(Scanpix nuotr.)

Gelmių pabaisa prie Neapolio

Gelmių pabaisa prie Neapolio

Visiems teko girdėti apie Vezuvijų, bet gerokai pavojingesnis ugnikalnis yra Flegrėjaus laukai. Helen Gordon keliauja į Neapolį patyrinėti šios didžiulės grėsmės.

Karštą vasaros popietę Neapolio universiteto petrologijos profesorius Vincenzo Morra nusivežė mane į rudas Pisčiarelio kalvas į vakarus nuo Neapolio. Pravažiavę dideles užmiesčio pigių prekių parduotuves ir nenaudojamas futbolo aikštes sustojome priešais apleistą pastatą plokščiu stogu. „Keliaujame ten, kur galima prisiliesti prie ugnikalnio“, – pareiškė jis. Išlipusi iš automobilio akimirksniu pajutau du dalykus: užuodžiau aitrų supuvusius kiaušinius primenantį sieros kvapą ir išgirdau triukšmą, kuris šlaitą gaubiančioje tyloje veržėsi stebėtinai garsiai.

V. Morra, kuris taip pat koordinuoja Italijos ugnikalnių rizikos komitetą, pirmas nužingsniavo takeliu link nedidelės uolėtos daubos. Pasukus už kampo triukšmas sustiprėjo. Jis priminė milžinišką krioklį arba kokią nors pragaro mašiną. Priešais išvydau šio garso šaltinį – didžiulį garų srautą, kylantį iš properšos pilkose uolose. Po šiuo plyšiu raugėjo ir kunkuliavo suplakto urvo telkinys. Greta nebuvo jokios augalijos, o žemė po kojomis atrodė karšta. Žvelgėme į tai, ką vulkanologai vadina fumarolėmis. Karštis kilo iš magmos telkinio, susikaupusio maždaug 3 km gelmėje.

Flegrėjaus laukai (arba Ugnies laukai) – tai kalderos tipo, t. y. plačią stačiašlaitę daubą viršūnėje turintis ugnikalnis („caldera“ ispaniškai reiškia „katilas“). Kiti panašūs ugnikalniai yra Jeloustounas Vajomingo valstijoje JAV, Rabaulas Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Tengeris Indonezijoje. Flegrėjaus laukai greičiausiai susiformavo prieš maždaug 35 tūkst. metų, kai milžiniškas priešistorinis ugnikalnis išsiveržė, susmego ir taip sudarė didelę dubens formos įdubą – kalderą. Po 20 tūkst. metų įvykęs dar vienas išsiveržimas sudarkė pirminę kalderą ir suteikė jai dabartinę formą. Šiuo metu plačiausioje vietoje ji yra 15 km skersmens ir driekiasi net po kai kuriais Neapolio rajonais bei Pocuolio įlanka.

Vėliau kalderą krėtė daug mažesnių išsiveržimų. Pastarasis įvyko 1538 m. rugsėjį. Jis buvo palyginti kuklus, bet vis tiek palaidojo ištisą gyvenvietę po 133 m aukščio ir 700 m skersmens žemių kūgiu. Šiandien šis kauburys vadinamas Monte Nuovu – Naujuoju kalnu. Liudininkai pasakojo, kad žemė bangavo ir skeldėjo. Pro plyšius veržėsi šaltas vanduo, o iš paskos – dūmų debesys ir „sodrių spalvų liepsnos“. Rusenantys pelenai ir iki baltumo įkaitusi pemza buvo išsviesta į 5,5 km aukštį, o triukšmas, kaip pasakojo vienas liudininkas, priminė didelių artilerijos pabūklų salves. Iš dangaus krito tiek negyvų paukščių, kad žemė aplink buvo nuklota jų gaišenomis. Pastatus ir augalus padengė iki 25 cm storio pelenų ir pemzos sluoksnis.

Kitus 400 metų ugnikalnis snaudė. Apie jį priminė tik karšti šaltiniai ir iš fumarolių kylantys dūmai. Daugelio žmonių dėmesys nukrypo į aktyvesnį ir ryškesnį Vezuvijų į rytus nuo miesto. Tačiau dabar esama ženklų, kad Flegrėjaus laukai bunda. Tai kelia nerimą, nes per pastaruosius 500 metų šioje vietovėje gyventojų skaičius išaugo iki daugiau kaip pusės milijono. Dabar ši kaldera yra viena labiausiai apgyventų visame pasaulyje.

Pocuolio meras pasiskundė, kad gyventojams įgriso nuolatinės nerimą keliančios diskusijos dėl šios vietovės likimo.

„Ji gerokai pavojingesnė nei Vezuvijus, nes nežinome, kur įvyks išsiveržimas“, – sako V. Morra. Kitaip nei Vezuvijus, kuris greičiausiai išsiveržtų pro kūgio viršų arba šoną, kaldera gali vienu metu pratrūkti keliose skirtingose vietose. „Bet žmonės Vezuvijaus baiminasi labiau, nes Flegrėjaus laukuose nematyti kūgio, todėl ir grėsmė suvokiama visai kitaip“, – aiškina jis.

Neseniai paprašius gyventojų išvardyti jų gyvenamoje vietovėje esančius aktyvius ugnikalnius tik 14 proc. respondentų paminėjo Flegrėjaus laukus ir vos 0,5 proc. manė, kad ugnikalniai yra viena iš trijų didžiausių grėsmių bendruomenei (juos lenkė nedarbas ir nusikalstamumas). Papėdėje pasikalbėjau su senuku, sėdinčiu ant suolo prie restorano. „Su gamta nepakovosi“, – pareiškė jis man. Pernai laikraštyje „Corriere del Mezzogiorno“ išspausdintame straipsnyje Pocuolio meras pasiskundė, kad gyventojams įgriso nuolatinės nerimą keliančios diskusijos dėl šios vietovės likimo. Jis tvirtino, jog už ugnikalnių riziką atsakingas Civilinės saugos departamentas visiškai kontroliuoja padėtį.

„Evakuoti 700 tūkst. žmonių nepaprasta, – pasakė man V. Morra. – Tai labai sudėtinga, nes jie nė nežino, kaip elgtis kritinėje situacijoje. Jei paklaustumėte mano žmonos, ji nežinotų, ką daryti. Tai ir yra problema.“

Trys scenarijai

Ugnikalnių išsiveržimo principai gerai žinomi, bet iš jų išvesti prognozes nelengva. Kiekvienas ugnikalnis turi tam tikrų išskirtinių ypatybių ir istoriją, lemiančias, kada ir kaip stipriai jis išsiverš. Flegrėjaus laukų atveju atrodo, kad dalis magmos iš didelės talpyklos maždaug 5 km gelmėje pakilo į kone 3 km gelmę. Požeminę karštąją magmos zoną mokslininkai nustatė tik 2017 m. rugsėjį. Dabar svarbiausia atsakyti į klausimą, kas nutiks.

Londono universiteto koledžo vulkanologas Christopheris Kilburnas, jau daugiau kaip 30 metų tiriantis Flegrėjaus laukus, pasakė, kad „ilguoju laikotarpiu prognozuoti išsiveržimų neįmanoma“. Tačiau jis numatė tris scenarijus, kurie tikėtini išsiveržus magmai: ji gali prasiskverbti po žeme kur nors kitur, gali kilti aukštyn, bet pristigti energijos prasiveržti arba išsiveržimu pralaužti žemės plutą. „Sunkiausia pasakyti, kuris scenarijus įvyks iš tikrųjų. Šiuo metu to padaryti neįmanoma, nes nematome uolienų kiaurai ir negalime stebėti, kaip elgiasi magma.“ Kaip apibūdino kitas mokslininkas, tirti požeminės magmos elgseną yra tas pats, kas „žiūrėti į milžinišką velniškai painią santechnikos sistemą“.

Kalbant apie jau seniai miegančius ugnikalnius, aiškiausiai išsiveržimą pranašauja jų paviršiaus pokyčiai (žemės paviršiaus deformacijos) ir didesnis seisminis aktyvumas (dėl magmos judėjimo). Kiti ženklai yra kylanti fumarolių temperatūra ir tai, kad išsiskiriantį vandenilio sulfidą pakeičia sieros dioksidas. Neprofesionalai dažniausiai pastebi paskutinį iš minėtųjų požymių – nustoja dvokti supuvusiais kiaušiniais, bet ima dilgčioti akys.

„Trumpuoju laikotarpiu, kalbant apie kelias dienas, galima pasakyti, kad šie ženklai pranašauja išsiveržimą, ir prognozuoti beveik taip pat tiksliai kaip orą“, – aiškina Ch. Kilburnas. Bet nėra jokių garantijų, kad išsiveržimas tikrai įvyks. Meteorologams dėl vienos kitos klaidos galima atleisti, bet ugnikalnių išsiveržimų prognozes visuomenė vertina kiek reikliau. Kruopštūs vulkanologai negali užtikrinti pageidaujamo tikslumo.

Meteorologams vieną kitą klaidą galima atleisti, bet ugnikalnių išsiveržimų prognozes visuomenė vertina kiek reikliau.

Tačiau kaskart įvykus didesniam išsiveržimui mokslininkai apie ugnikalnių elgseną sužino šį tą nauja. 1995 m. išsiveržė Monserato kalnagūbryje esantis Galimybių kalnas. Po metų Ch. Kilburnas nuskrido prisijungti prie grupės, stebinčios tebevykstantį išsiveržimą. Monserato ugnikalnių observatorijoje jis aptiko diagramą – dantytą kylančią kreivę, vaizduojančią iki išsiveržimo vykusius žemės drebėjimus. Tuomet mokslininkas prisiminė garsaus vulkanologo Barry Voighto kalbą apie bendras išsiveržimų tendencijas. Tuo metu, kai ji buvo pasakyta, Ch. Kilburnas dirbo visai kitoje – lavos tėkmės – srityje, bet B. Voighto žodžiai įsirėžė į atmintį, ir Monserate žvelgdamas į minėtąją diagramą mokslininkas pamatė akivaizdžią tendenciją – prieš išsiveržimą žemės drebėjimų daugėjo.

XX a. devintajame dešimtmetyje vulkanologija iš stebėjimo pamažu virto labiau kiekybiniu mokslu: ieškota matematinių dėsningumų ir imta sudarinėti modelius. Iki B. Voighto vulkanologai prognozavo remdamiesi paprastais reiškinio matavimais. Pavyzdžiui, jei per dieną užfiksuojamas tam tikras skaičius žemės drebėjimų, tikėtina, kad padėtis bus laikoma kritiška. Esminė B. Voighto įžvalga buvo ta, kad prognozuojant ne mažiau svarbu, kaip sparčiai kinta fiziniai procesai. Ch. Kilburnas nutarė pasinaudoti šia įžvalga kurdamas modelį, kurį būtų galima pritaikyti Flegrėjaus laukams ir panaudoti kaip prognozavimo priemonę. Tam reikėjo ištirti pamatinius fizikinius reiškinius, lemiančius, kada trūksta uoliena. Jis nuo labai didelių objektų (ugnikalnių) perėjo prie labai mažų (atomų). „Užtrukau visą amžinybę!“ – sako jis purtydamas galvą. Ch. Kilburnas manė, kad parengs straipsnį iki 2000-ųjų, bet sutrukdė dėstytojavimas, kiti projektai ir daugybė klaidingų prielaidų. Rezultatus jam pavyko paskelbti tik 2017 m. gegužę.

Flegrėjaus laukuose už stebėseną ir prognozavimą atsakinga Vezuvijaus observatorija. Ši 1841 m. karaliaus Ferdinando II įkurta įstaiga yra seniausias pasaulyje vulkanologijos institutas. Ten pagrindinės stebėsenos patalpos sienas dengia ekranai, kuriuose matyti atokių jutiklių siunčiama informacija. Observatorija dirba visą parą be išeiginių dienų. Būtent čia 2005 m. direktorė Francesca Bianco Flegrėjaus laukuose pirmąsyk pastebėjo nerimą keliančius ženklus: kalderoje kilo žemės paviršius. Taip jau buvo nutikę tris kartus: 1950–1952 m., 1969–1972 m. ir 1982–1984 m. Pastarąjį sykį žemės paviršius pakilo net 2 m, o dėl tuo metu vykusių žemės drebėjimų buvo priversti evakuotis maždaug 40 tūkst. Pocuolio gyventojų. Kai kurie jų taip ir negrįžo.

Kaskart žemei pradėjus judėti vulkanologai nervingai laukdavo, bet ugnikalnis taip ir neišsiveržė. Žemės paviršiui vėl pradėjus kilti V. Morra ir kiti Ugnikalnių rizikos komiteto nariai 2012 m. padidino pavojaus lygį iš žalio („bazinis“) į geltoną („dėmesio“). 2016 m. žurnale „Nature Communications“ paskelbtame Giovanni Chiodini ir kitų autorių iš Nacionalinio geofizikos ir vulkanologijos instituto, kuriam priklauso observatorija, straipsnyje pranešta apie magmos elgsenos dėsningumus, kurie priminė kalderų išsiveržimus Galapagų salose ir Papua Naujojoje Gvinėjoje. „Kadangi šalia kalderos gyvena daugiau kaip pusė milijono žmonių, būtina geriau suprasti, kas vyksta“, – rašė jie. Po metų Ch. Kilburnas paskelbė savo modelį, kurį parengė drauge su dviem observatorijos mokslininkais Stefano Carlino ir Giuseppe De Natale’u ir kuris geriau nušvietė žemės dundėjimą.

Išsiveržimai vyksta tuomet, kai pluta įsitempia ir pratrūksta. Magmai keliaujant paviršiaus link pluta turi plėstis, kad ją sutalpintų. Įsivaizduokite elastingą juostą. Ją galima tempti, bet anksčiau ar vėliau ji trūks. Šis tas panašaus vyksta ir plutoje: jai praplyšus gali prasidėti išsiveržimas. Ch. Kilburnas sudarė pirmąjį fizikinį modelį, susiejusį žemės paviršiaus judėjimą, seisminio aktyvumo gausą ir tikimybę, kad pluta pratrūks. „Tai struktūra, leidžianti kiekybiškai išreikšti visus šiuos dalykus, – aiškina jis. – Iki šiol viską lėmė nuojauta.“

Flegrėjaus laukams pritaikytas Ch. Kilburno modelis metė iššūkį vyravusiai prielaidai, kad neramumų laikotarpiais 1950–1985 m. įsitempusi pluta kaskart grįždavo į daugmaž pradinę būseną. Bet iš tiesų tai buvo neatskiriamos vieno seisminio aktyvumo proceso dalys. Jei Ch. Kilburnas teisus, kitas ryškesnis magmos pakilimas prasidės ne ten, kur vyko paskutinis, o ten, kur šis baigėsi. Ugnikalnio pluta vis artėja prie plyšimo. „Blogiausia tai, kad pirmą kartą žmonės išsigando, bet antrą sykį jie baiminosi mažiau, o trečią jautėsi dar ramesni, – sako jis. – Tačiau juk turėtų būti atvirkščiai! Nesinori be reikalo gąsdinti žmonių, bet privalome pasakyti tiesą.“

Kai žūva viskas, kas gyva

„Visa tai – raudonoji zona“, – linksmai pranešė man V. Morra. Stovėjome prie Flegrėjaus laukų geležinkelio stoties ilgoje dulkėtoje Via Diokletiano gatvėje, besidriekiančioje tarp aukštų daugiabučių. Liepos mėnesio karštyje balkonuose džiūvo drabužiai, o vietos gyventojai laiką leido kavinėse, nusėjusiose šaligatvius šalia pigių drabužių krautuvių ir prieblandoje skendinčių daržovių bei vaisių parduotuvėlių. Šiai raudonajai zonai, kurioje gyvena maždaug 700 tūkst. žmonių ir kur yra pati Vezuvijaus observatorija, labiausiai gresia būti sunaikintai išsiveržus Flegrėjaus laukams. Civilinės saugos departamentas numato keturis galimus scenarijus: sprogstamą išsiveržimą, kuris bus klasifikuotas kaip nedidelis, vidutinis, didelis arba labai didelis, kelis vienu metu vykstančius išsiveržimus pro skirtingas angas, garinį ultravulkaninį išsiveržimą ir tolygų magmos išsiliejimą. Apskaičiuota 95 proc. tikimybė, kad išsiveržimas bus ne didesnis nei vidutinis. Kadangi kalderoje gyvena daug žmonių, jis vis tiek būtų nepaprastai pavojingas.

Tačiau istorijoje būta kur kas įspūdingesnių sukrėtimų, kurie gali ir pasikartoti. Pavyzdžiui, prieš 4100 metų kalderoje įvyko Anjano-Monte Spinos išsiveržimas. Kai kurie vulkanologai jį naudoja kaip „didelio“ Flegrėjaus laukų išsiveržimo pavyzdį. Tokiu atveju žemę sukrėstų pasikartojantys žemės drebėjimai. Virš kalderos pakibęs didelis pilkas debesis paskandintų žemę tamsoje. Vieninteliu šviesos šaltiniu taptų į dangų spjaudomi ugnies liežuviai. Iš tiesų šis debesis būtų karšto vandens, nuodingų dujų, pelenų ir pemzos stulpas, išsviestas į 25 km aukštį. Prie išsiveržusios angos atsidūrę žmonės būtų užgriūti iki baltumo įkaitusių akmenų ir riedulių. Karštų pelenų nuosėdos, galinčios palaidoti ištisus pastatus, kristų net už 40 km.

„Pelenų krituliai itin pragaištingi, – sako Londono karališkojo koledžo geologinių pavojų dėstytoja Amy Donovan. – Man teko lankytis prie ugnikalnių, kur taip aptemsta, kad kas nors turi eiti priešais sunkvežimį ir rodyti, kur suka kelias.“ Iš pažiūros tankūs pelenų krituliai primena miltus, bet iš tiesų tai – uoliena. Ją sunku nusivalyti, ji gali pažeisti mechanines ir elektrines dalis. Be kaukės kvėpuoti tampa neįmanoma. Silpdamas išsiveržimo stulpas virstų visų pavojingiausiu reiškiniu – piroklastiniu srautu. Šie per kelias sekundes dešimtis metrų nukeliaujantys srautai yra nepaprastai karšti dujų, uolienos, žemių ir pelenų upeliai, įkaitę iki 200–700 °C. Tokiame karštyje žūva viskas, kas gyva, drabužiai ir audiniai sudega vos per kelias sekundes.

F. Bianco ir observatorijos darbuotojams vienas didžiausių iššūkių bus nuspręsti, kada jau metas paskelbti galutinį pavojaus signalą. Šiuo metu tam nėra jokių kriterijų. (Ch. Kilburno modelis paaiškina plutos trūkimą, bet net ir tai neužtikrina išsiveržimo.) „Daugeliu klausimų vis dar kliaujamasi ekspertų nuomone. Kas jau yra nutikę?“ – aiškina A. Donovan. Kadangi dideli išsiveržimai gana reti, tokioms žinioms sukaupti gali prireikti amžinybės. Pavyzdžiui, šiuo metu JAV į pensiją išeina daugybė patyrusių Geologijos tarnybos vulkanologų, todėl ši organizacija bando surasti geriausią būdą išsaugoti jų kompetenciją.

Tokiame karštyje žūva viskas, kas gyva, drabužiai ir audiniai sudega vos per kelias sekundes.

Ant kortos pastatyta ypač daug. Per 2009 m. išsiveržimą L’Akviloje, Italijoje, žuvo daugiau kaip 300 žmonių. Kai kurių aukų artimieji tvirtina, jog daugelis prarado gyvybę dėl to, kad prasidėjus žemės drebėjimui padrąsinti anuomečio Civilinės saugos departamento vadovo pavaduotojo liko namuose. Tačiau vulkanologiją taip pat persekioja 1976 m. Gvadelupos krizė, kai 72 tūkst. žmonių buvo evakuoti 3–9 mėnesiams ir buvo patirta daugybė ekonominių bei asmeninių nuostolių. Didelis išsiveržimas taip ir neįvyko.

Kai Flegrėjaus laukuose vis dėlto bus paskelbtas didžiausias pavojaus lygis, gelbėjimo tarnybų vadovai ir moksliniai bei techniniai patarėjai susitiks Civilinės saugos departamento būstinėje Romoje. Čia laikomasi principo „atsarga gėdos nedaro“: patalpose žvilga šiuolaikinės technologijos, ant sienos kabo Nukryžiuotasis, o nedideliame prieangyje – sodriomis spalvomis nutapyta paauksuota ikona. „Apskaičiavome, kad žmonėms evakuoti mums reikia mažiausiai 72 valandų“, – per mano apsilankymą papasakojo kritinių padėčių valdymo biuro darbuotojas Davidas Fabi. 12 valandų viskam suorganizuoti, 48 valandų gyventojams išgabenti ir dar 12 valandų atsargai. Evakuacijai prireiks milžiniškų logistikos pastangų.

D. Fabi su kolegomis raudonąją zoną padalijo į 15 sektorių. Kiekvienas jų suporuotas su kita Italijos teritorija, kurioje įsikurs evakuotieji. Pavyzdžiui, Pocuolio savivaldybės gyventojai keliaus į Lombardiją, o Neapolio Kjajos rajono gyventojai – į Siciliją. Manoma, kad daugelis išvažiuos savo transporto priemonėmis, bet nerimą kelia kaimo keliai ir jų pralaidumas užplūdus tokiai gausybei automobilių. Kiti bus aprūpinti valstybiniu transportu. Flegrėjaus laukų evakuacijos plano smulkmenos dar neišgrynintos, bet atitinkamame Vezuvijui parengtame plane, kur raudonojoje zonoje gyvena maždaug 700 tūkst. žmonių, Civilinės saugos departamentas tikisi kiekvieną evakuacijos dieną parūpinti šimtus autobusų, traukinių ir laivų.

Sudaryti šiuos planus sunku, nes niekas nežino, kur prasidės išsiveržimas ir kurie keliai iš kalderos gali būti uždaryti. Daroma prielaida, kad gyventojai bus įspėti prieš 72 valandas. Tačiau, kaip savo ataskaitoje apie 1994 m. išsiveržimą Rabaule rašė Papua Naujosios Gvinėjos geologijos profesorius Hugh Daviesas, esama „neabejotinų duomenų, jog susmegusios kalderos ugnikalnis gali išsiveržti vos po 27 valandų pranašiškos veiklos“. Rabaulas išsiveržė itin greitai, todėl iš esmės valdžia turėjo tik 12 valandų ir nepajėgė įgyvendinti daugelio saugumo priemonių.

Norint sėkmingai evakuoti žmones iš Flegrėjaus laukų svarbiausias bus mokslininkų, valdžios ir gyventojų bendravimas. Rabaule, nepaisant skubos, žuvo tik penki iš 45 tūkst. žmonių, kuriuos reikėjo evakuoti. Savo ataskaitoje H. Daviesas svarsto, kad sėkmę nulėmė bendruomenės susipažinimas su gresiančiu pavojumi.

Flegrėjaus laukuose Ch. Kilburnas kalbino gyventojus, regėjusius Pocuolio evakuaciją XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Jų atsakymai kelia nerimą. Mokslininkas sako, kad bendruomenėje įsivyravo „ciniška abejonė, ar evakuacija apskritai moksliškai pagrįsta“. Daugelis tiki, kad ji naudinga nekilnojamojo turto spekuliantams, kurie pasinaudojo Pocuolyje per nepaprastąsias padėtis kritusiomis būsto kainomis. „Neaišku, ar šie įtarimai pagrįsti. Bet net jei jie klaidingi, tikėdami jais žmonės priešinasi.“

Problemą pripažįsta ir A. Donovan: „Pasitikėjimą sunku užsitarnauti ir lengva prarasti. Iš dalies tai susiję su komunikacija. Žmonėms reikia išaiškinti, kiek daug netikrumo yra prognozuojant. Mokslininkai nesiekia sąmoningai nuslėpti informacijos ar suklaidinti. Jie paprasčiausiai negali tiksliai pasakyti, kas ir kada nutiks.“

Šis nepasitikėjimas mokslininkais ir valdžia tėra vienas iš daugelio veiksnių, dėl kurių daug žmonių nenori palikti namų. Taip pat baiminamasi, kad būstai bus išplėšti, nerimaujama dėl naminių gyvūnų. „Ar galima pasiimti katę? Daugeliui tai labai svarbus klausimas, ypač išsivysčiusiose šalyse“, – sako A. Donovan. Kitus atgraso mintis, kad ilgą laiką teks gyventi laikiname būste. Per 1995 m. Monserato evakuaciją kai kurie pagyvenę asmenys nutarė verčiau likti (ir mirti) savo namuose, nei kęsti nehigieniškas ir neorias sąlygas perpildytose evakuacijos prieglaudose. Evakuotieji nerimauja, ar apskritai galės grįžti namo. Kitaip nei, tarkime, uraganas, išsiveržimas gali tęstis kelis mėnesius ar net kelerius metus.

Bendradarbiaudamas su Pocuolio kultūrine asociacija „Lux in Fabula“ Ch. Kilburnas ir observatorijos mokslininkai siekia atkurti pasitikėjimą tarp kalderos gyventojų, mokslininkų bendruomenės ir valdžios. Kaip sako Ch. Kilburnas, veiksminga komunikacija svarbi ne mažiau nei tikslios prognozės. Vienas perspektyvių būdų skleisti informaciją yra moksleiviai. „Atskleidžiame vaikams informaciją ir šie ją perduoda tėvams, seneliams“, – pasakoja F. Bianco. Daug pavyzdžių rodo, kad tokia taktika veiksminga. Informaciją galima skleisti ir skaitmeninėmis technologijomis. Neseniai Plimuto universiteto mokslininkė Lara Mani sukūrė žaidimą, padedantį Karibų jūroje esančios Sent Vinsento salos gyventojams vizualizuoti jų ugnikalnio keliamus pavojus. Tačiau dar niekas nežino, ar šios žinios išliks ir bus pritaikytos kilus sąmyšiui.

Pragaištingas alsavimas

Toje uolėtoje dauboje nusigręžiau nuo fumarolės ir pažvelgiau į rudo šlaito papėdę. Karštyje mirguliavo raudonosios zonos pastatai. Šalikelėse augo stulbinančiai ryškios rožinės, baltos ir violetinės bugenvilijos. Viena vertus, viskas, ką regėjau, čia buvo būtent dėl šio ugnikalnio. Maždaug prieš 35 tūkst. metų jis susmego ir suformavo kalderos įdubą. Suslėgti pelenai virto uoliena, lavos srautai sustingo į atodangas, ugnikalnio kūgiai tapo medžiais užžėlusiomis kalvomis. Prieš daugiau kaip 2000 metų kalderos viduryje romėnai įkūrė Pocuolio miestą. Derlingas vulkaninis dirvožemis traukė žmones čia apsigyventi, sodinti vynuogynus ir citrinmedžių giraites, rinkti iš pelenų susiformavusius akmenis ir statyti į šlaitą kylančius namus.

Ar šis kraštovaizdis išliks ir po 2000 metų, labai priklauso nuo to, kaip elgsis ugnikalnis. 3 km gelmėje po Flegrėjaus laukų gatvėmis magma juda savo požeminėje talpykloje. Žemės paviršiuje mokslininkai neramiai sėdi palinkę prie savo prietaisų. Stovėdama ant šlaito ir klausydamasi fumarolės riaumojimo akimirką pajutau, kad žmogus – labai menkas. Vėl atsigręžiau pažvelgti į garus ir dūmus, besiveržiančius pro plyšį. Bato galu bakstelėjau augalo nuodėgulį. V. Morra stovėjo arčiau fumarolės. „Man visa tai labai gražu, – pasakė jis šypsodamasis. – Tai – ugnikalnio alsavimas.“

Helen Gordon parašė romaną „Žemė horizonte“, o šiuo metu rašo knygą apie geologiją.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų