(Donato Brandišausko nuotr.)

Geros medžioklės

Geros medžioklės

Sibiro evenkų tauta šiandien naudojasi mobiliaisiais telefonais ir žiūri palydovinę televiziją, bet jos gerovė kaip ir prieš šimtmečius labiausiai priklauso nuo medžioklės laimikių. Kuo XXI a. gyvena šie taigos klajokliai, Viktorijai Vitkauskaitei pasakoja mokslininkas Donatas Brandišauskas.

Nedidelis kabinetas Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto palėpėje atrodo ideali erdvė moksliniam darbui. Tylu, ramu, jokių pašalinių dirgiklių – tik pro stoglangį boluojantis murkšlinas vasario dangus. Vargu ar įmanoma rasti kontrastingesnę vietą kitai D. Brandišausko darbo lokacijai – Sibiro kaimeliams, kur mėnesius tenka praleisti taigoje, savo kailiu patirti iki 60 laipsnių speigą ar per 40 laipsnių termometro stulpelį perkopiantį karštį. Internetas, tiesa, veikia ir čia, ir ten, o kompiuteriai bei telefonai – ne naujiena net Sibiro taigose įsikūrusiems evenkams. „Štai ir vakar kalbėjausi su tenykščiais bičiuliais“, – į kompiuterį mosteli kultūros antropologas.

VU Istorijos fakulteto docentas dr. D. Brandišauskas, socialinės antropologijos daktaro laipsnį apgynęs Aberdyno universitete (Škotija), tyrimus Sibire atlieka jau penkioliktus metus. 2004–2005 m. jis Užbaikalėje be pertraukos išbuvo net 17 mėnesių. Tąkart mokslininką domino evenkų – vienos iš maždaug 40 Sibire gyvenančių tautelių – medžioklės ir elnių ganymo praktikos. Apsistojęs su vietiniais jis ir elgėsi kaip tenykščiai: gyveno brezento palapinėje, skaldė malkas, tvarkė sumedžiotus gyvūnus, su čiabuviais kilometrų kilometrus klampojo tikrinti spąstų. Pasak mokslininko, kiekvienas antropologas turi bent 12 mėnesių praleisti gyvendamas su vietiniais. Tai laikas, per kurį gali pelnyti pasitikėjimą ir šiek tiek pažinti pasaulį jų akimis: „Kitaip klausysiesi tik kalbų, o pasakodami žmonės gali bandyti ką nors reprezentuoti, ką nors nuslėpti. Per 17 mėnesių tam tikru atžvilgiu tampi šeimos nariu ir atrandi savo vietą jų socialinėje struktūroje.“

Pastaruoju metu jo keliai į Sibirą vėl driekiasi dėl naujų priežasčių. Pernai D. Brandišauskas tapo pirmuoju lietuviu, laimėjusiu Nacionalinės geografijos draugijos (NGD) stipendiją moksliniams tyrimams atlikti Rytų Sibire – Pietų Jakutijoje ir Amūro regione. Šįsyk mokslininką domino autochtonų – senųjų gyventojų – religinės praktikos, kraštovaizdžio suvokimas ir jų teisės šiandienėje Rusijoje. NGD pateiktoje paraiškoje lietuvis akcentavo, kad, moksliniu požiūriu, Sibiras ilgai buvo nepažini žemė: Vakarų tyrėjams sovietmečiu čia neleista dirbti, o vietos etnografai dažnai tarnavo ne mokslo, bet valstybės interesams. Per visą XX a. beveik niekas netyrinėjo uolų piešinių iš animistinės (tikėjimo, pagal kurį kiekvienas augalas, gyvūnas, daiktas laikomas turintis sielą) vietinių pasaulėžiūros. Lietuvis pradėtu tyrimu siekia atskleisti, kokios yra evenkų uolų piešinių sampratos ir tenykščių žmonių sąveika su šiomis vietomis.

Judėjimo komfortas

Evenkai – tungusų-mandžiūrų kalbinei grupei priklausanti labiausiai Sibire paplitusi tauta. Šiandien jų Sibire skaičiuojama apie 30 tūkst., dar apie 20 tūkst. gyvena Kinijoje. Tai – klajokliai, kuriems judėjimas būtinas kaip oras. „Evenkams judėjimas suteikia komforto, švaros, naujumo pojūtį“, – sako mokslininkas. Senovėje evenkai gyvenę ypač klajokliškai. Vėliau, caro laikais, jų gyvenimo būdą bandyta keisti sėslesniu ir versta burtis į kaimus. Tokia praktika tęsta ir sovietmečiu, kai medžioklę taigose čiabuviams teko mainyti į darbą kolūkiuose. Dabar taigoje nuolat gyvena – tai yra klajoja – mažoji evenkų dalis. Kiti susibūrę kaimuose ar miesteliuose. Tačiau ir vieniems, ir kitiems medžioklė yra būtinas išgyvenimo šaltinis. Būtent sėkmingos medžioklės paieškos vietinius ir jų gyvenimą tiriančius mokslininkus nuveda ten, kur gyvūnų galima tikėtis mažiausiai – link uolų su išlikusiais senoviniais piešiniais.

Autentiškus uolų piešinius išsaugojusios vietos visame pasaulyje tebėra svarbios ten gyvenančių autochtonų kosmologijai. Bet tik Sibire vis dar galima aptikti ritualinių santykių su uolų piešinių vietovėmis. „Piešiniai evenkams svarbūs kaip nežmoniškų būtybių išraiška, su kuriomis jie bendrauja, iš kurių pasisemia stiprybės. Archeologai tokias vietas gali vadinti archeologiniais paminklais, bet vietiniams tai – gyvos galios vietos“, – aiškina D. Brandišauskas.

Per piešinius uolose čiabuviai bendrauja su dvasiomis, kurios jų gyvenime yra labai reikšmingos.

Uolose palikti piešiniai datuojami labai skirtingai: vieni čia – dar iš neolito laikų, kiti atsiradę jau viduramžiais. Įsivaizduojantiems juos ryškiaspalvių figūrų pavidalais tektų kiek nusivilti. Piešinių išsaugojimu daug metų nesirūpinta, net priešingai: jie siejasi su šamanizmu, o šis sovietmečiu buvo draudžiamas, tad ir uolų piešinių konservuoti nebuvo svarbu. Šiandien šios srities tyrinėtojams rasti piešinių dažnai būna itin sunku – tikslios jų koordinatės nebūna žinomos. Net ir atsidūrus reikiamoje vietoje neretai piešinį pastebėti nelengva. „Archeologai piešinius perskaito skirtingai. Būna, kad pastebi jį toje vietoje tik po dešimto karto. Čia reikia kalbėti ir apie mokslininko sėkmę“, – šypteli antropologas. Patys evenkai tiki, kad piešiniai nuolat keičiasi, gali čia pasislėpti, čia vėl pasirodyti ir perduoti vis skirtingą informaciją.

Ar įregistruoti oficialiai, ar žinomi tik saujelei vietinių – visi piešiniai uolose evenkams yra šventi. Pasak D. Brandišausko, uolų piešinius galima vadinti monumentaliu šamanizmo įsikūnijimu: „Jei žmonės nebegali mokytis tiesiogiai iš šamanų, tai gali mokytis iš savo patirčių tose šventvietėse, iš perduodamų pasakojimų.“ Būtent per piešinius uolose čiabuviai bendrauja su dvasiomis, kurios jų gyvenime yra labai reikšmingos. Sovietmečiu jos neprižiūrėtos, neglobotos, todėl dabar svarbu su jomis užmegzti santykį ir prašyti sėkmės medžioklėje. „Juk medžiojant tau gali ilgai nesisekti. Uolų piešiniai evenkams – savotiškas žinojimo šaltinis“, – pasakoja mokslininkas.

Nuo neolito laikų medžiotojų tautelės tokiose vietose palikdavo ritualines aukas, dažniausiai – arbatos, kulkų, monetų, maisto. Panaši aukojimo tradicija Australijoje visai nunyko, Jungtinėse Valstijose ji taip pat nebėra gaji. Evenkai iki šiol tiki, kad norėdami sulaukti sėkmės medžioklėje ar išsaugoti taigos teritorijas ne valstybės, bet savo rankose jie turi užmegzti derybas su vietos vyriausiomis dvasiomis. Tam medžiotojai, elnių augintojai nešini aukomis traukia prie uolų piešinių – net jei dėl to prireikia sukarti papildomus dešimt kilometrų kelio.

Apie santykį su valstybe užsiminta neatsitiktinai – evenkams šis klausimas kelia naujų iššūkių. Jų reziduojamos vietos – taip pat šventomis laikomos uolos su piešiniais – atsidūrusios konflikto zonoje. Valstybė ir autochtonai įsitraukė į diskusijas dėl žemėvaldos, ir kol kas sunku pasakyti, kas laimės. Tose vietovėse, kur evenkai laikė elnius ir medžiojo nuo seno, dabar norima plėtoti pramonę, atidaryti naujų kasyklų. Tai reiškia, kad pakis čiabuvių gyvenimo sąlygos ir kils grėsmė tradicinei ekonominei veiklai – elnininkystei ir medžioklei. „Viena vertus, žmonės supranta, kad valstybė turi vystytis. Bet jie nenori netekti svarbiausio pragyvenimo šaltinio ir negauti iš pokyčių jokios naudos. Dažnai nutinka taip, kad atėjus pramonei sunaikinamas kraštovaizdis, išnyksta gyvūnai, užteršiama gamta, ir vietiniams tenka išsikelti“, – teigia D. Brandišauskas.

Viliojantys skirtumai

Net ir tokiose tolimose vietovėse, kur gyvenimas priklauso nuo mistinio pasaulio malonės, egzistuoja šis tas panašaus į kasdienybę bei rutiną. Vietos šeimose apsistojantis VU mokslininkas pasakoja, kad svarbiausia per tokias ilgalaikes viešnages išlikti pagarbiam, neįkyrėti ir būti naudingam buityje: kapoti malkas, drožinėti, remontuoti, virti šunims ėsti. „Kultūriniai skirtumai, be abejo, egzistuoja. Žmonės yra skirtingesni, nei manome. Bet antropologą tai vilioja, – šypteli tyrinėtojas ir tęsia: – Turiu sodybą Šalčininkų krašte. Atsiranda bendrų reikalų su vietiniais, bendrų rūpesčių, ir taip suaugi su tais žmonėmis. Tai, kad gyvenantis kaime mato kitaip, – faktas. Klausimas, ar tu išmoksi pažvelgti jo akimis ir empatiškai jį suprasti, ar neturėsi išankstinių nuostatų.“

Dalį stereotipų Sibire atvykėliams griauna faktas, kad pokyčiai neaplenkia net tokių atokių kraštų. Pastaruosius penkerius metus vis dažniau žiemą tenka apsistoti trobelėse; anksčiau ir per šalčius, ir vasarą taigoje gyventa brezento palapinėse. Atsiranda saulės baterijų, kroviklių, variklių, palydovinių antenų ir kitos šiuolaikinio žmogaus atributikos. Buityje pokyčiai – greiti ir akivaizdūs. O būtyje? „Evenkai aiškiai pastebi, kaip keičiasi klimatas. Bet gyvenantys taigoje tą pokytį junta visai kitaip nei mes. Gamtą jie žino detaliai“, – pasakoja D. Brandišauskas. Kiekvienai kraštovaizdžio pėdai, kiekvienam skirtingo kreivumo medžiui – skirtinga terminija. Evenkai gali ypač tiksliai nusakyti, kurioje taigos vietoje sumedžiojo žvėrį ir jį paliko.

Čia kitaip suvokiami ir atstumai. Kalbantys apie kaimą „šalia“ gali turėti omeny vietovę už kelių šimtų kilometrų. Žiemą spąstus tikrinantys medžiotojai pėsti per kalnus sukaria po keliasdešimt kilometrų: „Pareiti iš medžioklės šimtą kilometrų nėra kažkas neįmanomo. Didesnė problema gali būti ne atstumas, o, pavyzdžiui, patvinusi upė. Todėl, jei reikia nueiti dešimt kilometrų, tai dar nereiškia, kad juos greitai įveiksi. Apskritai evenkai galvoja, kad, jei garsiai prabilsi apie kokį nors rezultatą, tai jis būtinai neįvyks“, – teigia antropologas.

Pareiti iš medžioklės šimtą kilometrų nėra kažkas neįmanomo.

Be jau minėtos įtampos su valstybe, evenkams teka spręsti ir gausybę kitokių klausimų: nedarbo, alkoholizmo, emigracijos, netgi susiformavusios lyčių atskirties problemas. Daugelis bendruomeninių problemų yra sovietmečio politikos padariniai. Nors kadaise tradiciškai medžioti traukdavo ir moterys, vėliau jos iš taigos ekonomikos buvo išbrauktos. Netekusios galimybės tęsti ankstesnį gyvenimo būdą, moterys ėmė siekti geresnio išsilavinimo. Tai lėmė, kad ir šiandien dauguma evenkių dirba valstybės įstaigose. Mažiau išsilavinusių vyrų, kurie nemedžioja ir neklajoja po taigą, profesinės galimybės liko kuklesnės – dažnai jie dirba vairuotojais arba katilinėse.

Elnininkyste ar medžiokle besiverčiantys evenkai neretai lieka gyventi gimtosiose vietovėse. Dažniau iš jų miestų link bėga išsilavinusios moterys, taip pat tie, kurie sovietmečiu atsikėlė dirbti į taigos kaimų kolūkius. „Bet yra žmonių, kurie net įgiję išsilavinimą Jakutske grįžta į tėviškę. Evenkų kaimai Jakutijoje paprastai būna labai tvarkingi ir adaptavęsi gyventi sudėtingomis ekonominėmis ir gamtos sąlygomis. Metas dabar ekonomiškai sunkus. Bet išaugusieji taigoje ir pratę medžioti stengiasi laikytis namų“, – teigia mokslininkas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų