(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Giedrė Šlekytė diriguoja orkestrams ir sėkmei

Giedrė Šlekytė diriguoja orkestrams ir sėkmei

Giedrės Šlekytės vardas tarptautiniuose muzikos kontekstuose skamba vis garsesniu forte. Viktorija Vitkauskaitė seka jos biografiją nuo kuklaus sodo namelio iki ovacijų jūros.

Nuo veido beveik nedingstanti šypsena, žibančios akys ir sklindanti energija išduoda – G. Šlekytės gyvenime dabar viskas einasi lyg per sviestą. Jau pokalbio pabaigoje šį įspūdį patvirtins ir pati dirigentė. O kol kas ji, prisitraukusi puodelį nedidelėje Vilniaus senamiesčio kavinėje, juokiasi į gimtąjį miestą grįžusi visai ne dėl savo gimtadienio. Interviu išvakarėse muzikei sukako 29-eri, tačiau svarbesnė priežastis, į įtemptą jos darbotvarkę įtraukusi sostinę, buvo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choro 70-mečio koncertas: vienam jo kūrinių Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (LNF) dirigavo ir šios mokyklos absolventė G. Šlekytė.

Progų sutikti vieną talentingiausių jaunosios kartos lietuvių dirigenčių mūsų šalyje – kol kas ne tiek ir daug. Tačiau ateityje galimybės išvysti ją dirbančią tėvynėje bus kiek platesnės. Italų dirigentas Sesto Quatrini, neseniai tapęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos (LNOBT) meno vadovu, iškart prisipažino, kad viena jo užduočių – sugrąžinti jaunuosius lietuvių talentus į šį teatrą. Tarp tų talentų bus ir G. Šlekytė.

„Su Giedre susipažinau Kipre, prieš penkerius metus vykusiame tarptautiniame Solono Michaelideso konkurse. Pirmosios vietos tąkart nepelnė niekas. Giedrė laimėjo antrąją premiją, aš – trečiąją. Kartu praleidome daug laiko, kalbėjomės apie muziką. Ji paliko ypač mielo žmogaus ir tikro profesionalo įspūdį“, – „IQ Life“ prisiminė italų dirigentas.

Jau sutarta, kad 2019-ųjų spalį S. Quatrini kvietimu G. Šlekytė diriguos trims operos spektakliams ir vienam simfoninės muzikos koncertui – pirmą kartą gimtojo miesto operos ir baleto teatre. Šis niuansas italų dirigentui vargiai suprantamas: „Sunku patikėti, kad niekas to nepadarė iki šiol – nepakvietė dirbti nacionaliniame operos teatre geriausių jaunų Lietuvos dirigentų. Man, italui, tai labai keista. Galiu tik įsivaizduoti, kaip keista tai atrodo Giedrei.“

Choras – kaip namai

Matant antraštes apie vis naujus G. Šlekytės pasiekimus sunku patikėti, kad dar prieš mažiau nei dešimtmetį ji savo kaip dirigentės keliu kiek abejojo. M. K. Čiurlionio menų mokykloje ji baigė chorinio dirigavimo specialybę. Dėl tolesnės veiklos apsisprendė spontantiškai ir tėvams pranešė, kad galvoja apie dirigavimo studijas Graco universitete. Tuomet iki dokumentų pateikimo tebuvo likę keli mėnesiai. Tokį pasirinkimą paskatino ir Vilniuje surengti šio universiteto profesoriaus meistriškumo kursai, ir tarptautinį pripažinimą jau pelniusios dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos rekomendacijos.

„Sakiau sau – jei nepatiks, pabūsiu metus Austrijoje, išmoksiu vokiečių kalbą ir grįšiu namo. Net galvojau apie žurnalistikos studijas. Bet Grace įvyko lūžis. Supratau, kad esu savo vietoje, kad noriu diriguoti. Vos prasidėjo paskaitos – dingo visos mintys, kad galbūt aš čia tik metams“, – prisimena G. Šlekytė. Trejus su puse metų praleidusi Austrijoje pasirinko magistro studijas Leipcigo (Vokietija) muzikos ir teatro bei Ciuricho (Šveicarija) menų akademijose.

Studijuodama svetur lietuvė sutiko mokytojų, kuriuos vadina ypatingais ir iki šiol su jais palaiko artimą ryšį. Vienu savo guru laiko Wolfgangą Bozicių, dėsčiusį korepeticiją: per šias paskaitas jauniesiems dirigentams tekdavo fortepijonu sugroti operas ir patiems sudainuoti visas partijas. Viską, net ir juokais pasakytas pedagogo frazes, G. Šlekytė priimdavo labai rimtai. W. Bozicius tuo metu buvo ir Hanoverio valstybinės operos generalinis muzikos direktorius, tad kartais darbo reikalais jam tekdavo netrumpam išvykti. Sykį, ruošdamasis iškeliauti mėnesiui, savo studentei paliko nemenką namų darbų užduotį. „Jis pasakė geriau paruošti „Rigoletą“ ir, žiūriu, verčia, verčia puslapius – pažymėjo gal šimtą, kuriuos reikėjo išmokti. Taip kalbėjo tikriausiai juokaudamas, bet aš mokiausi dieną naktį. Kai jis grįžo, tai buvo geriausia muzikos pamoka mano gyvenime. Jei šis pedagogas mato, kad iš savęs išspaudei viską, jis prideda genialių dalykų. O jei akivaizdu, kad atėjai menkai pasiruošęs, tada sako – aha, viskas neblogai, iki kitos savaitės. Atsiranda toks azartas pasiruošti kuo geriau! Nes būtent nuo tavęs priklauso, ko sulauksi iš mokytojo“, – prisimena dirigentė.

Austrijoje studijavusi ir chorinį, ir orkestrinį dirigavimą, į Leipcigą G. Šlekytė išvyko jau pasirinkusi toliau mokytis vien pastarojo. Pereiti iš vienos srities į kitą buvo gana sudėtinga. „Įprasta klišė, kad choro dirigentas yra tarsi žemesnė kategorija nei diriguojantis orkestrui. Negaliu to pakęsti! Taip sakantys tiesiog nežino, ką reiškia dirbti su choru“, – blyksteli pašnekovė. Ji chore dainavo nuo penkerių – kone visą savo gyvenimą. O groti orkestre pačiai neteko, todėl choristų darbo virtuvė jai buvo kur kas artimesnė nei orkestro muzikantų. Moteris savikritiškai sako mananti, kad chorinis dainavimas jai – vis dar geriau pažįstama sritis. Tačiau savo pasirinkimu yra patenkinta: „Man labai patinka simfoninis bei operos repertuaras, kurį šiuo metu galiu diriguoti. Be abejo, pasiilgstu choro, bet tai – širdies dalykas. Choras man – kaip namai.“

Talentingi lietuvių muzikai, išvykę studijuoti į prestižines užsienio aukštąsias, kartais viešai užsimena apie kylančius visai neprestižinius iššūkius: galvosūkius, kaip įsigyti brangų instrumentą, susimokėti už studijas ar kursus, galų gale kaip tiesiog pragyventi aukštomis kainomis garsėjančiose šalyse. Panašios patirties turinti ir G. Šlekytė to nesureikšmina. Anot jos, sunkumų nepatyręs žmogus nemokės vertinti vėliau aplankančios sėkmės. „Taip, ir aš studijuodama dvejus metus Austrijoje gyvenau mažame namelyje, kuriame anksčiau tikriausiai apsistodavo sodininkai. Jis buvo pigesnis nei bendrabučio kambarys, be to, labai geroje vietoje. Aišku, namelis mažytis, su visokiais vabalais. Bet jei nebūčiau to perėjusi, gal taip nevertinčiau to, ką turiu dabar, – prisimena pašnekovė ir čia pat pabrėžia, kad dramatiškos patirtys ją aplenkė: – Visada žinojau, kad ištikus bėdai galėsiu paskambinti tėvams ir paprašyti jų pagalbos. Tas žinojimas mane taip pat labai stiprino.“

Šaltas dušas Klagenfurte

2015-aisiais klausiusieji Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerto Trakų pilyje – LNF sezono atidarymo – net nenumanė, koks šis vakaras bus lemtingas jį dirigavusiai G. Šlekytei. Lietuvos nacionalinėse koncertų ir teatrų salėse ji tuomet dar nebuvo koncertavusi. Kiek padvejojusi dirigentė sako, kad mūsų šalyje tarsi bijoma pasitikėti jaunu žmogumi. „Todėl esu labai dėkinga profesoriui Donatui Katkui. Jis nebijo rizikuoti, nebijo pasikliauti jaunu dirigentu“, – pabrėžia ji.

Tąkart paklausyti jos specialiai į Lietuvą atvyko Klagenfurto – nedidelio Austrijos miesto – operos teatro vadovas. Toliau viskas klostėsi žaibiškai: eidami iš automobilio į pilies menę G. Šlekytė ir svečias kalbėjosi apie operas, kurias jai tekę diriguoti. Dar padiskutavo, kada galėtų įvykti dirigentės perklausa. Tačiau po koncerto Trakų pilyje perklausos nebereikėjo: teatro valdytojas iškart pasiūlė G. Šlekytei sutartį, o jau kitą dieną, pakeliui į Klagenfurtą, tarp dviejų skrydžių Vienoje susitiko su dirigentės agentu. Taip vos studijas baigusi lietuvė tapo Klagenfurto teatro pirmąja dirigente. Kadangi tuo metu keitėsi teatro meno vadovai, jai teko ir šios pareigos.

Sulaukus vos 26-erių tapti vyriausiąja dirigente ir meno vadove buvo itin drąsus žingsnis.

„Tai buvo šaltas dušas“, – susimąsto apie neseną praeitį G. Šlekytė. Šiame teatre ji praleido du sezonus, per kuriuos buvo ir labai sudėtingų, ir iki euforijos pakylėjančių momentų. Dabar įvertina, kad sulaukus vos 26-erių tapti vyriausiąja dirigente ir meno vadove buvo itin drąsus žingsnis. Juolab kad pastarosios pareigos reiškė ir daugybę organizacinių, vadybinių reikalų, kuriems spręsti trūko patirties.

„Be abejo, kartais man parodydavo, kad esu jauna ir neturiu pakankamai patirties. Tam tikru atžvilgiu galiu tuos žmones suprasti: juk iš tiesų atėjusi į teatrą kai kurių dalykų nežinojau. Bet juk ir tie patys žmonės kažkada jame buvo naujokai. Pavyzdžiui, visada kyla diskusijų dėl orkestro narių susodinimo. Antraisiais darbo metais perdėliojau jų vietas taip, kaip man reikėjo. Gal kas ir paburnojo, kad taip nepratę, gal kitiems buvo keista, bet taip ir liko. Vadinasi, šio to išmokau“, – juokiasi dirigentė.

Pirmąja jos premjera šiame teatre tapo Wolfango Amadeus Mozarto opera „Pabėgimas iš Seralio“. Šešias savaites iki tol su šiuo pastatymu dirbusi dirigentė prisimena, kad tądien ją lydėjo didžiulis jaudulys ir neužtikrintumas. Vis dėlto publika lietuvę sutiko itin šiltai, ir tas pojūtis išliko visus pusantrų metų. Paskutinį darbo Klagenfurte vakarą, jau pasibaigus diriguotam spektakliui, į sceną išėjo teatro vadovas. Publikai jis pranešė, kad tai – ir atsisveikinimo su G. Šlekyte vakaras. „Salėje nuvilnijo toks ilgas nusivylimo atodūsis! Mano širdžiai ta akimirka labai brangi. Ji – tarsi atpirkimas už visus patirtus sunkumus“, – prisimena dirigentė. Lietuvės pasiekimus Klagenfurte įvertino ne vien publika – už nuopelnus ji buvo nominuota „Operos Oskarais“ vadinamiems „International Opera Awards“ Londone.

Net sukaupusi solidžią patirtį – teko dirbti ne tik Klagenfurte, bet ir diriguoti jau keliasdešimčiai orkestrų visoje Europoje – save ji vadina visiškai nedirigentiška asmenybe. „Visada gyvenime buvau labai švelni, jautri. Galbūt šios savybės darbe man padeda meniniu požiūriu, bet kitais atžvilgiais – ne. Kartais ir dabar dar pasvarstau, ar man tikrai reikia šios profesijos su visais jos sunkumais“, – sako G. Šlekytė. Ji pripažįsta, kad darbo keliami iššūkiai keičia ir asmenybę – ištraukia ar sustiprina tas savybes, kurios anksčiau buvo tarsi nematomos. Teko mokytis garsiai pasakyti kitam žmogui, ką šis daro blogai. Kaip ir reikėjo mokytis nuo pirmos repeticijos pajusti, kokia atmosfera vyrauja konkrečiame orkestre. Vienuose jų tenka kalbėti griežtai – kitaip vadovo nepradės gerbti. Kituose, priešingai, griežtesnis žodis iškart pastato sieną tarp muzikantų ir dirigento. „Tokiems dalykams iš anksto nepasiruoši. Net dirbant su tuo pačiu kūriniu skirtinguose orkestruose iškyla skirtingų problemų. Todėl iš anksto ruošiuosi ne pirmajam susitikimui su orkestru, o kūriniui“, – teigia ji.

Kalbos apie dirigentus kaip diktatoriškas, itin valdingas ar kategoriškas asmenybes jai kelia šypseną. G. Šlekytė pastebi, kad rasti skirtingesnių dirigentų nei ji ir minėtasis S. Quatrini būtų sunku: „Sesto nuo pirmos mūsų pažinties dienos atrodė visada aiškiai žinantis, kaip kas turi būti. Aš tokia niekada nebuvau ir turbūt nebūsiu. Tačiau mudu sėkmingai tęsiame savo karjeras, ateityje netgi dirbsime visai paraleliai. Vadinasi, nėra jokios formulės, koks turi būti dirigentas – galima dirbti ir vienaip, ir kitaip. Gal kam nors ir atrodo, kad tokia kaip Šlekytė negali būti dirigentė. Bet koks skirtumas, jei aš vis tiek darau savo darbą?“

Ant bangos

2018-ųjų pradžioje pasibaigus sutarčiai su Klagenfurto teatru G. Šlekytė tapo laisvai samdoma dirigente. Iš pradžių galvojo apie nuolatinį darbą kuriame nors dideliame operos teatre, kur galėtų mokytis iš vadovo – patyrusio, žinomo dirigento. Tačiau nutiko priešingai. Gauti kvietimai jos kalendorių sudėliojo iki 2021-ųjų sausio, kai lauks darbai Reikjavike. Jau aišku ir tai, kad 2019-ųjų sezoną po tris mėnesius teks praleisti Antverpene ir Kopenhagoje. Netolimuose planuose – ir Vilnius, Stokholmas, Bolonija, Dresdenas, Frankfurtas… „Taip susiklostė, kad vienos darbo vietos dabar turėti neišeina. Pagalvojau, kad gal tada ir nebereikia“, – sako ji.

Nauji darbo pasiūlymai, kvietimai asistuoti, dalyvauti įvairiuose projektuose veja vienas kitą kaip grandininė reakcija. Ji neslepia kartais jau pasiilgstanti vakarų, kai diriguojant salėje nesėdėtų kas nors labai svarbus, nuo kurio gali daug kas priklausyti. 2018-ųjų birželį ji debiutavo „Vilniaus festivalyje“ – tai buvo ir pirmasis jos pasirodymas LNF, ir pirmas darbas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Sudėtinga šiuolaikinės muzikos programa buvo ne G. Šlekytės sumanymas – ją pasirinko M. Gražinytė-Tyla, turėjusi pati ir diriguoti koncertui. Tačiau staiga pasikeitus aplinkybėms prie dirigento pulto teko stoti G. Šlekytei.

Tendencija aiški: nauja koncertų salė yra nenuginčijamas visuomenės traukos centras.

„Svarsčiau, ar to imtis, ar tai mano programa. Ilgai laukiau savo debiuto Filharmonijoje, todėl norėjau, kad jis būtų rimtas. Kad galėčiau ne šiaip debiutuoti, o tapti Lietuvos muzikinio gyvenimo dalimi“, – prisimena G. Šlekytė. Tą pačią koncerto programą atliko ir Stokholme – tai tapo vienu tų lemtingų vakarų. Koncerto sėkmę liudijo ne tik kritikų atsiliepimai, bet ir pasipylę pasiūlymai. Diriguoti pakvietė Švedijos radijo orkestras. Koncerto Stokholme klausėsi ir suomių dirigentas bei kompozitorius Esa Pekka Salonenas, kurio kūrinys tąkart buvo atliekamas, – jis pasiūlė G. Šlekytei tapti jo asistente viename festivalyje. Iškart dirbti pakvietė ir G. Šlekytės klausiusi Paryžiaus orkestro „Orchestre de chambre de Paris“ vadybininkė. „Štai ką reiškia vienas sėkmingas koncertas! O dar svarsčiau, ar jo imtis“, – kvatoja dirigentė.

Daugelis projektų ir koncertų – G. Šlekytei atstovaujančios agentūros Vienoje „Dr. Raab & Dr. Böhm“ ir agento Stefano Fragnerio rūpestis. „Agentūra dirigentui suteikia viską – be jos būtų labai sunku. Tai, kad šiandien dirbu su Stefanu ir šia agentūra, man yra didžiulė sėkmė“, – pasakoja G. Šlekytė. Žinoma, išsyk niekas ilgalaikių sutarčių nepaklojo: pirmiausia ją S. Fragneris įtraukė į keletą projektų. Vėliau pasiūlė tapti agentūros atstovaujamų muzikų sąrašo, pristatomo Europoje, dalimi. Dar vėliau – ir to sąrašo, kuris pristatomas visam pasauliui. G. Šlekytę S. Fragneris žavi tiek profesionalo, tiek ir žmogiškomis savybėmis. Kai savo agentui ji dėkoja ar džiaugiasi jo padėtais praminti keliais, šis visada sustabdo sakydamas: „Giedre, aš tave galiu nusiųsti dirbti visur. Bet jei tu dirbsi blogai, niekas nebekvies ir aš negalėsiu nieko pakeisti. Tai, kad esi kviečiama, yra tavo nuopelnas.“

Paklausta, kada prasidėjo metas, kai jau tenka rinktis geriausius iš daugybės pasiūlymų, pamąsčiusi dirigentė ištaria „dabar“. 2018-ųjų rudenį ji debiutavo Ciuricho operoje ir tai vadina viena įdomiausių bei pozityviausių patirčių. Jau dukart dirigavo Stokholmo karališkosios filharmonijos orkestrui, o 2019-aisiais suplanuotas debiutas ir su Švedijos simfoniniu orkestru, net keli mėnesiai Leipcigo operos teatre, kur dirba legendinis „Gewandhaus“ orkestras. 2018-ųjų pabaigoje G. Šlekytė dirbo ir naujosios Paryžiaus filharmonijos Didžiojoje salėje. Ši jai tapo klasikinei muzikai skirtos šiuolaikiškos erdvės etalonu dėl savo magiškos akustikos, stulbinančios architektūros ir plačių techninių galimybių. „Tendencija aiški: nauja koncertų salė yra nenuginčijamas traukos centras visuomenei ir vienas geriausių būdų atšviežinti kultūrinį gyvenimą. Labai tikiuosi, kad ir Vilnius paseks šiuo sėkmės istorijos pavyzdžiu“, – teigia ji.

Ant sėkmės bangos šiuo metu atsidūrusi G. Šlekytė tarsi pati negali patikėti, kad dar prieš kelerius metus vėl ieškojo informacijos apie stojamuosius į žurnalistikos studijas.

„Praeityje yra buvę labai sunkių laikotarpių. Bet dabartinis etapas – fantastiškas. Man puikiai sekasi ir asmeniniame, ir profesiniame gyvenime, turiu tiek įdomių darbų, kvietimų, sutinku tiek nuostabių žmonių. Jaučiuosi laiminga, vertinama, matyt, ir pati spinduliuoju pozityvesnę energiją nei anksčiau. Net iš muzikantų dabar sulaukiu daugiau komplimentų nei sudėtingais periodais. Puikiai suvokiu, kad visada taip nebus. Todėl mokausi mėgautis. Esu ant tos bangos, nuo kurios žiūriu į savo gyvenimą ir galiu pasakyti tik „ačiū“.“

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų