(Pixabay nuotr.)

Greitesnės už prietarus

Greitesnės už prietarus

Bėgikės jau seniai kovoja dėl pripažinimo ir statuso, kuriais mėgaujasi maratonus ar krosus įveikiantys vyrai. Rachel Hewitt domisi, kodėl bėgimo batelius apsiavusi moteris vis dar laikoma maištininke.

2018 m. spalio 28 d., kai Didžiosios Britanijos gyventojai persuko laikrodžius valanda atgal, apie 17 val. apsiaviau bėgimo batelius ir išėjau pro duris. Mano įprastinis maršrutas yra 11 km ilgio ratas. Jis prasideda gynybine siena apjuostame Jorko senamiestyje, driekiasi į pietus gerais tvirtais dviračių takais, paskui suka labiau pažliugusiais keliukais pro giraitę iki gretimo Bišoptorpo kaimo ir grįžta priemiesčių alėjomis, per lenktynių trasą ir grįstu paupio taku. Maršrutas nekalvotas, jį įveikiant netrukdo automobiliai. Bėgu vieną du kartus per savaitę, užtrunku valandą ir vieną, dvi ar net tris minutes. Jei tik būna ne mano eilė migdyti vaikus ir spėju persirengti vos baigusi darbą, pabėgiojusi grįžtu namo dar prieš sutemas. Bet tądien, kai persukome laikrodžius, 17 val. jau buvo tamsu. Nesvarbu. Apsivilkusi ryškią liemenę, riešus bei kulkšnis apsegusi atšvaitais ir užsimaukšlinusi naująjį ant galvos tvirtinamą žibintuvėlį, išbėgau iš namų.

Bėgioju jau gerus dešimt metų, nuo tada, kai įpusėjau trečią gyvenimo dešimtmetį. Pradžioje ši veikla ne itin džiugino. Pabėgiojusi vos porą savaičių (trumpus nuotolius ant bėgimo takelio) nutariau įveikti 13 km palei kelią nuo poilsinės sodybos Jorkšyro slėniuose iki artimiausio miestelio. Avėjau numintus konversus, tad Pateli Bridžą pasiekiau kamuojama Achilo sausgyslės uždegimo.

Bet bėgiojau toliau. Vis kursčiau savo polinkį vertę sieti su kiekybe. Vertindavau tai, ką galima apskaičiuoti ir pamatuoti. Mėgavausi duomenimis: atstumais, asmeniniais rekordais, sudegintomis kalorijomis. Tačiau bėgti buvo fiziškai nemalonu. Skaudėdavo klubus ir kelius. Norint įveikti pusmaratonį tekdavo suvartoti vis daugiau ibuprofeno, kol galiausiai skausmas tapo nebepakeliamas ir buvau priversta liautis. Bėgau, nes maniau, kad turėčiau būti bėgikė. Bet dėl skausmo ir dėl to, kad nepasiekdavau pageidaujamo tempo, bėgdama nuolat jausdavau nusivylimą.

Tik susilaukus vaikų ketvirtojo dešimtmečio viduryje bėgimas tapo kažkuo kitu. Netikėtai septyni mėnesiai priverstinio poilsio laukiantis ir fizioterapija dėl dubens iškrypimo bei skausmo išblaškė visas dvejones. Bėgdama jaučiausi kaip nauja. Saugodama dubenį asfaltuotus šaligatvius išmainiau į minkštesnius takus. Iš pradžių risnojau purvinu Londono parko perimetru, o vėliau nėriau į Epingo mišką. Persikėlusi į Jorką atradau Šiaurės Jorko dykras ir malonumą bėgti ilgesnius atstumus per žydinčius viržynus, sengires ir palei skardžius, kaskadomis besileidžiančius link geltonų paplūdimių. Bėgdama išsilaisvindavau. Dienos kalvose tapo retomis brangiomis progomis užvaldyti savo kūną ir protą, kai galėdavau būti viena be vaikų, prašančių duoti saldumynų, nušluostyti užpakalį ar įjungti filmuką.

Pastebėjau, kad bėgiodama šlaitais aukštyn ir žemyn, šokinėdama per medžių šaknis ir mindama traškančius miškų takus jaučiu tikrą nepamatuojamą fizinį malonumą. Į plaučius srūva švarus tyras oras. Išdžiūvusią prakaituotą odą perlieja netikėtai prapliupęs lietus. Vasarą alinėje prie ežero pabėgiojus laukia bokalas šalto alaus, o žiemą kaimo kavinukėje – puodelis arbatos ir riekė pyrago. Pasiekusi kalvos viršūnę jaučiuosi stebuklingai išsilaisvinusi iš gravitacijos gniaužtų ir kaip vaikas išskėtusi rankas į šalis lyg lėktuvo sparnus pasileidžiu žemyn.

Galbūt moterys iš tiesų labiau rizikuoja būdamos namuose, bet tai nereiškia, kad jos visiškai saugios lauke.

Spalio 28 d. pirmąjį kilometrą nubėgau dviračių takais. Mano liemenė ryškiai geltonai atspindėjo žibintų šviesą. Oro temperatūra buvo ideali – vėsumas leido išsisklaidyti sąstingiui po dienos, praleistos šildomame, fluorescencinės šviesos užlietame biure. Bėgdama sugrįžau į savo kūną, lyg savyje turėčiau tą subtilųjį sielos dvelksmą, graikų stoikų vadintą pneuma, ir šis srūtų atgal į mane – iš vidaus spaustų odą ir įkvėptų man gyvybės. Jaučiausi nuostabiai.

Po pirmojo pusantro kilometro pasukau į takelį, vingiuojantį virš tuščių laukų. Prožektorius apšvietė lopinėlį tiesiai po kojomis, bet iš esmės mane supo visiška tamsa. Skrandis susitraukė ir širdis ėmė plakti greičiau. Paspartinau tempą žarstydama grumstus ir žolių kuokštus. „Visiška kvailė, – pamaniau sau. – Bėgu čia sau viena tamsoje.“

Bėgdama stengiuosi mąstyti apie paprastus dalykus, pavyzdžiui, apie perdažomo kambario spalvas, arba skaičiuoju, tarkim, per kiek laiko įveiksiu laukiančias varžybas. Tačiau kartais užplūsta baugesnės mintys, pavyzdžiui, ar saugiai grįšiu namo. Žinau, kad statistiškai moterys dažniau užpuolamos namuose nei tamsiuose skersgatviuose ar parkuose. Žinau, kad nepalyginti dažniau moteris prievartauja, užpuola ir nužudo pažįstami vyrai. Žinau, kad ne visi vyrai linkę smurtauti, bet taip pat žinau, kad 2017–2018 m. Didžiojoje Britanijoje 93 proc. asmenų, persekiotų už smurtą prieš moteris ir mergaites, buvo vyrai. Ir žinau, kad kartais užpuolamos arba nužudomos bėgiojančios moterys. Tarp jų Karina Vetrano, Mollie Tibbetts, Wendy Martinez – visos nuo 2016-ųjų. Galbūt moterys iš tiesų labiau rizikuoja būdamos namie, bet tai nereiškia, kad jos visiškai saugios lauke.

Mano baimė ne iš piršto laužta. Bėgant mane dusyk yra vijęsi vyrai. Vienas daugiau kaip kilometrą rūkydamas risnojo šalia, bet atsiliko man paspartinus žingsnį. Antrasis atrodė grėsmingesnis, todėl man teko pasukti į svetimą kiemą ir apsimesti, kad beldžiuosi į duris. Sykį apsupę vyrai su mopedais išvadino mane kekše. Pasitaikė atvejų, kai į veidą tyčia pūtė cigaretės dūmus, spjovė, kišo koją, puolė, kalbino, mėtė seksualines užuominas ir maigė automobilių signalus: „Su tomis tamprėmis atrodai kaip pedofilas!“; „Greičiau negali?“; „Nusišypsok, brangute!“.

Taip nutinka ne man vienai. „Moterys bėgikės, – neseniai kreipiausi į bendramintes tviteryje. – Ar bėgiotumėte vienos tamsoje?“ Pasipylė pasakojimai. Viena rašė bėgiojanti vakarais tik tuo atveju, jei kaimynai laukia jos grįžtant. Kelios pripažino nustojusios bėgioti tamsoje po to, kai nepažįstami vyrai jas bandė sugriebti, sekti arba kviesti į automobilius, vėliau dėl panašių priežasčių nustojo bėgioti ir dieną, galiausiai apskritai metė šį sportą. Kai kurios pasakojo bėgiojančios tik su šunimi arba signalizacija, o JAV net su buože arba pistoletu, paslėptais po bėgimo sijonu. Bėgant dažnai juntama begalinė laisvė ir euforiškas džiaugsmas. Bet man šios emocijos neatsiejamos nuo baimės, kad mane pagrobs, išprievartaus arba nužudys koks nors vyras.

Taigi iš to tamsaus tako pagaliau išbėgusi į pagrindinę gretimo kaimelio gatvę ir risnodama pro šviesas, plūstančias iš alinių bei užkandinių, lengviau atsidusau. Tačiau netrukus vėl atsidūriau tamsoje: pro alėją pasukau į neapšviestą dviračių taką, vingiuojantį palei plačius laukus. Iš tolo manęs link artėjo nedidelė ryški švieselė – dviratininkas. „Ačiū Dievui, – pamaniau. – Bendražygis.“ Bet paskui vėl susimąsčiau: „Eina šikt, o gal jis prievartautojas?“ Supanikavusi bandžiau nuvyti baimę šalin. Galbūt iš tolo neprimenu moters? Tačiau esu žemoka ir mane greičiausiai išdavė galvos žibintuvėlio aukštis. Galbūt galėčiau nuo jo pabėgti? Bet su dviračiu nepalenktyniausi.

Prasilenkdama žiūrėjau sau po kojomis nenorėdama užmegzti akių kontakto. Baiminausi per daug, bet ne be pagrindo. Kaip sureguliuoti baimę dėl nedidelio, bet vis dėlto realaus pavojaus? Kokia ta normali baimė žinant, kad greičiausiai, bet ne 100 proc., nebūsi užpulta? Kaip apskritai suvaldyti baimę?

Daugeliui moterų bėgimo teikiama laisvė nevienareikšmiška. Neretai ji būna sunkiai iškovota, ribota, galbūt pajuntama tik retomis trumpomis akimirkomis ištrūkus nuo vaikų priežiūros arba buities ir jaučiant kaltę, kad nevykdai šių pareigų. Laisvė išeiti iš namų nepasiėmus nieko, išskyrus raktą tamprių kišenėje, itin reikšminga moterims, įpratusioms prie sunkių rankinių, vaikiškų vežimėlių ir maišų su užkandžiais bei atsarginėmis kelnėmis. Ir, kaip supratau būdama jaunesnė, bėgimas gali ne tik būti susijęs su mus varžančiomis ir valdančiomis socialinėmis bei psichologinėmis jėgomis – anoreksija, ortoreksija, obsesiniais kompulsiniais sutrikimais, – bet ir nuo jų išlaisvinti.

Tąkart bėgdama užsisvajojau apie naktinę komendanto valandą vyrams. Ką veikčiau naktimis be šios baimės? Nieko ypatinga: tiesiog leisčiau sau gyventi visą parą. Sutemus ramiai viena bėgiočiau miškais. Po vakarėlio eičiau miegoti nelaukdama, kol draugės paskambins ir praneš saugiai grįžusios namo. Pakartotinai netikrinčiau langų ir durų užraktų, kaip kas vakarą elgiuosi po vieno įvykio, kai naktį prabudusi pamačiau pro neužrakintą langą pusiau įlindusį ir virš mano lovos pasilenkusį nepažįstamą vyrą. Neatrajočiau prisiminimų apie vaikystės kaimynę – vienišą moterį, kurią karštą vasaros dieną išprievartavo vyras, įlipęs į butą pro balkoną. Ir man nereikėtų einant namo tarp pirštų spausti raktų, kaip elgiuosi nuo 14 metų, kai mokykloje visos mergaitės buvo iškilmingai įspėtos apie būtinybę saugotis išprievartavimo. Lyg ta prievarta būtų kokia nors nesulaikoma gamtos jėga, kaip plikledis, o ne vyrų sprendimų rezultatas. (Tuo pat metu berniukams nebuvo rengiami užsiėmimai, įspėjantys neprievartauti moterų.)

Neseniai per panašius pokalbius tviteryje moterys svarstė, ką darytų, jei vyrai tiesiog pranyktų 24 valandoms. Į diskusiją įsitraukė tūkstančiai. Kaip ir aš, daugelis svajoja naktimis vaikščioti su ausinėmis arba aukštakulniais, palikti pravirus langus, vienos grįžti namo iš koncertų, po drabužiais nedėvėti liemenėlių, keliaudamos užsisakyti „Airbnb“ kambarius pigesniuose rajonuose. Tačiau dažniausiai moterys svajoja „nesibaimindamos vienos vaikštinėti naktimis kur panorėjusios“. Šios svajonės pribloškia paprastumu.

Po 12 minučių bėgimo atsidūriau kelyje ir galiausiai saugiai pasiekiau namus. Sustabdžiau chronometrą: vidutinis tempas buvo 15 sekundžių kilometrui spartesnis nei paprastai. Atsirakinau duris. Pulsas ėmė lėtėti, ir prisėdau ant apatinio laiptelio. Pamaniau, kad, ko gero, neapšviestais keliais viena daugiau nebėgiosiu. Bėgimas, tiksliau, nebėgimas, tapo dar viena prisitaikymo strategija, kurios moterys imasi bandydamos išvengti užpuolimo. Strategija, kuri tampa itin aktuali žiemą, kai gyvenimą ima varžyti vis trumpesnis šviesusis paros metas. Tik paklausykite, kaip apie tai kalbu – lyg dėl visko kalti metų laikai, Žemės ašies posvyris arba 1916 m. priimtas sprendimas rudenį atgal atsukti laikrodžius. Bet kas, tik ne tai, kad kai kurie vyrai sąmoningai gąsdina, puldinėja ir žudo moteris. Vienas menkiausių, bet vis tiek labai svarbus šio fakto padarinys yra tai, kad daugybė moterų baiminasi sutemus bėgioti vienos.

Iškovota pergalė

Vyrai nuo seno bandė neleisti moterims bėgti. XVIII a. tūkstančiai žmonių susirinkdavo pažiūrėti per kaimo muges vykdavusių vadinamųjų lenktynių su baltiniais (laimėtojai dažniausiai atitekdavo apatiniai baltiniai). XIX a. vyrai lažindavosi dėl ėjikių, lenktyniaujančių soduose prie alinių. Bėgikės dažnai mesdavo iššūkį viskam, kas primeta moteriai seksualinį nuolankumą, fizinę priklausomybę ir buitinį vergiškumą. Nenuostabu, kad vyrai bandydavo jas kontroliuoti ir riboti. Kai kurie stengdavosi pakišti koją sportininkių pasiekimams. 1864 m. vienoje Bradfordo alinėje Emmai Sharp, bandžiusiai per 1000 valandų įveikti 1000 mylių, net teko pistoletu gintis nuo vyrų: šie, nenorėdami pralaimėti lažybų, bandė ją apsvaiginti kišdami prie veido chloroformo prisotintus skudurus. Kitas sportininkes ištiko dar skaudesnis likimas. 1874 m. Vulverhamptono ūkininkas Jamesas Alcockas buvo nuteistas už tai, kad smurtavo prieš varžovę Rebeccą Richards.

Kritikos sulaukta ir iš kitų šaltinių, bet užmačios visada būdavo tos pačios – sulaikyti moteris. Žurnalistai peikdavo moterų lenktynes kaip „nenatūralias“ ir „pavojingas“. Ši nuomonė būdavo grindžiama populiarėjančiais pseudomoksliniais medicininiais teiginiais apie moterų psichologinį ir fiziologinį trapumą. Dar 1827 m. vienas medikas įspėjo, kad lytiškai subrendusioms moterims pernelyg intensyviai sportuojant gali pablogėti reprodukcinė sveikata, nes „išsemiamos organizmo jėgos“. 1928 m. laikraščiuose pasakota, kaip per Amsterdamo olimpiadą 800 m nuotolį įveikusios bėgikės sukniubdavo prie finišo linijos. Viena žurnalistė padarė išvadą, kad „moterys fiziškai nepasirengusios ištverti lenktynių įtampos. Gamta sukūrusi jas gimdyti vaikus“, lyg vaikų gimdymas būtų pasivaikščiojimas parke. Moterims buvo uždrausta per olimpiadas bėgti daugiau kaip 100 m, kurie maždaug atitinka futbolo aikštės ilgį. XX a. aštuntajame dešimtmetyje pareigūnai šį draudimą dar pateisindavo tuo, kad „moterys per silpnos ir trapios“, o jų „dauginimosi organai būtų pažeisti“.

1967 m. Kathrine Switzer užsirašė į Bostono vyrų maratoną pateikusi tik vardo inicialus: K. V. Switzer. Nuaidėjus starto šūviui lenktynių pareigūnas Jockas Semple’as staiga suprato, kad tarp vyrų bėga moteris, ir bandė ją ištempti iš trasos šaukdamas: „Nešdinkis iš mano lenktynių!“ Moterį išvadavo drauge su K. Switzer bėgęs draugas. Baigusi lenktynes per 4 val. 20 min. bėgikė paneigė tvirtinimus, kad moterys pernelyg trapios įveikti ilgus atstumus. Reaguodamas į tai Bostono sporto asociacijos direktorius Willas Cloney pareiškė, kad „jei ta mergina būtų mano dukra, išperčiau jai kailį“. Bet 1972 m. Bostono maratono vadovai pasidavė ir oficialiai leido moterims dalyvauti šiame renginyje. Netrukus taip pat pasielgė ir kitų maratonų organizatoriai, bet permainos vyko lėtai. Moterų ilgo nuotolio bėgimo rungtys – daugiau kaip 1500 m – į olimpiadas įtrauktos tik 1984 m.

Bėgimo pasaulyje moterų atskirtis vis dar juntama. Knygų apie šią sporto šaką viršeliuose paprastai vaizduojamas vienišas atletiško vyro siluetas. Populiariuose veikaluose, kaip antai Christopherio McDougallo pasakojime „Gimęs bėgti“ (Born to Run) apie ultrabėgikus Meksikoje bei JAV, moterys beveik visada lieka už kadro. O jei apie bėgikes vis dėlto prabylama, tai tik vyrų kontekste. Savo memuaruose „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ (What I Talk About When I Talk About Running) rašytojas Haruki Murakami pasakoja apie ilgų atstumų bėgimą kaip apie psichinės ir fizinės ištvermės išbandymą, kuris labai primena rašymą. Tačiau jo knygoje tam ryžtis gali tik vyrai. Autoriaus nuomone, moterims su savo „į uodegą surištais šviesiais plaukais ir naujutėliais muzikos grotuvais psichologiškai labiau tinka bėgti mažus atstumus dideliu greičiu“. „Tačiau vis tiek nuostabu žiūrėti, kaip bėgioja tos dailios mergaitės“, – pasiguodžia H. Murakami.

Moterų atskirtis man ypač badė akis praėjusių metų liepą „Ultimate Trails“ lenktynėse, kuriose bėgamas 55 km maršrutas per Anglijos Ežerų krašto nacionalinį parką. Palyginti su kitomis lenktynėmis, kuriose teko dalyvauti, čia prie starto linijos susirinko neįprastai daug moterų. Nuo XX a. devintojo dešimtmečio bėgikių nuolat daugėja visų nuotolių ir skirtingo lygio lenktynėse. Moterų dalyvavimas itin ilgo nuotolio varžybose išaugo nuo maždaug 5 proc. visų dalyvių XX a. 10-ajame dešimtmetyje iki maždaug 20–25 proc. šiandien, bet iki lygybės dar gerokai toli.

Šio disbalanso priežastis ir pasekmė yra tai, kad daugelis varžybų visų pirma rengiamos vyrams. Taisyklės neretai grindžiamos prielaida, kad bėgikų kūno sudėjimas vyriškas. 170 km „Ultra-Trail du Mont-Blanc“ ultramaratonas yra vienos garsiausių ir populiariausių pasaulyje bekelės lenktynių. Jei sunkiai teisę dalyvauti šiame maratone iškovojęs bėgikas vėliau patiria traumą, jis gali atidėti savo dalyvavimą vėlesniems metams. Tačiau pastojusioms arba gimdančioms moterims to padaryti neleidžiama. Atgauti sumokėtą įnašą jos gali tik tuo atveju, jei lenktynės vyksta per 15 dienų nuo gimdymo, nes laikoma, kad vėliau moteris jau gali būti atgavusi formą bėgti.

Per 2018 m. lenktynes žaibiškai paplito nuotrauka, kurioje prie patikros taško stabtelėjusi bėgikė Sophie Power krūtimi maitina trijų mėnesių sūnų ir drauge nutraukinėja pieną. Ši moteris pateikiama kaip „paveikus ir teigiamas“ vaizdinys, simbolizuojantis nepriklausomos motinos tapatybę ir stiprybę. Tačiau ši fotografija taip pat atspindi seksistiškai nenuoseklią „Ultra-Trail du Mont-Blanc“ maratono atidėjimo politiką. Kad sudalyvautų lenktynėse, S. Power nuėjo kryžiaus kelius: buvo priversta skirti laiko pienui nutraukti, suderinti sūnaus maitinimo grafiką skirtinguose ilgos trasos taškuose, kurie neretai būdavo atokiose vietovėse. Be to, įveikti distanciją jai teko po nėštumo laikotarpiu sekusių lengvesnių treniruočių, gimdant patirto fizinio išsekimo ir vėlesnio nuolatinio miego trūkumo.

Tyrimai patvirtina, jog vyrai linkę pervertinti savo greitį, o moterys nepakankamai įvertina savo galimybes.

Maratonuose neretai numatomi terminai, iki kurių privaloma įveikti tam tikrus ruožus arba užbaigti visas lenktynes. Šie terminai leidžia organizatoriams ir prižiūrėtojams sutvarkyti aplinką ir atverti kelius eismui, bet taip pat pašalina lėtesnius bėgikus iš varžybų. Visais lygmenimis nuo mėgėjų iki profesionalų ir visose rungtyse nuo 100 m iki 1600 km vidutinis bėgikas yra maždaug 10 proc. greitesnis nei vidutinė moteriškosios lyties sportininkė (tiesa, šis skaičius priklauso nuo atstumo): vyrai turi didesnį aerobinį pajėgumą, mažesnį kūno riebalų kiekį, daugiau hemoglobino ir raumenų, didesnę širdį, jų raumenyne didesnė dalis greitai susitraukiančių raumenų. Taigi, kuo griežtesni minėtieji terminai, tuo daugiau moterų iškrinta iš varžybų arba nesiryžta jose dalyvauti.

Šis reiškinys pastebimas kasmečiame „Lakeland Trails“ maratone aplink Konistono ežerą Ežerų krašto nacionaliniame parke. Esama dviejų šio maratono versijų: abiem atvejais trasa tokio pat ilgio, bet per „Challenge“ lenktynes taikomas negriežtas 8 valandų terminas, o „Race“ varžybos baigiasi po 6 valandų. Pirmosiose moterys sudaro maždaug pusę visų dalyvių, o antrosiose – vos ketvirtadalį, nors apie pusę visų „Challenge“ lenktynes baigusių moterų paprastai įveikia trasą greičiau nei per 6 valandas. Sporto moksliniai tyrimai patvirtina akivaizdžią išvadą: vyrai linkę pervertinti savo greitį, o moterys, atvirkščiai, nepakankamai įvertina savo galimybes.

Moterys į varžybas įleidžiamos nenoriai. Neretai jų lenktynėms skiriama mažiau laiko ir erdvės nei vyrų. Anglijos kroso asociacija – kroso lenktynių valdantysis organas – vis dar leidžia moterims nacionaliniuose čempionatuose bėgti ne daugiau kaip 8 km, t. y. du trečdalius vyrams numatyto atstumo. Pietų Anglijos čempionatuose vyrai bėga beveik dvigubai toliau nei moterys. Iki 2017 m. sausio tokias pačias taisykles taikė ir Pasaulio kalnų bėgimo asociacija (vyresnio amžiaus moterys bėgdavo 8 km, palyginti su vyrų 12 km distancija), bet vėliau ši organizacija teigiamai sureagavo į akciją, kuria siekta suvienodinti vyrų ir moterų trasas iki 10 km.

Nevienodus trasų ilgius moterims ir vyrams iš dalies vis dar lemia karalienės Viktorijos laikų nerimas dėl nepakankamos moterų ištvermės ir iš dalies – tradicionalistų argumentai, kad „moterys ne tokios greitos“ ir kad joms norint varžytis panašų laiką reikia trumpesnės trasos. Tačiau, kaip sako aktyvistė Maud Hodson, moterų varžybų rezultatai rodo, kad jos nėra trečdaliu ar perpus lėtesnės nei vyrai. Be to, Pietų Anglijos čempionato rengėjai nesuvienodino vyrų ir moterų lenktynių laiko. Vyrų varžyboms čia skiriama 90 minučių – dvigubai daugiau nei moterų (45 minutės). Taigi laikoma, kad abiejų lyčių sportininkai bėga vienodu tempu. Ar tai reiškia, jog dukart daugiau laiko gaunantys ir beveik dvigubai toliau bėgantys vyrai laikomi „dvigubai svarbesniais“?

Tai nėra nereikšminga. Svarbu, kad moterys vis dažniau įleidžiamos į bėgimo renginius, kad atsižvelgiama į mūsų kūno ir gyvenimo specifiškumą. Dalyvaujant varžybose drauge su kitomis moterimis formuojasi solidarumo jausmas, dėl bendrų kūniškų potyrių mažėja gėda, ypač kalbant apie intymesnius ilgų nuotolių bėgimo aspektus, kaip antai šlapinimąsi atviroje vietoje. Ir svarbiausia, bėgant patiriami tam tikri džiaugsmai, kurių moterų gyvenime neretai trūksta: susitelkimas į jėgą, sveikatą ir malonumą, užuot sukus galvą apie lieknumą ir paklusnumą. Niekas neturėtų atimti iš mūsų šių galimybių.

Nematomi trikdžiai

„Ultimate Trails“ lenktynių rytą paaiškėjus, kad bus neįprastai karšta, varžybų vadovai pakeitė privalomą priemonių sąrašą. Šiltos kepurės ir neperšlampamos kelnės buvo išbrauktos. Vietoj to bėgikams rekomenduota neštis po du litrus vandens. Papildomą svorį kuprinėje pajutau vos išjudėjusi iš Amblsaido. Deginantis skausmas strėnų srityje pamažu persimetė į šlaunis. Pasiekus trumpą stačią kelio ruožą, taikliai pramintą „Kova“, kiekvienąsyk pakėlus koją, sunkio jėga ją iškart sugrąžindavo ant žemės, o kuprinė ėmė trinti krūtų kraštus. Tą kuprinę įsigijau kaip tinkamą abiejų lyčių sportininkams, bet iš tiesų ji buvo pasiūta pagal vyriško kūno plokštumas.

Nuo XX a. devintojo dešimtmečio bėgikių sporto įranga vis gerėja. Pavyzdžiui, bateliai dabar siuvami pagal moterų fiziologiją. Bet jų pasirinkimas vis dar mažesnis nei skirtų vyrams. Šiuo metu parduotuvė „Ultramarathon Running Store“ siūlo keturiskart daugiau abiem lytims tinkamų (t. y. vyriškų) bėgimo kuprinių nei moteriškų. Dar neradau kepurės arba pirštinių, kurios apglustų mano vos smulkesnį nei vidutinišką moterišką kūną. Lenktynes baigusioms sportininkėms įteikiami net mažiausio dydžio marškinėliai vis tiek kabo kaip maišas.

Specializuotos ekipuotės stoka neabejotinai atspindi mažesnį moterų aktyvumą bėgimo rungtyse. Bet esama ir priešingo poveikio. Nepakankamai prilaikančios liemenėlės, krūtis trinančios kuprinės, ant akių smunkančios kepurės bei prožektoriai erzina, menkina malonumą ir atgraso moteris nuo varžybų. Šie nepatogumai prasideda nuo jaunystės. Mergaitėms reklamuojami sportiniai drabužiai visada yra mažiau patvarūs, prasčiau saugo nuo drėgmės ir labiau varžo judesius nei berniukiška apranga.

Reikalai pamažu taisosi. Kaip sako bėgimo ekipuotę gaminančios bendrovės „Inov-8“ dizainerė Helen Stuart, siuvant drabužius moterims paprastai buvo laikomasi metodo tiesiog sumažinti ir rožine spalva nudažyti vyrišką aprangą. H. Stuart pradeda nuo moteriško dizaino ir vėliau pritaiko jį vyrams. Jos nuomone, kurti gaminius moteriškam kūnui sunkiau, todėl logiška nuo to ir pradėti. Pažangios įmonės, tokios kaip „EVB Sport“, kuria aktyvaus laisvalaikio aprangą, pritaikytą moterų tarpvietei, apatinei dubens daliai ir liemens raumenims. Bet jos tebėra išimtis.

Prie pirmojo kontrolinio punkto Kerkstouno perėjos viršūnėje buvau priversta malšinti skausmą, kurį kėlė nepatogi ant pečių nešama vandens talpyklė. Nutariau sumažinti jos svorį – išpilti turinį ir pasilikti vandens tik gertuvėse. Atsikračius viso kilogramo pėdos ėmė džiaugsmingai lėkti keliu link Braters Voterio – ilgo besileidžiančio tako, nusėto dideliais nestabiliais rieduliais, kuriuos peršokti nesusižeidžiant reikėjo nemažo kojų miklumo. Vos per pusantro kilometro ne tik sugrįžo psichinė bei fizinė savijauta, bet net pajutau vadinamąją bėgiko euforiją – džiaugsmą dėl veiksmingai veikiančių raumenų ir plaučių, skausmo bei nuovargio užmarštį, juslinę palaimą. Saulė šildė veidą, ramiame vandenyje atsispindėjo kalnai, odą vėsino paunksmėmis vingiuojantys takai.

Sverdėdama akmenuotu kulkšnims pavojingu taku į Grasmerą buvau priversta staiga sustoti ir slėptis už gyvatvorės. 2014 m. pagimdžius dvynukus mano dubens dugnas – raumenų juosta, vedanti nuo nugaros iki pilvo, – liko niekam tikęs. Esu viena iš maždaug 35 proc. bričių, kenčiančių dubens dugno sutrikimus (palyginti su maždaug 4 proc. vyrų). Šį polinkį gerokai padidina nėštumas ir gimdymas (ypač su chirurgine intervencija), o padėtį dar labiau pablogina prasta priežiūra po gimdymo. Prancūzijoje dubens dugno fizioterapija siūloma visoms pagimdžiusioms moterims. Didžioji Britanija tuo pasigirti negali. Daugelis moterų grįžta prie intensyvaus sporto, pavyzdžiui, dubens dugną apkraunančio bėgimo, tinkamai neišsityrusios sveikatos ir nepasikonsultavusios su gydytojais, todėl žala tampa dar didesnė.

Mano gimdymo padariniai buvo cistocelė ir rektocelė (atitinkamai šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos nusileidimas), taip pat gimdos prolapsas (nusileidimas į makštį).

Bėgdama jaučiu šiuos sutrikimus. Gimdos prolapsas skausmingas, lyg besileidžiantis spaudimo kamuolys. Tačiau dėviu makšties pesarą – kiek mažesnį nei mano delnas tvirtą silikoninį žiedą, kuris įstatomas po gimdos kakleliu ir veikia kaip ramentas nukarusiai gimdai. Dėl cistocelės bėgiodama privalau dėvėti šlapimo nelaikymo įklotus. Juos būtina dažnai keisti, todėl į „Ultimate Trails“ lenktynes pasiėmiau penkis. Jie užėmė daugiau kaip pusę mano bėgimo kuprinės.

Be to, šios procedūros gėdingos. Bekelės lenktynių trasose viešųjų tualetų beveik nepasitaiko, o ir tuose pavieniuose retai kada būna jauku. Didžiojoje Britanijoje nuo 2010 m. savivaldos tarybos atsisakė 13 proc. viešųjų tualetų priežiūros. Dar apie trečdalį jų apskritai buvo uždaryta. Bėgdama maždaug kas 12 km esu priversta pritūpti už krūmo ar tvoros ir pasikeisti įklotą. Šlapimas ypač išsiskiria bėgant šlaitu žemyn. Laiku nesustojus įklotas persipildo ir ant šortų pasirodo išskyrų dėmių, ima trinti šlaunis. Per menstruacijas visa ši procedūra tampa dar nepatogesnė, todėl tenka pasiimti pakelį drėgnų šluosčių, kad galėčiau nusivalyti nuo rankų kraują. Nenuostabu, kad daugelis apklaustų bėgikių nesiryžta dalyvauti ilgų nuotolių varžybose dėl tualetų stokos. Sunku tikėtis rasti pakankamai daug tualetų kalnuose ar viržynėje, todėl kartais neišvengiamai tenka nusimauti kelnes gamtoje. Bet apgyventose teritorijose žvilgsnių ir gėdos gerokai daugiau.

Vis dėlto esama vilčių. Ročdeilyje vykstančio „Canalathon“ ultramaratono direktorės Louise Greenwood pastangomis palei trasą esančios alinės leido varžybų dalyviams pasinaudoti tualetais. Tačiau miestuose vykstantys bėgimo renginiai, nuo kurių pradeda ir kuriais karjerą baigia dauguma bėgikų, dar turi labai plačias galimybes pagerinti sąlygas moterims.

Bekelės lenktynės leidžia ne tik išbandyti organizmo jėgas, bet ir pasigrožėti gamta. Kiekvieno bėgiko kūnas geba būti iškalbingas. Supratau, kad, tinkamai vartojant skysčius, druską ir maistą, vidinis balsas su malonia nuostaba praneša: „Jaučiuosi gerai. Tikrai gerai.“ Be to, galiu spygaudama pasisveikinti su teisėjais ir kitais bėgikais. Arba laimingai atsidusti įveikusi statų šlaitą ir sunkio jėgai iš naštos tapus išsilaisvinimu. Tačiau taip pat žinau artėjanti prie aklavietės, kai imu panikuoti dėl nereikšmingo fizinio diskomforto, nuobodžiauti arba nepaliaujamai galvoti apie finišą, kai tampu irzli ir ima pykinti. Taip klausytis ir reaguoti į organizmo signalus išmokau per daugybę metų. Niekas nemano, kad moterys privalo rūpintis savo kūnais. Iš mūsų tikimasi, kad priversime juos paklusti.

Artėjant paskutiniams trims lenktynių kilometrams žinojau, kad viskas klojasi gerai. Turėjau energijos paspartinti tempą, todėl lėkte nulėkiau paskutiniu grįstu šlaitu, per pėsčiųjų tiltą ir aplink kriketo aikštę. Finišo liniją kirtau po 10 valandų ir 12 minučių nuo lenktynių pradžios. Nuotraukose atrodau suprakaitavusi, dulkina, nuo druskos dėmėmis išmuštu veidu, susivėlusi ir neabejotinai pergalinga, išdidi, stipri ir laiminga.

Rachel Hewitt Niukaslo universitete dėsto kūrybišką rašymą. Šiuo metu ji rašo knygą „Jos prigimtis“ (In Her Nature) apie moterų santykį su gamtos pasauliu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų