę.

Prieš išsiruošdama šiaurėn, susipažinau su Orknio „baltosiomis meškomis“ – maždaug 30 moterų ir keliais vyrais, kurie kiekvieną dieną maudosi jūroje. Šią organizaciją drauge su kitais asmenimis prieš 6 metus įkūrusi Helen Clarke pakvietė mane vieną rytą susitikti Ingeineso paplūdimyje. Nukakusi į Kerkvolą, pravažiavusi ūdrų perėjos ženklą ir katedrą, atsidūriau kitoje miesto pusėje. Atvykus į susitikimo vietą, vėjas išplėšė man iš rankų automobilio dureles. Vandens temperatūra tesiekė 5,5 °C. Įmerkus pirštus jis atrodė ledinis. Automobiliuose Helen ir Beatrice įsispraudė į maudymosi kostiumėlius, iš lėto įbrido į vandenį ir juokdamosi bei plepėdamos jame išbuvo 10 minučių. Vėliau tvankioje kavinėje moterys paaiškino, kodėl tuo užsiima: „tai padėjo man išsivaduoti iš pogimdyminės depresijos“, „tai leidžia pajusti akimirkos žavesį“. Tačiau tokios maudynės žavi anaiptol ne visus vietinius. Jau tūkstančius metų jūra aprūpina juos maistu ir darbu, bet lygiai taip pat gali pasiglemžti gyvybę. Kadaise ji net buvo praminta „Našliadirbe“. Likimo verčiau netampyti už ūsų.

Visą laiką, kol buvau Orknyje, laukiau progos nuvykti į Hojų (norv. aukštoji sala): ten, vos už 1,5 km į pietus nuo Stromneso, Kuilago kalnai kyla tiesiai iš jūros. Tai vienintelė vieta, kur girdėjau dainuojant ruonius, jų žemas pratisas aimanas. Tačiau keltas buvo atšauktas ir man teliko įsivaizduoti save tenai. Prieš dvi vasaras savo 50-ąjį gimtadienį sutikau plačiame Rakviko slėnyje prie jūros, kur G. M. Brownas parašė daugumą savo eilėraščių. Ten gyveno ir kūrė Peteris Maxwellas Daviesas. Karštą giedrą dieną prie jūros iškylavo ir maudėsi trys vienos šeimos kartos. Į Stromnesą jie grįžo įdegę ir laimingi.

Pagunda persikelti

Tokiomis dienomis klausiu savęs, ar galėčiau gyventi Orknyje. Žvelgdama pro Stromneso nekilnojamojo turto agentūros „Robertsons“ langą skaičiuoju, kad iškeitus savo namą su terasa Hamersmite į dailų kapitono namelį su panoraminiais vaizdais už lango man dar liktų pakankamai pinigų visam likusiam gyvenimui. Bet čia persikelčiau ne dėl materialinių priežasčių.

Dievinu jaudinantį orą. Jei Londone pabudote po pilku dangumi, tikėtina, kad jis toks ir liks visą dieną. Orknyje oras nuolat mainosi. Stovėdama prie G. M. Browno kapo Varbeto bažnyčios šventoriuje stebėjau, kaip sninga virš Hojaus. Tuo metu antkapiai aplink mane buvo užlieti ankstyvos pavasarinės saulės šviesos.

Man patinka tai, kad Orknyje, kaip niekur kitur, neegzistuoja visuomenės klasės. Be to, čia man pats tinkamiausias gyvenimo tempas. Kvoilu yra parduotuvėlė, kurioje galima gauti visko, ko tik prireikia gyvenant saloje: konservuotos sriubos, griežčių ir bulvių, žvakių, žiurkių spąstų. Kartais už prekystalio darbuojasi mergaitė, serganti Dauno sindromu. Dėl to apsilankymas parduotuvėlėje užtrunka, bet tai niekam nekliūna.

Tačiau vietiniai nelinkę romantizuoti čionykščio gyvenimo. „Gana dažnai žmonės atvyksta tikėdamiesi išsivaduoti nuo demonų, – aiškina Pam. – Bet Orknyje gyvenimas nelengvas.“ Ji ne vienintelė niūriai pasakoja apie alkoholizmą, smurtą šeimoje, savižudybes. Ranką prieš save pakėlė keturi jos 25-erių sūnaus Tomo bendraamžiai. Pasak moters, vienas jų nulėkė automobiliu nuo uolų prie Jesnabio.

Grįždama į Morag namus pasuku į apylanką pro Jesnabį. Pučiant vakarų vėjui uolas talžo didingos siaubą keliančios bangos. Prie uolos krašto stūkso bunkeris, ant kurio samariečiai užrašė prašymą: „PASIKALBĖKITE SU MUMIS.“

Nepaisant viso to, kai kuriems žmonėms išsipildė svajonės persikėlus į Orknį. Episkopalinėje metodistų Švč. Mergelės Marijos bažnytėlėje Stromnese kanauninkas Tomas Milleris nusiveda mane į šoninį kambarėlį, kuriame yra virdulys ir ratu sustatytos kėdės. Suaugęs jis beveik visą gyvenimą praleido Niujorke, pastaruoju metu – Šv. Jono Pranašo katedroje. Bet 2006 m. susikeitė namais su vienu Sent Andruso dvasininku, kuris dar jam paliko G. M. Browno apžvalgų, publikuotų dienraštyje „The Orcadian“, kolekciją. Susidomėjęs T. Milleris kelias vasaras iš eilės lankėsi Orknyje, o 2015 m. ten persikėlė. „Visi niujorkiečiai emocingi, – sako jis. – O čia žmonės ramūs.“ Dvasininkas neneigia, kad esama ir sunkumų, bet vis tiek jaučia Dievo apvaizdą šioje bendruomenėje. „Dievo ranka čia veda gerus žmones. Jie atvyksta tikslingai. Žmonės išties nori čia būti. Todėl man Orknis atrodo idiliškas.“

Maggie Fergusson parašė knygą „Džordžo Makėjaus Brauno gyvenimas“ („George Mackay Brown: The Life“).

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų