Monikos Požerskytės nuotr.

Geležinio žmogaus DNR

Geležinio žmogaus DNR

Savamokslis ilgų nuotolių bekele bėgikas, karininkas Gediminas Grinius dėl pribloškiančių sportinių pasiekimų dažnai vadinamas geležiniu žmogumi. Ieva Rekštytė-Matuliauskė lankydamasi jo šeimos namuose įsitikina, jog nepalaužiama bėgiko motyvacija visgi nukaldinta iš daug jautresnių elementų.

Sunku apeiti stereotipus. Visai kaip ir gamtos sąlygas. Vėlyvą rytmetį, kai su fotografe vykstame į svečius pas Gediminą ir Gintarę Grinius, dominuoja negailestingo lietaus ir vėjo duetas. Niūriai žvelgiame į jo piktdžiugiškus pasireiškimus pro automobilio langą ir svarstome, ar tokiu oru apskritai bus įmanoma fotografuoti lauke. „Grinius nelepus ir įpratęs prie visokių sąlygų, – guodžiu mus abi. – O fotosesijai toks oras kaip tik pridės aštrumo ir atšiaurumo.“ Nors kalbėjau rimtai, abi tik apmaudžiai pasijuokiame. Viešnagę perkelti į kitą dieną būtų buvę per daug komplikuota – Grinių šeima Lietuvoje pabus vos kelias minutėmis suplanuotas dienas, o paskui vėl kels sparnus į užsienį, kur praleis mėnesį ar daugiau. Tad lieka ir toliau galvoje dėlioti banalius gamtos stichijoje atsiskleidžiančius žmogaus stiprybės scenarijus.

Tie, kas domisi bėgimu ir žino ultrabėgiko pasiekimus, veikiausiai bus girdėję ir apie dramatišką jų pradžią. Prieš gerą dešimtmetį dalyvaudamas NATO misijoje Irake G. Grinius patyrė sukrečiančių emocijų, matydamas žūstančius bičiulius. Grįžus namo slogūs patyrimai ne tik neapmalšo, bet ir ėmė temdyti įprastinį gyvenimą. „Pyktį išliedavau šeimoje, – yra pasakojęs žvalgybos karininkas. – O taip gyventi nesinorėjo, reikėjo arba skirtis ir pradėti gerti, arba imtis ko nors kito.“

Nuklysti pirmuoju keliu jam neleido kovotojo prigimtis. Kad nebūtų pašalintas iš kariuomenės, psichologines problemas G. Grinius sumaniai slėpė nuo gydytojų, nutaręs jas įveikti savarankiškai. Internete surado straipsnių apie potrauminio streso sindromo kamuojamus Vietnamo karo veteranus, kurie buvo gydomi netradicine metodika – sunkiu fiziniu darbu arba sportu. Gediminas nutarė ją išmėginti ir pasirinko bėgimą, kaskart vis ilgindavo nuotolius. Teigiamas poveikis buvo akivaizdus, ir 2009 m. G. Grinius dalyvavo pirmosiose bekelės varžybose. Tiesa, po jų pripažino sau, kad to kartoti nė už ką nesutiktų, bet po kelerių metų išmėginęs kalnų trasą liko pakerėtas. „Ne tiek bėgimo, kiek kalnų“, – vėliau patikslino.

Iš plento pasukusios į veik nepastebimą gatvelę, vingiuojame tankaus miško keliuku. Lietus kiek aprimsta. Pro danguje įskilusias siauras properšas patenka daugiau šviesos, o medžiai sulaiko vėjo gūsius. Visa tai turi įtakos ir mūsų nuotaikai. Sustojame prie su aplinka susiliejančio tamsaus vienaukščio, šiek tiek primenančio kalnų namelį. Pro stiklines duris išnyra trumpaplaukė moteris, vilkinti ilga švelniai rausvos spalvos suknele. „Gedas dar bėgioja, – pamoja ji mums. – Bet tuoj turėtų grįžti.“ Patenkame į erdvią svetainę, sujungtą su virtuve. Ant sofos nė nepasukdami į atvykėles galvų tylomis sėdi trys paaugliai berniukai. Jau ketinu nusistebėti tokiu vaikų romumu, bet prikandu liežuvį pamačiusi, jog jų dėmesys sukoncentruotas į rankose laikomus „ekranus“.

Siekiant rezultato bet kurioje srityje svarbiausi du dalykai: privalai būti motyvuotas ir turėti talento.

„Du iš jų – mūsų, – patikslina G. Grinė ir pasiūlo vandens su citrina, jau paruošto stikliniame ąsotyje. – Trečiasis mano sesers, kuri su šeima gyvena kitoje šio namo dalyje.“ Gintarė nė kiek neatrodo įsitempusi dėl į namus įvirtusių viešnių, priešingai – ji maloni ir atsipalaidavusi. Basomis vaikštinėdama po namus pasiūlo pokalbio susėsti ant sofos ir pati kaipmat įsirango pariesdama kojas po savimi. Nė viena nepastebime, kaip berniukai išgaruoja į kitą kambarį.

„Šituose namuose gyvename dvylika trylika metų, – žvilgsniu erdves apibėga G. Grinė. – Kai kelerius metus gyvenome Lenkijoje (G. Grinius ten tarnavo NATO padalinyje – „IQ Life“ past.) nuomotam niūrokam name, man labai trūko savos erdvės. Vis dažniau įsitikinu, kad gali daug laisviau keliauti, kai turi kur grįžti, kai tavęs laukia namai. Be to, man labai svarbu gyventi sau, ne dėl svečių. Laikui bėgant apskritai pasikeitė požiūris į namus ir buitį: nustojau rūpintis dėl nenuvalytų dulkių, neplautų grindų ir tai, kad mūsų daiktai miegamajame laikomi dėžėse… Ėmiau keisti požiūrį ir pasidarė daug lengviau. Jei kada parduosime šiuos namus, esu tikra, kad savo lizdelį susisuksime kur nors kitur.“

Sugebėjimas jaustis gerai bet kur pasaulyje – Grinių gyvenimo būdo ypatybė, kurią gali pastebėti vos ėmęs sekti šeimos kasdienybę socialiniuose tinkluose. Mane labiausiai domina, kaip jiems pavyksta taip pavyzdingai laikytis išvien. Bekelės bėgimo varžybų organizatoriai puikiai žino, kad Gediminą prisivilios dalyvauti tik tuomet, jei suteiks jam galimybę atvykti su žmona ir vaikais. „Jis bėgioja, o mes šalia pramogaujam, – sako Gintarė, ėmusis laisvai samdomos grafikos dizainerės darbo, kad galėtų dirbti nuotoliniu būdu. – Kitaip ir neįsivaizduojame. Mūsų gyvenimas – tai šeima ir kelionės, kelionės ir šeima.“ Ar bėgimu užsikrėtė ir ji pati? „Turiu pripažinti, kad bėgimas man neprilipo, sakau Gedui, kad mano maratonas – tai viso labo penki kilometrai. Tiek nubėgu ir jaučiuosi patenkinta.“

Dešimties ir dvylikos metų poros sūnums Danieliui ir Dovydui dabar jau visiškai natūralu gyventi dažnų kraustynių, skirtingų šalių ir kalbų fone. „Kitaip nei jų bendraamžiai, jie mato pasaulį apvalų, o ne plokščią“, – pabrėžia pašnekovė. Šeimai visgi teko įveikti ne vieną kliūtį, kad nesėslus gyvenimo būdas tenkintų visus. Išsikėlus į Lenkiją, Danielius patyrė sunkų adaptacinį periodą. Berniukas ėmė neklausyti mokytojų, mėtydavo daiktus mokykloje ir buvo linkęs kumščiuotis. „Niekas su juo nesusišnekėjo. Pradėjome eiti pas psichologą, ir tik po kurio laiko įvyko lūžis. Dabar jis labai gerai mokosi, yra patenkintas savo pasiekimais ir išmoko prisitaikyti prie besikeičiančių situacijų.“

Tėvai laikosi tvirtos nuomonės neversti vaikų sportuoti: jiems atrodo kur kas svarbiau parodyti, kad sportas yra žaidimas, smagi gyvenimo dalis. Dar uoliau šios krypties jie ėmė laikytis po vienų šeiminių bėgimo varžybų, kai prie finišo linijos broliai kaip reikiant susipešė, vienam aplenkus kitą. „Nuo tada ėmėme dažniau priminti, kad jie turi būti draugiški, palaikantys ir nekonkuruoti tarpusavyje, – pasakoja G. Grinė. – Jiedu – kumštis, viena komanda. Dabar vaikai išties atranda kitą sporto pusę. Danieliui puikiai sekasi greitai bėgti ir laipioti, o Dovydas – labiau vandeninis, tad mieliau lanko baseiną.“

Laukiamos permainos

Mudviem besišnekučiuojant, ant sofos priešais klesteli Gediminas. Prieš geras dešimtį minučių permirkęs jis parėjo iš lauko, nusiprausė ir dabar, padėjęs vieną koją ant kitos, pirštais maigo tatuiruotą blauzdą. Treniruotės nuovargį išduoda tik atsipalaidavusi kūno laikysena, veidas, regis, kaip tik pailsėjęs. „Kiek nubėgote?“ – pasidomiu. „Dvi valandas, – tarsteli, bet perskaitęs mano šypsnį paaiškina: – Savo bėgimą dabar matuoju ne kilometrais, o laiku.“

„Su Gintare norėjome, kad Lietuvoje vaikai galėtų mokytis namuose, – po akimirkos porai aktualią atžalų ugdymo temą tęsia G. Grinius: – Bet tai, deja, čia neįmanoma.“ Abu tėvai netruko pastebėti, jog praleidę pamokas mokykloje berniukai grįžta ne atsilikę, o kaip tik sužinoję daug naujo. Kol kiti mokosi apie gamtą ir kalnus, jie juose būna. Turi daugiau progų bendrauti anglų kalba. Gyvena erdvėje, kur niekas neskuba, neturi prieš nieką atsiskaityti, todėl maksimaliai jaučia dabarties momentą, lėto gyvenimo pranašumus. „Be to, būdami su mumis jie mato, jog mes nebijome suklysti (juk ne visuomet atbėgu pirmas), ir mokosi, kad nesėkmės yra natūrali gyvenimo dalis“, – vardija Gediminas.

Pora neslepia galvojanti apie jau kurį laiką ramybės neduodančią idėją išvykti gyventi į užsienį ilgesniam periodui. „Manau, kad tikrai kelsimės, – kaip visada lakoniškai pareiškia G. Grinius. – Realiausias variantas būtų vykti į Madeirą, be to, ten sūnūs galėtų lankyti tarptautinę mokyklą.“ „Dar truputį gal nekalbėk apie tai, per anksti“, – atsargiau laikosi Gintarė. Ji prasitaria iš tiesų labiau svajojanti apie laukinius JAV vakarus, kurie jai yra gražiausias aplankytas kraštas.

Šios kol kas nekonkrečios, bet abiejų laukiamos ateities permainos nereiškia, jog Griniams blogai Lietuvoje. Sportininkui tiesiog visuomet rūpėjo pamėginti, ką jis pasiektų, jei vos peržengęs namų slenkstį galėtų bėgti ne lietuviškų lygumų, o kalnų keliukais. Sykį, intensyvesniu gyvenimo etapu, kai reikėjo itin daug keliauti ir treniruotis svetur, žmona jam patarė bent pusmečiui išvažiuoti į kalnus vienam. „Bet vieno niekaip neišspyriau“, – kvatoja.

Visgi mažiausiai vienas žmonos spyris yra pasiteisinęs su kaupu. Tik užsikrėtęs ilgų nuotolių bėgimu kalnuose, G. Grinius iš pradžių tai darydavo vien dėl gerų emocijų ir savo rezultatų nesureikšmindavo. „Manau, tu jau gali atbėgti tarp pirmųjų, pabandyk“, – kartą paragino Gintarė. Neilgai trukus sunkiausiose pasaulyje vadinamose „Ultra trail“ varžybose G. Grinius atskuodė trečias, 2015 m. jis jau pelnė sidabrą, o 2016-aisiais tapo geriausias pasaulyje.

Įvairiuose interviu bėgimo savamokslis visus stulbino pasakodamas, kad didžiausias jo mokytojas buvo paieškų sistema „Google“ ir ne viena ten aptikta knyga, taip pat straipsniai apie bėgimą bekele. G. Grinius ir toliau neišsižada neišsemiamų lobynų internete, tačiau dabar turi ir trenerį. Tiesa, prisipažįsta nesantis pats geriausias ir paklusniausias mokinys, nes visą informaciją mėgsta adaptuoti savaip. „Klausau savo kūno, – paaiškina jis. – Treneris tau gali duoti tiktai pasiūlymą, o sprendimą turi priimti pats.“ Treniruodamas kitus G. Grinius taiko elitinių ultramaratonų bėgikų trenerio Jasono Koopo „Training Essentials for Ultrarunning“ metodiką, jį ir paskatinusią darbą su treneriu išmėginti savo kailiu. Tai – logiškas žingsnis, bet ar pasiteisinęs, nepavėluotas? „Man nebereikia pačiam susikurti plano, kurį anksčiau dėliodavausi galvoje, ir gaudyti visų šios srities naujovių, tad sutaupau laiko“, – šypteli Gediminas.

Nauja patirtis praverčia ir jam pačiam treniruojant bėgikus, o šios veiklos procentas jo gyvenime, atrodo, laikui bėgant tik didės. Vienas daugiausia energijos šiuo metu pareikalaujančių projektų – su bičiuliais Lenkijoje įkurtas „Trail Running Factory“, kurio pagrindinė funkcija yra organizuoti bekelės bėgimo stovyklas. G. Grinius išduoda esminę projekto viziją ir mastą: surengti apie dvylika stovyklų per metus, kurios truktų apie penkias savaites. Šiemet suorganizuotos jau devynios stovyklos, tiesa, ne visos įgyvendintos savarankiškai – kai kurios jų bėgiką samdė kaip trenerį.

Vis dažniau įsitikinu, kad gali daug laisviau keliauti, kai turi kur grįžti, kai tavęs laukia namai.

G. Grinei labiausiai įsiminė organizacinį nuovargį nustelbę atsiliepimai po stovyklos Gran Kanarijoje. „Žmonės buvo tokie laimingi, – švytėdama dalijasi ji: – Ne vienas sakė, kad ši stovykla visam laikui pakeis jų gyvenimus. Net ir daug pasiekę žmonės jautėsi šį tą joje atradę.“ Sutuoktinis pratęsia: „Mes jau tapome tarptautine factory sekta, kuri visuomet palaikys ryšius, mat mus vienija viena aistra. Ir ji, sakyčiau, net ne bėgti, o kalnams ir būti gamtoje.“ Dar kiek dvejoju, ar sporte net ir tokie glaudūs santykiai apsieina be konkurencijos kibirkščių. Abu sutartinai papurto galvas. „Ultrabėgimo bendruomenė visai kitokia, – tikina G. Grinius. – Ji itin aktyviai skleidžiasi dabar. Varžybose, žinoma, mes konkuruojame ir stengiamės laimėti, bet pasiekę finišą visi sueiname į krūvą ir laiką leidžiame kartu.“ G. Grinė pastebi, kad ultramaratonininkai viskuo dalijasi – net paskutiniu energiniu geliuku. „Todėl, kad mes draugai. Štai maratone daugiau konkurencijos, jį nubėgę visi kaipmat ir išsiskirsto. O ir apskritai ten daugiau rūpi fasadas. Dabar maratonai tokie populiarūs, jog daug kas registruojasi vien tam, kad nusifotografuotų prie finišo linijos net neįveikę visos distancijos. Kas kam svarbu“, – sako bėgikas.

Sąmonė ir nuotaika

Nors švelniai spausti pasikalbėti apie atseit labai opią temą – konkurenciją, – akivaizdu, bergždžia, visgi primenu Gediminui, kad ankstesniame „IQ Life“ numeryje jis nedvejodamas išklojo savo mitybos planą, padedantį jam siekti geresnių sportinių rezultatų. Tąsyk svarsčiau, kodėl be jokių nuogąstavimų jis linkęs atverti savo disciplinos užkulisius. Įsiminiau ir kitą interviu, kuriame bėgikas išsamiai nupasakojo, kaip įveikia šimtus kilometrų: „Dabar yra ir nauja teorija, kuri sako, kad visus sprendimus priimi su savo sąmone. Ir aš linkęs vadovautis šia teorija, nes taip galima patobulinti savo skausmo tolerancijos ribą. Kiekvienas randa savaip, kaip žaisti su sąmone. Aš turiu labai paprastą triuką – visą atstumą padaliju: 100 ar 160 km suskaidau po 10 km. Nes jeigu pradėsiu galvoti, kad reikia nubėgti 160 km – niekada jų ir nenubėgsiu. Kitas dalykas – reikia visada būti pozityvios nuotaikos. Net tyrimais įrodyta, kad šypsodamasis gali apgauti tiek kūną, tiek smegenis, o kai veidas iškreiptas, tai ir kūnas pasižymi atmetimo reakcija.“

Reaguodamas į mano nuostabą, pašnekovas tik abejingai trūkteli pečius: „Visiškai nesijaudinu dėl savo „paslapčių“ atskleidimo – tai, kas veikia man, nebūtinai tiks kitam. Jeigu sakau, kad man veiksminga riebalų ir baltymų dieta, galbūt kitam bėgikui bus palankesnė angliavandenių mityba. Treniruotėse lygiai tas pats. Man tinka ilgesnės, bet negaliu pakelti jų intensyvumo – iškart prasideda įvairios traumos. Kitaip tariant, jei bet kuris žmogus aklai prisitaikys kitų „paslaptis“, niekas neveiks. Manau, kad siekiant rezultato bet kurioje srityje svarbiausi du dalykai: privalai būti motyvuotas ir turėti talento. Paklausęs apie Michaelio Schumacherio vairavimo subtilybes vairuoti kaip jis nepradėsiu, nes neturiu nei talento, nei motyvacijos tai daryti.“ Atsakymu lieku įtikinta. G. Grinius turi puikų gebėjimą reikšti mintis ir racionaliai, ir nuoširdžiai.

Nenuostabu, kad sportininkas dažnai kviečiamas skaityti motyvacinių paskaitų. Išsyk po mūsų pokalbio jo laukia dvi. Prasitariu, jog prieš kelerius metus esu vieną išklausiusi, ir ji išties įkvėpė į bėgimą žvelgti profesionaliau. Sužinojęs, kurioje dalyvavau, G. Grinius, regis, nusivilia: „A, šita man nepatiko.“ „Mano nuomone, paskaita buvo tikrai vykusi…“ – rizikuoju nesutikti. „Ne, – atrodo, kad akimirksnį jis galvoja, kaip nedaugžodžiaujant argumentuoti savo nuomonę, – Matot, tądien man tiesiog nesišnekėjo.“ Motyvacijos lygmenys ir metodika G. Griniui yra ta sritis, kur „linksta protas ir širdis“. „Anksčiau skaitydavau knygas apie geopolitiką, politines grėsmes, o dabar – apie motyvaciją. Gintarė mane paskatino domėtis šia tema. Tai aš būnu tas stabdys, ne taip greitai patikiu vidinėmis permainomis“, – prisipažįsta, šiltai žvilgteldamas į žmoną.

Įžvalgesniam šio pokalbio skaitytojui tikrai turėtų kilti klausimas, ar pasinėrimas į stovyklų organizavimą ir motyvacijos psichologiją neužgoš karininko įsipareigojimų. Iš pradžių į jį G. Grinius neatsako nei taip, nei ne: „Tikrai norėdamas, gali suderinti daug ką.“ Visgi rugsėjį jam sueina 38-eri, o nuo šio amžiaus jis jau gali išeiti į pensiją ir apie tai prisipažįsta vis pagalvojantis. „Dar neaišku, ar išeisiu iš kariuomenės, bet šie metai išties tapo tranzitiniai“, – taria pašnekovas.

Apie trejus metus neleidęs sau nukrypti nuo griežtos disciplinos, šiemet jis sau atlaidesnis, nebekelia tikslų varžytis dėl pirmųjų vietų ir bando „pagyventi kaip normalus žmogus“. „Ir nors tai, regis, poilsio metai, kol kas jaučiuosi gana pavargęs, mat jie itin aktyvūs ir kupini kelionių. Pastaruosius du mėnesius net nejaučiu malonumo bėgti, o tai jau vienas nuovargio ir persitreniravimo požymių“, – prisipažįsta sportininkas be lašelio savigailos. Visgi klausantis stiprėja nuojauta, kad po šiek tiek melancholiškomis G. Griniaus frazėmis glūdi jaudinantis naujos pradžios jausmas. Vos po akimirkos gaunu patvirtinimą: „Dauguma ilgų nuotolių bėgikų savo karjeros piką pasiekia ties trisdešimt, o aš ties keturiasdešimtmečiu dar tik ketinu pradėti.“ Štai kaip – jis, pasirodo, tik pradeda!

Galerija

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų